Gerai, kad Lietuva yra laisva? Manau, kad 100 proc. Lietuvos piliečių į tokį klausimą atsakytų „taip". Tiesa, keli procentai būtų nenuoširdūs, o daugiau nei pusė apklaustųjų po „taip" prirašytų „bet...".
„Gerai, kad esame laisvi, bet žmonės bėga iš šalies"; „Gerai, kad esame laisvi, bet šalyje didelis nusikalstamumas"; „Gerai, kad esame laisvi, bet baigiame prasigerti" - ir taip kartotųsi, ir kartotųsi tas bet...
Tėtis man kartais sako: „anais laikais degtinė ir benzinas buvo labai pigūs". Paklausiu: „O tu dirbdamas kolūkio brigadininku kada nors benziną ar degtinę pirkai?". „Aišku, kad ne...", - atsako. Abu nusijuokiam...
Dabar žmonės bėga iš šalies... Įsivaizduokit, kas šalyje būtų likęs, jei 1980-aisiais, kas būtų pravėręs geležines sienas? Spėju, kad ir jaunasis socialdemokratų kandidatas į Seimą Alvydas Žala vaikystėje būtų žaidęs ne prie tarybinių karių kapų, o kur nors netoli Big Beno... Gal būtų likęs koks Mykolas Burokevičius, bet dvejetus iš marksizmo-leninizmo jis būtų galėjęs rašyti tik pedagoginio liepoms...
Mano kaime buvo du kolūkiečiai - komunistai. Gretimame miestelyje buvo daug komunistų: kolūkio ir apylinkės pirmininkai, mokyklos direktorė, vyriausias agronomas. Draugų ponų niekas už jų komunizmą nesmerkė - „ai, taip reikia, darbas toks". Bet tie abu kolūkiečiai komunistai... Tais laikais nebuvo gėjų, nes apskritai nebuvo sekso. Tačiau įsivaizduoju, kad jeigu kapitalistai į mūsų kaimą būtų atsiuntę diversantą gėjų, jis būtų kotiruojamas geriau nei kolūkietis komunistas. „Taigi, jis - komunistas", - kikendavo tėvuko brigados babytės rodydamos į vieną iš tų dviejų baisiausių kaimo iškrypėlių...
Mes žiūrėdavome per juodai baltą televizorių filmus apie šnipus, čekistus, šunis ir tankistus. Gražu buvo... Dar žaidėm karą. Vieni būdavom vokiečiai, kiti - rusai. Neatsimenu, kad kažkas būtų siūlęs rusus vadinti tarybiniais kareiviai, o vokiečius - fašistais... Visai nebaisu būnant vokiečiu buvo karą laimėti. Nežinojome, kad yra KGB.
Tėtis, matyt, apie KGB žinojo. Ir jo kaimynai žinojo... Tik priekurtis dėdė, kaip ir mes vaikai, nebijojo KGB. Jis, būdamas nusipelnęs kolūkietis, ant pusės kaimo rėkdavo: „Visi komunistai -vagys". Tada tėtis rėkdavo ant dėdės: „Tylėk, durniau". Nesupratau jų problemos esmės, bet atsimenu, jog buvo gražu žiūrėti, kaip jie kažkaip nerimtai bardavosi...
Dabar suprantu, kad durnas buvo tėtis. Reikėjo dėdę įskųsti organams. Būčiau augęs ne brigadininko, o vyriausiojo brigadininko šeimoje. Tiesa, pusbroliai, ko gero, kurį laiką būtų augę nepilnoje šeimoje. Bet koks mano reikalas...
Užmirškim, kas buvo. Juk tie, kurie skundė ir skandino savo artimus, suko savo subines parduodami bičiulius, užmiršo. Kol kas neradau Anykščiuose nė vieno KGB parankinio, kuris būtų pasakęs: „Taip, esu prisidirbęs. Iki ausų. Pačiam smirda"...
Jie užmiršo...
Visi užmirškim.
Juk krikščioniška.
Pradėkim iš naujo.
Bet...
Turiu problemų. Esu paranojikas. Įsivaizduoju į Lietuvos teritoriją atvažiuojančius keturis tankistus ir šunį. Matau vaizdinį, kaip šuniui pradėjus staugti viename Anykščių miesto gale renkasi ekstremalių situacijų valdymo komisija, o kitoje Anykščių pusėje karabinus dalinasi kažkodėl rusiškai tarpusavy kalbantys nejauni vyrai. Matau tarp jų ir tuos, kurie lyg ir turėtų būti kitame miesto gale... Kažkodėl ir Ekstremalių situacijų valdymo komisijos pirmininkas, savivaldybės administracijos direktorius Vilius Juodelis mano vaizdiniuose kalba rusiškai. „Lievojie plečio vpieriot!", - būriui komanduoja kapitonas. „Tuk-tuk, tuk-tuk, tuk-tuk..." - į asfaltą sinchroniškai dunksi kaustyti kerziniai batai...
Taip niekad nebus! Kodėl? Juk dienai X senaties terminas nebuvo nustatytas...