Skambutis į policiją:
- Sveiki. Jūs vakar naktį siuntėte patrulių ekipažą į Įlankos g.30?
- Taip, siuntėme, buvo gautas pranešimas dėl ramybės drumstimo, garsios muzikos...
- Prašau perduoti jiems, kad užsuktų pas mus dar kartelį. Liko jų kepurės, antrankiai, pistoletas... O ir šiaip nuotraukas pažiūrėsim - labai linksmos išėjo!
Donatas bendrą kalbą rado ne tik su vaistinės "Ramunėlė" darbuotojomis ar į polikliniką skubančiais anykštėnais. Jis susidraugavo ir su "kolege" iš Niujorko (JAV), gyvenančia viename prabangiame viešbutyje.
Jau kai išėjo, tai išėjo... Ne, ne - Donatas niekur nedingo, jis vis dar yra mūsų redakcijos katinas, tačiau pajutęs, jog gyvenimas laisvėje daug paprastesnis nei su žmonėmis, daugiausia laiko jis praleidžia lauke. O kaip gi kitaip - juk Donatas žino, vos tik grįš į redakciją, iš karto laukia labai nemaloni procedūra - šukavimasis.
Jau dvi savaitės kaip Donatas negrįžta namo... Reikėtų paslėpti spintoje jo dėžutę, o minkštą namelį nuvežti į Utenos gyvūnų prieglaudą, kur kitas murkis galėtų šiltai miegoti ir sapnuoti spalvotus sapnus. Tačiau vis dar laukiam... O gal...
Grįžau į redakciją po dviejų mėnesių ir kolegos iš karto ėmė pasakoti apie valkatėlę Donatą. Jis, pasirodo, pajutęs laisvę visiškai "sukatinėjo". Namo nakvoti negrįžta, dienomis užsuka tik pavalgyti, savo išvaizda taip pat nesirūpina... Žodžiu, reiks labai rimtai susirūpinti jo įpročių keitimo. Nors tiesą sakant, jis gi - katinas, kažin kaip pavyks jam primesti savo nuomonę...
Redakcijos katinas Donatas tapęs laisvu katinu labai mielai, kartais įkyriai komunikuoja su sutiktais žmonėmis. Svarstėm, jog gal jis gyvendamas redakcijoje persismelkė žurnalistine dvasia, todėl kaišioja nosį kur nereikia. Matėm, kaip Donatą viena moteris išsodino iš automobilio, mat kai tik ji pravėrė dureles, mūsų žvėris šastelėjo į vidų...
Atsivėrus langui į platųjį pasaulį, mūsų protingasis Donatas suvokė, jog vien tik karstytis medžiais ar laiką leisti po mašinomis, netinka. Tad ėmėsi viešųjų darbų. Keliaudamas aplink Anykščių polikliniką, Donatas renka maišelius ir neša po redakcijos langais.
Jeigu pamatysit aplink "Anykštos" redakciją ar Anykščių PSPC vaikščiojantį Donatą, nepagalvokit, kad mes jį išmetėm. Mes ir toliau labai mylim savo katiną, tiesiog, jis pajuto nenumaldomą gamtos šauksmą ir išėjo į pasaulį.
Katinas Donatas jau beveik užaugo - jam jau šiek tiek daugiau nei šeši mėnesiai. Tačiau nepaisant to, draugystė, užsimezgusi su vaikais kūdikystėje, nenutrūko. Anykščių Antano Baranausko vidurinės mokyklos 3 a klasės mokiniai Donatą lanko nuolat. Baigiantis mokslo metams, šiai klasei įteikėme Draugystės pažymėjimą, pasirašytą mūsų Donato.
Redakcijos darbuotojai jau priprato prie didžiulio Donato smalsumo. Tai rankines patikrina, tai ką nors išgirdęs prie lango pripuola, tai pereina per redakcijos kabinetus tikrindamas kas ką veikia...
Donatas bendrą kalbą rado ne tik su vaistinės "Ramunėlė" darbuotojomis ar į polikliniką skubančiais anykštėnais. Jis susidraugavo ir su "kolege" iš Niujorko (JAV), gyvenančia viename prabangiame viešbutyje. 
Jau kai išėjo, tai išėjo... Ne, ne - Donatas niekur nedingo, jis vis dar yra mūsų redakcijos katinas, tačiau pajutęs, jog gyvenimas laisvėje daug paprastesnis nei su žmonėmis, daugiausia laiko jis praleidžia lauke. O kaip gi kitaip - juk Donatas žino, vos tik grįš į redakciją, iš karto laukia labai nemaloni procedūra - šukavimasis.
Jau dvi savaitės kaip Donatas negrįžta namo... Reikėtų paslėpti spintoje jo dėžutę, o minkštą namelį nuvežti į Utenos gyvūnų prieglaudą, kur kitas murkis galėtų šiltai miegoti ir sapnuoti spalvotus sapnus. Tačiau vis dar laukiam... O gal...
Grįžau į redakciją po dviejų mėnesių ir kolegos iš karto ėmė pasakoti apie valkatėlę Donatą. Jis, pasirodo, pajutęs laisvę visiškai "sukatinėjo". Namo nakvoti negrįžta, dienomis užsuka tik pavalgyti, savo išvaizda taip pat nesirūpina... Žodžiu, reiks labai rimtai susirūpinti jo įpročių keitimo. Nors tiesą sakant, jis gi - katinas, kažin kaip pavyks jam primesti savo nuomonę...
Redakcijos katinas Donatas tapęs laisvu katinu labai mielai, kartais įkyriai komunikuoja su sutiktais žmonėmis. Svarstėm, jog gal jis gyvendamas redakcijoje persismelkė žurnalistine dvasia, todėl kaišioja nosį kur nereikia. Matėm, kaip Donatą viena moteris išsodino iš automobilio, mat kai tik ji pravėrė dureles, mūsų žvėris šastelėjo į vidų...
Per Jonines redakcijoje liko gyventi vienas Donatas. Tačiau, sprendžiant pagal tai kas dedasi katino kambaryje, Donatas Jonines šventė. 
Atsivėrus langui į platųjį pasaulį, mūsų protingasis Donatas suvokė, jog vien tik karstytis medžiais ar laiką leisti po mašinomis, netinka. Tad ėmėsi viešųjų darbų. Keliaudamas aplink Anykščių polikliniką, Donatas renka maišelius ir neša po redakcijos langais. 
Jeigu pamatysit aplink "Anykštos" redakciją ar Anykščių PSPC vaikščiojantį Donatą, nepagalvokit, kad mes jį išmetėm. Mes ir toliau labai mylim savo katiną, tiesiog, jis pajuto nenumaldomą gamtos šauksmą ir išėjo į pasaulį.
Katinas Donatas jau beveik užaugo - jam jau šiek tiek daugiau nei šeši mėnesiai. Tačiau nepaisant to, draugystė, užsimezgusi su vaikais kūdikystėje, nenutrūko. Anykščių Antano Baranausko vidurinės mokyklos 3 a klasės mokiniai Donatą lanko nuolat. Baigiantis mokslo metams, šiai klasei įteikėme Draugystės pažymėjimą, pasirašytą mūsų Donato.
Redakcijos darbuotojai jau priprato prie didžiulio Donato smalsumo. Tai rankines patikrina, tai ką nors išgirdęs prie lango pripuola, tai pereina per redakcijos kabinetus tikrindamas kas ką veikia...
