Alvydas GERVINSKAS, eksmeras: „Jei statybos būtų pradėtos prieš trejus metus, aš sveikinčiau rajono valdžią. Bet jau geriau tegul dabar ką nors daro, negu niekada".
"Faktas": Ukmergė, atsikračiusi "panevėžietiškų berniukų paslaugų" mediena jau kūrena 2 katilines iš 4. Už kovo mėnesį šilumos kaina buvo 26 ct/kwh. To neskelbia net Prezidentės kainų komisija. Galimai dėl to, kad pati kainų komisija tarnavo "berniukams". Monopoliniame šilumos ūkyje bet koks tarpininkas nereikalingas, nes savo nugriebiamu pelnu padidina šilumos kainą".
Šeštadienio „Anykštoje“ žurnalistas Vytautas Bagdonas, pasakodamas apie Kunigiškių kapinaites (Vytautas BAGDONAS „Po Kunigiškių kapines pasižvalgius“,- „Anykšta“, 2013-05-11) pasakoja ne tik senas, bet ir naujas istorijas. Viena jų apie tai, kaip piktadariai iš kapinių pagrobė varpą.
Pašnekovų klausėme, ar galima sakralius daiktus vertinti pinigais? Ar kapinių varpo vagystė yra tas pats, kas paprasto turto vagystė?
Šeštadienio „Anykštoje“ buvo publikuotas Vytauto Bagdono straipsnis „Dar kartą apie 1863 metų sukilimo atgarsius Anykščių krašte“. Publikacijoje pasakojama apie sukilimą ir kaip nuo represijų nukentėjo Anykščių krašto dvasininkai.
„Anykšta“ pašnekovų klausė, ar pakankamai įamžintas 1863 metų sukilimas Anykščių krašte?
„Kiekvienas, keliaujantis iš Anykščių į Kavarską, neišvengiamai pravažiuoja Peslių kaimą, dažniausiai to nė nežinodamas. O kai nuveži svečią į tirštai karklų ir alksnių prišėlusį pašventup“ , tai būtinai nustemba: „Ir iš viso kaimo ničnieko nebeliko?“ Belieka parodyti senas kapinaites – o tada vėl nustemba „Žmonių nebėra, tačiau kapinės tebegyvos?“, - rašė rašytojas Rimantas Vanagas praeito šeštadienio publikacijoje „Žmonių mažėja, o Peslių kapinės atgyja“. Kapinės, nūnai vėl šviečia šviežiai supiltais kapais, jas savo amžino poilsio vieta renkasi net Peslių kaime niekada negyvenę žmonės.
„Anykšta“ klausė, kas traukia žmones laidotis atokiose, rudenį ir žiemą sunkiai privažiuojamose Peslių kapinaitėse? Gal tai naujos mados apraiškos?
Tolokai nuo sodžiaus trobų, vidury laukų, tarp aukštaliemenių beržų, įkurdintos Kunigiškių kaimo kapinės. Šią mirusiųjų „karalystę“ galima pasiekti pravažiavus vieno kilometro atstumą didžiulės Kunigiškių gyvenvietės gatve, paskui dar tokį pat atstumą įveikus laukais besidriekiančiu kaimo keliu.
Verta geru žodžiu paminėti „Anykštą“, kuri didelės apimties publikacija (Antanas ŽEMAITIS „Naujos epochos šaukliai Anykščių krašte“, - “Anykšta”, 2013-03-23) „nuvalė dulkes“ nuo kai kurių istorinių įvykių, atskleidė dėmesio vertų faktų apie prieš 150 metų tautos valia organizuotą sukilimą.
Kiekvienas, keliaujantis iš Anykščių į Kavarską ir atvirkščiai, neišvengiamai pravažiuoja mirusį Peslių kaimą, tiesa, dažniausiai to nežinodamas. O kai nuveži svečią į tirštai karklų ir alksnių prižėlusį pašventupį, tas būtinai nustemba: „Ir iš viso kaimo ničnieko neliko?“. Belieka parodyti senas kapinaites – o tada vėl nuostaba: „Žmonių nėra, tačiau kapinės tebegyvos?“.
Susidaro įspūdis, kad ne tik Anykščių rajone, bet ir visoje Lietuvoje niekas nestatoma be europinės paramos ar bent jau be paramos iš valstybės biudžeto. Tačiau šeštadienio „Anykštoje“ publikuotame straipsnyje apie Juostininkų kaimo kapines „Kapus saugo skulptūra iš kito žemyno“ pasakojama, kad XX amžiaus pirmoje pusėje juostininkiečiai savo jėgomis ir lėšomis ne tik nusipirko žemę kapinėms praplėsti ir jas aptvėrė akmenine tvora, bet ir įsigijo išardytą Andrioniškio bažnyčią, kurią kaip koplyčią pasistatė kaimo kapinėse. Tai buvo padaryta už kaimo gyventojo pinigus.
Taip pat kaime dar prieš kelerius metus gyvavo tradicija prieš Vėlines rengti talkas kapinėms tvarkyti.
„Anykšta“ klausė – kas atsitiko, kad nors deklaruojama, kad bendruomenės stiprinamos, kad skatinama savanorystė, tačiau faktai rodo, kad kuo toliau, tuo rečiau visuomeniniai darbai daromi pačių bendruomenių iniciatyva ir lėšomis?
Kryžkelėje tarp Troškūnų, Raguvos ir Raguvėlės įsikūręs Juostininkų kaimas skaičiuoja penktą šimtmetį. Tačiau kažkada pakankamai didelio, o dabar vis mažėjančio kaimo kapinaitės kaip paskutinio poilsio vieta šio krašto gyventojams tarnauja bent jau tūkstantį aštuonis šimtus metų.
Juostininkų kaimo kapinių pavyzdys iliustruoja garsaus archeologo Gintauto Zabielos mintį, kad lietuviai namus jau tūkstančius metų statėsi ant tų pačių pamatų, o savo mirusiuosius laidojo tose pačiose kapinėse.
Tik 150 metų praėjo nuo 1863 metų sukilimo, tačiau kiek kartų šioje nedidelėje istorinėje atkarpoje nugyveno. Ir dar kiek nugyvens. Greitai lekiantis laikas kai kuriuos įvykius apipina būtomis ar nebūtomis legendomis, kai kuriuos įvykius užkloja užmaršties dulkėmis.
Nedidelę dalį lietuvių kovos su carine Rusija epizodų pateikėme ankstesniame ,,Anykštos“ numeryje. Šiandien siūlome toliau sekti sukilėlių pėdomis.
Šeštadienio „Anykštoje“ žurnalistas Vytautas Bagdonas, pasakodamas apie Kunigiškių kapinaites (Vytautas BAGDONAS „Po Kunigiškių kapines pasižvalgius“,- „Anykšta“, 2013-05-11) pasakoja ne tik senas, bet ir naujas istorijas. Viena jų apie tai, kaip piktadariai iš kapinių pagrobė varpą.
Šeštadienio „Anykštoje“ buvo publikuotas Vytauto Bagdono straipsnis „Dar kartą apie 1863 metų sukilimo atgarsius Anykščių krašte“. Publikacijoje pasakojama apie sukilimą ir kaip nuo represijų nukentėjo Anykščių krašto dvasininkai.
„Kiekvienas, keliaujantis iš Anykščių į Kavarską, neišvengiamai pravažiuoja Peslių kaimą, dažniausiai to nė nežinodamas. O kai nuveži svečią į tirštai karklų ir alksnių prišėlusį pašventup“ , tai būtinai nustemba: „Ir iš viso kaimo ničnieko nebeliko?“ Belieka parodyti senas kapinaites – o tada vėl nustemba „Žmonių nebėra, tačiau kapinės tebegyvos?“, - rašė rašytojas Rimantas Vanagas praeito šeštadienio publikacijoje „Žmonių mažėja, o Peslių kapinės atgyja“. Kapinės, nūnai vėl šviečia šviežiai supiltais kapais, jas savo amžino poilsio vieta renkasi net Peslių kaime niekada negyvenę žmonės. 
Tolokai nuo sodžiaus trobų, vidury laukų, tarp aukštaliemenių beržų, įkurdintos Kunigiškių kaimo kapinės. Šią mirusiųjų „karalystę“ galima pasiekti pravažiavus vieno kilometro atstumą didžiulės Kunigiškių gyvenvietės gatve, paskui dar tokį pat atstumą įveikus laukais besidriekiančiu kaimo keliu.
Verta geru žodžiu paminėti „Anykštą“, kuri didelės apimties publikacija (Antanas ŽEMAITIS „Naujos epochos šaukliai Anykščių krašte“, - “Anykšta”, 2013-03-23) „nuvalė dulkes“ nuo kai kurių istorinių įvykių, atskleidė dėmesio vertų faktų apie prieš 150 metų tautos valia organizuotą sukilimą.
Kiekvienas, keliaujantis iš Anykščių į Kavarską ir atvirkščiai, neišvengiamai pravažiuoja mirusį Peslių kaimą, tiesa, dažniausiai to nežinodamas. O kai nuveži svečią į tirštai karklų ir alksnių prižėlusį pašventupį, tas būtinai nustemba: „Ir iš viso kaimo ničnieko neliko?“. Belieka parodyti senas kapinaites – o tada vėl nuostaba: „Žmonių nėra, tačiau kapinės tebegyvos?“.
Susidaro įspūdis, kad ne tik Anykščių rajone, bet ir visoje Lietuvoje niekas nestatoma be europinės paramos ar bent jau be paramos iš valstybės biudžeto. Tačiau šeštadienio „Anykštoje“ publikuotame straipsnyje apie Juostininkų kaimo kapines „Kapus saugo skulptūra iš kito žemyno“ pasakojama, kad XX amžiaus pirmoje pusėje juostininkiečiai savo jėgomis ir lėšomis ne tik nusipirko žemę kapinėms praplėsti ir jas aptvėrė akmenine tvora, bet ir įsigijo išardytą Andrioniškio bažnyčią, kurią kaip koplyčią pasistatė kaimo kapinėse. Tai buvo padaryta už kaimo gyventojo pinigus.
Kryžkelėje tarp Troškūnų, Raguvos ir Raguvėlės įsikūręs Juostininkų kaimas skaičiuoja penktą šimtmetį. Tačiau kažkada pakankamai didelio, o dabar vis mažėjančio kaimo kapinaitės kaip paskutinio poilsio vieta šio krašto gyventojams tarnauja bent jau tūkstantį aštuonis šimtus metų.
Tik 150 metų praėjo nuo 1863 metų sukilimo, tačiau kiek kartų šioje nedidelėje istorinėje atkarpoje nugyveno. Ir dar kiek nugyvens. Greitai lekiantis laikas kai kuriuos įvykius apipina būtomis ar nebūtomis legendomis, kai kuriuos įvykius užkloja užmaršties dulkėmis. 