Anūkėlis su seneliu nuotraukas varto, kuriose senelis dar jaunas. Vienoje nuotraukoje - grupė žmonių uniformuotų žmonių.
- Seneli, o kas čia toks nemalonus?
- Tai Hitleris, anūkėli. Labai blogas žmogus, daug žmonių išnaikino.
- O kodėl tu šalia stovi ir ranką į viršų tiesi?
- Tai aš jam sakau: "Sustok, blin, ką tu darai"!
"www" apie vagystes iš AB "Anykščių vynas: "Kiekvienas tokioj vietoj vogtų... Kiekvienas iš tų komentatorių... Iš "vinzavodo" vogė, vagia ir vogs... Laikykis Reda, man tai dzin kas ten ką rašo..."
Dar pernai gruodžio mėnesį, kai susipažinau su III cistersų ordino vienuole pasauliete seserimi Gabija (Gabija Bulanavičiūte-Vilėniškiene), gyvenančia Bergame (Šiaurės Italija), kilo mintis surengti Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių kelionę į šią šalį.
Birželio 16-ąją autobusas su 44 bendrapartiečiais išriedėjo Italijos link.
Anykštėnės, bionergetikė Sveta Smertjeva ir kultūrinių renginių studijos „Anykščių vaivorykštė" vadovė Renata Latvėnienė, pėsčiomis perėjo Ispaniją. Moterys per penkias savaites nužygiavo visą 800 kilometrų ilgio šv.Jokūbo piligrimų kelią.
Yra toks vaizdingas posakis - „visi kampai - nusisioti". O Europos sąjungos sostinės - Briuselio simbolis yra sisiojantis berniukas. Pagal legendą berniukas „užsisiojo" ugnį ir išgelbėjo miestą nuo gaisro. Tačiau, man skulptūra siejasi su šių dienų Briuselio šiukšlynais.
Jau nuo 2009-ųjų metų pavasario Anykščių Turizmo informacijos centras, siekdamas suvienyti rajono turizmo paslaugų teikėjus, rengia įvairius susitikimus, skatina paslaugas teikiančias organizacijas bendradarbiauti tarpusavyje. Šiuo tikslu sausio 14-15 dienomis grupė Anykščių rajono paslaugų teikėjų, kurią sudarė kaimo turizmo sodybų savininkai, Anykščių turizmo informacijos centro, apgyvendinimo, maitinimo ir jodinėjimo paslaugas teikiančių įmonių atstovai, dalyvavo pažintinėje kelionėje Veisiejai-Lazdijai-Seinai-Punskas.
Artūras Šajevičius savaitę pragyveno Pietų Korėjos sostinėje Seule. Aikido meistras A. Šajevičius su dar keliais šio sporto entuziastais iš Lietuvos buvo susiruošę į Seule turėjusį vykti aikido festivalį. Renginys dėl paukščių gripo grėsmės buvo atšauktas Lietuvos grupei dar neišskridus, tačiau jie vis tiek išvyko į Pietų Korėją.
Rugpjūtį trise tris savaites keliavome po Sibirą. Tiek laiko užteko, kad susigriaučiau daugumą mitų, kuriais buvau patikėjęs. Pagal išankstinę nuostatą, Rusijos gilumoje lyg ir turėjome bijoti vagių ir chuliganų, milicininkai ant kiekvieno kampo turėjo tikrinti mūsų dokumentus, o valgyti derėjo ten tik konservus. Pasirodo, nieko panašaus - kaimų, kuriuose keli šimtai gyventojų, parduotuvės ne prastesnės nei Svėdasų, dirba jos dažniausiai kiaurą parą, o milicininkams ir chuliganams mes buvome visai neįdomūs. Rusijoje, sakoma, nėra kelių, yra tik kryptys. Čia tai jau tiesa. Dažnai ir miestelių gatvės nepanašios net į kryptis, greičiau primena aerodromus po priešų bombonešių antskrydžių. Ir apskritai visi nesusipratimai kelionėje kilo tik dėl mums nesuprantamos Rusijos transporto specifikos.
Maskvos miesto vyriausybės aviakompanijos lėktuvas Krasnojarske nusileido paryčiais. Krasnojarske laikrodžius pasukome 4 valandas į priekį, o su Lietuva laiko skirtumas jau +5 valandos. Autobuso iki Maskvos ir lėktuvo bilietus iki Krasnojarsko ir atgal turėjome nusipirkę iš anksto, o nuo šio Sibiro miesto ruošėmės keliauti kaip tikri laukiniai turistai - be griežto maršruto ir kelionės grafiko.
Vienam anekdote pasakojame, jog kai rusai japonui aprodė viską, kuo Sibire didžiuojasi, tas pagyrė: „Jūsų vaikai gražūs." Aš tokias pat išvadas pasidariau Severobaikalske. 20 tūkst. gyventojų turinčiame mieste kreiva yra viskas, kas tik gali būti kreiva. Kur tik žmogus prikišo ranką - ten sugadino.
Pasirodo mūsų buriatas yra darbų vykdytojas, vadovauja statybininkų brigadai, kuri ant Baikalo kranto stato laikinus pastatus, kuriuose įsikurs būsimos prieplaukos statytojai. Vagonėlyje, į kurį buriatas mus svetingai pakvietė, jau gyveno jis pats ir jo vairuotojas. Vietoj lovų sukalti mediniai gultai.
Išlipome visiškai laukiniame pusiasalio pakraštyje. Prieš tai mūsų „būdelės" vairuotojas sustojo prie šamanistų stulpo ir numetė pinigėlį. Mūsų bičiulis Vasilijus aiškino, jog prie tokių, spalvotais raišteliais apraišiotų stulpų nebūtina sustoti, bet norint išvengti nelaimės reikia į jų pusę ką nors mesti - pasak Vasilijaus, galima mesti net nuorūką pro automobilio langą, ir tai nebus Dievų įžeidimas, o atvirkščiai - auka jiems.
Dar pernai gruodžio mėnesį, kai susipažinau su III cistersų ordino vienuole pasauliete seserimi Gabija (Gabija Bulanavičiūte-Vilėniškiene), gyvenančia Bergame (Šiaurės Italija), kilo mintis surengti Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių kelionę į šią šalį.
Anykštėnės, bionergetikė Sveta Smertjeva ir kultūrinių renginių studijos „Anykščių vaivorykštė" vadovė Renata Latvėnienė, pėsčiomis perėjo Ispaniją. Moterys per penkias savaites nužygiavo visą 800 kilometrų ilgio šv.Jokūbo piligrimų kelią. 
Yra toks vaizdingas posakis - „visi kampai - nusisioti". O Europos sąjungos sostinės - Briuselio simbolis yra sisiojantis berniukas. Pagal legendą berniukas „užsisiojo" ugnį ir išgelbėjo miestą nuo gaisro. Tačiau, man skulptūra siejasi su šių dienų Briuselio šiukšlynais. 
Jau nuo 2009-ųjų metų pavasario Anykščių Turizmo informacijos centras, siekdamas suvienyti rajono turizmo paslaugų teikėjus, rengia įvairius susitikimus, skatina paslaugas teikiančias organizacijas bendradarbiauti tarpusavyje. Šiuo tikslu sausio 14-15 dienomis grupė Anykščių rajono paslaugų teikėjų, kurią sudarė kaimo turizmo sodybų savininkai, Anykščių turizmo informacijos centro, apgyvendinimo, maitinimo ir jodinėjimo paslaugas teikiančių įmonių atstovai, dalyvavo pažintinėje kelionėje Veisiejai-Lazdijai-Seinai-Punskas. 
Artūras Šajevičius savaitę pragyveno Pietų Korėjos sostinėje Seule. Aikido meistras A. Šajevičius su dar keliais šio sporto entuziastais iš Lietuvos buvo susiruošę į Seule turėjusį vykti aikido festivalį. Renginys dėl paukščių gripo grėsmės buvo atšauktas Lietuvos grupei dar neišskridus, tačiau jie vis tiek išvyko į Pietų Korėją. 
Rugpjūtį trise tris savaites keliavome po Sibirą. Tiek laiko užteko, kad susigriaučiau daugumą mitų, kuriais buvau patikėjęs. Pagal išankstinę nuostatą, Rusijos gilumoje lyg ir turėjome bijoti vagių ir chuliganų, milicininkai ant kiekvieno kampo turėjo tikrinti mūsų dokumentus, o valgyti derėjo ten tik konservus. Pasirodo, nieko panašaus - kaimų, kuriuose keli šimtai gyventojų, parduotuvės ne prastesnės nei Svėdasų, dirba jos dažniausiai kiaurą parą, o milicininkams ir chuliganams mes buvome visai neįdomūs. Rusijoje, sakoma, nėra kelių, yra tik kryptys. Čia tai jau tiesa. Dažnai ir miestelių gatvės nepanašios net į kryptis, greičiau primena aerodromus po priešų bombonešių antskrydžių. Ir apskritai visi nesusipratimai kelionėje kilo tik dėl mums nesuprantamos Rusijos transporto specifikos. 
Maskvos miesto vyriausybės aviakompanijos lėktuvas Krasnojarske nusileido paryčiais. Krasnojarske laikrodžius pasukome 4 valandas į priekį, o su Lietuva laiko skirtumas jau +5 valandos. Autobuso iki Maskvos ir lėktuvo bilietus iki Krasnojarsko ir atgal turėjome nusipirkę iš anksto, o nuo šio Sibiro miesto ruošėmės keliauti kaip tikri laukiniai turistai - be griežto maršruto ir kelionės grafiko. 
Vienam anekdote pasakojame, jog kai rusai japonui aprodė viską, kuo Sibire didžiuojasi, tas pagyrė: „Jūsų vaikai gražūs." Aš tokias pat išvadas pasidariau Severobaikalske. 20 tūkst. gyventojų turinčiame mieste kreiva yra viskas, kas tik gali būti kreiva. Kur tik žmogus prikišo ranką - ten sugadino. 
Pasirodo mūsų buriatas yra darbų vykdytojas, vadovauja statybininkų brigadai, kuri ant Baikalo kranto stato laikinus pastatus, kuriuose įsikurs būsimos prieplaukos statytojai. Vagonėlyje, į kurį buriatas mus svetingai pakvietė, jau gyveno jis pats ir jo vairuotojas. Vietoj lovų sukalti mediniai gultai. 
Išlipome visiškai laukiniame pusiasalio pakraštyje. Prieš tai mūsų „būdelės" vairuotojas sustojo prie šamanistų stulpo ir numetė pinigėlį. Mūsų bičiulis Vasilijus aiškino, jog prie tokių, spalvotais raišteliais apraišiotų stulpų nebūtina sustoti, bet norint išvengti nelaimės reikia į jų pusę ką nors mesti - pasak Vasilijaus, galima mesti net nuorūką pro automobilio langą, ir tai nebus Dievų įžeidimas, o atvirkščiai - auka jiems.