Anūkėlis su seneliu nuotraukas varto, kuriose senelis dar jaunas. Vienoje nuotraukoje - grupė žmonių uniformuotų žmonių.
- Seneli, o kas čia toks nemalonus?
- Tai Hitleris, anūkėli. Labai blogas žmogus, daug žmonių išnaikino.
- O kodėl tu šalia stovi ir ranką į viršų tiesi?
- Tai aš jam sakau: "Sustok, blin, ką tu darai"!
"www" apie vagystes iš AB "Anykščių vynas: "Kiekvienas tokioj vietoj vogtų... Kiekvienas iš tų komentatorių... Iš "vinzavodo" vogė, vagia ir vogs... Laikykis Reda, man tai dzin kas ten ką rašo..."
Kažkaip gyvenimas pasisuko, kad viskas turi būti atliekama greitai. Greitai sprendžiama, valgoma, dirbama, turtėjama. Jei procesas lėtas jis kažkaip tampa nevertingas. Tempas suformuoja tam tikrą mąstymo būdą - bloga kavinė, jei reikia laukti 15 minučių, netikęs vaikas, jei rengiasi 10 minučių, blogas darbas, jei iš karto neuždirbi daug.
Kas domisi apokalipse, t.y. būsima pasaulio pabaiga, turėtų pastebėti, kad ji vis nukeliama, daugelio nusivylimui. Šį kartą ji datuojama jau 2012 metais. Šiurpu, kiek mažai beliko...
Tačiau šiuo atveju verta pažvelgti ne tik į šią, bet ir kitas sąmokslo teorijas, viena iš pačių baisiausių ir realiausių, mano galva, vis dėlto yra ne Žemės sunaikinimas kokiais nors kataklizmais, o Pasaulinė vyriausybė.
Yra toks lietuvių liaudies šokis „Kepurinė“, bent man – labai gražus ir smagus – ten pagal taktą žmonės kepurėles nusivožia ir sveikinasi, jomis mojuoja. Gražu ir simboliška – žmonės nebijo pasirodyti be kepurės.
Lemtis yra toks daiktas, kai neturi galimybės pasirinkti, tiesiog taip nutinka. Kaip liaudis sako“kam lemta paskęsti, tas nepasikars“. Sunku pasakyti, kiek mes renkamės ir ką galime pasirinkti, bet jau žiūrint į mūsų tėvų gyvenimą. Niekas iš jų nesirinko karo, okupacijos, tremties, kolūkinės sistemos. Tiesiog istorija taip sudėliojo.
Kažkaip pastaruoju metu mane aplanko dvejopi jausmai – lyg ir žinojau kažką, bet pasirodė, kad nieko nebežinau. Štai daug triukšmo sukėlęs Izraelio desantininkų vadinamosios taikos humanitarinės flotilės užėmimas, per kurį žuvo nemažai žmonių Blogi desantininkai, ar ne, tačiau kai pasižiūri į filmuotą medžiagą, kaip „taikos aktyvistai“ puldinėja su strypais ir peiliais, o įsakymą šaudyti desantininkai gavo tik praėjus 40 minučių po išsilaipinimo pradžios, kai jau dešimtis jų buvo sužeista ir ėmė grėsti tiesioginis pavojus gyvybei, imi galvoti, kad kažko nesupranti – kurie čia taikos aktyvistai, o kurie kareiviai.
Ką bedarytume, vis dėlto pradžioje būna žodžiai. Nuo žodžių priklauso daugelis dalykų, sprendimų ir poslinkių. Gal reikėtų pakalbėti apie anykštėniškas realijas žodžių fronte, nes patys dažnai nesąmoningai pridarome gimtajam kraštui daugiau žalos negu koks uraganas.
Beletristika vadinamas toks dalykas, kai daug daug išraiškingai ir nuoširdžiai kalbama ar rašoma, virpinamos visos sielos stygos.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė metinį pranešimą. Kaip visada, D.Grybauskaitės kalba viešumoje skambėjo gražiai ir įspūdingai, pavyzdžiui - „Priėjome tašką, kai nepakanka dar vieno, eilinio padėties konstatavimo, priminimo apie sunkumus..."
Mes jau tiek prie visko esam pratę, kad blogos žinios nebejaudina. Pasirodo, dar yra kuo mus nustebinti. Nors jautėm, kad po truputį Lietuva išsivaikšto, tačiau dabar jau galim įsivaizduoti tikrąją padėtį – emigracija įgavo konkrečius kontūrus.
Mokesčiai yra labai paslaptingas daiktas, įtariu kad tai viena iš gyvybės formų, ir dar ne bet kokia, o nemirtinga, mat turi savybe daugintis, o mirštančių dar neteko matyti. Žmonės visą savo sąmoningą istoriją ieško nemirtingumo eliksyro ir neranda, o mokesčiai štai yra nemirtingi.
Vilkas labai blogas žvėris, labai labai blogas, kiek kiškių sudrasko. Tačiau paradoksas, išnaikinus vilkus, padėtis tik pablogėja, mat gerieji zuikiai staiga ima krėsti eibes, plinta visokios ligos, o neretai bekonkuruodami ima uoliai vienas kitą galabyti. Žodžiu, nėra baisesnio žvėries už įpykusį zuikį.
Kažkaip gyvenimas pasisuko, kad viskas turi būti atliekama greitai. Greitai sprendžiama, valgoma, dirbama, turtėjama. Jei procesas lėtas jis kažkaip tampa nevertingas. Tempas suformuoja tam tikrą mąstymo būdą - bloga kavinė, jei reikia laukti 15 minučių, netikęs vaikas, jei rengiasi 10 minučių, blogas darbas, jei iš karto neuždirbi daug. 
Kas domisi apokalipse, t.y. būsima pasaulio pabaiga, turėtų pastebėti, kad ji vis nukeliama, daugelio nusivylimui. Šį kartą ji datuojama jau 2012 metais. Šiurpu, kiek mažai beliko...
Mes jau tiek prie visko esam pratę, kad blogos žinios nebejaudina. Pasirodo, dar yra kuo mus nustebinti. Nors jautėm, kad po truputį Lietuva išsivaikšto, tačiau dabar jau galim įsivaizduoti tikrąją padėtį – emigracija įgavo konkrečius kontūrus.