Anūkėlis su seneliu nuotraukas varto, kuriose senelis dar jaunas. Vienoje nuotraukoje - grupė žmonių uniformuotų žmonių.
- Seneli, o kas čia toks nemalonus?
- Tai Hitleris, anūkėli. Labai blogas žmogus, daug žmonių išnaikino.
- O kodėl tu šalia stovi ir ranką į viršų tiesi?
- Tai aš jam sakau: "Sustok, blin, ką tu darai"!
"www" apie vagystes iš AB "Anykščių vynas: "Kiekvienas tokioj vietoj vogtų... Kiekvienas iš tų komentatorių... Iš "vinzavodo" vogė, vagia ir vogs... Laikykis Reda, man tai dzin kas ten ką rašo..."
Ar galėtumei ką nors vertesnio parašyti, savy neturėdamas nė kruopelės pykčio, apmaudo, nusivylimo, kartėlio, vilties ir džiaugsmo? O be meilės širdyje, ar galėtumei ką nors doro parašyti? Tokios mintys tiesiog nuginkluoja ir pasijunti esąs bejėgis, bevardis, kaip prie vaikų prieglaudos durų paliktas pamestinukas. Kartais pavymui akimis sekioji patį save, nueinantį nežinia kur ir pagaliau trinkteli delnu sau per kaktą, atsitokėjęs. Juk baisiai pavojinga nepaisyti šalto proto, patariančio nežaisti su savo jausmais kaip su užtaisytu pistoletu. Sapnavau, kad paštu gavau studijų laikais nešiotą striukę, iš kurios kišenių byrėjo juodos duonos trupiniai, o pabudęs girdėjau, kaip girgžda palangėje augantis medis su naktimis jo viršūnėje besisupančia, nuo vienatvės pamišusia mėnulio delčia. Apimtas keistos įtampos, nusprendžiau pasukti trumpiausiu keliu: prisidegiau cigaretę ir pasislėpiau dūmų debesy. Kam pasiguosti, jog neturiu kur nakvoti be šios, iki gyvo kaulo įgrisusios, šalia vis brangstančią šilumą skleidžiančių radiatorių stovinčios lovos? Į ką prabilti, jog dažnai ilgiuosi kadaise nešiotos studentiškos kepuraitės, kuomet iš geležinkelio stoties nušvilptomis anglimis prikūrentame bendrabučio kambariuke pasigardžiuodami kirtome šlapią arklienos dešrą, užsrėbdami sacharinu pasaldintu mutiniu. Ir vis dėlto nenumirėme. Kartais pagaunu save besielgiantį tiesiog kvailai, nes neatsilaikau pagundai visiems pasigirti tuo, kuo niekada jau nebebūsiu. Kas tai? Būrimas iš juodos duonos mutinio tirščių? Įpratęs sėdėti ant savojo gulto kaip ir ant jūros, kuria praplaukia nežinomo laivyno kreiseriai, kranto, kartais ryju seilę dėl užuostų iš laivo restorano atsklidusių kvapų. Tada užgesinu nuorūką, krentu skersai lovos. Duryse trekštelėjęs, pasisuka raktas. Esu žmogus, brendantis per pensininko kasdienybę, be viltį teikiančių ženklų. Ak, tiesa: prie gulto pakartame švarke slepiasi krautuvėse ir mokesčius renkančiuose punktuose dar ne visai ištuštinta piniginė. Nuolatos baugina mintis, jog kas nors neišvengiamai paveldės mano gyvenimo scenarijų, kuriame grąžą įpratau pasiimti “ant nuomonės”, jos net neskaičiavęs. Kartais mane prajuokina kasininkės veidas: smilius prispaustas prie smakro, akys nepatikliai primerktos ir pro lūpas atsklinda raginimas atidžiai suskaičiuoti pinigus. Betgi ar verta tuos apgailėtinus grašius skaičiuoti, kai ir taip puikiai žinai, kas mėnesio gale belieka iš elgetiškos algos arba dar elgetiškesnės pensijos. Sudie, visiems veiksmams kadaise vadovavęs optimizme! Septyniasdešimt metų, tai pakankamas patirčiai nusistovėti laikas, kad nebeskaičiuotumei apgailėtinos grąžos ir kilimu dengtais nuo prekių lūžtančios parduotuvės laiptais nusileidęs, nebesistengtumei kažkam pasigirti brangiu pirkiniu. Nes įprastu mano prekių įsigijimo šaltiniu tapo sendaikčių turgus. Nebeįmanoma grįžti prie to, kas peržydėjo, pavirto pūkais ir nuskrido pavėjui. Pavėjui Pavėjui Paskui neįvardinto laivyno kreiserius. O gal paskui nuolatos kylančias kainas? Štai su bendrabutyje tą patį studentišką mutinį srėbusia žmona paskaičiavome, jog vien tik už šilumos mokesčius šį mėnesį teks pakloti vieną pensiją. O kur dar telefonai, elektra, šiltas ir šaltas vanduo, vaistai? Jei mūsų išrinkta naujoji valdžia už medikamentus pakels kainas ir pensininkams nubrauks kompensacijas, tuomet jau išties teks padžiauti dantis ant tvoros. O gal valdžia žino, ką daro? Juk nesigydantys senukai greičiau iškeliaus į kapines, tad atpuls būtinybė jiems mokėti pensijas. Ar tai dar ne vienas būdas šalia atimtų verslo leidimų ekonominės krizės akivaizdoje sutaupyti lėšas? Arba štai kad ir planuojamas pasikėsinimas į spaudą, nurėžiant laikraščių leidybai anksčiau taikytas lengvatas. Dėl ko carinės Rusijos viešpatavimo metais buvo persekiojama lietuviška spauda? Nagi todėl, kad tamsią liaudį lengviau vedžioti už nosies bei kitaip ją mulkinti. Kas drąsiai atsilieps į mano pasiūlymą be pripučiamos liemenės paplaukyti vis labiau stiprėjančiuose ekonominės krizės srautuose, tas neatrodys pašėlusiai narsus, nes jau visi mes norom nenorom tuose verpetuose murdomės ir nežinome, kada sulauksime neįvardinto gelbėjimo laivo. Galbūt šie pasvarstymai kai kam pasirodys pernelyg kategoriški, betgi mūsų moralės koncepcija formuojasi priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių. Pabandęs tautiškai nesusipratusią sielą apvalyti nuo materializmo nuosėdų, vis vien kišenėje sumygau po įneštų mokesčių subliūškusią piniginę ir niekaip nesiryžau savo dorovės performuoti pagal patriotiškai idealistinius principus. Visos ištinkančios bėdos yra natūralus mūsų aistrų padarinys, todėl bandydami prisidengti populistiniais teiginiais apie dalies ir visumos vienovę rizikuojame pasirodyti kaip neskaniai kvepiantis daiktas po lapu.
