<!-- /* Style Definitions */ p.MsoNormal, li.MsoNormal, div.MsoNormal {mso-style-parent:""; margin:0cm; margin-bottom:.0001pt; mso-pagination:widow-orphan; font-size:12.0pt; font-family:"Times New Roman"; mso-fareast-font-family:"Times New Roman"; mso-ansi-language:EN-US; mso-fareast-language:EN-US;} @page Section1 {size:612.0pt 792.0pt; margin:3.0cm 1.0cm 2.0cm 3.0cm; mso-header-margin:1.0cm; mso-footer-margin:1.0cm; mso-paper-source:0;} div.Section1 {page:Section1;} -->

Kiek atidžiau žvelgiant, vertinant, analizuojant pastarųjų metų įvykius mūsų šalies gyvenime, drąsiai būtų galima teigti, jog dvidešimtais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuva, krečiama nesibaigiančių politinių, korupcinių skandalų, partinių rietenų dėl valdžios postų bei įtakos sferų, tapo politiškai-moraliai degradavusia oligarchine valstybe, kurioje monopolistinės struktūros, veikiančios išvien su valdančiųjų partijų lyderiais, vis dažniau savų tikslų siekimui naudoja naujai įkurtas arba nupirktas žiniasklaidos priemones – spaudą, radiją, televiziją, internetą.

Būtent žiniasklaida, remiama politinių-oligarchinių klanų ir valdoma tokių žiniasklaidos magnatų, kaip „MG Baltic“, prezidentas D. Mockus, G. Vainauskas su jam pavaldžia „Lietuvos ryto“ imperija arba „Respublika“ su „prezidentu iki gyvos galvos“ V. Tomkumi, jau nekalbant apie vadinamąjį „nacionalinį transliuotoją“ Lietuvos radiją ir televiziją, uzurpuotą „elektros skydininko“ V. Siaurusevičiaus su jam lojalia LRT taryba, tampa galingu ginklu informaciniame kovos lauke, kuomet tendencingai pateikiama informacija, dezinformuojanti ir skaldanti pilietinę visuomenę, pakerta žmonių ryžtą, išmuša net menkiausią norą priešintis nebaudžiamam oligarchinės valdžios siautėjimui, sakyčiau, tautos genocidui, žlugdant smulkų ir vidutinį verslą, genant pažangų jaunimą, skurstančius, darbo netekusius veiklius piliečius iš Lietuvos.

Apginkluota moderniausiomis ryšio technologijomis, itin išpopuliarėjusia, efektingai veikiančia internetine erdve, žiniasklaidos imperija tapo bene patikimiausiu oligarchinės valdžios skydu. Valdžioje esantys politikai, mielai užsiimantys viešųjų ryšių akcijomis, nevengiantys slaptų „abipusiai naudingų“ susitarimų su „pinigų maišais“-monopolistais, oligarchais,  valdiškomis lėšomis „reguliuojantys“ jiems pavaldžios žiniasklaidos verslą, imituojantys pasišventimą valstybės reikalams bei tautos interesams ir čia pat be jokios sąžinės graužaties kurpiantys įstatyminę bazę tokioms stambaus masto korupcinėms aferoms, kaip, pavyzdžiui, „Williams“, „Alita“ arba „LeoLT“ pridengti, tokie politikai, be abejo, mažiausiai yra suinteresuoti žiniasklaidos misija – pateikti žmonėms visapusišką ir objektyvią informaciją apie jų vykdomus nusikalstamus sandėrius.

„Kai žiniasklaida taps tik verslu, jos visai neliks. Apeliuoju į jūsų pilietiškumą, profesionalumą ir asmeninę atsakomybę, nes mūsų atsakomybė šiandien yra vienoda. Mes atsakingi prieš žmones, atsakingi prieš valstybę ir visus jos piliečius“, - štai tokiais širdį virpinančiais žodžiais rugsėjo 2 dieną susitikime su regioninės žiniasklaidos darbuotojais  istorinėje laikinosios sostinės prezidentūroje Kaune prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipėsi į susirinkusius. Žiniasklaidos versle akcentuodama jos misijos - objektyviai informuoti visuomenę reikšmę, prezidentė D. Grybauskaitė pakvietė žurnalistus bendradarbiauti: „Per jus noriu matyti ir girdėti, kas vyksta šalyje.“

Pripažindama, jog centrinei žiniasklaidai tolstant nuo žmogaus, siaurėja objektyvios informacijos pateikimo galimybės, šalies vadovė atkreipė dėmesį į regioninės žiniasklaidos išskirtinį vaidmenį informuojant atokiausius šalies gyventojus ir pažadėjo imtis iniciatyvos, kad Vyriausybė peržiūrėtų nepasiteisinusią PVM mokesčių politiką, praktiškai žlugdančią rajoninę spaudą.

Nuskambėję teisingi prezidentės D. Grybauskaitės žodžiai apie asmeninę atsakomybę prieš valstybę ir visus jos piliečius, kaip ne kartą jau girdėti gražūs ir, deja, neišsipildantys politikų pažadai, kažin ar gali reikšti, jog artimiausiu metu panašias viešųjų ryšių akcijas lydės racionalūs ir teisingi valdančiosios daugumos veiksmai bei išganingos permainos valstybės gyvenime. Paprastai tokių stebuklų oligarchinėje valstybėje nebūna!..

Išgyvenanti bene sunkiausius laikus per ištisus 20 nepriklausomybės metų Lietuvos spauda lyg kreivas veidrodis, atspindintis sisteminę valdymo krizę oligarchinėje valstybėje, jau seniai rūpinasi kur kas praktiškesniais dalykais, tarkim, kaip išgyventi, negu žiniasklaidos misija. Pasak teisininko Kęstučio Čilinsko, „šiandien Lietuvoje mes turime situaciją, labai panašią į sovietinę, kadangi oligarchinė valstybė tampa labai panaši į bolševikinę valstybę. Skirtumas tik toks, kad bolševikinėje valstybėje teroras vykdomas „iš idėjos“, o oligarchinėje valstybėje teroras vykdomas dėl didelės valstybės kapitalo dalies pasisavinimo ir pasidalinimo. Ir tam reikia užgniaužti pilietinę visuomenę, kad ji negalėtų mitinguoti, netgi neturėtų teisės susirinkti prie V. Kudirkos paminklo paminėti Gedulo ir Vilties dieną, nes laisvai susirinkę žmonės gali pasakyti kokį nors tiesos žodelį prieš oligarchinę valdžią“.