<!-- /* Style Definitions */ p.MsoNormal, li.MsoNormal, div.MsoNormal {mso-style-parent:""; margin:0cm; margin-bottom:.0001pt; mso-pagination:widow-orphan; font-size:12.0pt; font-family:"Times New Roman"; mso-fareast-font-family:"Times New Roman"; mso-ansi-language:EN-US; mso-fareast-language:EN-US;} @page Section1 {size:612.0pt 792.0pt; margin:3.0cm 1.0cm 2.0cm 3.0cm; mso-header-margin:1.0cm; mso-footer-margin:1.0cm; mso-paper-source:0;} div.Section1 {page:Section1;} -->

„Anykštoje“ bendradarbiaujanti dailininkė Rūta Martorana jau ne pirmus metus organizuoja anykštėnų keliones į  kalnus.  Iš 40 lietuvių grupės 6 buvo anykštėnai, kurie visą laiką laikėsi drauge, kai grupė išsiskirstė ir pasuko skirtingomis trasomis. Kaip sakė R. Martorana, nors jie turėjo laiko susipažinti su Rumunijos istorinėmis vietomis, didelio įspūdžio šalis jai nepalikusi, o va kalnai pateisino lūkesčius. „Radome visko, ko tikėjomės, patyrėme šalčio, lietaus, sunkių perėjimų, praktiškai visus sugėlė laukinės bitės“, - pasakojo dailininkė.

Nors R. Martorana iš kelionės parsivežė nemažai nuotraukų, tačiau sakė, kad pačių sunkiausių, o kartu ir gražiausių trasos vaizdų neužfiksavo. „Kartais nebūdavo net kaip išsitraukti fotoaparato“, - pasakojo R. Martorana.

Transilvanijos Alpės nėra labai aukštos, vidutinis aukštis apie 2 tūkst. metrų virš jūros lygio, tačiau tai vaizdingi ir žali kalnai, gausūs gyvūnijos. Vietiniai lietuvius įspėjo saugotis meškų. „Amerikiečius, kurie bandė pašerti meškiuką, meška gerokai „apkramtė“, - pasakojo R. Martorana. Ne kartą visai šviežius meškų pėdsakus grupė rado eidama takais.