Kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas nuo rugsėjo kunigaus Zarasų rajone, kuriame jis gimė.

- Kanauninke, Anykščiuose kunigavote septyniolika metų. Dabar jus perkelia į Zarasų dekanato Dusetų ir Antalieptės parapijas. Kada atsisveikinsite su anykštėnais?

- Rugpjūčio dvidešimt šeštą dieną atsisveikinu su parapijiečiais, iki rugsėjo turiu išsigabenti. Rugsėjo pirmą sekmadienį (rugsėjo antrą dieną) atvažiuos vyskupas ir mane pristatys parapijiečiams. 

- Brandos amžių praleidote Anykščiuose...

- Taip, atkėlė mane penkiasdešimtmetį, o dabar man jau šešiasdešimt septyneri metai.

- Kelinta kunigavimo vieta Jums buvo Anykščių parapija?

- Biržai, Kupiškis... Anykščiai - ketvirta. Dabar bus penkta vieta. Daugiausia laiko praleidau Anykščių parapijoje.

- Kiek vietos širdyje Jums užėmė Anykščiai?

- Daug vietos. Kiekvienoje parapijoje ir iš parapijiečių reikalauji, ir save dalini. Mano toks būdas – esu reiklus sau ir kitiems. Kartais reikia ir pabarti, ir pagirti. Mūsų, kunigų, laikas neribotas – net naktį, jei kviečia, pas ligonį važiuoji, nėra kaip kokiose įstaigose priėmimo valandos „nuo tiek iki tiek“... Kunigystė - atsidavimas visiems žmonėms, tarnystė kitiems. Kodėl kunigai negali vesti? – Būtų problemų, į pirmąją vietą iškiltų vaikai, šeima. O kur tada liktų tarnystė Dievui? Kartais kalbant su liuteronų kunigais (kurie gali vesti), jie prasitardavo, kad pavydi katalikų kunigams, kad neturi rūpesčių su šeimomis ir gali atsiduoti tarnystei Dievui ir bendruomenei.

Anykštėnams tikrai esu dėkingas, kad į amžinybę padėjo palydėti ir mamą, ir tėtį, kad padėjo ir kartu dalyvavo. 

- Ką paliekate Anykščiams?

- Manau, kad daug palieku. Kai atvažiavau, klebonijos pastatas šaukėsi remonto. Monsinjoro Alberto Talačkos svajonė buvo Anykščių bažnyčioje įrengti klasikinius koncertinius vargonus. Daug metų tam rinko pinigus. 

Daug buvo su tuo istorijų – tai pinigai keitėsi ir prapuolė, tai nepadarė, tai užsakyti vargonai „neatvažiavo“. Buvo daug nusivylimų... Galiausiai man teko ši užduotis. Parapijai pagelbėjo „Anykščių vynas“, esu dėkingas, ir pastatėme vargonus. Dabar bažnyčioje yra dveji vargonai.

Apie mane kartais sako „ūkininkas“, bet ūkiškų darbų buvo daug, juk negalėjau jų palikti nesutvarkytų. Vyskupo skyrimas įpareigojo rūpintis ne tik dvasiniais darbais, bet ir saugoti bažnyčios turtą.

Be minėtų darbų dar ir presbiterija buvo „kiaura“, išpuvusi, lietvamzdžiai prakiurę. Teko ir tai tvarkyti. Bažnyčios bokštų viršūnes taip pat teko tvarkyti, nes konstrukcijų medis nuo laiko buvo supuvęs. O parapijos salė? Tą pastatą taip pat labai reikėjo taisyti. Dabar ten Angelų muziejus. Jau nekalbu apie smulkesnius darbus.

Kai mane atkėlė į Anykščius, parapijoje stengiausi aplankyti kiekvieną šeimą, susipažinti... 

- Kaip suprantu, manote, kad parapijai paliekate daug?

- Man “nesarmata” palikti Anykščius, nesigėdiju. Juk net kiek renginių, koncertų vyko bažnyčioje, kiek pamokslininkų, dvasininkų lankėsi, Popiežiaus nuncijus lankėsi šešis kartus. Džiaugiuosi, kad pavyko apjungti į bendras veiklas kultūrininkus ir muziejininkus. Manau, kad tai šiek tiek pakėlė Anykščių prestižą. 

- Prieš keletą metų iškėlėte idėją Anykščių bažnyčios bokšte įrengti kariljonus. Kas atsitiko su šia idėja? 

- Domėjausi šiomis galimybėmis, kiek kainuotų. Tai brangu. Dvylika ar penkiolika varpų kainuotų apie šimtą dvidešimt tūkstančių. 

- Ko dar be kariljonų įrengimo Anykščiuose nespėjote padaryti?

- Galbūt nespėjau pasiekti, kad parapijiečiai labiau švęstų sekmadienius, kad aktyviau įsijungtų į bažnyčios bendruomenės gyvenimą. Kaip sakoma, darbo vaisiai pasimato daug vėliau. Anykščius aš palieku nesigėdydamas. Dabar atsisveikinant su parapijiečiais sutinku daug dėkingų žmonių. Jie sako, kad dėkingi už mano buvimą, už dėmesį, mato, kad nesu išpuikęs, kad tai netiesa. Kunigams tenka būti viskuo – mokytoju, tėvu, rėmėju, pagalbininku, gelbėtoju... 

- O ar skaudžių nutikimų, neteisybės iš anykštėnų pusės patyrėte?

- Buvo. Prisimenu, kad buvau apkaltintas nesąmoningu dalyku, kad norėjau iš bažnyčios paveikslus išgabenti į Lenkiją... Tegu Viešpats kaltintojams būna gailestingas. 

- Ar bent kaip svečias Anykščius aplankysite?

- Be abejo. Kai kurie parapijiečiai manęs prašo, kad dalyvaučiau juos lydint į amžinybę, o ir naująjį Anykščių kleboną seniai pažįstu – jis iš daugiavaikės šeimos, su jo broliu mes mokėmės seminarijoje, dalyvavau jo tėvo ir motinos laidotuvėse... Galų gale – Viešpaties keliai nežinomi.

- Ką išvykdamas į Dusetas palinkėsite, o gal ir prisakysite, anykštėnams?

- Aš per gyvenimą esu išklausęs daug dalykų. Ir gražių, ir ne, ir pamokančių. Linkiu, kad anykštėnai nesiskaldytų, o vienytųsi. Kad vienas kitą gerbtų, kad vienas kitą mylėtų. Mylėkite vienas kitą, kol esate gyvi, o ne po mirties, kai jau per vėlu. Ir dar – nepamirškite dėkoti Dievui už gyvenimą.