Ar skaitote knygas?

Dienos anekdotas

tovi du muitininkai pasienyje. Žiūri – važiuoja vyrukas su dviračiu, ant bagažinės cigarečių “Marlboro” blokas.
– Ot niekšas, – sako vienas, – taip viešai veža kontrabandą.
– Nieko nepadarysi – bloką galima be muito vežti. Savo reikmėms.
Kitą dieną mato tą patį vyruką, vėl su “Marlboro” bloku ant dviračio bagažinės.
– Tuoj aš tam niekšui baudą išrašysiu.
– Nusiramink, jis turi teisę, savo reikmėms veža…
Situacija kartojasi kasdien maždaug du mėnesius. Galiausiai abu muitininkai prieina prie to vyruko ir sako:
– Žmogau, imk mūsų sunkvežimį, prisikrauk pilną cigarečių ir parsivežk, mes tavęs nestabdysim, tik nebenervink mūsų…
– Ko jūs čia prikibot? Nereikia man jūsų sunkvežimio, aš jau visus dviračius pervežiau…

Komentaras

jaunimas:„labai gerai, kad Andrioniškiui sekasi su seniūnais. tikimės naujų veiklų ir naujų iššūkių.teko su gerbiamu seniūnu bendrauti regioniniame parke, paprastas, nepasikėlęs ir jautrus žmogus."

Komentuoti
Svėdasų seniūno Valentino Neniškio rankose 1930 m. pagamintos kanklės. Tiesa, jomis skambina ne seniūnas, o jo garbaus amžiaus tėvas Bronius Neniškis. Beje, seniūnas groja lūpine armonikėlė...
Svėdasų miestelio inteligentai – taip būtų galima trumpai apibūdinti seniūno Valentino Neniškio giminę. Senelis - taip pat buvęs seniūnas, teta – farmacininkė, dėdė – mokytojas, domėjęsis ir rinkęs tautosaką, tėvas – muzikantas, o ir pats Valentinas „draugauja“ su medžiu, jo iniciatyva 2003 m. buvo parengtas ir įteisintas Svėdasų herbas, sukurta miestelio vėliava, Svėdasų himnas...
Tik pasakoti apie savo giminę seniūnas nelabai linkęs. „Juk yra žymiai garsesnių ir įdomesnių šeimų“, - kuklinasi V. Neniškis. Po truputėlį vartydami senus nuotraukų albumus dėliojame giminės istoriją...


Darbe gimsta anekdotai


 


„Kažin, ar kalbėdamas apie darbą galiu vartoti žodį „patinka“... Pasidžiaugti pas seniūną žmonės retai kada ateina, vis su problemomis, rūpesčiais, vargų kamuojami. Uždaręs seniūnijos duris negali „persijungti“ ir nebegalvoti apie darbą – kartais juokauju, kad lentpjūvėj lentas būtų lengviau pjauti, nes kad ir fizinis darbas, bet išėjai namo ir nėra jokio reikalo galvoti apie lentas, o čia – žmonių gyvenimai“, – kalbėjo Svėdasų seniūnijos (Anykščių r.) seniūnas Valentinas Neniškis.


Svėdasų „galva“ jis yra nuo pat seniūnijos įkūrimo pradžios 1995 m. V. Neniškis - ilgiausiai Anykščių rajone tokias pareigas einantis savivaldos pareigūnas. Nuo 1998 m. jis yra Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos narys.


Susitinkam pasikalbėti apie giminės istoriją, tačiau seniūnas – mažakalbis, mieliau pasakotų apie kasdieninius svėdasiškių rūpesčius... Vienam – keliukas tapo nepravažiuojamas, kitą kaimynas skriaudžia, trečią nepritekliai kamuoja. „Tokia seniūno kasdienybė, aišku, kartais supranti, kad žmogus tik priekabių ieško, bet nereaguoti negali – važiuoji, žiūri, bandai spręsti problemas...“, – pasakoja seniūnas. 


Vis dėlto ne vien apie problemas seniūnas kalba – santūrus miestelio vadovas „pažeria“ ir tikrų perliukų iš kasdienių susitikimų su žmonėmis... „Ateina žmogus pas mane – pažymos jam reikia. Sakau - užpildykit prašymą ir reikiamas dokumentas bus išrašytas. Turim seniūnijoj specialias formas, kur reikia įrašyti vardą, pavardę, datą, ko pageidauja žmogus... Na, užpildo žmogelis tą formą, žiūriu – data neįrašyta, sakau, kad užrašytų ir ją. Žmogus klausia, kokią datą rašyti. Sakau – šios dienos... O jis taip ir parašo – „šios dienos data“...“ – anekdotinę situaciją prisimena seniūnas. Anksčiau, sako, panašius kuriozus net atskirai pasižymėdavęs...


 


Senelis irgi buvo seniūnas


 


Nors seniūnas teigia, kad jo giminė niekuo neypatinga, kad reikėtų apie ją rašyti,  pasirodo, V. Neniškis turi ką papasakoti. Pasakojimą pašnekovas pradeda prisiminimais apie senelį Joną Neniškį. Gim4 jis 1896 metais,  Svėdasų miestelyje buvo žinomas kaip geras batsiuvys. „Svėdasuose tuo laiku buvo gera specializuota odų parduotuvė, kurią laikė vienas žydas. Jeigu koks žmogus neturėdavo pakankamai pinigų įsigyti medžiagai, eidavo kartu su seneliu pas tą žydą ir senelis laiduodavo už tą žmogų. Vadinasi, buvo pasitikėjimas juo“, – apie senelį pasakoja seniūnas. 


V. Neniškis šiltai prisimena senelį: „Jis mane ir žvejoti išmokė, parodė, kaip ant kabliuko slieką užmauti.. Su seneliu raudes, kuojas gaudydavom...“


Ne tik geras batsiuvys buvo J. Neniškis. „Vokiečių valdymo metais senelis buvo Svėdasų seniūnas. Apie vokiečių teisingumą yra jis pasakojęs... Sako, vokiečių kareiviai išpjovę jo dobilus ir lauke netyčia palikę vokišką peilį. Tai su juo nuėjęs senelis pas kažkokį pareigūną vokietį ir tas už padarytą žalą sumokėjęs pinigus“, – pasakoja V. Neniškis. Seniūnas pasakoja, jog yra girdėjęs žmones skundžiantis, kad „va, senelis dirbęs prie vokiečių valdžios, tai ir žmones į Vokietiją darbams vežęs. Tačiau taip tikrai nebuvo.“


 


Senolis įsimylėjo arklius


 


Jonas Neniškis turėjo keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukras. Vyriausia buvo Ona, gimusi 1921 m. Ji išmoko siuvėjos amato ir dirbo Kaune. Pasak V. Neniškio, ji ypač kruopščiai dirbusi, todėl niekada netrūkdavę užsakymų. Ir ne tik sukneles ar kitus „lengvus“ drabužius siuvusi, Kauno ponios dėvėjo jos siūtus paltus. Nors visą gyvenimą pragyvenusi Kaune, Ona amžinojo poilsio 1994 m. atgulė Svėdasų kapinėse.


1924 m. Neniškių šeimoje gimė antra dukra Elena. Ji baigė Antalieptės farmacijos mokyklą ir visą laiką dirbo Svėdasų vaistinėje.


V. Neniškio tėvas Bronius gimė 1925 m. Grįžęs po armijos baigė vairuotojų kursus ir, kaip pasakoja pats seniūnas, „ko tik tėvas nevairavo“. Ir kolūkio vairuotoju dirbęs, ir miškų ūkyje dujomis varomą mašiną vairavęs, mokyklos vaikus į ekskursijas vežiojęs ir net greitosios pagalbos automobiliu važinėjęs. „Aišku, to meto greitosios nebuvo tokios kaip dabar. Turėjo tėvas sunkvežimį, kuris ir atstojo greitosios pagalbos automobilį“, – apie tėvo darbus kalba sūnus. 


Atvažiavę pas 88 metus skaičiuojantį Moliakalnio kaime (Svėdasų sen.) gyvenantį seniūno tėvą, randame jį kieme „prie medžio dirbantį“. Nors prieš tai V. Neniškis pasakojo, kad tėvo sveikata žiemą ypač pablogėjusi, tačiau mes pamatome žvalų senolį, kuris į trobą pakviečia ir net kanklėmis mums paskambina. Prieš keletą metų palaidojęs žmoną Bronę, Bronius savo sodyboje šeimininkauja vienas. Tiesa, šalia tėvo sodybos įsikūrę ir du sūnus – Valentinas su šeima visai netoliese gyvena, o sūnaus Jono sodyba beveik tėvo kieme stovi. Dar vienas sūnus Kęstutis gyvena Vilniuje. 


Rodo mums Jonas senesnes ir naujesnes nuotraukas – nuo laiko pageltusiose fotografijose prabėgusios jaunystės akimirkos, vestuvės, maži sūnūs, didžioji dalis jau Anapilin iškeliavusių draugų... Kitose, spalvotose, besišypsantys anūkų ir proanūkių veidai. 


Nukelia nuo spintos Jonas savo sūnaus Kęstučio armijoje išdrožtą skulptūrėlę – močiutė muša sviestą, o ant dangčio susidariusią grietinę pirštu kabina pats dar mažas Kęstutis... 


Jonas šiandien vienintelis iš brolių ir seserų dar gyvas, jis jaučia didžiulę meilę arkliams. Trobos sienos nukabintos paveikslais, plakatais, kuriuose vaizduojami šie gyvuliai. „Tėvas yra  pamišęs dėl arklių, nors buvo ir nukritęs nuo arklio, bet ta meilė niekur nedingo“, – kalba V. Neniškis, o albume aptikęs ant popieriaus atspaustus arklių atvaizdus, nesistebi: „Na, aišku, kas gi daugiau, jeigu ne arkliai...“


 


Išliko „gyvas“ senelio balsas


 


Daugiausia V. Neniškis pasakoja apie tėvo brolį Juozą, gimusį 1928 m.  Jauniausias šeimoje Juozas „nuėjo užkuriom“ į Žemaičių Kalvariją. Jis visą gyvenimą dirbo mokytoju, dėstė rusų kalbą, kūno kultūrą. Vasarą grįždavo į Svėdasus, lankydavo senus miestelio, aplinkinių kaimų žmones ir rinko tautosaką. Taip pat rašė eiles: „Niekada jo kūryba nebuvo išleista, tačiau pats turiu du dėdės paliktus rankraščius. Su mokiniais statė savo kūrybos pjeses... Jo iniciatyva Žemaičių Kalvarijoje įkurtas poeto Vytauto Mačernio muziejus. Dėdė Juozas, beje, ir mano krikšto tėvas, domėjosi poeto kūryba, rinko eksponatus...“, – pasakoja seniūnas.


Beje, dėdės Juozo dėka „gyvas“ išliko senelio Jono balsas. Jis yra įrašęs savo tėvo Jono pasakojimus apie Svėdasus. Juozas vienintelis iš Neniškių giminės Amžinojo poilsio atgulė Mažeikiuose. 


Daiva GOŠTAUTAITĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta