Kas Jums svarbiausia perkant maisto produktus?

Dienos anekdotas

Verslininkė sėdi bare. Prie jos prieina vyriškis:
- Laba diena! Gal galiu pasiūlyti jums savo kompaniją …
- O kodėl jūs norite ją parduoti?

Komentaras

kaimietis:„nemanykite, kaimą galite ''nupirkti'' vien tik vieno koncerno pasiūlymais ir nemokamais pavežiojimais į ekskursijas. O, populistams dažnai patinka būti prie populistų...."

Skaityti komentarus (2)
Anykščių muziejininkas Raimondas Guobis (su Aukštaitijos vėliava) apdovanotas daugybe talentų – rašo, piešia, fotografuoja ir pasakoja taip, kad daugelis pavydėtų. O kokia puiki atmintis!Raimondo GUOBIO nuotr.

Yra žmonių, be kurių neįsivaizduojami miestai. Kartais tai miestų statytojai (Vilniui - Gediminas, Sankt Peterburgui - Petras I – asis) kartais - miestų savasties kūrėjai (Anykščiams - Antanas Baranauskas arba Mosėdžiui - daktaras Vaclovas Intas). O kartais jie būna tiesiog mūsų amžininkai. Tomis pačiomis gatvėmis, tuo pačiu mūsų laiku vaikštantys žmonės. Žmonės- legendos, herojai, paveikslai, be kurių miestai būtų visai ne tie, visai ne tokie miestai, nes daug kas juose tekėtų visiškai kita vaga ir vyktų kitaip.

Anykščiuose toks žmogus legenda yra Raimondas Guobis. Artėjant Kovo 11-ajai apie jį smagu rašyti.

 Kas yra Raimondas Guobis?

Visiems žinomas muziejininkas, kraštotyrininkas, tikras Anykščių enciklopedininkas, senas „Anykštos“ bendradarbis, keliolikos knygelių apie parapijų ir miestelių istorijas autorius, internetinių puslapių kūrėjas, geras dailininkas, parodų organizatorius, Gabrielės Petkevičaitės - Bitės medalio kavalierius, įvairių kultūros premijų laureatas, istorinės atminties žygių pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis organizatorius, bažnytinių procesijų dalyvis, o jei reikia – laidotuvių giesmininkas ir kryžiaus nešėjas...

Įvade apie tai, kas Anykščių krašte yra Raimondas Guobis, galėčiau prirašyti kad ir tris lapus.

Raimondas Guobis yra patriotas. Šiame kontekste žodis „patriotas“ vartojamas ne šiandieninės rinkimų tematikos ar Petro Vaičiūno dramos ,,Patriotai“ konteksto prasme.

Patriotas Raimondui - tai žmogus, pasiryžęs ginti savo įsitikinimus ir aukotis dėl Tėvynės. Kaip Troškūnų šauliai, 1920 metais žuvę kovose su lenkais, kaip svajotojas, geografijos profesorius nuo Užpalių Kazys Pakštas, keliavęs ieškoti lietuviams atsarginės Tėvynės į Madagaskarą, kaip jo idealizuojamas partizanas Montė, kaip keli jaunuoliai,1945 metų naktį iš Vasario 15- os į 16 –ąją sniegu užverstais laukais pasiekę „Anykščių Himalajus“ (čia Raimondo posakis) – Storių kalvas ir ten, ant Stulpakalnio, iškėlę Trispalvę.

Simboliai Raimondui Guobiui - ne tuščia retorika. Kaip Platono „Valstybės“ aukso amžiaus žmogus, jis simboliuose jaučia esant koncentruotos jėgos branduolį, kurį turintis aukštesnių dvasinių siekių žmogus geba atidaryti, kad panaudotų kilnesnei, tobulesnei visuomenei kurti.

 Kam Raimondui Guobiui to reikia?

Dėl to, kad Raimondui Guobiui ypač svarbi atmintis. Taip bent aš manau. Jis siekia saugoti, neužmiršti, pakartoti tai, ką kadaise padarė ne dėl,, gardaus valgio šaukšto“ gyvenę kiti auksinės prigimties žmonės.

Dar, manau, jis siekia ir ugdyti jaunuomenėje įprotį ieškoti jėgos šaltinio praeityje. Garbingoje, krauju aplaistytoje senos baltų tautos istorijoje. Taip pat manau, kad Raimondas Guobis, nors jam jau 55-eri, tebetiki gerąja žmogaus prigimtimi ar nors viliasi, kad dvasios šviesa kada nors nugalės žmogiškos prigimties tamsumas.

Sąmoningai renkuosi Raimondo Guobio leksiką, nes jo iš ikikarinės publicistikos (,,Tėvynės sargo“? ateitininkų leidinių?) tarsi nukopijuota kalba gražiai dera su modernios visuomenės naudojamomis veiklos formomis.

Man regis, Raimondui Guobiui net ir sekasi.

Plaukimas baidarėmis Šventąja kartojant profesorių K. Pakšto ir Stepono Kolupailos žygį į laikinąją sostinę Kauną, kelionės su Trispalvėmis į Storių kalvas ar Troškūnus, 1863-ųjų sukilimo stovyklą Teresbore, partizanų minėjimai jų žūties vietoje prie Priepado ežero yra renginiai, kuriuose jis visuomet pirmas. O šalia jo visuomet yra jaunų žmonių – gimnazistų, šaulių, savanorių, skautų.

Kokia iš to Raimondui Guobiui nauda?

Materialinės naudos - apvalus nulis. .... Knygeles, atvirukų komplektus muziejininkas išleido pats arba, kaip sako, ,,gerųjų mecenatų“ padedamas. Honorarų ar stipendijų kūrybai Raimondui Guobiui jokie fondai neskyrė, o jis nesižemino prieš valdžią, niekam nepataikavo, prašinėdamas paramos kūrybai ir leidybai.

Raimondas Guobis - onaravas aukštaitis.

-Žygius iš Anykščių pėsčiomis su Trispalvėsmis į Storių kalvas (apie dešimt kilometrų), regis, organizuoji nuo 2005 metų? Kaip kilo ši idėja? - klausiu Raimondo Guobio, o telefone klegesys – muziejininkas kažkur lydi ekskursiją ir po trumpos pauzės pamąstęs sako:

- Toks žmogus iš Elmininkų, Vytautas Stazdas, dabar jau jis miręs, bet man kadaise jis pasakojo, kaip jie, jau pasitraukę į pogrindį, 1945-ųjų naktį iš vasario 15 –os į 16- ąją brido per gilų sniegą į Storių kalvas ir ten, siaučiant žvarbiam vėjui, įkopę į apirusį geodezinėms reikmėms skirtą bokštą iškėlė Trispalvę. Kitą dieną apie vėliavą, kaip laisvės kaspiną, pasklido kalbos, nes ji gerai matėsi nuo vieškelio į Skiemonis, nes kalvos dar buvo neapaugusios mišku. Vėliavą sovietai nukabino, buvo iškviesta Raudonoji kariuomenė, pora šimtų kareivių apsupo Romuldavos mišką, ėmė jį ,,šukuoti“. Kautynėse, kokių šie miškai dar nebuvo regėję, žuvo septyni Miško broliai, kurių garbei greitai partizanų dainius Jurgis Urbonas - Lakštutis sudėjo dainą ,,Augino Šventoji didvyrius, jų laukė šalis pavergta...“. Pagalvojau, kad prasminga minint Vasario 16-ąją būtų drauge su gimnazistais pakartoti tą patį, tuomet taip pat jaunų patriotų nueitą maršrutą.

Tokiu būdu istorija tarsi rekonstruojama, o seniai įvykę dalykai atgaivinami, suaktualinami, išgyvenami iš naujo.

Beveik kasmet, minint Vasario 16 - ąją, Raimondas Guobis su Anykščių gimnazistais ir Debeikių mokiniais keliauja į Storių kalvas. Tačiau kartais, įvairumo dėlei, kad jaunimui nepabostų tos pačios kalbos apie tuos pačius dalykus, žygio dalyvių pakeliui aplankomus kultūros, istorijos ar gamtos paminklus, maršrutą Raimondas pakeičia. Pavyzdžiui, 2016 –aisias su Trispalve jis ir Anykščių Dariaus ir Girėno kuopos jaunieji šauliai keliavo iki Lajų tako ir ten išskleidė vėliavą. Pastaraisiais metais prie R. Guobio organizuojamų žygių prisijungia naujos pajėgos - jaunieji šauliai iš Utenos, Taujėnų.

Vizija ir misija ne už Europos pinigus

Esame rašę apie vienos rajono gimnazijos projektą, skirtą holokaustui. Pasibaigus projektui mokytoja, kuravusi projektą, ,Anykštai“ nesutiko papasakoti, ką nuveikė moksleiviai už projektui skirtas lėšas, nes esą... projekto veiklos jau yra pasibaigusios, ataskaita parašyta, viešinimas atliktas. Už dyka nėra ko kalbėti, už dyka, kaip sakoma, arklys arklio nekaso.

-Ar žygiams su Trispalve tu gauni nors kokį pinigėlį? Karštai arbatai, sausainiams, pavyzdžiui?... -

klausiu muziejininko R. Guobio, o šis nustemba:

-Stebėtina, kad už tai būtų galima prašyti pinigų. Nerašau jokių projektų ir paramos neprašau. O kam reikia pinigų? Įsidedame arbatos termosą, lašinių, duonos - ir žygiuojame su daina.

55-erių metų muziejininkas turi eiklias kojas ir sklidiną entuziazmo širdį.Dar jis turtingas gilių istorijos, kultūros žinių, vaizdingo žodyno, kurie prie jo traukte traukia žmones.

Ar galima taip iškilmingai rašyti apie gyvą žmogų? Prisipažinsiu, man taip pat kilo toks klausimas. Todėl pasirinkau vėl į madą sugrįžtantį septyniasdešimtiesiems būdingą gonzo žurnalistikos stilių, išsiskiriantį subjektyvumu, o asmeninė patirtis nuspalvina realių faktų matymą. Bet ar galėčiau rašyti kitaip apie žmogų, kurį pažįstu nuo jaunystės ir manau, kad, ko gero, taip ir atrodo tikrieji mūsų laikų didvyriai? Juolab kad paklaustas apie ateities sumanymus Raimondas Guobis iškilmingai pareiškia: ,,Bus dar tų žygių. Kapitonas nesiruošia į atsargą“.

Perspausdiname Raimondo Guobio vieno iš žygių į Storių kalvas reportažą. Geriau už jį neparašysi.

Nieko nėra geriau už laisvės kalnus

(Raimondas Guobis, „Anykšta“ 2015-02-21)

Grupelė Anykščių J. Biliūno gimnazijos moksleivių – pirmokų – istorijos mokytojos Jūratės Musteikienės bei muziejininko Raimondo Guobio vedami pakartojo 1945 - ųjų vasario 15-16 -osios nakties žygį, kai Lietuvos partizanai ant aukščiausio Storių kalno – Stulpakalnio – iškėlė trispalvę.

Kalvynų vieškeliu

14 mergaičių ir vyrukų, per kalvas kalveles kopė aukščiausių mūsų krašto kalnų link. Liūdiškių pakraštėliai, išsibarstę vienkiemiai, dešinėje Pajarskų rūmas. Nuo seno ant liekno stiebo besiplaikstančios vėliavos, Vokietijoje gyvenusio Valentino Pajarsko įkeltos.

Senąją ūlyčią pasiekę, po senmedžiais prie baltomis langinėmis besipuošiančios seniausios aukštaitiškos trobos, ištraukiame iš krepšio trispalvę, ištiesiame ir nusifotografuojame.

Ąžuolai ir klevai gražuoliai savo kamienais storais ir viršūnių vainikais juosia nemenką plotą, seną sodybvietę, kadaise garsiajai Kairių giminei priklausiusią.

Ten ant kalvelės ne taip seniai dar buvo garsiausiam iš Kairių - Antano Baranausko jaunystės bičiuliui – Klemensui atminti skirta klėtelė. Bet nebuvo jai vietos kultūriniame rajono peizaže, nebuvo ji dažnai lankoma, nebuvo čia nei kas švenčiama, nei minima daug metų. Todėl primirštą namelį nugriovė, jokio atminties ženklo K. Kairiui nebepastatė.

Juk pasak poeto A. Baranausko, vyras buvo gabus kaip reta, gal šešiskart gabesnis ir daug geriau žinąs kalbos bei kūrybos subtilybes nei „Anykščių šilelio“ autorius.

Pėdsekiai į vis aukščiau besistiebiantį pušynėlį neria, bet jokių klėtelės pėdsakų neaptinkam. Iškilmingai skaitome, beveik dainuojame: „Dienelė brėkšta ir aušra savo skaistų veidą rodo...“

Pupų Dėdės pastogėje

Pirmyn, tik pirmyn kaimo gatve, kurios pakelėje europinių projektų magai puikiausią šaligatvį nutiesė. Lygus, švarus, su kanalizacijos šulinių pakilumėliais.

Klausimas jaunimui: kas gi čia per pirkutė pakely, ir lavina atsakymų - pirtelė, tvartukas, ar mėsai - kumpiams, lašiniams rūkyti vietelė. Ne ne, čia gi buvusi Pipiro kalvė. Jau veik ledu pasidengusiu keliu, slidinėdami leidžiamės žemyn prie į dešinę atsišakojančio keliuko, užverto kaimiška, medinių „štankietų“ aštriatvore.

Į Petro Biržio - Pupų Dėdės – tėviškę taip lengvai nepakliūsi, bent jau neįvažiuosi. Prisimename - nuostabus, meile tėvynei persunktų idėjų kupinas buvo šis energingas vyras. Pirmosios lietuviškos Anykščių istorijos, 1928 m. knygele išleistos, autorius buvo užsimojęs visus šalies miestelius aprašyti, o paskui kibo į apskričių monografijas. Taigi P. Biržys pats pirmas sukūrė „Mūsų Lietuvos“ projektą, kurį po daugelio metų emigracijoje įgyvendino uteniškis Bronius Kviklys. Kažko stabtelėjęs su savo raštais garsusis liūdiškietis tapo populiariausiu tautos linksmintoju, taiklių kupletų dainuotoju Pupų Dėde. Visa Lietuva klausydavosi jo vedamų radijo programų „Pupų Dėdės pastogė“.

Stulpakalnio legenda

Leidžiamės į pakalnę, kylam aukštyn, vėl leidžiamės į platų slėnį. Jau linksmiau - dešinėje žaliu miško taurumu iškyla, dangų remdama stūkso Storių kalnų virtinė. Kelias veda į senąjį kaimą, posūkėlis, nuo kurio atsiverdavo tikras lietuviškas peizažas, poeto Aisčio apdainuotas. Tik kryžiaus nebėra, matyt, dėl senumo jau samanotas, pajuodęs, tikėjimo ženklas nugriuvęs. Sukame kairėn, pro seną, tėviške kvepiantį tvartą, pro istorinio paminklo vertą didžiulį, tik jau apirusį klojimą. Šuoliu įveikiame mažulėlio upeliuko vagą.

Per visai neblogą sniegyną, baltą ir klampų lauką įkopiame į didįjį Stulpakalnį, surandame erdvesnę aikštelę. Lygiai vidurdienis. Išskleidžiame trispalvę.

Bičiuliški pietūs su puikiausia lietuviška dešra, lašinukais, pyragaičiais, šilta kava ir arbata. Tylusis mūsų bičiulis, iš paskos sekantis šunelis Radžis, taip pat vaišinasi. Skautiškų idėjų sugauti vyrukai imasi kurti laužą.

Kelias namo

Nuskamba sprendimas žygiuoti atgal. Leidžiamės linksmai, sniegynuose jau išmintais takais. Stabtelim papėdės sodybos kieme - trinkteli durų užraktai ir verandoje pasirodo nebejaunas vyras. Klausia griežtokai: „Ko ieškot?“ Kaip parlamentaras žengiu prie jo, paaiškinu, kad mes čia vardan tėvynės, vardan Lietuvos atžygiavom. Žmogaus, jo vardas Bronius, veidas nušvito ir jis apgailėjo, kad mes čia prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų neatėjom - tai gražūs, medžiais, krūmais dar neužžėlę kalnai buvę.

Kaimą pereiname spėriu, kareivišku žingsniu, net mažaūgiai stengiasi kuo plačiau žergti. Jau išeiname iš kaimo, o mūsų pirmasis draugas šiame kaime neatsilieka - nejaugi nusprendė vardan bičiulystės į miestą kartu keliauti. Sunerimstame, net pradedame svarstyti, kas iš mūsų galėtų jį priglausti, bet sumanus keturkojis prieš didžiąją pakalnę mūsų prašomas apsisuka ir nurūksta namo.

 

Signataro tėviškė ir aukščiausi kalnai

Raimondas Guobis („Anykšta“ 2019-02-19)

Švęsdami Lietuvos nepriklausomybės 101 metines, piliečiai ne tik meldėsi, posėdžiavo, kalbėjo, mitingavo, dainavo, bet ir šventomis tėvynės istorijos vietomis žygiavo. Debeikių mokyklos moksleiviai bei Jono Biliūno gimnazijos gimnazistai dviejų dienų žygio grandine sujungė ypatingas istorines vietas - Anykščius, Storius bei Užunvėžius.

Penktadienio rytmetys man buvo debeikietiškas. Su dviejų dešimčių mokinukų ir mokytojų būreliu nuo aukščiausių mūsų krašto kalnų, Storių aukštikalnių papėdžių, žengėme lediniu, atlydžio vandens apšlakstytu keliu į Rytus. Kelyje prisiminėme Lietuvos nepriklausomybės istoriją, kovas už laisvę. Su džiaugsmu leidomės į Nevėžos ežero slėnį, smagiai slystelėdami kopėme į ledo gaubiamą kalną, kryžkelėje pasukome kairėn, per Klenuvkos bei Verbuvkos kaimus leidomės į Nevėžos upelio lomas. Šniokščiančią tėkmę peržengėme tiltu, gėrėjomės Šerelinės malūno liekanomis ir, iki kelių klimpdami snieguose, bandėme atgaivinti senosios Užunvėžių mokyklos dvasią.

Signataro Stepono Kairio tėviškės vietoje, šalia karaliaus, delnuose laikančio lietuvišką sodžių, stogastulpio prisiminėme prieš 101 metus karalių mieste, mūsų sostinėje Vilniuje, skelbtą tautos valią, deklaraciją pasirašiusio mūsų kraštiečio gyvenimo kelią apžvelgėme, vieningai Lietuvos himną giedojome, nedidelį laužą, tarytumei šventosios ugnies ženklą , sukūrėme, duona, vandeniu dalijomės. Pati puikiausia bičiulystė - Viktorija, Lina, Ieva, Joris, Domantas, Kontė, Nikas, Edvinas, Miglė, Austėja, Matas, Gabija, Tadas, Karolis, Alomas, Radvilė su mokytojomis Egle Januškevičiene, Žibute Januškevičiene bei (ji ir direktorė) Ina Komarova.

Šeštadienį, dar saulei netekėjus, nedidelis bet ryžtingas anykštėnų gimnazistų būrelis - Vilūnė, Kornelija, Aistė, Airidas, Donatas, Daumantas ir istorijos mokytoja Jūratė Musteikienė žengėme sparčiu žingsniu į ūkanotose sutemose skendintį vieškelį, kilome aukštyn per Liudiškius. Stabtelėję senajame kaime, prisiminėme poetą, kun. Klemensą Kairį, kuris po 1863 m. sukilimo buvo ištremtas ir mirė tolimame krašte. Prisiminėme ir tame pačiame kaime gimusį patriotą bei tautos linksmintoją Petrą Biržį - Pupų Dėdę ir jo sukurtą ,,Tu Lietuva, tu mana“ padainavome. Neįtikėtinai greitai, bene per valandą, iki Storių sodžiaus nužygiavę, vietinių patriotų minėjimo nebelaukėme: per snieguotus laukus, Velnioraisčio pakraščiu, žengėme iki aukštųjų kalnų papėdžių, o paskui ir į viršūnę kopėme. Bekopiant ir visai jau prašvito. Ant nūnai tankiu mišku apaugusios keteros Aukštaitijos ir Lietuvos vėliavas iškėlę mitingavom, himną giedojom ir valio nepriklausomai Lietuvai šaukėme. Šiaurinis šlaitas pasitiko vos ne iki kelių klampinančiu sniegu, nedidelio upelio kliūtimi ir linksmai vinguriuojančiu keliuku, kuriuo pro Liudiškių piliakalnį ir nusileidome į mūsų krašto, kalnais ant kalnų vainikuotą, šerdį - Anykščius - švęsti. Valio nepriklausomai Lietuvai, valio žygeiviams ir jų vadovams.

Gražina ŠMIGELSKIENĖ
grazina.s@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Pirmyn

    Nuoroda

    Raimondai, tik pirmyn. Nepaisyk gąsdinimų, grasinimų, pykčio protrūkių, pakuokų. Kai kas Tavo veiklos ir nuopelnų labai pavydi, tai ir pyksta, visokių nikų prirašo. Kaiop sakė Vaižgantas, prie doro žmogaus jokie purvai nelimpa. Taip ir toloiau darbuokois.

    Prieš 2 mėnesių
  • Vytautas Janulis

    Nuoroda

    .................................................. dar bent kartą pabandyk įlysti į privačią valdą.
    Ponial?

    Prieš 2 mėnesių
  • aukštaitis

    Nuoroda

    Su gimtadieniu, Raimondai! Gyvuok!

    Prieš 2 mėnesių
  • Kažkoks trenktas

    Nuoroda

    Joel Trent ir kitokiom pavardėm pasirašantis žmogus yra tikrai trenktas. Kokia tik tema bebūtų, jis vis rašo, kad sėdėdamas namuose uždirba dešimtis tūkstančių eurų. Jei taip būtų, tai visi lietuviai milijonieriais taptų. Tas pilietis arba psichiškai nesveikas ir rašinėja reikia ar nereikia tokius niekus, arba sukčius, norintis apgauti žmones. Tais jo komentsrais turėtų policija pasidomėti. O rašinys puikus, įdomus, vertas dėmesio. Tiktai kad Raimundėlis neišpuiktų, nesusirgtų žvaigždžių liga.

    Prieš 2 mėnesių
  • aš pagalvojau

    atsakymas į: Kažkoks trenktas Nuoroda

    kad tau reikėtu pasikeisti įklotą putytės, nes smegenys su tarpkoju tavo yra šiuo metu nesusiejamos !

    Prieš 2 mėnesių
  • JoelTrent

    Nuoroda

    „Google“ šiuo metu moka $ 17,000 iki $ 22,000 per mėnesį namuose. Prie šio darbo prisijungiau prieš 2 mėnesius ir per pirmuosius Savo darbo mėnesius uždirbau $ 20,544. Galiu Pasakyti, Kad mano gyvenimas visiškai Pagerėjo! galite jį patikrinti

    =====>>> w­w­w­.­W­e­b­J­o­b­9­8­.­C­o­m

    Prieš 2 mėnesių
  • Linksmutis

    Nuoroda

    Aikit šykt su savo palitikam. Raimondo žygiai geriausi. Aisiu vėl kai grįšiu miestan. Gražiai parašyta.

    Prieš 2 mėnesių
  • dabar niekas nebuvo

    Nuoroda

    komunistu partijose ,niekas nebuvo kgb pakaliku sarasuose ,uzslaptinti ,pagal konservatorius reiskia nebuvoo sis dyidvyris nera kgb uzslaptintuose sarasuose

    Prieš 2 mėnesių
  • o kartais komunistu

    Nuoroda

    partijos nariu nebuvo,

    Prieš 2 mėnesių
  • Jonas

    atsakymas į: o kartais komunistu Nuoroda

    Tikrai ne. Partijos nariais buvo Sigutis ir Kęstutis.

    Prieš 2 mėnesių
Įkelti daugiau