Orai

Artimiausiomis dienomis orai pernelyg nesikeis. Joninės bus apniukusios, o lietus, tikėtina, neskubės gadinti šventės ir prapliups tik antroje nakties pusėje. Šeštadienis jau bus lietingas ir vėjuotas, sekmadienį pragiedrulių bus daugiau, nors debesys dar šliūkštels lietaus. Ateinanti savaitė pažers permainų: nuo savaitės vidurio oras kaip reikiant įkais ir temperatūra perkops 25 laipsnius.

Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

Mane labai nervindavo, kai per kiekvienas vestuves visos bobutės baksnodavo ir sakydavo: "Tu - sekantis". Tačiau jos apsiramino, kai aš joms tą patį pradėjau sakyti per laidotuves.

Komentaras

Atmestas (apie neįvykusį konkursą vyriausiojo architekto pareigoms užimti): "Paaiškėjo, kad policininkų su architektūriniu diplomu nėra".

Komentuoti
Muziejininkų konferencijos dalyviai 2017 m. gegužės 4–ąją.

Niūronis pirmiausia išgarsino rašytojas Jonas Biliūnas. Jis šiame kaime gimė, augo, iš čia matytų vaizdų, girdėtų istorijų, išgyventų potyrių sudėliojo savo nuostabiausias noveles, jos buvo pirmosios lyrinėje - psichologinėje terpėje, kurios dailiosios literatūros vertintojus ir mylėtojus visame pasaulyje užbūrė. Memorialinis muziejus jam buvo įkurtas, nors jau perstatytoje, bet tėviškės troboje 1960 metais.

Kaimo paveikslai ir
genijaus gyvenimas

Kalnai kalneliai. Artimiausias iš jų Beržų kalneliu vadinamas, į jį galima įkopti dar prieš įeinant į muziejų, pasižvalgyti, pamąstyti, Aukštaitijos kalnų dvasią pajusti. Čia įkopdavo J. Biliūnas tuomet, kai sugrįždavo iš mokslų ir vėliau atostogų, sėdėdavo ten ilgai, kad nesustirtų į kailinius įsisupęs ir pavasario ar jau vasaros tolumose matėsi daugybė sodybų, kaimų kaimelių anapus upės, taip pat ant kalnų iš Šventosios upės slėnio išaugančių. Kuomet jos sužibėdavo sutemose žiburiais, tai atrodydavo, kad dega žemiškosios žvaigždės, kad Laimės žiburys jau padalintas ir visiems tose vakaro valandų ramybėse taip jauku ir gera. Ramu, kaip tada sakydavo. 
Kaip rašė savo „Liūdnos pasakos“ įžangoje, mylimą moterį Ramuta vadindamas, savo laime ir ramumą širdies į šį vardą sudėdamas. Juk ta didi apysaka pačios tikriausios meilės istorija, neramių laikų, sukilimo audros sudaužyta, amžina gėla pažymėta...
Socializmas - kiekvieno jauno žmogaus slogutis, kurį reikia pergyventi. Taip buvo ir J. Biliūnui, nors iš tiesų niekad savo liaudiškojo pamaldumo pametęs nebuvo, nes kiekvieną laišką namiškiams pradėdavo gražiu pasveikinimu „Garbė Jėzui Kristui“. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dar labiau priartėjo prie dieviškosios paslapties, suvokė, kad brangiausia dovana ir vertybė žmogui yra jo  tikėjimas. Viename iš paskutiniųjų savo laiškų, 1907 m. lapkričio 22-ąją iš Zakopanės rašė: „Gulėdamas, Mamyt, ilgą laiką patale, daug skaitau ir misliju. Ir pasitikrinau, kad brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tikėjimas.”

Memorialinė troba

Gimė rašytojas iš tiesų čia, bet ta troba vėliau buvo perstatyta, o pats rašytojas joje buvo retas svečias, mat mokslų siekdamas gyveno toli nuo tėvynės - Liepojoje, Šiauliuose, po to dar toliau. Mat buvo artimuosius užrūstinęs, nes pareiškė, jog į kunigų seminariją nestosiąs. Broliai už tokį akibrokštą metams nutraukė paramą, todėl J. Biliūnui teko patirti, kas yra šaltis, kas yra badas, kas yra atstumto žmogaus gyvenimas. Įstojęs 1900 m. į Dorpato universiteto medicinos fakultetą, dalyvavo prieš caro valdžią nukreiptame socialdemokratų judėjime ir jau kitais metais iš aukštosios mokyklos buvo pašalintas.
Tuomet gyveno Šiauliuose, Panevėžyje, rašė į lietuviškus laikraščius, dalyvavo leidžiant laikraštį jaunimui „Draugas“ bei „Darbininkų balsas“. Jam buvo toks brangus darbininko vardas, tačiau traukė mokslai. Atsiradus galimybei išvyko mokytis į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, kitais metais jis jau Ciuricho universitete studijuoja literatūrą.


Tarsi vizijų moteris tamsiais drabužiais ateina ir pasilieka liga. Tuberkuliozei paaštrėjus, ima intensyviai gydytis, važiuoja į lietuviškus sausus pušynus Rozalime, Kačerginėje, gydosi garsiausiame kurorte Zakopanėje, kur slaugomas žmonos Julijos, kupinas tikėjimo ir vilties, 1907 m. gruodžio 8 dieną miršta. 

Muziejaus užuomazga

Remontai. Sodybos šeimininkai mirė, o jų palikuonys kažkur po pasaulį išsiblaškė, išlakiojo, pasiliko ta troba kultūros reikmėms ir talentingojo žodžio meistro, giminės šviesulio atminimui.
Remontas, šiaudų, nendrių stogas, senovės koloritu paženklinta gryčia, kurioje sena krosnis, suolai palei sienas, stalas, palaimingai, mąsliai žvelgiančių šventųjų paveikslai, lova, lopšys ir, matyt, vienintelis tikrai rašytoją menantis baldas - nedidelis, vienakojis stalelis su talpiu stalčiumi.
Pasak amžininkų, būtent prie šio stalelio prisėdęs ar tiesiog stovėdamas rašytojas rašė. Vėliau radosi ir nors nelabai bendram koloritui tinkantis, bet vis dėlto prigijęs Jono Tvardausko medžio drožinys „Jono Biliūno šeimyna“.
Kitoje pusėje seklyčioje istorinė - literatūrinė ekspozicija - nuotraukos, dokumentų, laiškų kopijos. Ne taip seniai atnaujinta, didžia modernybe paženklinta. Kai kur veriasi ir žinią atskleidžia langinės, kai ką sužinome iš nuolat demonstruojamo filmuko. Tikrai gražu, paveiku, subtilu......

Tradicijos ir dvasia

Tuomet, kai gimė paskutinysis, aštuntasis Biliūnų vaikelis, jį krikštyti skubinosi tą pačią dieną, mat labai silpnas buvęs, abejota, ar jam lemta bus gyventi. Tuo metu kelyje iš Niūronių sodžiaus iki Anykščių bažnyčios kryžių su Šv. Jono figūromis buvęs visas šešetas, nė vieno iki XX amžiaus pabaigos nebeliko. Tad vos politiniam klimatui sušvelnėjus, nelaukiant nei nepriklausomybės, 1988 m. vasaros tautodailininkų simpoziumų metu buvo sukurti puikiausi darbai, kurie papuošė upelių pakrantes.
Prie Anykštos upelės, dar mieste ąžuoliniu stogastulpiu stojo dangiškasis miestelėnų globėjas Šv. Jonas Nepomukas, dar vienas Jonelis paženklino Piestupio kanjoną - tą pačią vietą, ties kuria nuolatos vaidendavosi - gal dabar jau tamsiosios šmėklos nebepasirodys. Taip pat prie Elmos, Variaus, o pačiame sodybos pakraštyje pastatytas Stasio Karanausko sukurtas rašantis Jonas Biliūnas, kuriam prie šono glaudžiasi ir Brisius.
Sodyboje ar šalia jos yra ąžuoliniai paminklai, menantys garsiuosius kūrinius - aukštu papilkėjusiu stuobriu stūkso Juozapota iš „Liūdnos pasakos“, ašarą braukiantis ir strėles laužantis narsus buvęs medžioklis prie pašautos katytės, tai jautriojo vaizdelio „Kliudžiau“ atmintis... 
Dar vienas laisvosios tėvynės apdovanojimas - galimybė laisvai, pagal visas tradicijas Jonines švęsti. Ir suguža žmonių pulkai, iš miesto bei apylinkių. Kupoliaujama, šokinėjama per laužą, burtaujama, dainuojama, žaidžiama, nuolat dalyvauja koks nors profesionalus folkloro kolektyvas.

Liūdiškių kalvos
memorialas

Savotiška Jono Biliūno atminties, tad ir jo muziejaus tąsa yra ir ant aukštosios Liūdiškių kalvos pastatytas granito plytų bokštas. Tai tarsi lietuviškos tvirtovės aukštasis kuoras, tai aliuzija į stulpą ant kuriuo švytėjo J. Biliūno aprašytas „Laimės žiburys“. 1953 m. iš Zakopanės buvo pargabenti rašytojo palaikai, o po kelių metų pastatytas šis įstabus akmeninis obeliskas, architekto Vytauto Gabriūno ir dailininko Broniaus Vyšniausko sukurtas.
Kūrėjų sumanymu, tai turėjo būti šviečiantis žiburys. Tačiau ši vieta, gal dėl aukštumo bei daugybės ganėtinai patogių laiptų, tapo mėgiama jaunavedžių vieta.
Laimės trokšdami jaunieji su visa palyda čia suguža vestuvių dieną. Nuotaką į šį šaltojo kapo kalną neša jaunikis, kartais jam pailsus padeda ir kiti vyrai, ant rankų jaunąją užbagendami. Aukštumoje dar šampano išgeria, linksmai pabūna. Iš tolėliau atvykę ekskursantai anykštėnų paskatinti taip pat burtauja - susirūpinę laiptukus skaičiuoja, kopia kalnan tyliai, nesidairydami, kad tik laimė aplankytų ir niekad neapleistų...

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta