Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

Ankstyvas rytas. Iš palapinės pasigirsta balsas:
- Antanai, Antanai ar tu visai durnas.. ?
- O kas, o kas ?
- Kur tu tinklus vakar pastatei? Pievoj!
- Kur irklavai, ten ir stačiau...

Komentaras

Anykštai: „Anykštos žurnalistams paklausimas: pasidomėkite, kokią krivūlę gavo Anykščių savivaldybė šiais metais?"
Nominacija:„ Sportiškiausia savivaldybė. Visi bėga iš darbo."

Skaityti komentarus (3)
Ligita ir Kazys Morkūnai mėgsta prisėsti pačių pintuose krėsluose.

Sedeikių kaime (Andrioniškio sen.) tautodailininkų Ligitos ir Kazio Morkūnų sodyboje, senojoje klėtyje įkurtame muziejuje eksponuojamos senos pintinės ir pačių sodybos šeimininkų nupinti gaminiai. Sodyboje išsaugota daugybė autentiškų, savo istoriją turinčių buities daiktų, o svetingi sodybos šeimininkai, tautinio paveldo meistrai priimdami svečius juos dar pavaišina bičių miško pievose rinktu medumi su aplink sodybą augančių čiobrelių arbata.

Bendram pomėgiui ištikimi
20 metų

Važiuojant keliu iš Andrioniškio į Mikierius, dėmesį patraukia spalvinga nuoroda į Pintinių muziejų. Miško apsuptyje sena sodyba iš pirmo žvilgsnio lyg ir niekuo ypatingu nepasižymi. Prie simbolinių vartų pasitinka K. Morkūnas, kviečia į vidų, kur su arbata, kaimišku sūriu jau laukia šeimininkė.
Buvusi Statulevičiūtė, Ligita gimė ir augo Anykščiuose, Sportininkų gatvėje, prie Šventosios. „Šiame krašte mano šaknys, nuo kurių per mokslus Vilniuje, vedybinį gyvenimą Jonavoje, manau, atitrūkusi nebuvau, - sakė moteris. – Statulevičių giminė Anykščiuose žinoma nuo XVII amžiaus. Prie caro giminės turėjo didelius namus Anykščiuose, jie dalyvavo 1905 metų revoliucijos įvykiuose mieste. Prosenelis draugavo su Niūronių Biliūnais, iš kurių garsiu rašytoju tapęs Jonas Biliūnas aprašė proseneliui pažįstamo Sabaliūno likimą apsakyme „Ubagas“. Prosenelis sakydavo, kad ten nieko ypatingo nebuvo, susipyko Sabaliūnas su saviškais ir išėjo, o rašytojas pateikė graudžią literatūrinę versiją“.
Baigusi Anykščiuose vidurinę mokyklą, Ligita išvažiavo studijuoti į Vilniaus pedagoginį institutą (dabar – Lietuvos Edukologijos universitetas). Ten sutiko gyvenimo draugą jonaviškį K. Morkūną. Beje, L. Morkūno krikšto tėvas anykštėnams gerai pažįstamas, buvęs Anykščių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Rimvydas Kirslys. „Susipažinome instituto bendrabutyje, padraugavę sukūrėm šeimą. Jau 22 metai esame ištikimi ne tik santuokos įžadams, bet ir bendram mūsų pomėgiui, o gal net gyvenimo būdui - pynimui iš vytelių, - šypsojosi K. Morkūnas, kurio mama, seserys, pusseserės gyvena Anykščiuose, tačiau jis pats jau gimęs Jonavoje. – Tėvus ištrėmė iš Anykščių, o kai iš Sibiro grįžo, Anykščiuose gyventi neleido. Taip ir atsidūrėme Jonavoje. Amžiną atilsį Anykščiuose gerai žinomas gėlininkas, šaulys Jonas Juodelis – mano tikras dėdė. Dabar jau mūsų dukra Dovilė su žentu gyvena Kurkliuose, dirba Anykščiuose, o kita dukra Ugnė su vyru pavasariop irgi įsikurs Kurkliuose, nes ten jau nusipirko buvusius profesoriaus Kavaliausko namus. Kaip matote, grįžtame į Anykščių kraštą“, - teigė Andrioniškio seniūnijoje gyvenamąją vietą deklaravęs ir galutinai gyventi į Sedeikių kaimą planuojantis persikelti K. Morkūnas. Tokiam žingsniui pritaria ir žmona.
Kol kas L. ir K. Morkūnai dirba Jonavos mokyklose pynimo iš vytelių mokytojais ir, kaip patys sako, ne tik moko, tačiau siekia, kad mokiniai šį amatą pamiltų.

Tautinio paveldo meistrai
kuria muziejų

1988 – aisiais L. ir K. Mokūnai Sedeikiuose nusipirko broliams Karveliams priklausiusią sodybą su 1932 – aisiais statyta troba. „Mūsų visa sodyba kukli, tačiau autentiška, ne ką pakitusi nuo pastatymo, - teigė K. Morkūnas. – Ji - kaip muziejus, stengiamės nieko joje nekeisti, net jei gyvenamo namo langus paleistume plastikiniais, aišku, būtų šilčiau, bet tokiame name mes su Ligita jaustumėmės nejaukiai. Lygiai taip elgiamės su klėtimi, kalve, ūkiniu pastatu, kurie ir išdėstyti sodyboje taip, kaip būdinga aukštaičiams“. Sodybos gyventojai tebesinaudoja dūmine pirtimi ir nesiruošia joje ką nors keisti.
Mintis kurti sodyboje Pintinių muziejų L. ir K. Morkūnams kilo ne iš karto. Du dešimtmečius jie abu pynė ir pina iš vytelių įvairius gaminius, kaip patys teigė, galintys iš jų nupinti bet ką. „Mūsų darbai pasklidę po Lietuvą ir pasaulį – daug iškeliavusių į Ameriką, Australiją, Europos šalis. Pintų gaminių pradėjo kauptis namuose, sodyboje. Užsiliko ir net paseno iš vytelių pintas automobilis, kuris net dūlėti pradėjo ir dabar ilsisi prie klėties, o motociklas dar visai naujas atrodo, tad eksponuojamas klėtyje, - sakė K. Morkūnas, pridūręs, kad rimčiau muziejaus idėją plėtoti ėmęsi prieš penketą metų ir tuomet net atsiliepimų knygą pradėję. – Mūsų nedidelio muziejaus tikslas vienas - išsaugoti ateinančioms kartoms tautinį paveldą, skatinti jį pažinti ir pamilti. Juk Lietuvėje yra tik 135 tautinio paveldo meistrai. Kaip ir darbe, taip ir muziejuje, stengiamės sudominti moksleivius, kurių į muziejų atvyksta tikrai daug. Pynimas iš vytelių labai senas Lietuvoje įsišaknijęs amatas, gal vienas kitas „užsikabins“ jo.
Vasarą vaikams organizuojame vienadienes edukacines programas ir supažindiname juos su pynimu iš vytelių. Jaučiame, kad vaikams tai patinka“.
Būdami Sedeikiuose sodybos šeimininkai sulaukia daug svečių, kurie vis kokią senieną jiems atveža ir padovanoja. Taip gimė buities rakandų ekspozicija. „Gal tai ir nėra išskirtinės, brangios vertybės, tačiau kiekvienas daiktelis turi savo istoriją. Kai ją papasakojame, jau visai kitaip į tą senieną pas mus apsilankęs žmogus žiūri, - pastebėjo K. Morkūnas. - Jaunimą, besinaudojantį išmaniaisiais telefonais, jau nustebinu parodęs gremėzdiškus praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio mobiliuosius telefonus arba maestro Sauliaus Sondeckio sūnui Vytautui dovanotą pirmąjį radijo imtuvą“. Tarp senosios buities eksponatų – gyvenamajame name 91 – erių metų amžiaus močiutės gerai išsilaikę krikšto rūbeliai, 1864 metų laikraščiais išklijuota skrynia, sermėga, senoviniai staliaus darbo įrankiai, seni radijo aparatai...


Nusipirkę sodybą L. ir K. Morkūnai įsiliejo į Andrioniškio seniūnijos bendruomenę, kurioje daug talentingų ir šviesių žmonių šiame gražiame krašte turinčių sodybas. „Turbūt retas anykštėnas žino, kad vasaromis maestro Sauliaus Sondeckio sodyboje vyksta koncertai, kuriuose groja pasaulinio garso virtuozai. Galbūt artimiausiu metu jie taps festivaliais, į kuriuos bus pakvieti ne tik Anykščių krašto žmonės!?“, - svarstė K. Morkūnas primindamas, kad jis noriai dalyvauja Andrioniškio seniūnijos renginiuose, jeigu tik yra pakviečiamas, o jų sodyboje -muziejuje yra ne kartą apsilankę garsus Lietuvos orkestrų vadovas, dirigentas profesorius S. Sondeckis, smuikininkas virtuozas Martynas Švėgžda von Bekeris ir kiti gražiose Andrioniškio apylinkėse vasarojantys žmonės.  

Kaimo istorijos dalį
saugojo... kryžius

Sedeikių kaimo kryžkelėje stovėjo senutėlis kryžius. Kai jis visiškai papuvo, kaimo žmonės nutarė statyti naują. Koks buvo jų nustebimas, kasant pamatą kryžiui, radus stiklainį su 1943 metų rugpjūtyje kryžiaus statymui aukojusių žmonių sąrašu. Tikėtina, kad aukojo visi kaimo gyventojai, nes sąraše 38 šeimos, viso 106 žmonės. Įdomu tai, kad tos pačios šeimos galva, pavyzdžiui Stasys Žukauskas, aukojo 50 markių, o jo dar šeši šeimos nariai po 2 – 3 markes. Už suaukotas 1 170 markių Andrioniškio klebono Mato Šermukšmio ir aktyvesnių kaimo gyventojų rūpesčiu buvo pastatytas puošnus kryžius, tačiau apie 1970 – uosius jis supuvo ir nugriuvo. Jo vietoje po šešerių metų buvo pastatytas kitas, tačiau ir šis sunyko, tad sedeikiečiai vietoje jo pastatė naują 7 metrų aukščio kryžių ir pašventino 2009 metų vasaros pabaigoje. Jo autorius – a.a. garsus tautodailininkas Jonas Tvardauskas.
Nuo laiko papilkėjusį, aptrupėjusiais kraštais pirmojo kryžiaus aukotojų sąrašą savo muziejuje saugo K. ir L. Morkūnai.

Legendinis akmuo
Pelyšos upelio krante

Užsukus į Pintinių muziejų K. Morkūnas būtinai nusives prie Pelyšos upelio, parodys jo slėpiningą tėkmę, atodangas, saugančias prieš 300 milijonų metų čia plaukiojusių šarvuotų žuvų kaulus ir prie mitologinio akmens bei ąžuolo padeklamuos nemirtingas Viljamo Šekspyro eiles iš tragedijos „Romeo ir Džiuljeta“.  
Akmuo ne per didžiausias, tačiau, pasak K. Morkūno, tikėtina šiek tiek apdirbtas, naudotas pagoniškom apeigom ir turi savo legendą, panašią į tragiškai pasibaigusią Romeo ir Džiuljetos meilės istoriją. „Legendą man papasakojo prieš 15 metų amžinybėn išėjusi šio kaimo gyventoja Emilija Karvelienė, - sakė k. Morkūnas. – Atseit, neturtingas vaikinas pamilo ne savo luomo merginą. Jų karštai meilei prieštaravo turtingi merginos tėvai, apie santuoką negalėjo būti nė kalbos. Ir štai tada vaikinas sužinojo, kad po akmeniu Pelyšos krante teka stebuklingas šaltinis, kurio vandeniu nusiprausus visos svajonės išsipildys. Tereikia pakelti akmenį, kad iš po jo ištrykštų stebuklingas šaltinis. Vaikinas kėlė, kėlė akmenį, bet nepakėlė, plyšo jam širdis. Labai raudojo savo vienturtėlio sūnaus jo motina, o viena ašara, palikdama pėdsaką nusirito ąžuolo kamienu (ašaros pėdsaką ąžuolo kamiene tikriausia paliko žaibas -aut. past.). Upelio šlaite ąžuolas ne toks jau ir senas, tačiau išrodo labai gyvybingas ir pasakojama, kad galįs išpildyti bet kurį norą, tereikia jį sugalvoti ir prisiglaudus prie ąžuolo pastovėti. Legenda daugelis tiki, o yra ir teigiančių, kad jų svajones ąžuolas išpildė“, - šypsodamasis sakė K. Morkūnas. Po ąžuolu  - kuklus suolelis įsimylėjėliams.

 

Norintys aplankyti pintinių muziejų skambinkite
tel: 8 616 00451

Jonas JUNEVIČIUS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Susidomėjęs

    Nuoroda

    Kur galėtume rasti duomenis apie muziejaus registraciją. Anykščių raj. savivaldybės teritorijoje registruoto tokio muziejaus nėra? Ar šis muziejus turi muziejaus statusą?
    Ar tai tik būsimas muziejus?

    Prieš 4 dienas
  • Arnas

    Nuoroda

    Mačiau rodyklę prie vieškelio. Važiuosiu grybaut, būtinai užujsiu...

    Prieš 4 dienas
  • Renata

    Nuoroda

    Nuostabūs žmonės. Jauki autentiška sodyba. Skaniausias pasaulyje medus. Fantastiška pirtis. O svarbiausia - čia kiekvienas svečias laukiamas ir mylimas... Ačiū, kad esate!:)

    Prieš 6 dienas
  • Kazys

    Nuoroda

    Muziejuje pagrindinis akcentas pynimui iš vytelių.O etnografija parodoma natūraliai- sena sodyba ,seni praeityje naudoti daiktai...Viskas padovanota,kiekvienas daiktas su istorija ir praeitimi...Kaip tautodailininkų parodomas amatas,jo subtilybės,galimybės...Na o dėl lankytojų gausos,ypač moksleivijos ,senos ir ne tokios etnografijos parodymas būtinas...Tokia misija....

    Prieš savaitę
  • Pastebėjimas

    Nuoroda

    Šaunu, kad pynėjai, mokytojai puoselėja kūrybą, paveldą. Propaguoja krašto pažinimą.
    Tik nereikėtų sugretinti sendaikčių kolekcionavimo su muziejumi.

    Prieš savaitę