Ar dažnai lankotės kavinėse?

Dienos anekdotas

- Brangusis tau kavą į lovą?
- Ne, geriau į puodelį...

Komentaras

LED ekranas II: „Todėl labai reikalingas mieste LED informacinis ekranas ir net ne vienas. Pirmasis turi atsirasti Ramybės rajone ir su garso kolonėlėmis, skelbiančiomis apie visus planuojamus mieste įvykius , darbus, pasikeitimus ir kt."

Skaityti komentarus (2)
Australijoje ilgai gyvenusios menotyrininkės Genovaitės Kazokienės Lietuvai padovanotų Australijos aborigenų meno kolekcijos eksponatai.

Radvilų rūmų muziejus, esantis Vilniuje, Vilniaus gatvėje, priklauso Lietuvos Dailės muziejui – čia, be Radviloms skirtos ekspozicijos, galima pamatyti ir Vakarų dailę bei emigrantės, odontologės Genovaitės Budreikaitės – Kazokienės muziejui padovanotą aborigeniškojo Australijos meno kolekciją – stabų skulptūras, ritualines kaukes bei ryškiaspalviais taškeliais nutapytus paveikslus, kuriuos renkant menotyrininkei teko susidurti ir su kanibalais, ir su salomis, kuriose nėra kelių.

Olandų tapytojai negalėjo
tapyti didelio formato darbų

Seniausi Radvilų rūmų muziejuje esantys Vakarų dailės ekspozicijos paveikslai datuojami XV a., kiti – XV – XIX a.
„Šventieji ankstyvaisiais viduramžiais paprastai vaizduoti pagal tam tikras taisykles, o pradedant XIV a., dailininkai, vaizduodami biblinius siužetus, imėsi savotiškos interpretacijos, piešė kitaip nei Rytuose“ , – pasakojo Radvilų rūmų muziejaus ekskursijų gidė Aušra Razbadauskienė.
Pirmajame rūmų galerijos aukšte eksponuojama Olandijos ir Flandrijos dailininkų tapyba. Skandinavijos šalyse dailininkai labai specializuodavosi – vieni tapydavo peizažus, kiti – natiurmortus, treti – animalistinius paveikslus, ketvirti – marinistinius.
„Dažniausiai paveikslai būdavo nedidelio formato, nes dailininkai tikėdavosi juos parduoti. Valstybėse, kur valdovas buvo monarchas, dailininkui buvo svarbu patekti į didikų aplinką, tapti rūmų dailininku, na, o Olandijoje dailininkai sudarė jau visai atskirą, niekam nepavaldžią klasę. Vieni įdomiausių pirmosios salės darbų – Kornelijaus van Harlemo „Senojo ir Naujojo testamento alegorija“. Tai gana drąsus paveikslas, kuris tarsi padalytas į dvi dalis – vienoje pusėje – scenos iš Senojo Testamento, kur jo atstovu vaizduojamas Mozė, o kitoje pusėje – Jonas Krikštytojas. Tarp jų stovi dar viena figūra – kiekvienas iš mūsų – nes turime pasirinkti, kuriuo keliu eiti,“ – pasakojo gidė A. Razbadauskienė.

Peizažams pagyvinti
naudojo žmonių figūras

Radvilų rūmuose daug Nyderlandų dailės darbų. „Įdomus dailininkas, į kurį verta atkreipti dėmesį – Meindertas Hobema, vienas žymiausių XVII a. Nyderlandų dailės „aukso amžiaus“ tapytojų − peizažistų, visą gyvenimą tapęs vien tik malūnus. Kiek galima nutapyti malūnų? Juos reikia ir realizuoti – parduoti. Taigi dailininkai, kad paveikslas būtų įdomus, dažnai nutapydavo ir siužetą. Radvilų rūmų muziejaus ekspozicijoje esančiame M. Hobemos paveiksle matomas malūnas, tvenkinys, laukas, o šalia malūno – nedidukai medžiotojai, aplink kuriuos laksto šunys. Tokie paveikslai labai įdomūs – juose galima analizuoti kiekvieną detalę. Tiesa, čia dailininkai dar nemoka išlaikyti perspektyvos – pirmame plane esantys medžiotojai visai maži“, - apie M. Hobemo vadybinę išmonę kalbėjo gidė.

Renesanso gražuolių
gražuolėmis nepavadinsi

Ne paslaptis, jog paprastai ankstesniais laikais gražuolėmis, aristokratėmis laikytos moterys, turėjusios labai baltą odą, šiek tiek anemiškos, iš pažiūros ligotos ir silpnos.
Apie grožio supratimą viduramžiais pasakojo ir ekskursijų vadovė A. Razbadauskienė: „Kadangi esame Radvilų rūmuose, verta paminėti, jog dažnai idealizuojame Barborą Radvilaitę, visada apibūdinamą kaip „vieną iš gražiausių Europos moterų“, tačiau, jei būtų galimybė, kad šių laikų gražuolė, kuri puikuojasi ant žurnalo viršelio, nusikeltų į Barboros Radvilaitės laikmetį, patikėkite manimi – ji nebūtų laikoma gražia. Čia, Vakarų dailei skirtoje ekspozicijos salėje, turime ir kelis vieno gražuolių portretisto tapytus darbus. Be galo balta oda, ryškūs skaistalai, praktiškai nematomos blakstienos ir antakiai. Taip atrodė to laiko gražuolės.“ 


Paveikslus už dailininkus
užbaigdavo jų mokiniai

„Lengva atkreipti dėmesį, jog paveikslai dažnai tapyti ant lentų. Pavyzdžiui, Jėzaus paaukojimo šventykloje scena, nutapyta nežinomo XVII a. flamandų dailininko. Tačiau, tik labai prityrusiai akiai matoma, jog centrinė Simono figūra nutapyta kiek kitaip nei kitos, šalia esančios figūros. Centrinė figūra – labai drąsi, o kitos – švelniai (galbūt pameistrys bijojo užgožti dailininko autoritetą),“ – apie darbo „pasilengvinimus“ kalbėjo ekskursijų gidė – „Taip pat turime ir daug grafikos darbų, atsiradus spausdinimo technikai, pradėti spausdinti ir įvairių dailininkų darbai, taip gimsta pirmosios reprodukcijos.“

Mokslo raida atsispindi
ir mene

„Kitas - italų dailininkas Anibalė Karačis. Jis Bolonijoje XVI a. atidarė meno mokyklą. Šios mokyklos mokiniai turėjo labai gerai išmanyti žmogaus anatomiją. Jo paveikslas „Kristus kape“ – neįprastas. Dvi apšviestos figūros – Kristaus ir angelo, o trečioji, velnio, matoma tik iš tam tikro kampo.
Katakombos, tamsa ir tik žvakių šviesos apšviestos figūros. Kristaus kūnas pavaizduotas labai nepatogioje pozoje, tačiau, žiūrint į jį, galima drąsiai sakyti, jog dailininkas puikiai išmanė žmogaus kūno anatomiją,“ – apie garsaus italų baroko tapytojo ir grafiko, kilusio iš Bolonijos, darbus pasakojo ekskursijų vadovė.

Medžioklinis šuo kainavo
kaip kaimas

Vienas žymiausių XVII a. flamandų animalistų Janas Feitas turtingų užsakovų dėka ir pats tapo turtingu žmogumi. J. Feitas žinomas kaip medžioklės trofėjų natiurmortų pradininkas: „Buvo ir dailininkų, kurie susikūrė didelius turtus. Didikų, karalių, monarchų viena iš didžiausių pramogų buvo medžioklė. Įsigyti gerą medžioklinį šunį kainavo gerokai daugiau nei ištisas kaimas. Žinome, jog augintinių amžius gerokai trumpesnis nei žmonių, taigi dažnai kilmingieji juos norėdavo įamžinti. Janas Feitas, dailininkas, kuris garsėjo augintinių, medžioklės trofėjų tapyba, iš savo paveikslų susikrovė didelį kapitalą, iš kurio galėjo išlaikyti savo šeimą ir oriai nugyventi amžių.“.

Eksponuojamas ir
Mikelandželo mokinio darbas

Antrajame Radvilų rūmų muziejaus aukšte eksponuojama italų, prancūzų ir ispanų dailininkų barokinė, rokoko ir klasicizmo tapyba: „Vienas iš seniausių čia esančių darbų - Marčelo Venusti „Pieta“. „Pietą“ dažniausiai įsivaizduojame trimis variantais – Mariją ir Kristų; Mariją, Kristų ir angelus arba Mariją, Kristų ir visus apaštalus. Marčelas Venustis – vienas iš Mikelandželo, kurio „Pietą“ turbūt geriausiai žinome, mokinių. Kito, nežinomo italų dailininko paveiksle taip pat vaizduojamas biblinis siužetas, tik laisvai interpretuojamas – vienplaukė Marija laiko rankose kūdikį ir skaito jam knygą. Itin žaismingai pavaizduotas kūdikėlis yra iškėlęs du pirštus - mus laimina,“ – apie retesnius šventųjų vaizdavimo motyvus paveiksluose pasakojo A. Razbadauskienė.

Odontologė, gyvenimą
paskyrusi menui

Trečiajame Radvilų rūmų muziejaus aukšte eksponuojama Australijos aborigenų ir Okeanijos tautų meno kolekcija. Ją surinko ir Lietuvai padovanojo Genovaitė Budreikaitė – Kazokienė (1924 – 2015). Mecenatė gimė ir užaugo Kaune, buvo tarp 1941 m. birželio 23 – iosios sukilėlių, o 1944 m. vienintelė iš savo šeimos pasitraukė į Vakarus. Pasibaigus karui pradėjo studijuoti odontologiją Tiubingeno universitete, kurį baigė 1949 metais. Tais pačiais metais su savo vyru, poetu, publicistu, vertėju Vincu Kazoku emigravo į Australiją. Dirbdama odontologe Australijoje, ji pradėjo studijuoti vaizduojamąjį meną Sidnėjaus universitete. 1975 m. ten įgijo bakalauro, o 1982 m. už studiją „M. K. Čiurlionio gyvenimas ir kūryba“ jai suteiktas magistro laipsnis. Po vyro mirties 1984 m. atsisakė odontologės darbo, kurį dirbo 25 metus, įstojo į Tasmanijos universitetą, per šešerius metus parengė ir 1994 m. apgynė daktaro disertaciją, kurioje pristatė 140 Australijos lietuvių dailininkų, tautodailininkų ir fotomenininkų kūrybą. Grįžusi iš Tasmanijos, pardavė namus ir už gautus pinigus leidosi į pavojingas keliones po Okeaniją kaupti kolekcijų Lietuvai.
Dar Vokietijoje įsitraukusi į lietuvių organizacijų veiklą, G. Kazokienė tapo viena veikliausių Australijos lietuvių kultūros darbuotojų. Per savo gyvenimą ji surinko dvi dideles kolekcijas – Australijos lietuvių dailės (277 kūriniai) ir Australijos aborigenų bei Okeanijos tautų meno (840 eksponatų), kurias 1994 – 2003 m. ji padovanojo Lietuvai. Jos surinkto Australijos aborigenų meno kolekcija - unikali galimybė neišvažiavus iš Lietuvos susipažinti su tolimų tautų paveldu.

Taškeliais perduodavo
informaciją

„Aborigenai Australijoje, dar iki XX a. vidurio, keliavo po visą Australiją. Skirtingai kalbančios tautelės, savo ritualų ir papročių lengvai neatskleidžiančios baltiesiems, labai daug keliaudavo. Savo apeigas vaizduodavo ant smėlio, vėliau savo apeiginį meną aborigenai pradėjo vaizduoti ant žievės, medžio. Šios tautelės savo mene nevaizdavo žmonių tikroviškų, jų menas primena rentgeną.
Pavyzdžiui, iš spalvotų taškelių pavaizduoti ropliai, kurių pilve matomi kiaušiniai. Pati G. Kazokienė, apsilankiusi Vilniuje, aiškino, jog aborigenai per meną perteikia tam tikrą informaciją – vyrai eidavo medžioti, o moterys rinkdavo uogas, žoleles – dėl to moterį vaizduoja vienoks simbolis, o vyrą jau kitoks. Taigi paveikslu, pavyzdžiui, gali būti perteikta tokia informacija – vyras medžiojo, o moteris su vaikais išėjo ieškoti gėrybių ir rado labai daug vikšrų. Tai – iš dalies iš lūpų į lūpas perduodamas informacijos aiškinimas,“ – sakė A. Razbadauskienė.

Artimųjų kūnus laikydavo
medžio kamienuose

Gidė sakė, kad turbūt pati įdomiausia Australijos aborigenų ir Okeanijos tautų meno ekspozicijos dalis – karstai.
„Kadangi aborigenai daug keliaudavo, laidoti mirusiuosius tam tikroje vietoje nebūdavo prasmės. Numirus artimajam, jo kaulai būdavo sudedami į vabzdžių išgraužtus tuščiavidurius medžių kamienus ir paliekami. Šie kamienai taip pat nutapyti – taškeliais ir spalvomis užkoduojama informacija apie mirusįjį. Mums ji nieko nesako, tačiau tos genties atstovas iš tokios tapybos galėtų daug pasakyti apie mirusį asmenį. Vėliau pradėti statyti paminklai, kuriais vaizduojami tam tikri gyvūnai. Laikoma, kad gentis yra kilusi iš ant paminkle vaizduojamo gyvūno, kuris yra tarsi giminės globėjas,“ – sakė ekskursijų vadovė.

Aborigenams – panaudoti
įrankiai, mums – menas

G. Kazokienės padovanotoje aborigenų meno kolekcijoje yra ne tik taškelinės tapybos, ritualinių kaukių pavyzdžių, bet ir muzikos instrumentų, apeiginių lazdų, bumerangų. Na o Naujosios Gvinėjos aborigenai dažnai drožinėjo skulptūras – dievukus. Daug ritualinių lazdų, kaukių, dievukų buvo rasta prie genčių jau apleistų vietų – praėjus apeigoms, joms reikalingus įrankius aborigenai tiesiog numesdavo prie buvusios gyvenamosios vietos. Apeigos buvo atliekamos pagal tam tikrą sistemą – tinkamą dieną, esant reikiamai Saulės pozicijai. Šių reikalavimų būtina paisyti, jei nenori supykdyti dievų. Kaukės taip pat naudotos ritualuose – pavyzdžiui, įšventinant berniuką į vyrus. Ritualo metu aborigenai savo kūną puošdavo dažais, šokdavo ritualinius šokius. Naujojoje Gvinėjoje, kur beveik nėra kelių, surinkti tiesiog išmėtytus aborigenų meno pavyzdžius buvo nelengva. Be to, tuo metu klestėjo kanibalizmas,“ – apie aborigenų ritualus pasakojo A. Razbadauskienė.

Austėja ŠMIGELSKAITĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta