Ar tikite, jog įmanoma stabilizuoti gyventojų skaičių Anykščių rajone?

Dienos anekdotas

Seržantas apžiūrinėja pianiną ir sako naujokams:
- Kas iš jūsų bent kiek nutuokia apie muziką?
Keli kareiviai pakelia rankas.
Seržantas:
- Šaunu, pianiną į devintą aukštą nešite jūs.

Komentaras

Liva: „Kam Andrioniski seniunas jai seniunija tuoi uzdarys?"

Komentuoti
Povilas Jurkštas 2000 – aisiais, kai už visuomeninio muziejaus Viešintose steigimą buvo apdovanotas Utenos apskrities viršininko nominacija „Labiausiai nusipelnęs bendruomenei Anykščių rajono gyventojas“.

Šio mėsnesio pradžioje sukako 12 metų, kai viešintiškiai amžino poilsio palydėjo savo Poviliuką. Taip švelniai kraštotyrininką, etmografą, muziejininką, fotografą, sukaupusį tūkstančius senosios lietuvių buities ekponatų ir įsteigusį muziejų, pirmąjį Utenos apskrityje apdovanotą Krašto kultūros saugotojo medaliu ir diplomu (2000m.) Povilą Jurkštą vadino dauguma - netgi tie anykštėnai, kurie net jo pavardės nežinojo.
Kartu su juo į amžinybę iškeliavo ir be galo daug kiekvieno ekponato, nes jie nebuvo aprašyti, istorijų, o po Poviliuko mirties neįtikėtinai gausaus ekponatų rinkinio likimas pakibo ant plauko.
Pagal testamentą palikimo savininku tapo Troškūnų bažnyčia, perleidusi jį Anykščių savivaldybei, o ši - Viešintų bendruomenei. Būtent ji išsaugojo muziejų, suremontavo abi klėtis, ūkinį pastatą, sutvarkė eksponatus ir įrengė ekspozicijas.

Norėjo sukauptas vertybes
palikti ateities kartoms

Kol buvo gyvas P. Jurkštas, būdamas Viešintose visuomet pas jį užsukdavau. Pasikalbėdavome, stengdavosi parodyti, ką naujo atradęs, vesdavosi prie bičių, pagrodavo senovine fisharmonija. 2006 – ųjų vasario pradžioje, per pačius šalčius, radau jį sergantį, šaltoj troboj besiglaudžiantį.. Guodėsi, kad labai skauda koją, gal nušalusi, tačiau jokios pagalbos neprašė, nesiskundė savo dalia, nors gyveno iš 130 Lt. pensijos.
Buvo geras, nuoširdus, tačiau jei kas nepatikdavo, užsiplieksdavo kaip degtukas. Nekentė tarybų valdžios, komunistų, nestojo į kolūkį, už savo pažiūras ir aštresnį žodį ne kartą buvo nukentėjęs. Už visuomeninio muziejaus įsteigimą Utenos viršininko nominacija „Labiausiai nusipelnęs bendruomenei Anykščių rajono gyventojas“ pagerbtas kraštotyrininkas buvo pamirštas per jubiliejus jį sveikinusių valdininkų.
Tik paskambinus seniūnei, juo buvo pasirūpinta: suskubta paguldyti į Troškūnų ligoninę. Matėsi, kad artėja kraštotyrininko gyvenimo saulėlydis. Tuomet teiravausi žinomų anykštėnų, koks likimas laukia jo surinktų senosios Lietuvos buities vertybių, kalbinau žinomus anykštėnus. Tuometinė Viešintų seniūnijos seniūnė Janė Každailienė teigė ne kartą lankiusi P. Jurkštą su klebonu, bendruomenės pirmininku, siūlę muziejaus vertybes testamentu užrašyti seniūnijai, bendruomenei ar bažnyčiai, tačiau kraštotyrininkas į derybas nesileidęs, atsisakęs ir pasiūlytos pagalbos, kad Viešintų mokyklos jaunieji kraštotyrininkai suregistruotų eksponatus, atsisakęs ir socialinės rūpybos siųsto žmogaus paslaugų. Kitas šviesios atminties viešintiškis, artimai bendravęs su P. Jurkštu, Klojimo teatro režisierius Vytautas Germanavičius sakė neįsivaizduojąs šio muziejaus kur nors kitur - tik paties šeimininko sodybos erdvėje. Beje, P. Jurkštas lankydavosi bene visuose Viešintose vykstančiuose kultūriniuose renginiuose, juos fotografuodavo ir netgi spektakliams skolindavo muziejaus eksponatus.
Ne kartą P. Jurkštą lankęs jo muziejaus likimu ir pagal pareigas privalėjęs rūpintis tuometinis Anykščių rajono mero pavaduotojas Sigutis Obelevičius 2006 metais konstatavo, kad P. Jurkštas labai nepatiklus. „Kol Virgilijus Milaknis dirbo seniūnu, draugai buvo, o dabar jo nė iš tolo nenori matyti“, - sakė vicemeras, norėjęs P. Jurkštui „pramušti“ valstybinę pensiją, už kurią, galbūt, kraštotyrininkas būtų ryžęsis savo surinktas vertybes dovanoti Anykščių savivaldybei.
Neskubėjo P. Jurkštas kam nors savo kurto muziejaus dovanoti, neturėjo ir įpėdinio, vis prisibijojo būti apvogtas, neprisileido jo atsiminimus galinčių užrašyti studentų ar mokinių, į nepažįstamus kartais žiūrėjo įtariai, nors neslėpė noro, kad jo sukauptos vertybės išliktų ateities kartoms. Visgi jausdamas, kad žemiškoji kelionė baigiasi, prieš pat mirtį ryžosi sukauptus muziejinius ekponatus padovanoti Troškūnų švč. Trejybės bažnyčiai, matyt, tikėdamasis, kad bažnyčios klebonas, kanauninkas Saulius Filipavičius, restauravęs Troškūnų bernardinų vienuolyną, sugebės tinkamai pasirūpinti ir jo palikimu. Gal įtakos turėjo ir tai, kad motina, garsi siuvėja, buvo kilusi iš Troškūnų. Taip ir neatsigavęs po 2006 – ųjų žiemą užpuolusių ligų, nesulaukęs 87 – ojo gimtadienio, balandžio 4 – ąją P. Jurkštas užgeso ir atgulė amžinojo poilsio Viešintų kapinėse, šalia motinos.
Tačiau jau tų pačių 2006 – ųjų, jo mirties metų, pabaigoje S. Filipavičius palikimą perleido Anykščių rajono savivaldybei, o ši - Viešintų bendruomenei. O ką galėjo bendruomenė? Pirmiausia pasirūpino apsauga, kad palikimas bent jau nebūtų išgrobstytas.

Senienas gelbėjo nuo
sunaikinimo

Praeitą trečiadienį Viešintų bendruomenės pirmininkas Vitas Mykolas Zaikauskas mielai sutiko parodyti, kas likę, kas padaryta su P. Jurkšto muziejumi ir kartu pasikvietė buvusį Viešintų patriarcho draugą, muziejninkyste nuo jaunumės besidomintį ir ekpoziciją tvarkiusį viešintiškį Algimantą Bekintį. Trumpoje Ažubalių gatvelėje P. Jurkšto sodyba išsiskyrė naujais klėčių stogais, praretinta augmenija, dar labiau samanom apėjusiu ir suvargusiu gyvenamuoju namu. A. Bekintis pasitiko kieme, o bendruomenės pirmininkas V. M. Zaikauskas tuo metu kažką krapštė elektros instaliacijoje. 

Prisiminėme Poviliuką. „Žinai, mano šuniukas, ko gero, geresnį kąsnį gaudavo ir sočiau misdavo, o Poviliukas, kokį rublį ar litą gavęs, senienoms išleisdavo, savim nesirūpindavo: išsivirs,būdavo, kažkokių kruopų su šlakeliu aliejaus... - prisiminė A. Bekintis, kartais jam atnešdavęs kokį batoną ar lašinių bryziuką. - Gyveno skurdžiai, tačiau geras žmogus buvo. Nestojo į kolūkį, nekentė tarybinės santvarkos, tačiau būtent šioje sodyboje taisė ne tik žmonių, bet ir kolūkio inventorių. Turėjo įrankių, jei reikėdavo kažką išsriegt, suvirint, visi pas jį lėkdavo - niekam neatsakydavo. Kol kolūkis neturėjo dirbtuvių, sėjamąsias, kertamąsias remontuodavo, gyventojams dviračius, siuvamąsias mašinas sutaisydavo“, - pasakojo A. Bekintis, rodydamas muziejaus klėtyje eksponuojamus pačius primityviausius P. Jurkšto darbo įrankius.
Viešintose gimęs, piemenavęs ir bernavęs, tegalėjo baigti keturis skyrius, amato mokėsi savarankiškai. Prieškaryje su 5 metais vyresniu broliu Ambraziejum Viešintose buvo atidarę kalvę, meistraudavo ūkininkams bulvių šutintuvus, tačiau apie 1939 – uosius metus, susižalojus broliui, kalvę teko uždaryti. Buvo išvykęs į arklių kaustymo kursus Kaune, laikinojoj sostinėj dirbo kalviu, šaltkalviu - remontininku, tačiau neužsibuvo, apie 1944 - uosius visam laikui grįžo pas motiną į Viešintas ir apie 1963 – uosius ėmėsi rinkti senienas. Tai buvo metas, kai melioratoriai gyventojus iškeldinėjo iš senų sodybų, o jų gyventojai buities reikmenis, senienas tiesiog palikdavo likimo valiai. Melioratoriai sodybas lygino su žeme. P. Jurkštas nusipirko čekoslovakišką motociklą „ČŽ“ su priekabėle, iš griaunamų sodybų rinko sendaikčius ir juos vežė į savo sodybą Viešintose. Spragilams, grėbliams, akėčioms, pakinktams, bumblėms, žibalinėms lempoms, dalgėms, puodams, kuparams ir kitiems sendaikčiams greitai pristigo vietos, tad į sodybą atgabeno stambiausią eksponatą - prieš kelis šimtmečius, jo teigimu, 1780 m., statytą klėtį. Beje, kelis sunkvežimius su arkliais ir žemdirbyste susijusių eksponatų P. Jurkštas padovanojo 1978 – aisiais Anykščiuose, Niūronių kaime, įsteigtam Arklio muziejui.
P. Jurkštas turėjo spausdinimo mašinėlę, tad kiek išgalėdamas stengėsi užrašyti senolių prisiminimus, aprašyti apylinkių piliakalnius, bažnyčias, giesmes, nemažą tokių raštų dalį atidavė mokykloms, bibliotekoms. Būdamas Lietuvos kraštotyros draugijos nariu dalyvavo kraštotyrininkų parodose, tarp jų ir Vilniuje.
Klėtyje – senutėlės audimo staklės, bumblės, „akselinė“ (žolei smulkinti), staliaus darbo įrankiai ir daugybė kitų tvarkingai, pagal temas išdėliotų eksponatų. Jeigu P. Jurkštui gyvam esant sunku buvo susigaudyti gal tik pačiam savininkui suprantamoje „betvarkėje“, dabar klėtyje ekponatai išdėstyti taip, kad pasijunti kaip tikrame muziejuje. Tik be A. Bekinčio pagalbos sunku suprasti, ką su vienu ar kitu įrankiu, daiktu mūsų senoliai darydavo, nes prie eksponatų nėra pavadinimų, aprašų...

Dar viena P. Jurkšto
aistra - fotografija

Jau po karo, gavęs nepriklausomoje Lietuvoje išleistą fotomėgėjams skirtą knygą „Fotogtafuoti gali kiekvienas“, nusipirko plačiajuostį „Liubitel“, po to „Moskva“ fotoaparatus ir kontaktiniu būdu spaudė 6 x 6, 6 x 9 dydžio nuotraukas. Tik gerokai vėliau įsigijo geresnį fotoaparatą. Jo nuotraukas spausdino „Anykštos“ pirmtakas - laikraštis „Kolektyvinis darbas“. Fotografija P. Jurkštui buvo savotiškas pajamų šaltinis. Nuotraukos buvo mėgėjiškos, dėl prastokos kokybės žmonės ne itin norėdavę jas pirkti, tačiau fotografas stengdavęsis jas įpiršti. Kitas Viešintų krašto patriarchas, Anykščių rajono garbės pilietis, fotografas Tautvilis Uža prisimena, kaip P. Jurkštas šventėje prie ežero nufotografavo jo būsimąją žmoną. Padarė 6 nedideles nuotraukas ir pasiūlė nusipirkti po 60 kapeikų už vieną. Ką darys mergina,- kad ir nenorom, nusipirko. T. Uža buvo ne pėsčias, nutarė fotografui atsilyginti kaip fotografas. Nufotografavo P. Jurkštą beeinantį, padarė tokio pat dydžio 6 nuotraukas ir pasiūlė nusipirkti po 60 kapeikų už vieną. P. Jurkštas padėkojo ir sumokėjo. Fotografai liko geri draugai...

Ruošdamas ekspozicijas,
gavo alergiją

Ištikimas P. Jurkšto draugas, garbaus amžiaus viešintiškis, A. Bekintis teigia apvažiavęs bene visus Lietuvos muziejus, dar prisimena senovę, tačiau ir jam bei bendruomenės pirmininkui V. M. Zaikauskui muziejuje yra neatpažįstamų buities daiktų. Jie negalėjo paaiškinti ir ant klėties sienos esančių miniatiūrinių „namelių“ paskirties, tačiau spėjo, kad tai susiję su bitėmis, nes sodyboje dar ir dabar tebestovi sodybos šeimininko aviliai. „Teks į svečius pasikviesti bitininkų bitininką A. Žarskų“, - šypsojosi V. M. Zaikauskas. A. Bekintis, kaip tikras eksursijų vadovas, aprodė ir kitos klėties, ūkinio pastato ekspozicijas, tačiau siūlė į gyvenamąjį namą geriau nė neiti, nes ten niekas netvarkyta po šeimininko mirties. Namas apgailėtinai atrodo ir iš išorės - apsamanojęs šiferinis stogas, išblukusios sienos, kiauri langai... Namui verkiant reikia remonto.
A. Bekintis negailėdamas sveikatos valė, kiek įmanoma, atnaujino ir ekpozicijai paruošė per kelis tūkstančius eksponatų, tačiau nuo senienų, dulkių, naudotų priemonių pasigavo alergiją ir toliau tokio darbo tęsti nebegali. Pasak A. Bekinčio, muziejui nedelsiant reikalingas žmogus, galintis priimti muziejų panorusius aplankyti žmones, tęsti ekpozicijos atnaujinimą, inventorizavimą ir eksponatų aprašymą.

Skirs dalį etato

P. Jurkšto 90 – ąjį gimtadienį bendruomenė įamžino sodyboje pastačiusi viešintiškio Prano Petronio medžio skulptūrą. O didžiausias darbas tvarkant muziejų padarytas 2014 metais, kai P. Jurkšto palikimo atnaujinimui bendruomenė gavo beveik 140 tūkst. litų europinę paramą. „Tai kaip ašara. Mūsų projektas buvo 450 tūkst. litų vertės, tuomet būtume sutvarkę ir lankymui pritaikę visą kompleksą, drauge ir gyvenamąjį namą, - pastebėjo bendruomenės pirmininkas, pridūręs, kad P. Jurkšto sodyboje patys bendruomenės nariai atliko darbų už 20 000 litų – Anykščių savivaldybė mums pažadėjo dalį etato visuomeniniam muziejui. Tebelaukiame“.
Kaip ir prieš 12 metų, dėl muziejaus teiravausi tas pačias pareigas dabar tebeeinantį vicemerą S. Obelevičių. „Po P. Jurkšto mirties jo muziejus panėšėjo į senienų sandėlį, dabar jis jau atrodo kaip tikras muziejus, - pastebėjo S. Obelevičius. – Savivaldybėje esame pasitvirtinę muziejininkystės plėtros programą, stengiamės suinventorinti visus rajono muziejus, kolekcijas, padaryti ekpozicijas lankytinomis. Palaikome iniciatyvią Viešintų bendruomenę, žadėtą dalį etato P. Jurkšto muziejui skirsime, norime, kad ten dirbtų atsakingas žmogus, inventorizuotų ekponatus, priimtų muziejų norinčius aplankyti žmones“. Tačiau dėl namo remonto vicemeras nieko gero nežadėjo, neva šiemet biudžete tam pinigų nenumatyta, jų gal atsirastų būtiniausiems darbams, kad pastatas negriūtų... A. Bekinčio ir V. M. Zaikausko nuomone, pastatą reikia nedelsiant remontuoti. Jame galima būtų įrengti patalpą, kur galėtų būti įrengta ekspozicija apie patį muziejaus įkūrėją, būtų kur prisėsti į muziejų atvykstančioms moksleivių grupėms.
Viešintiškis T. Uža, rūpindamasis P. Jurkšto palikimo išsaugojimu, padarė apie 60 spalvotų didesnio formato nuotraukų, kurios eksponuojamos Viešintų bendruomenės namuose.

Jonas JUNEVIČIUS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Jonas

    Nuoroda

    Aięku, kad išliko. Tik prieš važiuojant reikia pasi|kambinti bendruomenės pirmininkui V. P. Zaikauskui arba Algimantui Bekeniui. Telefonai prie šio straipsnio "Anykštoje".

    Prieš savaitę
  • Aidas

    Nuoroda

    Tai koks nors lankytinas muziejus išliko. ar nieko ?

    Prieš savaitę
  • ***

    Nuoroda

    BEKENIS, o ne Bekentis...

    Prieš savaitę