Ar grybaujate?

Dienos anekdotas

- Klausyk, kaip teroristai pagrobia lėktuvus, juk lėktuvai tokie
dideli...?
Kita atsako:
- Durne tu... kai pakyla į orą, tie lėktuvai pasidaro mažiukai,
mažiukai. Tada jau problemos kaip ir nėra!

Komentaras

Vidmantai: "nekurstykite anykštėnų savo rašliavomis, skatinančiomis pilti bjaurius komentarus. Kaip žurnalistas turėtumėte suprasti, kad algos kilo visiems mirtingiesiems - valdžiai, Jonui, Petrui, Onutei... dėl šalies mokesčių sistemos pasikeitimo. Ramybės."

Skaityti komentarus (3)
Bažnytinio meno muziejus įsikūręs pačioje sostinės širdyje, šv. Mykolo bažnyčioje.

Beveik pačioje Vilniaus širdyje, šalia gotikinės architektūros perlu vadinamos Šv. Onos bažnyčios, istorinėje didikų Sapiegų šventovėje – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje – jau 10 metų veikia Lietuvos bažnytinio paveldo muziejus.
Kolekcijos pagrindą sudaro Vilniaus arkivyskupijos turtai, Katedros lobynas bei unikalūs Dievo garbei sukurti liturginiai, ikonografiniai kūriniai.

Sapiegų bažnyčia

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs bernardinių vienuolynas – įspūdingas Renesanso laikų ansamblis. Jo statybą ir puošimą rėmė Leonas Sapiega, vienas garsiausių XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų. Vienuolyne įsikūrė griežtą klauzūrą priėmusios seserys bernardinės. Bažnyčia tapo ne tik maldos namais, bet ir Sapiegų giminės mauzoliejumi.
Į kapavietę rūsyje po presbiterija pirmasis sidabruotame karste atgulė 1633 m. liepos 7 - ąją miręs fundatorius L. Sapiega. Šalia jo buvo laidojami ir kiti XVII a. bei vėliau mirę giminaičiai. Maskvos kariuomenei 1655 m. užgrobus Vilnių, bažnyčią ir vienuolyną nusiaubė miestą plėšę kareiviai, jie nukankino vienuoles bei išdraskę kapavietes išbarstė Sapiegų kaulus. Tačiau nežiūrint visų negandų, puošnūs antkapiniai paminklai išliko iki šių laikų.
Sovietmečiu bažnyčia kurį laiką naudota kaip sandėlis, o vėliau, 1948 m. nuspręsta šventovėje įrengti architektūros muziejų. Buvo sunaikinti puošnūs barokiniai altoriai, sakykla, išmontuoti ir Tauragės bažnyčiai perduoti vargonai, pražuvo ir kai kurie paveikslai.
Dar viena nelaimė - pastatą suniokojo kilęs gaisras ir tik po remonto, 1964 m., buvo atverta pirmoji Architektūros muziejaus ekspozicija. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. bažnyčia ir kiti prie jos likę pastatai buvo sugrąžinti Vilniaus arkivyskupijai.

Muziejus – pirmieji žingsniai
ir didis susidomėjimas

Bažnytinio meno ekspozicijos įsikūrė ir buvo atvertos visuomenei tik 2009 metais. Po to, kai 2005 m. nuspręsta čia kurti Bažnytinio meno muziejų ir buvo užbaigtas net ketverius metus trukęs interjero ir fasadų remontas. Tokio lobyno kolekcija buvo pradėta kaupti dar tarpukariu Kaune, po to buvo išblaškyta, kai kas pateko į muziejus, kai kas pasiliko kunigų seminarijoje, įvairiose bažnyčiose. Šio muziejaus pagrindinį fondą, kuriame dabar gerokai virš 4000 eksponatų, sudaro vertybės iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių.

Katedros lobynas ir kitos
įdomybės

Pasak istorikų, turtinti Lietuvos bažnyčias bei vienuolynus, dovanoti žemės valdas, aukoti stambias pinigų sumas, dovanoti brangius liturginius reikmenis, kuriuos iš ypač brangių medžiagų kūrė auksakalystės ir juvelyrikos meistrai, buvo diduomenės, brolijų priedermė.
Pasiturinčioms giminėms brangi dovana bažnyčiai buvo natūrali luomą pažyminti pareiga ir religinės savimonės ženklas. Ant dovanotų relikvijų aptinkami Goštautų, Sapiegų, Valavičių, Pacų, Tiškevičių ir kitų didikų herbai. Ypač buvo madinga XVI - XVII amžiuje, kuomet vykstant kovai tarp katalikų ir konkuruojančių protestantiškų konfesijų, tokia dovana buvo ir apsisprendimas pasilikti ir vis labiau remti katalikų bažnyčią.


Krašto auksakalystės centras buvo Vilnius, kur dirbo vietiniai ir iš užsienio atvykę bei įsikūrę meistrai, tačiau mūsų bažnyčiose išliko ir iš kitų Europos šalių, net iš didžiųjų menų centrų - Florencijos ir Augsburgo – atvežtų dirbinių.
Katedros lobynas nustebino visko mačiusius. Meno vertę puikiausiai suvokiantis Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys įspūdingai kalbėjo apie šį lobyną. Atidarant parodą dalyvavo didelis būrys dvasininkų, o Troškūnų klebonas kan. Saulius Filipavičius pasigėrėdamas ištarė, kad tai prabangu, brangu ir didinga, nes šie visi dalykai sukurti norint pagarbinti Dievą.
Tarsi švytintis tikėjimo bokštas stūkso didžioji Goštautų monstrancija. Ji buvo dovanota Geranainių Šv. Mykalojaus bažnyčiai 1539 mirusio grafo Alberto Goštauto. Tai viena didžiausių monstrancijų visoje Rytų Europoje, kuri gerokai pranoksta daugybę menkesnių, tačiau taip pat meniškų bei vertingų monstrancijų., kuri spindi tauria aukso, sidabro bei kitų brangių metalų šviesa, tiesiog skleidžiasi augaliniais ornamentais, papuoštos amžinąją šviesą simbolizuojančiais spinduliais, šventųjų bei angelų figūrėlėmis, Kristaus kankinimo įrankiais bei kitais simboliais.
Ekspozicijoje gausu liturginių indų - taurių, komuninių, patenų, įvairių lazdų, skeptrų, pastoralų ir kitų instignijų. Įspūdinga - masyvi, aukšta, grakščiai suriesta viršūne, reljefu su Šv. Kristoforo atvaizdu papuošta Vilniaus vyskupo lazda. Šis pastoralas pagamintas garsiojo Vilniaus meistro Stanislovo Djakovskio. Šalia dar puošnesnė vyskupo valdžią pabrėžianti lazda - 1883 m. Pavelo Ovčinikovo dirbtuvėse Maskvoje nukalta. 
Brangmetaliu, brangakmeniais spindinčios, keraminiais paveikslėliais puoštos aukojimo taurės. Tiesiog neįtikėtina, kad Andriaus Makenseno 1646 m. Gdanske sukurta sprindžio aukštumo, tačiau masyvi taurė yra didžiausias toks gryno aukso indas Lietuvoje. 
Reto grožio relikvijoriai - indai bažnyčios šventųjų relikvijoms laikyti. Ekspozicijoje įstabi Lietuvos globėjo Šv. Kazimiera figūrėlė, jos viduje įdėta šio Vilniaus katedroje palaidoto šventojo relikvija - kaulo fragmentas. Šalia rankos formos tvarinys, seniausias išlikęs šalyje, sukurtas apie 1500 - 1503 m. „kalbančiųjų“ tipo relikvijorius, kuriame saugoma iš Krokuvos atgabenta Šv. Stanislovo rankos kaulo dalis. Pasak tradicinių liudijimų, ta relikvija dovanota dar 1388 m. Katedros pašventinimo proga. Spėjama, kad ant relikvijoriaus nykščio užmautas brangus žiedas kadaise priklausė kažkuriam vyskupui, kad relikvijorius pagarbiam garbinimui būdavo išstatomas du kartus metuose - Šv. Stanislovo iškilmių proga gegužės 8 ir rugsėjo 27 dienomis.
Eksponuojami ir meniški paveikslų aptaisai bei altorių aptiesalai - antepedijai. Ypatingi Trakų Dievo Motinos papuošimai - karūnos, žiedai, ornamentuoti apdarai. Muziejus didžiuojasi ir ypač turtinga liturginių drabužių bei procesijos altorėlių kolekcija.

Anykštėniškas paveldas

Kuomet buvo rekonstruojama Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje, tai altorių supusios barokinės įvairių apaštalų, šventųjų ar įvairių tautų vyrų skulptūros tapo nebereikalingos. Kažkaip sužinojo debeikiečiai ir, matyt, dvarininkui Jelenskiui tarpininkaujant figūros buvo nupirktos, pargabentos į Debeikius ir papuošė senąją dar medinę bažnyčią.
Kuomet 1913 m. Debeikiuose buvo pastatyta nauja naujosios gotikos stiliaus bažnyčia minėtos statulos niekur nebetiko, nebepritiko, na ir kunigai, rodosi, nebuvo dideli meno gerbėjai, nelabai suvokė, kad tai yra reto unikalumo vertybė. Antraip juk nebūtų garbiam svečiui paprašius klebonas nurėžęs vieno šventojo statulos galvos ir nepadovanojęs. Tą istoriją mena iki šiol išlikusi begalvė figūra. Naujosios šventovės bokšte sukrautos vertybės apie 1980 m. buvo išgabentos į Panevėžio katedrą ir ten tiesiog viena ant kitos, rietuvėmis sukrautos ant choro balkono. Kas žinojo apie retas, barokines, kadaise polichromuotas statulas stebėjosi, kad jos niekur neeksponuojamos, niekas nesiima jų restauruoti, nors panašių vertybių šalyje labai nedaug. Net ir debeikiečiai buvo užsimoję medinius stebuklus susigrąžinti ir buvusioje špitolėje įkurti muziejų.
Tačiau galiausiai Panevėžio vyskupui leidus vertybės, matyt, jau nesugrąžinamai buvo išgabentos į Vilnių, į Bažnytinio paveldo muziejų. Kurį laiką eksponuotos, dabar vėl sukeltos į fondus ir palengva restauruojamos.

Siuvinėtas Dangus ir
edukacijos

Rūsiai, archeologija, kažkas neįtikėtino, kuomet eini požemio koridoriumi, žvelgi į iš didžiulių akmenų ir plytų mūro suręstas sienas, vis užsuki ir užsuki į erdves, skliautuotas požemių menes. Didybė... Taip čia Vilnius, čia sostinė, čia karalių miestas ir pripažįsti - gerokai didingiau negu Troškūnuose.
Siuvinėtas dangus, parodos, susitikimai su moksleiviais ir vyresniais žmonėmis.
Muziejui priklauso ne tik ekspozicijos pagrindiniuose Šv. Mykolo bažnyčios patalpose, bet ir katedros požemiai bei varpinė. Lankytojas gali naudotis ir audiogidu, kuris apie eksponatus net  pusantros valandos kalba lietuvių, anglų bei vokiečių kalbomis. Kiekvieną šeštadienį 14 val. vyksta ekskursijos „Vilniaus katedros lobyno paslaptys“. Yra ką veikti ekspozicijose ir giliai tikinčiam, ir dar savojo tikėjimo ieškančiam jaunuoliui, moksleiviui ar vaikui. Mažiausiems siūlomos edukacinės programos „Auksakalio dėlionė“, „Ko norėtum paklausti vienuolio“, „Atrask istoriją“.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta