Kuriais iš artėjančių rinkimų labiausiai domitės?

Dienos anekdotas

Tikybos mokytoja klausia Petriuko:
- Kur gyvena Dievas?
- Tualete!
- Kodėl taip manai?
- Nes mama visada rėkia prie tualeto: „Dieve, kiek tu ten sėdėsi!"

Komentaras

Kaimiečiai: „Geriau jau komunalininkai šiukšles išvežtų nedejuodami ir nerašinėdami į visokius feisbukus. Juk tokius mokesčius visi turime mokėti. Dar ne tiek šiukšlių, baldų ir gelžgalių atsiras mieste prie konteinerių, nes ir iš kaimų žmonės pradės vežti. Kaimuose panaikino komunalininkai bendrus konteinerius, o išdalijo nedidelius. Niekas ten netelpa, o kai kas visai neturi konteinerių. Dar gerai, kad į miškus kol kas šiukšlės nevežamos, bet ateityje dar nežinia kaip bus."

Skaityti komentarus (2)
Koplyčia – kolumbariumas Tuskulėnų rimties parke.

Tuskulėnų rimties parkas – mylima vilniečių vieta. Šiltą rudenio dieną čia vaikšto meiliai už rankų susikibę poros, tėveliai stumdo vežimėliuose gulinčius vaikus. Beveik centre, Žirmūnuose, prie Nėries geltonais lapais nuklotas parkas yra tarsi vienos didelės kapinės. Sovietmečiu čia į masines kapavietes grūsti NKGB sušaudytų žmonių lavonai, kurie tik 2004 m. buvo pagerbti ir perlaidoti kolumbariume.
Šią šiurpią istoriją pasakoja Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas.

 

Nuo dvaro iki kapavietės tėvynės išdavikams

Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai, kurie dabar ilsisi memorialinio komplekso koplyčioje - kolumbariume. Buvusio Baltojo dvarelio rūsyje įrengta ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Joje atskleidžiamas sovietinio totalitarinio režimo sukurtas mirties nuosprendžių priėmimo ir vykdymo procesas. Taip pat pristatoma Tuskulėnų dvaro istorija nuo XVI a. iki XXI a. bei archeologų rasta XVII a. keramikos degimo krosnis, kurioje išdegtos plytos galimai panaudotos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje statymui. Šalia krosnies – ekranas ir kompiuteris, leidžiantis apsilankiusiems muziejuje piešti ant smėlio. Muziejaus gidė Agnė Šniaukštaitė – Beinorienė sakė, jog ši pramoga mėgstama ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. Pats užsiėmimas pavadintas simboliškai - ,,Rankos kuria, rankos griauna“: kaip lengvai smėlyje piešiama, taip lengvai jis gali būti ir užlygintas, taip lengvai ir kažkada medžioklėms skirtas dvarelis, priklausęs lietuvių didikams, vėliau tapo slaptomis sovietmečio aukų kapinėmis. „Šios vietos istorija prasideda XVI a., kuomet tai buvo asmeninis Žygimanto Augusto ūkis. Jis čia įkūrė savo dvarą, čia  buvo auginami vaisiai, daržovės ir tiekiama Vilniaus pilims. Manoma, kad čia vyko ir karališkosios medžioklės. Paskui, XVII a. karališkųjų žemių statusas prarandamas, įvairios didikų šeimos valdo šias žemes. Pagrindinis Tuskulėnų dvaras, į kurį šiuo metu sunku patekti, ten lankosi tik moksleiviai, kuriems jame vyksta edukacinė veikla, yra atnaujinamas, įrengta ekspozicija, edukacinės klasės. Dvaras turėtų atsidaryti kitąmet, ten bus ekspozicija pavadinimu „Projektas - Homo sovieticus“.“ – pasakojo A. Šniaukštaitė – Beinorienė.

Dvare slėpė žydus

„Pastatas, kuriame įsikūrusi ekspozicija, statytas XIX a., tuomet šias žemes įsigijo caro generolas Aleksandras Losevas, vienas iš aktyviausių Muravjovo Koriko bendražygių malšinant sukilimus. Jis pasistatė čia medžioklės namelį. Vėliau, XX a. pirmoje pusėje, šitą namelį įsigijo vilnietis geodezininkas Francišekas Valinckis ir šį pastatą pritaikė šeimos vasarnamiui. Iki okupacijos čia buvo vila. – pasakojo gidė. - Nacių okupacijos metais čia gyveno Antonavičių šeima. Savo dvare jie slėpė žydus genocido laikotarpiu ir tai jiems pavyko. Tačiau tikslaus išgelbėtų žmonių skaičiaus nežinome“. Pirmojoje muziejaus salėje galima pamatyti ir dvaro piešinius, nuotraukas iš skirtingų laikotarpių.

Aukšta dvaro tvora puikiai slėpė sovietų darbus

„Išvažiuoti iš miesto su sunkvežimiu lavonų buvo pavojinga, o Tuskulėnai, kur nebuvo daug gyventojų, aptverti aukšta tvora, be to esantys tik keli kilometrai nuo NKGB vidaus kalėjimo, kur buvo atliekamos mirties bausmės, atitiko to meto saugumo reikalavimus. Netoli, gatve aukštyn, Šiaurės miestelis, karinis uždaras miestelis, kur buvo dislokuota tankų bazė, kareivinės. Taigi kariškių buvimas Tuskulėnuose žmonėms nekėlė didelio įtarimo. Kiek yra tekę girdėti iš vyresnių žmonių, kurie atsimena šią vietą, daugeliui atrodė, kad čia bendras kompleksas, priklausantis Šiaurės miesteliui.“ – pasakojo A. Šniaukštaitė – Beinorienė.

Parkas atgavus Nepriklausomybę

„Tyrimai prasidėjo 1994 m. ir truko iki 1996 m. Parke rastos 45 duobės ir 724 žmonių palaikai. Palaidojimai dažniausiai rasti masiniai, duobės – masinio naudojimo. Sumetus vienos egzekucijos aukas, ant viršaus buvo užpilama kalkėmis, kurios skatina palaikų irimą ir neleidžia plisti infekcijoms. Ant viršaus uždengdavo toliaus sluoksnį ir atvira duobė taip likdavo iki kitos egzekucijos. Didžiausioje duobėje rasti 154 žmonių palaikai, o griaučių sluoksnis siekė beveik 3 metrus. Tokios duobės buvo naudojamos daugiausiai žiemos laikotarpiu, kai žemė kieta ir įšalusi. Laidojimo vietos buvo dvi – ten, kur šiuo metu stovi kolumbariumas (ten tuo metu stovėjo garažas, kuris sovietams suteikė dar didesnę apsaugą nuo žmonių akių) ir arčiau Žirmūnų gatvės, kur dabar stovi medinis kryžius.“ – sakė gidė, - „Žinoma, kad tuo metu mirties bausmė buvo skirta 774 žmonėms, tiesa ne visi buvo nužudyti, septyni numirė kalėjime laukdami mirties bausmės. Trūksta iki 50 palaikų, ir neaišku, kur jie gali būti, galbūt po parko medžiais. Yra ir kitas dokumentas, 1952 m., kai jau buvo praėję 5 metai po paskutinio palaidojimo, kuriame rašoma, jog šioje vietoje yra palaidota nemažiau kaip 1000 žmonių. Neaišku, ar šis skaičius suapvalintas, ar turime ne visus dokumentus iš kalėjimo, o galbūt čia atvežti partizanai.“ – skaičius, keliančius šiurpą, vardino A. Šniaukštaitė – Beinorienė.
Sąjungos išdavikai – kartu su žmogžudžiais

Žmonės, kurie buvo palaidoti, ne vien nuteisti pagal 58 – ąjį straipsnį, tėvynės išdavystę – partizanai, antisovietinio pogrindžio nariai, sukilimo dalyviai (nors tokių dauguma), tačiau mirties bausmės buvo atliekamos ir tikriems nusikaltėliams. Pagal dokumentus žinomos rastų aukų pavardės, kurias žmonės gali rasti muziejuje. Čia, interaktyviuose ekranuose galima pasirinkti abėcėlės raidę ir rasti KGB nuteistų asmenų bylas, jų nuotraukas ir sužinoti, ar palaikai identifikuoti. Muziejaus darbuotoja sakė, jog yra buvę atvejų, kai ekskursijų metu žmonės paieško savo pavardės ir netikėtai atranda tolimesnių giminaičių bylas. Toje pačioje salėje sienos simboliškai paženklintos antspaudais – kiekvienoje byloje yra ir teisiamojo piršto antspaudas, o grindyse, po stiklu, sudėti šalia kapaviečių rasti batai. Vitrinose – vos keli rasti asmeniniai daiktai. Gidė pasakojo, jog kareiviai stengėsi padaryti aukų kūnus kuo mažiau atpažįstamus, dėl to drabužiai ir asmeniniai daiktai buvo atimami, o brangesni dalykai, tokie kaip auksas – elementariai pasisavinami.

Budelio ir aukos akistata

Paskutinėse dviejose muziejaus salėse vienas prieš kitą pastatytos dvi nuotraukos – pagrindinio budelio Vasilijaus Dolgirevo, kuris savo rankomis įvykdė 650 mirties nuosprendžių, ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus, kuris buvo viena iš garsiausių čia palaidotų to meto figūrų. Vyskupas, kurį bandė užverbuoti NKGB, griežtai atsisakė būti skundiku, dėl to buvo nuteistas mirti. Muziejuje eksponuojami vyskupo drabužiai, paaukoti muziejui Telšių vyskupijos. Be vyskupo čia rasti dar du kunigai – vienas lietuvių, vienas lenkų. Didžioji dalis nuteistųjų yra vyrai, rasti vos kelių moterų palaikai. Tuskulėnuose buvo palaidoti penkiolikos tautybių žmonės, tačiau daugiausiai – lietuviai. Jauniausios aukos – keturi marijampoliečiai gimnazistai, kuriuos įskundė jų anglų kalbos mokytoja.

Pirmieji kaulus surado šunys

Pasibaigus laidojimams Tuskulėnuose, saugumiečiai sunerimo – tuo metu miestas jau buvo visai priartėjęs prie parko teritorijos, iškasti ir išvežti palaikus buvo nesaugu. Čia kareiviai buvo pristatę neveikiančių radijo antenų, bandant sudaryti karinio ryšio objekto vaizdą, kad žmonėms nekiltų klausimų, kodėl negalima čia eiti, vėliau pastate, kur dabar ir yra muziejus, įrengta KGB vila, vasarnamis, čia apsistodavo svarbūs saugumui asmenys. Dar vėliau, šeštojo dešimtmečio antroje pusėje, čia įkurtas KGB darbuotojų vaikų savaitinis darželis, vaikai čia gyvendavo vasaromis. Kai aštuntajame dešimtmetyje šalia parko pastatė VRM kultūros ir sporto rūmus, atidarė ir parką, o jame įrengė šunų dresūros aikštelę. „Tuo metu paslaptis pradėjo lįsti į paviršių, nes šunys pradėjo atkasinėti kaulus. Iki tol šią vietą saugojo sargas Makarovas, kurį žmonės laikė keistuoliu, nesuprasdami, kodėl jis parke vaikšto su šautuvu ir šaudo čia atklystančias kates, bei medžiuose kranksinčias varnas. Šiandien, žinant kas čia įvyko, galima suprasti, kodėl sargas elgėsi būtent taip. Šunims pradėjus rasti kaulus, tarp žmonių taip pat pasklido kalbos. Kartais sutinku žmones, kurie čia augintinius vedžiodavo tais laikais. Klausiau, ką jie darydavo su rastais palaikais, o jie atsakė, jog nieko, nes kuo mažiau žinojai, tuo saugesnis buvai.“ – groteskiškas Vilniaus istorijas pasakojo A. Šniaukštaitė – Beinorienė.

Gyvenimas tęsiasi

Paklausus muziejaus gidės kaip Tuskulėnų rimties parko komplekso darbuotojai reaguoja į tai, jog dabar parke nerūpestingai vaikšto žmonės, kurių dalis gerai nežino šios vietos tragedijos, A. Šniaukštaitė – Beinorienė sakė, kad muziejus ir kolumbariumas – koplyčia simbolizuoja pagarbą mirusiesiems, kurie dabar jau yra pagerbti: „Kad ir kaip būtų nutikę, gyvenimas nestovi, jis turi eiti toliau. Gerai. Šie žmonės rado savo ramybę, bet gražu, jog šalia žaidžia vaikai, laksto, džiaugiasi gyvenimu. Svarbu tai, kad istorinė neteisybė atstatyta, o žmonės, kurie buvo tiesiog išmesti, dabar yra perlaidoti, o mes apie juos šnekam, pagerbiam ir prisimenam. O parkas grįžo žmonėms.“ – sakė moteris.

Austėja ŠMIGELSKAITĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • tai kodel

    Nuoroda

    konservatoriai kgb buvusius pakalikus uzslaptino 75 ,tai ten ju dau g yra ar kaip cia

    Prieš 2 savaičių