Ką pirmiausiai skaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

Ankstyvas rytas. Iš palapinės pasigirsta balsas:
- Antanai, Antanai ar tu visai durnas.. ?
- O kas, o kas ?
- Kur tu tinklus vakar pastatei? Pievoj!
- Kur irklavai, ten ir stačiau...

Komentaras

Anykštai: „Anykštos žurnalistams paklausimas: pasidomėkite, kokią krivūlę gavo Anykščių savivaldybė šiais metais?"
Nominacija:„ Sportiškiausia savivaldybė. Visi bėga iš darbo."

Skaityti komentarus (3)
Buvusi Anykščių rajono vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė pastebi, kad anykštėnai visada nori nematyto, nepatirto, net neįmanomo dalyko. Toks jų charakteris.Jono JUNEVIČIAUS nuotr.

Buvusi Anykščių rajono savivaldybės vyriausioji architektė, dabar – Panevėžio miesto savivaldybės vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė ,,Anykštai“ sakė, nesigailinti nei vienos dienos,  praleistos vienu iš Lietuvos kultūros židinių vadinamame miestelyje – Anykščiai jai -  vienas iš progresyviausių mažų miestelių šalyje, kuris, pasak architektės, yra jaukus ir išraiškingas.

 

- 19 metų atidavėte Anykščiams – dirbdama Anykščių rajono vyriausiąja architekte rūpinotės miesto veidu. Dabar dirbate Panevėžio savivaldybės vyriausiąja architekte. Kuo skiriasi darbas Anykščiuose nuo darbo Panevėžyje?
-Anykščiuose vyriausiąja architekte ir architektūros skyriaus vedėja dirbau 19 metų, Panevėžyje kol kas tik metus. Tą patį darbą dirbu 20 metų. Žiauroka. Toks darbas man patinka, man pačiai atrodo, kad ir tinka. Labai branginu darbą Anykščiuose. Čia mano šeimos šaknys. Čia gyveno mano seneliai, čia praleisdavau visas vasaras vaikystėje, net keletą metų mokiausi A. Vienuolio gimnazijoje, tada mokykla vadinosi II vidurine. Vėliau svajojau sugrįžti, ir grįžau. Nesigailiu nei dienos. Tikrai labai myliu šį kraštą, ką išmokstu ir sužinau geriausio, stengiuosi integruoti į Anykščius.
-Kas sunkiau – formuoti didelio miesto paveikslą – statinius, spalvas, žaliąsias zonas – ar mažo miestelio?
- Panevėžys dešimt kartų didesnis miestas. Labai įdomus įvairiasluoksnis miestas, pramonės Meka, pirmasis miestas Lietuvoje, pradėjęs vystyti modernią pramonę, pirmųjų mechaninių malūnų miestas, gilaus kultūrinio geno miestas, teatro ir kino elito kalvė, Juozo Miltinio, dabar Stasio Eidrigevičiaus miestas, kadaise pats žaliausias Sovietų sąjungoje. Čia įsisteigė pirmoji Lietuvoje gimnazija, dabar pavadinta Juozo Balčikonio vardu. Tuo tarpu Anykščiai, kartosiu ir kartosiu, Lietuvos žalioji kultūros viršūnė. Mažas, bet su didžia ambicija, išraiškingas, jaukus, manyčiau progresyviausias miestas Lietuvoje iš mažesniųjų miestų. Mielas ir sunkus. Toks ir čia buvo ir architekto darbas. Suvokti vietą, išgryninti privalumus, nusibrėžti viziją, strategines veiksmo kryptis ir, be abejo, daug ir nuoširdžiai dirbti. Kad sukonstruoti vietą, kurioje gera būti. Taip dirbau Anykščiams, taip dirbu ir Panevėžiui. Man įdomu tvarkyti erdves, užpildant jas žmonių kūryba. Architektui yra svarbiausia sugebėti pajusti vietos išskirtinumą, sugebėti įgauti ryšį su supančia aplinka. Todėl į klausimą, kas sunkiau, atsakyčiau, kad vienodai sunku ir vienodai lengva. Sunkiausia yra kažką daryti pirmą kartą. Man tai ne pirmas kartas, todėl gal ir nelabai sunku. Savo darbu, manau, tiesiog privalai išjudinti emocijas ir paskatinti, pažadinti gyvenimui. Atrasti galimybių ribas. Toks yra architekto uždavinys. Žinoma, jis nuolat sudėtingėja, nes turi išsaugoti vertybes, o ištekliai visados riboti.
-Kokius savo, kaip architektės, darbus Anykščiuose vertinate labiausiai?
-Savo darbų aš negaliu vertinti. Paprastai darbus vertina kiti. Dvigubai maloniau, kad būtent įvertina kiti žmonės, nors ir po ilgesnio laiko. Visada reikia laiko įsitikinti, įprasti ir įtvirtinti savo jauseną. Todėl, kai dabar girdžiu gerus atsiliepimus apie Anykščius, apie Anykščių gerą aurą, apie investicijų neišmatuojamą naudą, reikšmę, prasmę / tikrai paglosto „dūšią“. Įpratau pradžioje sulaukti kritikos. Kuo jos būna daugiau, tuo žinau, kad darbas bus geresnis ateičiai. To mane išmokė profesorius architektas Vytautas Dičius.
-Jums dirbant vyriausiąja architekte Anykščiuose įrengtas Lajų takas. Kaip jautėtės įgyvendindama projektą, kuris, sukėlė itin didelį šurmulį – vieni piktinasi nutiestu taku, o kiti negali atsidžiaugti, nes į Anykščius jau trečią vasarą plūsta turistai? Jei tik nuo Jūsų būtų priklausęs sprendimas kur įrengti prieštaringai vertinamą taką, ar būtumėte jį kūrusi prie Puntuko akmens?
-Apie Lajų taką galėčiau kalbėti labai daug. Šis objektas tai tik didžiulių darbų per daugelį metų rezultatas. Neatsirado jis atsitiktinai. Nebūna gerų „dėdžių“ ar „tetų“, kurie nei iš šio nei iš to mosteltų stebuklinga lazdele ir sakytų „štai jums Lajų takas, štai jums Šventosios krantinės takas, arba štai jums Menų inkubatorius ar atstatytas ir surežisuotas turistinis „siaurukas“. Tai labai nuoseklaus, gilaus, kompleksinio modeliavimo, nuolatinių įrodinėjimų apie Anykščių, kaip literatūros lopšio, gamtos ir kultūros vėrinio išskirtinumą ir vertingumą darbo, geros komandos susiklausymo, pasitikėjimo vieni kitais darbo rezultatas. Buvome paruošę Anykščių rajoną Lajų tako projektui vystyti. Todėl jis ir atsirado, todėl jis atsirado būtent toje vietoje, todėl ir sujungė šis objektas visus objektus tarpusavyje. Kitaip, darnios plėtros vystymo, Anykščių regiono žadinimo, Anykščių patrauklumo skatinimo rezultatas.  
-Augote, mokėtės Vilniuje. Vėliau, kartu su šeima persikėlėte į Anykščius. Kodėl sostinę išmainėte į provincijos miestelį?
-Gimiau Ukmergėje. Nuo antros iki ketvirtos klasės mokiausi Anykščiuose, tik po to nuvykau su mama ir sese į Vilnių pas tėvelį, nes jis dirbo  Statybos treste, statė Vilniaus Šeškinės, Pašilaičių, Fabijoniškių mikrorajonus. Į Anykščius atvažiavau po architektūros studijų baigimo, nes labai norėjau gyventi atskirai nuo tėvų, savarankiškai. Sostinės į jokį provincijos miestelį neišmainiau, nes pirma Anykščiai – ne provincija arba tada ir Vilnius provincija, o iš tikro, tai sostinė be Anykščių būtų niekas. Mes visi gyvename ir dirbame tame pačiame krašte, gimtojoje Lietuvoje, stengiamės, kad Lietuva klestėtų, tobulėtų, kad būtų gera gyventi, dirbti, ilsėtis, auginti vaikus. Jei darai gerus darbus Vilniuje, tas atsiliepia Anykščiams, jei darai gerus Anykščiuose – neatsiejamai jaučia Vilnius. Tai kas tada provincija? Provincija yra teorinis dalykas ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes patys susikuriame savo pačių jauseną.
-Jūsų namai, šeima, liko Anykščiuose. Ar nepasiilgstate miesto, nesvarstote čia grįžti?
-Čia mano namai, čia mano rajonas, čia mano artimieji, čia mano draugai, čia esu ir aš pati. Aš niekur neišvažiavau. Taip jau sutapo, kad kaip tik šiemet tapau Lietuvos architektų sąjungos Tarybos nare, taip pat Lietuvos architektų rūmų suvažiavimas išrinko mane į Lietuvos architektų rūmų ekspertų komisiją Panevėžio ir Utenos apskričiai. Todėl tikrai nenutolau nuo Anykščių.
Šiandien be abejonės visas savo profesines jėgas atiduodu Panevėžiui, kad būtų geriau visiems, aišku, ir Anykščiams. Kad anykštėnai galėtų ir mėgtų atvažiuoti į Panevėžį ir apsipirkti, ir papramogauti, ir pasisemti kultūros, ir pabendrauti, ir paošti, ir pasidžiaugti pačiu svarbiausiu Lietuvai šio laikotarpio projektu – įvykiu regionuose – Stasio Eidrigevičiaus menų centru. Menų centras reprezentuos modernųjį ir šiuolaikinį Lietuvos meną bei pristatys pasaulinio garso menininkų kūrybą, neribojamą konkretaus žanro ar kūrybos srities, ypatingai praturtins ne tik Panevėžio kultūrinį gyvenimą bei kilstels į tarptautinį lygmenį, bet ir stimuliuos kultūrinio turizmo augimą bei sukurs sąlygas menininkams įsilieti į europinį ir pasaulinį kultūros kontekstą platesnėje zonoje, apimant, be abejo, ir Anykščius.  
-Sakoma, kad anykštėnai turi specifišką charakterį. Per daug darbo metų Anykščiuose, su anykštėnais, pastebėjote kokių nors išskirtinių čia gyvenančiųjų charakterio savybių?
-Anykštėnų charakteris - super geras. Nemažai metų dirbdama Anykščiuose stebėjau žmones, jų charakterius, ypatybes, lūkesčius. Anykštėnai visada nori daugiau, o tai progreso siekimo bruožas, jie nori nematyto, nepatirto, net sakyčiau neįmanomo dalyko. Tokiuose rėmuose ir dirbau. Man labai patinka žmonės su vaizduote, su originaliu mąstymo išvystymu. Beveik kiekvienas anykštėnas nori palikti pėdsaką kasdienybėje. Visko nori daugiau, plačiau, ryškiau.....O dabar, truputį iš tam tikro atstumo galiu pasakyti, kad faini tie anykštėnai. Žinoma, sutikau ir tokių, kurie vaidina, kad išrado gėrį arba iš kurių išimta savikritika. Pati nudegiau, todėl siūlau ir kitiems saugotis tokių. O šiaip – aplink mane visada buvo ir yra ypatingi žmonės, ir toli gražu ne statuso prasme. Didžiuojuosi, kad tikrai daug teko pažinti ir dabar bendrauti būtent Anykščiuose.
-Jei turėtumėt svečių Anykščiuose, kur pirmiausiai juos vestumėtės? Aplankyti gamtos ar architektūros paminklų?
-Visi mano svečiai aplankė viską, kas yra Anykščiuose, sužinojo viską, ką tik aš galėjau beišpasakoti, net ir daugiau – nes visada pagražinu visus dalykus, susijusius su Anykščiais. Už Anykščių vardo garsinimą net gavau specialų Aplinkos ministro apdovanojimą, aišku, tas apdovanojimas buvo ir už Anykščių puoselėjimą.
-Jūsų vyras, Vytenis Daunoras, taip pat yra architektas, kuris dirba Anykščiuose. Ar dažnai nepritariate vienas kito projektams, juos kritikuojate? O galbūt idėjas galvojate kartu?
-Vytenis Daunoras yra mano vyras, draugas, kolega. Vytenis, kaip sakydavo mano tėvai dar tada, kai mes nebuvome šeima, buvo ir yra mano geriausias draugas. Nesutikau aš dar savo gyvenime kito tokio protingo, įžvalgaus, su ypač gilia kultūra, sveiko mąstymo ir ypač subtilaus estetinio supratimo vyro, kaip Vytenis. Jis ir yra pagrindinis mano mokytojas su absoliučia klausa viskam: kultūrai, žmogaus dvasinei savijautai, aplinkos tendencijoms... Tikrai nepaprastas žmogus yra Vytenis, labai geras architektas, subtilus aplinkos pajautėjas, daugelio idėjų generatorius, naujovių troškėjas, labai geras tėvas. Ir visą tai sudėta į vieną žmogų, matyt, neatsitiktinai – Vytenis yra Algimanto Daunoro sūnus - kompozitoriaus, knygos „Harmonija“ autoriaus.

 

-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Pletkininkui

    Nuoroda

    Panevezio mera STT nekrecia.
    Jei Daivos ausys kyso tokioje strukturoje - tai super.
    Tada pagaliau visi ir bus isaiskinti.

    Prieš 6 dienas
  • pletkai

    Nuoroda

    Skaičiau kad Panevėžio merą STT krečia dėl projektavimo darbų duotų sūnaus firmai... Ar ir ten super specialistės ausys kyšo?

    Prieš 6 dienas
  • qwerty

    atsakymas į: pletkai Nuoroda

    Tai cia gerai ar blogai?

    Prieš 5 dienas
  • Dalia

    Nuoroda

    Didžiausios kūrybinės sėkmės Jums, P.Daiva. Ačiū už Jūsų indėlį Anykščiams. Labai tikiuosi ir norėčiau, kad ateityje vėl dirbtumėte anykštėnų labui. Deja, darbuose Anykščiuose Jūsų niekas taip ir nepakeitė. Liko spraga. Dar kartą Jums sėkmės ir asmeniniame gyvenime.

    Prieš savaitę
  • Prie ko

    Nuoroda

    Vyriausias architektas ir pykciai su kaimynu. Vyr. Architekto pareiga - pletros strategija. Kuo ir buvo puikiai rupinamasi

    Prieš savaitę
  • Ats.Prie ko

    atsakymas į: Prie ko Nuoroda

    Pati architektė atvažiavo,tai ir parodėm kelmus medžių išpjautų.Pažiūrėjo,nutylėjo ir pasibaigė.

    Prieš savaitę
  • Anykštėnas

    Nuoroda

    Teko turėt reikalų dėl 1 savivaldybės darbuotojos elgesio,kuri pradėjo karą su kaimynų medžiais.Savavališkai pradėjo naikint kaimyno medžius.Likau tokios nuomonės apie ponią architektę Daivą Gasiūnienę."Varnas varnui akin nekerta"

    Prieš savaitę
  • Virginija

    Nuoroda

    Gaila, kad žmonės patikėjo gražiais liberalų sąjūdžio veikėjų pažadais, prileido juos prie valdžios, o rezultatas - sustojęs Anykščių progresas, išvaikyti geriausi specialistai

    Prieš savaitę
  • Kiekvieną kartą

    Nuoroda

    Eidamas šaligatviu turiu pasukti į gatvę, kad JOS suprojektuotu bruku, neišsisukti kojų Vis prisimenu, kad turėjome truputį trenktą arhitektę

    Prieš savaitę
  • :)

    Nuoroda

    Gaila Daivutės, kiekvieną diena verkiu.

    Prieš savaitę
Įkelti daugiau