Kas taps Pasaulio futbolo čempionais?

Dienos anekdotas

Mane labai nervindavo, kai per kiekvienas vestuves visos bobutės baksnodavo ir sakydavo: „Tu - sekantis". Tačiau jos apsiramino, kai aš joms tą patį pradėjau sakyti per laidotuves.

Komentaras

Sv.: „Gal ir dalyvaučiau, smagu, kad dar tinkami naudojimui daiktai pasitarnaus, o ne didins atliekų kiekį. Registravausi ir į pirmą Blusturgį, bet kai sužinojau vietą, nedalyvavau. Nemanau, kad tinka tai organizuoti aplink paminklą."

Skaityti komentarus (1)

Daugiau kaip prieš 114 metų gimusį anykštėną, žurnalistą, fotometraštininką Izidorių Girčį prisiminė pernai Dailės akademijoje studijas baigęs buvęs Anykščių Jono Biliūno gimnazijos auklėtinis Tomas Ivanauskas. Jis Anykščių krašto fotografą pasirinko bakalaurinio darbo tema, o praeitų metų pabaigoje Dailės akademijos išleistoje solidžioje knygoje „Camera obskura. Lietuvos fotografijos istorija 1839 – 1945 m.“ (autorės Margarita Matulytė ir Agnė Narušytė) jis išspausdino didelį straipsnį „Lietuvių fotografų reikalu“, kuriame atskleidžia savo kraštietį ne tik kaip talentingą fotografą, fotomenininką, bet ir kaip rašiusį straipsnius apie fotografijos profesionalumą, prieškaryje siekusį įkurti tautišką lietuvių fotografų draugiją.

 

I.Girčys gimė 1903 m. Bradesių k. (Zarasų r.). 1928 – nusipirko seną fotoaparatą, pradėjo fotografuoti ir su fotografija nesiskyrė iki
paskutinių gyvenimo dienų. Įvaldęs fotografijos pagrindus, apsigyveno Kaune ir ėmėsi žurnalistinės fotografijos: bendradarbiavo populiariuose Nepriklausomos Lietuvos leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Jaunoji karta“, Trimitas“, „Karys“, daug kartų fotografavo prezidentą Antaną Smetoną, lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno palaikų atgabenimą į Kauną ir kitus svarbiausius to laikmečio įvykius. Pasak T. Ivanausko, 1934 m. kovo 29 d. I. Girčys išspausdino straipsnį „Amatininke“ „Lietuvių fotografų reikalu“, kuriame nagrinėjo to meto nacionalinės fotografijos problemas: pirmoji - tautiškumo, nes, pasak jo, fotografijos verslas kitataučių rankose, antroji - profesionalumo ir egzaminų būtinumo, nes „pas mus priviso visokių „peckelių“, kurie už 15 litų pirkę fotoaparatą jau skaitosi „specijalistais“. I.Girčio nuomone, mokėti gerai fotografoti – reikia mokslo ir ilgų metų praktikos...“,trečioji – fotografijos galimybės komunikacijos ir informacijos sklaidoje, ir ketvirtoji – institucijos poreikis - „Lietuvos fotografai neatidėliodami turėtų įsteigti savo specialybės sąjungą ir per ją normuoti pakrikusį reikalą“, - rašė „Amatininke“ I. Girčys, vėliau į diskusijas apie tautiškumą, profesionalumą, institucijos steigimą įtraukęs ir kitus.
Kaip jis džiaugėsi 1935 m. kai po 17 nepriklausomybės metų buvo atidaryta pirmoji lietuviška fotografijos dirbtuvė Šančiuose. Deja, nepaisant visų I. Girčio pastangų, lietuvių fotografų profesionalų draugijos jam įsteigti nepavyko, tačiau 1933 m. susikūrusi Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, vėliau – Lietuvos fotomėgėjų draugija buvo beveik 100 proc. lietuviška, leido žurnalą „Fotomėgėjas“, jos veikloje dalyvavo žymūs fotografai B. Buračas, P. Babickas, A. Augustinas, tačiau kažkodėl pats I. Girčys prie jų neprisidėjo...
„Nuo 1948 m. gyvendamas Anykščiuose I. Girčys tapo pirmuoju Anykščių krašto spaudos fotografu, dirbo fotokorespondentu ir literatūriniu darbuotoju laikraštyje „Kolektyvinis darbas“, kaip fotometraštininkas fiksavo svarbiausius Anykščių krašto įvykius“, - pastebi T. Ivanauskas.
Beje, net ir ketvirčiui amžiaus praėjus, kai šis fotografas išėjo į amžinybę, jį anykštėnai prisimena. Apie I. Girčį, kurį net vaikai išdrįsdavo skriausti, vaizdžiai pasakoja „Anykštos“ internetiniame portale „Taduku“ prisistatęs skaitytojas: „Ar pamenat keistuolį fotografą, Girčiu vadinamą, kurį šaukdavome dėdė Kipsas arba dėdė Izis... kuris fotkindavo tuščiu fotoaparatu, bet kartais ir ne tuščiu? Kaip jį pastumdavome ir jis nukrisdavo žiemą sniego pusnyse ir šaukdavo: „..vaikai, vaikai - mano „Zenitas“ sušlapo, nufotkinsiu jus tik rytoj arba niekada..”. Kaip prašydavome: „...dėde Izi,...leisk pafotkinti..”, kaip jį sekdavome visu paupiu nuo užtvankos, ar nuo tilto iki pat Dainų slėnio ir stebėdavom jo fotosesijas su antimis, gulbėmis, bobutėmis prie bažnyčios ir keistais chalatais, ar naktinėmis pižamomis apsirengusiais vyriškiais prie ligoninės paupy, įbridusiais į vandenį..., kaip jis fotkindavo autobusų stotyje esančius žmones, ledų kioską ir gazuoto gėrimo automatą miesto centre, prie universalinės parduotuvės, kurį spardydavom, nes jis visą laiką užsikirsdavo, kai įmesdavom mano tėvo duotą tekintą poveržlę vietoj 3 kapeikų? Ar pamenat..?“.
Garsus fotografas mirė 1989 metais, palaidotas Traupio(Anykščių r.) kapinėse prie anksčiau mirusios žmonos ir jos tėvų. Sūnus Vilius išsaugojo didžiąją dalį ypač pokario metų, fotonegatyvų archyvą, o senosios fotografijos mėgėja, teisininkė Irma Randakevičienė jį perkėlė į skaitmenines laikmenas ir taip jį atvėrė pažinimui ir tyrimams. Dabar I. Girčio archyvas saugomas Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje.
Prieš du dešimtmečius Anykščių Jono Biliūno gimnaziją baigusiam dailėtyrininkui, fotografui T. Ivanauskui (Beje, ką tik Vilniuje, „Akademinos“ galerijoje eksponuota jo fotografijų paroda „Minimal“.) susitikti su fotografijos asu I. Girčiu neteko, jų gyvenimo keliai prasilenkia laiko tėkmėje, tačiau pradėjęs domėtis fotografija, pats fotografuoti, ruošti personalines parodas, apie I. Girčį jis pradėjo domėtis išsamiau.
„Daug įdomių dalykų sužinojau apie šį kūrybingą ir veiklų fotografą,tyrinėdamas jo kūrybinį palikimą, daug ko išmokau. Jo gyvenimo laikotarpis be galo sudėtingas. Juk buvo ryški prieškario asmenybė, fotografavusi patį Lietuvos Prezidentą, kitus iškiliausius prieškario Lietuvos valstybės veikėjus. Karas ir pokaris buvo ypač sudėtingas siekiant išvengti tremties, kurioje atsidūrė didžioji dalis kūrybingų ir talentingų Nepriklausomos Lietuvos žmonių. Nereikia stebėtis, kad kai kurie I. Girčio gyvenimo epizodai be galo įdomūs, atrodo tarsi iš detektyvinio romano“, - šypsojosi T. Ivanauskas.
T. Ivanauskas viliasi, kad ateityje galbūt pavyktų apie I.Girčį išleisti knygą, ypač su jo prieškario nuotraukomis ir straipsniais.Nuotraukų, ypač vertingų, meniškų, per šimtą turi sukaupęs Valstybinis kino foto dokumentų archyvas, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Pasak T. Ivanausko, ypatingo dailėtyrininkų, menininkų ir leidėjų dėmesio turėtų sulaukti ir I. Girčio pokario negatyvų archyvas,kurį išsaugojo fotografo sūnus Vilius Girčys, o suskaitmenino I. Randakevičienė. Yra išlikusios 51 136 nuotraukos arba jų negatyvai. „Juk tėvas fotografavo ne tai, ko tuo metu reikalavo sovietinė propaganda, - pastebėjo V. Girčys, - o tikrą gyvenimą, taip, kaip matė ir suprato“.

Jonas JUNEVIČIUS