Ką manote apie rajono vadovų komandiruotes į užsienį?

Dienos anekdotas

Prancūzija. Iš urvelio išlenda pelė. Apsidairo. Katino nematyti. Greitai nubėga prie stalo, išmaukia vyno taurę ir greitai grįžta.
Vokietija. Iš urvelio išlenda pelė. Apsidaro. Katino nematyti. Greitai nubėga prie stalo, išmaukia bokalą alaus ir greitai grįžta.
Rusija. Iš urvelio išlenda pelė. Apsidairo. Katino nematyti. Greitai nubėga prie stalo, padaro šimtą gramų. Apsidairo. Katino nematyti. Dar šimtą gramų. Vėl apsidairo. Dar vis katino nėra. Na ir dar šimtą gramų. Apsidairo. Atsiremia į butelį ir pradeda barbenti nageliais: "Na ką, palauksime!"

Komentaras

Nepatenkinta: „Šitaip nušienauja ir kapinių takelius. Atėjusi aplankyti kapų, ne kartą radau visą kapavietę padengtą nupjauta žole. Patikėkite ne taip lengva iš ant kapo augančių augalų išrankioti nupjautą žolę. O jeigu apsilankai po savaitės, tai ir ir džiūsta ta žolė ant kapo. Geriau visai nepjautų siaurų takelių, einančių tarp kapų“.

Skaityti komentarus (4)
Verslininkas Rimas Jasiūnas gerokai paragavo planinės ekonomikos.

Verslininkas Rimas Jasiūnas 1985-1990 metais buvo Anykščių tarpkolūkinės statybos organizacijos bei rajono statybos organizacijos - RSO vyriausiasis inžinierius. Tarybiniais metais tai buvo ypač aukštos pareigos, į jas R. Jasiūnas paskirtas sulaukęs vos 26-erių.

„Turbūt buvau jauniausias Lietuvoje nomenklatūrininkas. Kodėl mane paskyrė? Na, partija viską matė geriausiai”, - ironizavo R. Jasiūnas. Jis prisiminė, kad paskyrimo dieną buvo išbartas Anykščių rajono Komunistų partijos antrojo sekretoriaus. „Partijos bilietą išsitraukiau iš galinės kelnių kišenės. „Tu ką, bilietą subinėje laikai“, - rusiškai šaukė sekretorius Grabusovas”, - atsiminimais dalinosi verslininkas.
Gyvenimo etapą, kai jis dirbo tarybinių įmonių vyriausiuoju inžinieriumi, R.Jasiūnas sako laikąs labai nykiu ir beprasmišku. Tačiau verslininkas planinėje ekonomikoje rado ir privalumų. Gal tiksliau ne privalumų, o naudos - tais laikais jis išsiugdė bruožą planuotis kiekvieną savo dieną bei užmezgė daug ryšių, kontaktų, naudingų pažinčių, kurios padėjo 1990-aisiais išėjus į verslą.

 

Planas buvo viskas

„Planas buvo vienintelis rodiklis. Kitų rodiklių, pavyzdžiui, kokybinių, niekas nesiekė. Tik kiekybinių. Planą „nuleisdavo“ partijos komitetas, iš kur jis ištraukdavo, kad būtent tiek reikia padaryti - nežinau, matyt, dar iš aukščiau kažkas „nuleisdavo“. Planuojama buvo pinigine išraiška - tiek ir tiek reikia įsisavinti pinigų. Tada pagal sąmatines vertes „sukišdavo“ į objektus. Kuo daugiau padarysi, tuo geriau. Aišku, dėl to kentėdavo kokybė. Pelnas, kaip rodiklis, išvis neegzistavo, jis buvo niekam neįdomus. Plano kraudavo tiek, kad praktiškai nė viena įmonė negalėdavo „patraukti“, o jei tu nevykdai plano, vadinasi, esi nevykęs vadovas ir tave reikia keisti. Na, vienus metus gali neįvykdyti plano, bet jau po antrųjų metų, jei plano nevykdai, keičia. Ieško, kas įvykdys. Kiek aš kankindavausi aiškindamas, kad planai nerealūs - niekas manęs neklausė. Jaunas, žalias, nieko nesupranti ir čia ne tavo reikalas - turi vykdyti tai, ką mes nuleidžiam. Pirmu smuiku grodavo partijos pirmasis sekretorius”, - koks buvo tarybinis planavimas, pasakojo R. Jasiūnas.

Dėl plano reikėjo derėtis

R. Jasiūnas sakė, kad vyriausiuoju inžinieriumi tapo, nes partijai reikėjo pakeisti plano nevykdžiusį inžinierių. „Keičiau patyrusį, gabų žmogų, bet jis neįtiko partijai, nes nevykdė planų. Anykščiai buvo vienas iš atsilikusių statybų sferoje rajonų. Nesisekė su vadais ir planų suformavimu. Visa sėkmė priklausė nuo planų. Jeigu teisingai suformuoji planą, tada jį ir įvykdai. Jeigu pagal tavo apimtis, pagal tai, kiek tu gali pakelti... Jei neteisingai, tu pasmerktas žlugti. Nesvarbus absoliutus skaičius, svarbus planas. Kai planą įvykdai, gauni premiją. Tiesa, planas buvo ne inžinieriaus, o įmonės pirmininko reikalas... Jis turėdavo derėtis dėl to plano. Svarbiausia, kiek įmanoma mažiau prisiimti. Kuo daugiau prisiimi, tuo sunkiau įvykdyti. Tada tu pasmerktas, tada į kitus metus keliasi ta uodega ir vieną kartą vis tiek reikės žlugti. Ir jei tave tik pakeitė, tik paskyrė - geriau tais pirmaisiais metais ir sužlugdyti planą. Kai mes atėjome nauji į įmonę, siūliau, kad žlugdom, nevykdom plano ir pasiruošiam gerą įdirbį kitiems metams. Padirbi ir nerodai, ką padarei. Pasidarai kažkiek į priekį ir kitus metus pradedi turėdamas rezervą. Bet pirmininkas taip daryti nesutiko ir mes kiekvienais metais kankindavomės. Ką bestatėme, visur buvo problemos ir problemos”, - sakė R. Jasiūnas.

Už dieną „chaltūros“ -
mėnesio alga

Jis dėstė, kad „tarpkolūkinėje“ dirbo apie 400 žmonių, kurie statė kolūkių kiaulides, karvides, kultūros namus, vaikų darželius. Į darbą žmonės buvo vežiojami iš Anykščių, dažniausiai sunkvežimiai su „būdomis“, nes autobusų įmonė nedaug turėjo.
„Kokybės nebuvo ir medžiagų nebuvo. Praktiškai medžiagos - smėlis, žvyras, cementas ir vanduo. Dviejų spalvų - balti ir mėlyni - dažai. Glazūruotų plytelių praktiškai nebuvo. Statybininkai uždirbdavo iki 200 rublių. Kai paspausdavai, ko nedirbi, sakydavo: „Man reikia pailsėti prieš savaitgalį, nes per dieną „chaltūros“ uždirbu tiek, kiek darbe per mėnesį”. Mano pareigos buvo tarp kūjo ir priekalo, laviravimas tarp statybininkų ir valdžios”, - kalbėjo verslininkas.

Privalomas girdymas

R. Jasiūnas pasakojo, kad dažniausiai objektai būdavo pirmiau „priduodami“, o tik paskui baigiami apdailos darbai. Kartais tie darbai ir apskritai būdavo „numuilinami“. Statybų kokybė priklausė ne tik nuo statybinės organizacijos, bet ir nuo užsakovų - kolūkių pirmininkų.
Jei užsakovas nėra labai reiklus, būdavo, kad taip ir likdavo nepabaigtų darbų. Jeigu reiklesnis, kažkaip susitari. „Ateities“ kolūkio pirmininkas Balaišis buvo labai reiklus, su juo buvo sunku dirbti. Nepasirašinėdavo aktų, lakstydavom paskui jį. „Lenino keliu“ kolūkio vadovas Slavenskas buvo geras pirmininkas. Gudrus buvo, bet suprasdavo, kad ir mums sunku”, - prisiminė R. Jasiūnas.
Paprastai objektai būdavo priduodami tada, kai reikia, baigtos statybos ar nebaigtos. Atvažiavusią komisiją tekdavo gerai pagirdyti alkoholiu. Girdymas, pasak R. Jasiūno, buvęs privalomas. Kitaip būti negalėjo, kitaip statybininkai būtų nesuprasti. „Jei negirdai, į tave žiūri kaip į nevisavertį, kaip į nenormalų. Galvoja „na, kaip čia dabar taip”. Kieno sąskaita vaišės? Gudresnė buhalterė mokėdavo „apsukt“ tuos pinigus. Bet būdavai ir pats vaišėmis suinteresuotas. Na, ir nebrangu tai buvo. Valgis? Kolūkio paprašydavai. Kiaulaitę kokią paskersdavo. Žmonės vieni kitiems padėdavo, žmonės buvo geri”, - kaip buvo organizuojami objektų pridavimai, aiškino verslininkas.

Kraneliai vyno vamzdynuose

Per Tarybų Sąjungos blaivinimo laikotarpį R. Jasiūno vadovaujami statybininkai „Anykščių vyne“ montavo šveicarišką koncentruotų sulčių gamybos liniją. Anykščiuose dirbo ir trys šveicarai.
KGB ataskaitose rašoma, kad „organai“ ta proga pririnko naujų agentų ir „patikimų asmenų“, kurie turėjo stebėti, ar tik kas iš anykštėnų neturi ryšių su kapitalistais. R. Jasiūnas juokėsi, kad jis buvęs ypač įtartinas, nes šiek tiek moka prancūzų kalbą ir kartais su šveicarais persimesdavo žodžiu kitu. Kiekvieną savaitę vykę pasitarimai, kuriuose dalyvaudavo rajono partijos pirmasis sekretorius, jam buvo raportuojama, kaip vykdomas planas, buvę labai svarbu nepasišiukšlinti prieš užsieniečius.
Į šveicarų atsivežtus įrankius anykštėnai žiūrėjo kaip į stebuklą. R. Jasiūnas atsiminė net šveicarų darbines pirštines. “Mūsų darbininkai neturėjo normalių pirštuotų pirštinių. Visi dirbdavo, net apdailą darydavo dėvėdami kumštinėmis pirštinėmis. O šveicarai, žiūrim, tokiom gražiom pirštuotom pirštinytėm, su jomis, atrodo, gali į miestą eiti. Tokios su amortizatoriais, paminkštinimais, kad rankų nesusižeistų”, - juokėsi R. Jasiūnas.
Nesvarbu, kad „Anykščių vyne“ dirbančius statybininkus stebėjo partija ir KGB, jie nuolat buvo girti. „Atvažiuoji - visi girti. Ką bedarysi - niekaip negali susitvarkyti. Suvirintojai visokių kranelių prisidirbo. Buvo vyno komunikacijos, vamzdeliai iškloti - surado jie, kur eina tie vamzdynai, prisigręžiojo skylių, prisisuko kraneliukų. Taip, atrodo, saugau, o žiūrėk, nueina atseit į tualetą ir grįžta apspangęs”, - tarybinio darbo specifika dalinosi R. Jasiūnas.

Vidmantas ŠMIGELSKAS