Ką manote apie Anykščių pilies statybas?

Dienos anekdotas

Iš laiško žurnalo redakcijai: „...o jūsų kryžiažodžiai žemina žmogaus orumą! Bandydamas juos išspręsti pasijuntu tikru idiotu!“

Komentaras

Mergaitė dailia krūtine:„2017 01 01 buvo 27892 gyventojai. Dabar 27001. Per mėnesį netenkam bevek 100 gyventojų. Anykščiams liko tik 27 metai. Gal nebestatom pilaitės? Pastatom didesnę autobusų stotį su tiesioginiais reisais į Vilniaus ir Kauno aerouostus ir praplečiam kapinių teritoriją. O gal valdininkų pamažinam per pusę?"

Komentuoti
Mokytojas, vadovėlių autorius Juozas Danilavičius ne iš nuogirdų žino, kad tarybinė santvarka pasižymėjo brutalumu.

Pokaris tebėra dar neišdiskutuota tema. Anykščiuose gyvenantis ir gerai anykštėnams pažįstamas pedagogas, elementorių autorius Juozas Danilavičius dalinasi savo prisiminimais iš to laiko, kaip buvo laužomi žmonių likimai, atėjus komunistinei santvarkai. Nors oficialiai buvo trimituojama, kad rūpinamasi žmonėmis, tačiau realybėje vyko žiauriausias tautos naikinimas ir skurdinimas.

 


Visus buožes - Sibiran

- Dėde Gecevičiau, atėjau pasakyti sunkią naujieną, - pusbalsiu prakalbo kaimynas Ravinskas, Gecevičiaus brolio žentas, naujos valdžios suviliotas rėmėjas aktyvistas, - rytoj jus visus paryčiu pažadins, suims ir išveš į Sibirą. Gyvulius, pašarus, grūdus įsakyta nuvežti į naujai sukurtą „Stalino keliu“ kolūkį. Jums leis pasiimti tik truputį maisto.
- Vaikai, jūs visi bėkite, kur akys mato, - tuoj pat įsakė tėvas, - aš liksiu, manęs negali tremti – aš dar esu Amerikos pilietis. O ir Sibiro nebijau – ten nebus sunkiau už Amerikos kasyklas. Iš Amerikos parsivežiau daug tūkstančių dolerių. Nusipirkome su broliu dvaro žemę, pasistatėme šiuos namus. Gal ir iš Sibiro grįšiu turtingas.
- Dabar gal reikėtų viską paskandinti liepsnose, bet kaip sudeginti savo rankomis statytus namus, širdis plyštų matant degančius gyvulius, paukščius, - garsiai mąstė Vincas Gecevičius.
Vaikai net maisto nepasiėmę išskubėjo į netoli esančius krūmus, kur buvo įrengta slėptuvė.
Tėvas, likęs vienas, negalėjo užmigti, vis vaidenosi Amerikos šachtos, kelionė atgal į Lietuvą, pliki dvaro laukai, kuriuos jiems atmatavo matininkas. Net gyventi neturėjo kur. Paskui apsivedė, namus išsistatė, gyvulių pilnus tvartus užsiaugino…ir še tau … viską palieku.
- Kas pašers, pagirdys, kas pamelš karves, kas palesins vištas? – su savimi kalbėjo senasis Vincas, turtingiausias kaimo ūkininkas.
Gal po dvylikos šeimininkas atėjo į tvartus atsisveikinti. Pirmasis pasveikino šeimininką eržilas, sartas, baltais karčiais, gražiai nuaugęs.
Taip graudžiai sužvengė yyyyyyyyyyyggggggggagg. Šnervėmis ėmė glaustytis prie šeimininko. Abu apsiverkė. Būdavo važiuos per miestelį Gecevičius, visi pro langus grožisi eržilu. Didingas galingas eržilas traukia dar senąją dvaro karietą, o šeimininkas ne ragina, o stabdo: „Ramiau ramiau žingsniuok, dar bobutę išgąsdinsi.“
Paėmė nuo palangės šukas… ir ėmė šukuoti kaklą, kojas, šlaunis. Ašaras suvaldė, bet skausmas vis aštrėjo: „Kokia tai valdžia atėjo? Aš sūriu prakaitu sukūriau ūkį. Gerbtų tokius darbštuolius, kodėl viską pražudys?“
Priėjo senasis prie jaunos kumelaitės, ir ta sužvengė, ėmė blaškytis, ant dviejų kojų trypčioti. Gražiai augo, daug kas nupirkti norėjo. Nepardavė.
- Jūs mano maitintojai, - priėjo prie darbui laikomų arklių,- arėte, akėjote, pjovėte rugius, kviečius, vežėte šieną, vagojote bulves, žiemą mišką traukėte. Kas aš be jūsų? Nežinia, kaip jūs be manęs laikysitės? Koks mano gyvenimas be jūsų laukia?
O karvių tvarte bliovė mažasis buliukas, jis stripinėjo, ieškojo spenio ir niekaip nesurado. Priėjo šeimininkas, privedė buliuką prie tešmens. Tasai ėmė snukučiu belsti tešmenį. Karvės begalinis kantrumas, nepastūmė, o laižė buliuko užpakaliuką.
- Mano žalosios, danų veislės. Jūsų pienas kaip grietinė, o rūgpienis, be jo nė vienos darbo dienos nesutikau, mano juodmargės, olandų veislės, stebino visus ūkininkus. Tris kibirus per dieną kiekviena dovanodavote. Tik Jūs prašėte ne tik gerai pašerti, bet laiku pamelžti. Prašėte nepavėluoti nė minutės. Tešmenys vos ne žeme vilkosi. Vasarą, kai jūs grįždavote iš ganyklos, praeiviai ilgai stovėdavo ir grožėdavosi jumis.
Priėjo prie kiekvienos karvės, paglostė, ragus pakuteno.
- Man jūs buvote šventos, gyvenime nesu šakele palietęs, nors kartais jūs buvote piktos, nepaklusnios, visokių blogybių prikrėsdavote. Tik jūs uždirbote begales litų, už kuriuos stačiausi namus, vaikus leidau į mokslą, už jūsų pinigus mes rėdėmės ir moterys puošėsi.
Tik uždarė tvarto duris, norėjo atsisveikinti su paukščiais, kai čia pat stribas kad suriks:
- Stoj, kulak, ruki verch, - ir užlaužė supuolę trys stribai senojo rankas.
Nusivedė senelį į kambarius, liepė ramiai išklausyti Lietuvos tarybų socialistinės respublikos vardu priimtą Liaudies teismo nuosprendį. „Gecevičius Vincas ilgus metus engė neturtinguosius kaimynus, sūnus Jonas talkino banditų būriams, kūrė antitarybinius eilėraščius, kuriuos giedojo nesusipratę jaunuoliai. Teismo nuosprendis: Iškelti Gecevičius Vincą, Juozą, Petrą ir Gecevičienę Anelę į Sibiro teritoriją visam laikui.“
- Aš Amerikos kasyklose nieko neengiau, ūkyje svetimi nedirbo, tik statybininkai statė namus. O Sibiro nebijau. Girdėjau – ten geros žemės. Juos išmokysiu ūkininkauti. Man tik gaila, kad užgyventą turtą išsidalins girtuokliai, tinginiai, žulikai, Aš matau čia seilę varvinančius mietelio stribus. Nelieskite mano rankomis sukurtų gėrybių, jos jums tik nelaimę atneš. Ne tik jums, bet ir jūsų anūkams.
1948 metų pavasaris kaip niekada žvarbus. Anelė išskubėjo kiek anksčiau su dar nevaikščiojančia Onute ant rankų. Bėgo per brūzgynus, per šlapdriba padengtas pievas.
- Mam, nem nem no, - gailiai raudojo dukrytė. O Anelė išbėgo iš namų tik su ryšulėliu vystyklų rankose. Švintant užbėgo pas tolimesnio kaimo pažįstamus į mažą stubelę. Bet čia tik pasityčiojo iš Anelės.
- Matai, kaimynėle, kai viską atims, tik tada suprasite mus, kurie nieko neturime.
Tik kai paragino eiti į sodybą, ten karves dalins, daug turto namuose liko, galėsite arklį pasikinkiusios parsivežti, šeimininkė atlyžo, net mažajai Onutei pieniuko buteliuką įdavė,. Liepė nebijoti
– Niekam neparsižiosime, kad jūs čia. Gyvenkite iki vakaro. Jei vyras parvažiuos su arkliu, tave kur paprašysi pavežėsime.
Vyras sugrįžo vėlai vakare, pilni ratai turto prikrauti. Žmona puolė turtą nešioti. Ir Anelė patalkino. Nešė pilnus maišus, prikrautus drabužių, grūdų, rakandų. Iš maišų traukė Juozo, brolių Petro, Jonuko kostiumus, batus, Anelės išeiginius drabužius, batus, bet kai ištraukė Anelės vestuvinę suknelę ir nusinešė į kamarą, Anelė graudžiai raudodama išbėgo pro duris. Tik išgirdo, kad šį turtą jiems padovanojo Stalinas.
- Žinote, visa paskyrė mums už tai, kad Staliną gerbiame.
Tik išėjusią ant kelio pavijo Krasinskas Jonas, taip pat aktyvistas, prisikrovęs išvežtų žmonių turto, traukė namo.
- Anele, kur tu taip vėlai su mergaite ant rankų, sėsk, pavešiu, bet ir tavo tėviškėje tušti namai. Mama dar pas Juozuką gyvena, Jonas namuose nenakvoja. Galėsi pas mus pernakvoti.
Saulei netekėjus sodybą apsupo rusų kareiviai, stribai ir aktyvistai. Gyvuliai, pajutę svetimus vyrus tvartuose, sujudo: žviegė kiaulės, mykė karvės, bliovė avys, lojo šunys.
Tas pats aktyvistas Ravinskas, kuris pranešė apie tremtį, dėjo į maišą lašinių gabalą, skilandį, duonos du kepalus, rūbus, batus. Ruošė Gecevičių tolimai kelionei.
- O man visur bus gerai, manęs jūs nestriošinkite. Blogiau kaip anglių kasyklose nebus, – garsiai vis kartojo Gecevičius. - Tik man skaudu, kad palieku visą gyvenimą kauptą turtą tinginiams, girtuokliams, švaistūnams, susimušite nepasidalindami arklio ar karvės.
Stribai ir aktyvistai greitai išsidalino po karvę, avis nutarė nuvežti į kolūkį, kažkuris per sumaištį paliko pravirą tvartą, ir arkliai strimgalviais išlakstė. Į kolūkį beveik taip ir neliko, ką vesti ir vežti.
Grūdus išvežė į paruošas. Kelis maišiukus pasidalino aktyvistai, padėję nacionalizuoti turtą. Vakarop sodyba liko tuščia, parvertomis durimis gyvenamasis namas, dar pilnas rakandų, skryniose audinių, patalynės, spintose indų. Kažkodėl kaimynai nebėgo turto grobstyti. Ne viską tą dieną išsivežė stribai, tik po kelių dienų miestelio varguoliai nusiaubė sodybą, nepalikdami nė šapelio. Iš rūsio išrinko bulves, raugintų kopūstų statines ištuštino, o klėtyje, svirne paliko tik daug pribarstytų grūdų, miltų, kruopų.
Gecevičių šeimai skirtas vagonas išriedėjo į tolimąją Tomsko sritį. Juozas su Petru laikinai prisiglaudė pas seserį. Anelė atvažiavo gyventi pas mane į Kipro Petrausko dvarą, kuriame buvo įsteigta pradžios mokykla. Ten dirbau mokyklos vedėju, seserį įdarbinau valytoja, kai atvažiavo Juozas, paskyriau mokyklos sargu.
Tik po kelerių metų nuvažiavome apžiūrėti Gecevičių buvusios sodybos. Sodą dar pilną obuolių radome, laukai dirvonavo, trobesiai apgriuvę, tik gyvenamajame name mokykla glaudėsi, todėl namas atrodė šviesus, jaukus. Buvęs didžiulis kiemas, tris dešimtmečius pilnas paukščių, paršiukų, ėriukų, dabar net nenušienautas, apaugęs kiečiais ir balandomis.
Senasis Gecevičius iš Sibiro sugrįžo po 10 metų, .bet dar stiprus. Tikrai ir Sibire Gecevičius nežuvo. Ten labai derlinga žemė. Pasodinsi mažą bulvytę, dešimt, penkiolika didelių rasi. Tik vietiniai pusiau laukiniai, net nežinojo iki lietuvių, kad mėsą galima išrūkyti, ji stovi ir vasarą. Jie papjovę paršiuką, susikviečia kaimynus, gimines ir sušveičia. Lietuviai juos išmokė auginti paukščius, kaime atsirado viena kita karvė. Gecevičius pirmasis užsiaugino karvytę, parsivežęs teliuką iš tolimo rajono, pieną pardavinėjo, vietiniai tik ožkas laikė, ožkas ir kumeles melžė.
Sibire Gecevičius visiems kalbėdavo: „O jei valdžia leistų, aš gražų ūkį per trejetą metų sukurčiau. Visus galėčiau išmokyti sėti kviečius, cukrinius runkelius. Pasikeistų gyvenimas. Kaimo girtuokliai pradėtų dirbti, niekas nevogtų, kišenėse nesineštų kelių saujų miežių, kam vogti iš kolūkio, kai gali pats užsiauginti. Bet neleidžia.
Sugrįžusiam Gecevičiui neleido gyventi savo buvusiuose namuose. Apsistojo pas dukterį, kurios nevežė į Sibirą.
Kartą ryžosi, nors buvo davęs sau žodį: „Niekada ten nekelsiu kojos…širdis gali plyšti.“ Ir vis tik vieną sekmadienį bažnyčioje priėjo išpažinties, atliko atgailą ir išėjęs iš bažnyčios pasuko Klydžionių link. Ėjo buvęs kaimynas, bet Gecevičius pasistatė palto apykaklę ir atsiliko bato raiščių pasitaisyti. Atėjo ant kalno, nuo kurio matėsi visi jo ūkio laukai. Atsisėdo ant akmens, nusiėmė kepurę, išsiėmė rožančių, bet mintyse vis nauji vaizdai skleidėsi.
Visą mėnesį plaukė iš Amerikos. Atvažiavo, 24 kilometrus ėjo pėsčias apžiūrėti dvaro laukų, kuriuos norėjo nusipirkti, sugrįžęs iš Amerikos. Tada patiko, laukai: nebuvo apleisti, nesimatė krūmokšnių, tik miško medžių lopinėliai. Gecevičius greitai sumetė: „Bus statybinės medžiagos“. Paskui prisiminė, kaip pirmą tvartą statė. Amerikoje jis apžiūrinėjo gyvulių fermas, bet ten tokių mažų ūkių nebuvo ir tvartai pritaikyti tik galvijus apsaugoti nuo lietaus, o čia Lietuvoje reikėjo statyti šiltus tvartus, kad gyvuliai nesušaltų pačią šalčiausią žiemą. Dar gyvulių neturėjo, o tvartą statė didžiulį, ant buvusio dvaro tvarto pamatų. Paskui daržinę, klojimą pastatė, svirną. Svirne gyvendamas, žmoną susirado, iš slaunos giminės, iš didelės šeimos. Švogeriai puolė gyvenamą gryčią ręsti, kad sesuo šviesiai gyventų. Praėjo dešimt metų statyboms, nors žemę nupirkęs, dar nemažai dolerių turėjo, bet Lietuvos kaimuose virė statybos, ir statybininkų trūko.
Atėjo laikas, kai statybos baigėsi, tada pradėjo laukus kultūrinti, griovius kasė, laukus lygino. Kiekvienas laukas kiek prakaito sugėrė, kiekvienas statinys jo rankomis statytas. Tik saulutė patekės, jau Gecevičius eina su kirviu rankose. Nei nepastebėjo, kai trys sūnūs ir dukra užaugo.
Dabar vaizdas, žvelgiant jau į kolūkio laukus, šiurpino Gecevičių,- laukuose traktoriai nearė, o bjauriojo. Pilni laukai iškilusių akmenų, stirtos pernykščių šiaudų. Ašaros upeliu tekėjo, širdis daužėsi, norėjosi bėgti ir rėkti.
Į savo sodybą daugiau neužsuko, tik vis kartodavo: „Amerikoje skėriai per dešimt metų kartą sunaikina visą derlių, Lietuvoje rusai užkariautojai, mokantys tingėti ir girtuokliauti“.

-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Nuoroda

    Jei suprantu, straipsis turi turėti autorių, o čia nėra.

    Prieš savaitę
  • Taigi

    Nuoroda

    Visi perversmai nieko gero neduoda, žmonės nukenčia. Ir kolūkių sugriovimas nieko gero nedavė, tik mažuma pasipelnė, dauguma liko be darbo ir pajamų, teko palikti gimtuosius namus, dabar jau niekas nevežė, patys išvažiavo.
    Dabar jau neaišku ar Stalinas kaltas, kad Lietuvoje žiauriai buvo elgiamasi su žmonėmis, ar mūsiškiai lietuviai per daug uoliai vykdė TSRS politiką, kaip dabar uoliai vykdo ES nurodymus, patys pirmieji, kad tik pagirtų ir už tai atskiri asmenys iš ES gautų postus ir gėrybes. Stalino laikais gavo išvežtųjų turtą.
    Į Sibirą vežė ne tik turtingus, bet ir neturtingus, jeigu tik koks piktas kaimynas paskųsdavo. Žmonės visais laikais vienodi - yra gerų žmonių, yra ir blogų žmonių. Į Sibirą nevežė turtingų žmonių, kurie tarnavo naujai okupacinei valdžiai.

    Prieš savaitę
  • Odė Anykščiams

    atsakymas į: Taigi Nuoroda

    Mums tyliai sakė Alesionka:
    Paliksit jūs namus gimtuosius.

    Vaikus paliksit, senuosius tėvus,
    Išeisit kur gyvent sočiau.
    Savojo mero mes nesupratom
    Dabar migruojam. Ir kuo toliau!

    Mes žodžių Mero negirdėjom.
    Labai kurortu tapt norėjom!

    "Nef-nefam" plojom, perversmus darėm,
    Dabar iš skurdo graužiam nagus.
    Liokajais tapome mes turistams
    Tik iš to rojaus niekad nebus

    Prieš savaitę
  • Paklausimas

    Nuoroda

    Viską ką parašėte nepaneigiu,bet jei rašote,tai rašykite ne vien kas praeityje vyko,bet jei tada buvo tik blogai ,tai kodėl apie milijoną žmonių jau dabar paliko Lietuvą,ar iš gero gyvenimo?Žinau, kad teigsi,kad buvo uždara siena.Tai gal nepaneigsi,kad paskutiniuoju laikotarpiu iki Sąjūdžio atsiradimo,žmonės gyveno neblogai, visi turėjo darbus ir uždirbo,mokėsi ir gydėsi už dyką,o dabar kas dedasi,žmones verčia būti vergais,"Ponai" už darbą pinigų net normaliai nenori mokėti.Kai kurie žmonės priversti net konteinerius "rūšiuoti' kad išgyventų.Visai sunyko kaimai su visais pašto skyriais ,kultūrnamiais ir likusiomis tuščiomis mokyklomis ir net apžėlę krūmais.Tai va tokia ir istorija dabartinė.

    Prieš savaitę
  • Das

    Nuoroda

    Labai svarbu apie tai kalbet jaunimui kuris galvoja kad sovietine santvarka tai buvo tik keista.

    Prieš savaitę