Juozas: „Garbaus amžiaus anykštėnai prisimena, kokia kilo pasipiktinimo banga dar sovietiniais laikais, pradėjus rekonstruoti koplyčią ir pertvarkant kapinių teritoriją, nors kapinės jau buvo uždarytos ir dalis palaikų bei paminklų iškelti. Prasidėjus kasybos darbams, pasirodė žmonių kaulai… Pirmais nepriklausomybės metais patyrėme, jog mirusiųjų palaidojimo vietoms reikia ne tik teisinio statuso, bet žymiai daugiau pagarbos, daugiau sakralumo. Tam buvusių kapinių teritorijoje pastatėme paminklinį akmenį su nuoroda, jog čia stovės paminklas, Vėlinių dieną deginom žvakeles, jaunavedžių svitom nerekomendavom čia linksmintis, gerti šampaną. Šiuo metu kūriant naująjį projektą, reikia galvoti, kad jis būtų orientuotas į pagarbą ir atminimą čia palaidotiesiems mūsų protėviams. Mano galva, projekto centre turi būti stiprus akcentas būtent į tai. Gali būti paminklas, gali būti koplytstulpis ar grūpė jų su vieta žvakutėms uždegti, su suoleliu pasėdėti, pasimelsti…O aplink galima įvairi mažoji architektūra, ji būtų tik papildanti, pagyvinanti koplyčios ir kapinių teritorijos sakralumą neatsietą su laikmečio dvasia.”