Ką manote apie Anykščių pilies statybas?

Dienos anekdotas

Iš laiško žurnalo redakcijai: „...o jūsų kryžiažodžiai žemina žmogaus orumą! Bandydamas juos išspręsti pasijuntu tikru idiotu!“

Komentaras

Mergaitė dailia krūtine:„2017 01 01 buvo 27892 gyventojai. Dabar 27001. Per mėnesį netenkam bevek 100 gyventojų. Anykščiams liko tik 27 metai. Gal nebestatom pilaitės? Pastatom didesnę autobusų stotį su tiesioginiais reisais į Vilniaus ir Kauno aerouostus ir praplečiam kapinių teritoriją. O gal valdininkų pamažinam per pusę?"

Komentuoti

Karys reklamuoja supermarketą

Chužire veikia tarybinius laikus primenanti parduotuvė. Jos pastatas kiek modernizuotas, bet  interjeras, prekių išdėstymas labai panašus, koks buvo visų mažų kaimų parduotuvėse praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Parduotuvėje yra vietos ir kirviams, ir sąsiuviniams, ir duonai. Kaime yra gausybė ir smulkių verslininkų parduotuvėlių, išdygo ir didžiulis supermarketas. Jis pastatytas už paminklo tėvynės gynėjui - ši kompozicija atrodo linksmai. Tėvynės gynėjas - su maišu ant peties. Kai pirmoje kelionėje jį pamatėme, juokėmės, kad kareivio vaizdavimas su maišu yra provokacija, lyg ir užuomina, jog iš fronto rusai grįždavo ne tuščiomis, bet su maišiukais. Žinoma, skulptūros idėja kita - tėvas su maišiuku išeina į frontą, o antram plane - verkia jo paliekama šeimyna. Dabar, kai už kareivio su maišu stovi supermarketas, atrodo, kad skulptūra - prekybos centro reklama: „Iš mūsų visi išeina su maišais“.

 

Supermarketas pritaikytas turistams - gali prisipirkti maišus (didesnius nei kareivio) lauktuvių, įvairių suvenyrų. Jame rasi ir kankorėžių uogienės, ir kedrų riešutų, ir kedrų riešutų meduje, ir žaislinių nerpų, marškinėlių su užrašų „Baikal“, magnetukų ir t.t. Ir omulių markete yra, tik jų išvaizda kelis kartus prastesnė nei mažose parduotuvėse, o kaina kelis kartus didesnė. 

Chužiro apylinkės centras įkurdintas senoviniame namelyje. Gonkelyje nusifotografavau, o grįžęs į Lietuvą kompiuteryje radau identišką nuotrauką iš pirmos kelionės - ir namelis per aštuonerius metus nepasikeitė, ir mano potraukis fotografuotis kvailose vietose - nedingo.

Chužire elektra įvesta tik apie 2005-uosius. Tiesa, ir iki to laiko kaimas nebuvo visai be elektros, bet ją gamindavosi brangiai, kūrendami generatorius.

Kaime pokariu buvo labai daug lietuvių tremtinių, šaltinių teigimu, - per du šimtus. Lietuviai tremtiniai dirbo žuvies fabrike bei lentpjūvėse. Keliaujantys į Olchoną perspėjami, kad saloje - malkos deficitas. Įspūdį sustiprina ir pakelėse pardavinėjamos malkos. Iš tiesų - Chužire medžių praktiškai nėra, bet kiek toliau nuo kaimo - pušynai. Saloje draudžiama kurianti laužus, tad malkos lyg ir nereikalingos. Bet, kūrena turistai laužus...

Interneto sferoje per aštuonerius metus niekas nepasikeitė - Wi-Fi - tik teorinis, net interneto kavinėje. Vieną dieną toje interneto kavinėje man paaiškino, kad žmogaus, kuris žino interneto kodą, šiuo metu nėra darbe ir pasiūlė ateiti ryt. „Ryt“ buvo žmogus, kuris žinojo kodą, bet internetui buvo nusispauti ir ant žmogaus, ir ant kodo, ir ant kliento. Sakau – „neveikia internetas“. Paaiškino: „na taip būna...“

Pataikėme į anykštėnų spektaklį

Olchone važinėjomės keturračiais, Gerardas kelis kartus lakstė po ežerą vandens motociklu, sakė jo nuoma pigesnė gal tris ar keturis kartus nei Lietuvoje. Keturračiu važinėtis ežero skardžiais - neblogas užsiėmimas, ypač, kai už jo vairo sėdi pirmą kartą. Nuomojantis motociklus, mums paaiškino, kad draudžiama važiuoti į mišką. Jeigu draudžiama, reiškia - įdomu, todėl Ričardas tiesiu taikymu išlėkė į miškus, aš iš paskos...

Vis dėlto, didžiausia atrakcija Olchone buvo anykštėno Jono Buzilausko spektaklis. Žmona (ji ir „Anykštos“ redaktorė) atsiuntė žinutę,  kad tuo pat metu kaip ir mes Olchone vieši anykštėnų teatras. Vienam iš teatro aktorių Anykščių mero patarėjui Donaldui Vaičiūnui parašiau, kad susitinkam rytoj Chužyre, 20 valandą kavinėje „Volna“... Patarėjas sutartu laiku į kavinę atėjo. Sakė, pradžioj svarstė, kad ar tik nebus tai nevykęs pokštas, bet išsiaiškino, kad tokia kavinė Chužyre yra ir nusprendė patikrinti. Kitą dieną ėjome į Chužyre vykusi teatrų festivalį stebėti anykštėnų spektaklio „Velnioniškai vienas“. Jauniausiam iš mūsų trejeto Gerardui neliko kėdės, jis bandė ją nugvelbti iš „vipinės“ ložės, gavo velnių nuo organizatorių ir liko stovėti. Prieš spektaklio pradžią J.Buziliauskas papasakojo, kad ir mes čia esame, kad Olchone atsitiktinai susitiko dvi anykštėnų grupės. Moteriškė, kuri atėmė iš Gerardo kėdę, susidrovėjusi pati jam ją atnešė... Tada abu raudonuodami kurį laiką vienas kito atsiprašinėjo... Spektaklis vyko po atviru dangumi. D.Vaičiūno herojus scenoje valgė „sosiską“, į kurią pretenzijas pareiškė ir į vaidinimą užklydęs katinas. Anykštėnas dešra dalinosi su vietiniu katinu, o tas nuo scenos nesitraukė, kol maistas nebuvo visiškai baigtas įsisavinti.

Lietuviai savesni nei kinai  

Olchone praleidome tris paras. Maudėmės Baikale, lankėme lietuvių kapus, užsukome į šalia vidurinės mokyklos esantį miestelio muziejų. Į Šamankos olą neleido įlįsti kažkoks užsienietis. Prie šventosios olos stovi užrašas, kad į ją eiti draudžiama. Žinoma, nusprendžiau, kad tokie užrašai skirti tik bailiams. Bet kai priartėjau prie olos - užsienietis, gal prancūzas, o gal vokietis, ėmė šauti: „niet“, „niet“.  Nekreipiau į jį dėmesio, bet, kai jis puolė mane vytis, nusprendžiau, kad geriau duoti užsieniečiui kelią. Juolab, kad toje oloje prieš aštuonerius metus buvau. Užsieniečiui, matyt, kažkas paaiškino, kad į olą lįsti nevalia, o jis, žinoma, šventai laikosi nurodymų. Linksmiausia, kad užsienietis bandė su manimi šnekėtis rusiškai, matyt, jam akivaizdu, jog jei žmogus nesilaiko taisyklių ir nurodymų, jis negali būti kažkas kitas nei rusas.

Prie Šamankos išrikiuoti kaspinais apvynioti stulpai. Vieną rytą mačiau ir girdėjau, gal dvi valandas ant skardžio netoli olos apeigas atliekantį šamaną. Efektinga. Bumsi būgnas, per ežerą aidi šamano maldos, kurios pagal skambėjimo toną labiau panašios į reikalavimus ar nurodymus dievams.

Deja, be sakralios veiklos daug laiko skyrėme ir kavinei „Volna“. Pirmąjį vakarą ją buvo okupavęs būrys kinų. Kai šiaip ne taip prisibroviau prie barmenės, ji  patarė nešdintis lauk. Piktai, grubiai. Na panašiai taip – „ko čia lendate, ar nematote, jog kavinė pilna „šitų“. Įsižeidėme ir išėjome. Tačiau kitose kavinėse arba nebuvo omulių, arba neprekiavo alumi, arba buvo taip pat labai daug kinų. Grįžome atgal, sakau barmenei – „duokit alaus ir omulių, daugiau nieko jūsų neprašysime“. Ta  vėl grubiai atkirto – „alaus galite nusipirkti parduotuvėje, kuri kairėje pusėje nuo kavinės, omulių – dešinėje“. „Taigi, kur mes juos valgysime!?“ -  nedrąsiai mykiau. „O jus stalų neįžiūrite?“ - pyko barmenė. Prie kavinės stovėjo plastikinis stalelis, pora kėdžių atsinešėme iš kavinės, vieną radome lauke. Parduotuvėje nusipirkome alaus. Ričardas iš žuvų parduotuvės grįžo tuščiomis. „Viskas kontroliuojama. Tuoj!“ - ramino. Po kelių minučių pasirodė žuvies pardavėjas su didžiule lėkšte jau supjaustytų omulių bei silkių. „Aukštas lygis“ - konstatavo Ričardas. Įsikūrę šalia kavinės kelias valandas naudojomės parduotuvių paslaugomis. Stebėjome gatve tekantį kinų srautą, su mumis draugauti nuolat ėjo šunys. Jų Olchone - būriai. Draugiški, nelojantys. Tik kartą girdėjome šunų isteriją. Gatvėje pasirodė turistas, vedinas kažkokiu veisliniu plaukuotu šunėku. Tai vietinius šunis didžiai sunervino. Vienas per kitą Olchono šunys lojo: „Koks čia išgama, gal gėjus“.  Paskui mačiau, kaip nedidelis šunėkas bandė nuo stalo nusiimti prakąstą  bilešą. Ir taip mėgina, ir kitaip - nepasiekia. Jam padėti priėjo pro šalį keliavęs didelis šuva - numetė bilešą nuo stalo ant žemės mažėliui po kojomis ir toliau nuėjo savo keliais.

Grįžtant į kavinę „Volna“ - gal apie devintą vakaro iš jos dingo paskutiniai kinai, tada pavargusi barmenė išėjo į lauką, atsirėmė į sieną ir nudžiugino: „Viskas pasibaigė, dabar, jei ko reikės, galite drąsiai eiti prie baro“. „Ilsėkitės, visko randame parduotuvėse“ - nuraminome. Gal dešimtą vakaro kinai dingo ir iš gatvės. Iki tol jie plūdo kaip upė, bet staiga, tarsi mostelėjus burtų lazdele, visi dingo, neliko nei vieno. Tik girti rusai kartais prašleivodavo pro šalį. Dvyliktą nakties vėl į lauką išlindo barmenė, sako, man negaila, bet kėdes turime įsinešti į vidų, gal jau eikite namo... Kitus du Olchono vakarus likome ištikimi kavinei „Volna“ ir didžiąją laiko dalį leidome joje.  Santykiai su barmene tapo aiškūs, suprantami. „Na, kur dabar lendate?“ - įeinant į kinų pilną kavinę rėkė barmenė. Paaiškinau, kad nieko man iš jos nereikia, kad net šakutes šį kartą savo atsinešėme, tačiau be tualeto išsiversti na niekaip negaliu. „Į tualetą galima, į tualetą visada prašom“ - nurimo barmenė. Beje, alaus ji nedavė net tada, kai kavinėje nebuvo kinų. „Na jolki palki - parduotuvėje alus per pus pigesnis“ - atskleidė ir šios nuostatos motyvus. Turėdama laisvesnio laiko ji guodėsi, kad kinai yra visų kavinių košmaras. Jiems paprastai vakarienes iš anksto užsako grupių vadovai, bet vis tiek bevalgant kinams kyla klausimų ir pageidavimų, kuriuos jie išreiškia tik savo gimtąja kalba. Kinai, atrodytų, beveik negeria, tačiau valgydami rėkia garsiau nei kuopa girtų rusų. Pasak barmenės, kinai prie stalo elgiasi kaip laukiniai, nušnerkščia ne tik patį stalą - maistą sugeba ištaškyti kelių metrų spinduliu nuo valgymo vietos.

Beje, Olchone rasti tualetą, kuriame būtų unitazas - misija neįmanoma. Net kavinėse - dažniausiai lauko tualetai. Vienoje iš kavinių pralinksmino klientų korektiškumas - vakare, jau sutemus, prie baro priėjęs žmogus paklausia, kur tualetas, gauna raktą ir eina į  lauką. Grįžta, raktą grąžina barmenei. Aš gavęs raktą tualeto neradau, bet raktą barmenei taip pat grąžinau nieko jai neaiškindamas. Juk naktis, gatvės neapšviestos... Sportinio intereso vedami šviesiuoju paros metu nusprendėme pažiūrėti, kur tos kavinės tualetas: nurodytoje pusėje gal šešios durys - malkinių, sandėliukų ir t.t., vienos iš tų durų - tualeto. Taigi, gavęs raktą, tamsoje, žinodamas tik kryptį turėtum susirasti pakabinamą spyną, kuriai tinka stebuklingas raktelis. Na, abejoju ar apskritai kada nors kas nors tą spyną yra atrakinęs. Bet visi mandagūs, visi korektiški. Grįžta į kavinę, atiduoda raktą, atseit viskas gerai, tualetą radau. O dėl iš patvorio sklindančio kvapo visi kaltina niekuo dėtus šunis...

Vidmantas ŠMIGELSKAS
vidmantas.s@anyksta.lt

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Algis

    Nuoroda

    Velniskai idomu skaityti tokius keliones aprasymus .

    Prieš mėnesį