Ar dažnai lankotės kavinėse?

Dienos anekdotas

- Brangusis tau kavą į lovą?
- Ne, geriau į puodelį...

Komentaras

LED ekranas II: „Todėl labai reikalingas mieste LED informacinis ekranas ir net ne vienas. Pirmasis turi atsirasti Ramybės rajone ir su garso kolonėlėmis, skelbiančiomis apie visus planuojamus mieste įvykius , darbus, pasikeitimus ir kt."

Skaityti komentarus (2)

Čia mano žodžiai poetui, prozininkui, publicistui Vygandui Račkaičiui ir apie jį naujos knygos „Žemė

kelia žiedą“ proga.

Aš į gamtą einu blogos energijos atsikratyti, sunkias mintis išbarstyti. Pasikrauti šviesa. Tu eini ieškoti, matyti paslaptį, Visagalio išmintį.

 

Vienu ypu pradėjau skaityti Tavo parašytas miniatiūras, bet pajutau, kad tai beprasmiška. Dabar skaitau kasdien po vieną kaip maldą gamtai. Tik taip galiu pajusti ir įvertinti Račkaičio sakinį, sieloje gimusį žodyną, ilgai brandintą, pagal Balčikonį išgrynintą.

Prisilietęs prie Vygando Račkaičio kūrybos mąstau - dvidešimt pirmojo amžiaus kasdienybėje jau nebesutinkame Kristijono Donelaičio Pričkaus, Žemaitės Kurmelio, Vaižganto Napalio, Vinco Krėvės

Raganiaus, aprašomi įvykiai, laikas ir žmonės taip nutolę nuo mūsų, kad mums sunku ir vaizduotėje atkurti kūriniuose nupieštą laikmečio paveikslą, gal tik žmogiškosios vertybės - ištikimybė, kerštas ir atjauta, gėris ir blogis bei kitos žmogaus savybės lyg ir nepakitusios.

Gi Antano Baranausko šilelio vaizdus, kvapus, garsus ir šiandien pajusime ir šiandien įžengę į mišką. Vis dažniau savo kūryba mus pasitinkantis Vygandas Račkaitis kaip Anykščių šilelio dainius stengiasi susilieti su gamta. „Einame į medžio šnaresį, į paukščio giesmę, į žiedo šypseną, į šerkšno pasaką“.

Aš lyg matau Vygandą palinkusį prie balto popieriaus lapo kaip prie klausyklos bažnyčioje atvira širdimi išpažinti save... Tik toks žmogus gali girdėti žolės balsą: „Išgirstu... žolės balsą. Tiksliau kuždesį, tai lyg užkalbėjimas“.

Kelias į gamtą ir per gamtą į kūrybą Vygandui buvo skausmingas – ilgus metus duoną pelnyti reikėjo laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakcijoje. Į redakciją suplūsdavo visos gyvenimiškos to laikmečio

negerovės. Visose gyvenimo srityse aukštus postus grobė komunistai, ne tik postus, kolūkyje naują kombainą skirdavo ne sumaniausiam kombainininkui, bet komunistui... Narystė partijoje sukėlė masinį karjerizmą, įsivyravo kyšininkavimas, turto grobstymas. Žmonės iš apačios, matydami, kaip viršūnės vagia ir tvarko savo buitį, pamiršę socialinį teisingumą, taip pat imdavo visuomeninį turtą. Etika nedarė jokios teigiamos įtakos kasdienybei.

Tokiu sudėtingu metu pasirodė Vygando Račkaičio ir jo žmonos Mildos Telksnytės monografija „Į aukštą kalną“ apie vieną iš dvasingiausių Lietuvos rašytojų Joną Biliūną. Pro cenzorių akinius praslysta knyga, nieko bendra neturinti su marksistiniu praeities vertinimu. Prieš mus iškilo nuostabus žmogaus kūrėjo paveikslas, įspūdingi gamtovaizdžiai, kur ne tik ošiantys medžiai, čiulbantys paukšteliai, bet ir žmogaus sielos virpesiai.

Žmogaus pirmapradiškumas sušvyti Vygando Račkaičio etiudų romane „Devynžiedė“. Tikroji Devynžiedės paslaptis neapčiuopiama. Sudėta iš paprastų žodžių, bet skleidžia kažkokį slėpiningą gėrio švytėjimą . Šios knygos etiudai artėja į skaitytoją kaip šviesos pliūpsniai Mažai kas geba „aukso smiltis“ taip išplauti, kad skaitytojas pajustų žodžio grožį, pamiltų jo skambėjimą, kai poetas kalba su savimi apie iškentėtą būties prasmę. Techniškoji civilizacija, vartotojiška kultūra traiško kaip girnos tikrojo talento kūrėjus. Nepaisant to Vygandas rašo. Jo poezija, rodos, neženkli, negarsi, bet posmai įtaigūs. Bernardas Brazdžionis kalbėjo: „... kiekviename eilėraštyje vienas posmelis yra Dievo padiktuotas, kitus į viršų ar apačią prikuria poetas remiantis savo talentu“. Vygando eilėraščiuose metafora – ištisas minčių srautas. Skaitau lyg psalmes. Jo Žodžio ir sakinio Spalvos primena saulėleidį gimtajame kaime, aušros žaras pasitinkantį vaikystės piemenuką, upelio šneką....

Dievo buvimo suvokimas ir pajauta Vygandui Račkaičiui – poezijos kertinis akmuo, ne aplink „sklendena Kūrėjo Dvasia“ o Vygando „aš“ prašo Viešpatį, kad išlaisvintų iš vidinių prieštaravimų, kad atskirtų „šviesą nuo tamsos“ kad aidėtų „kaip viltis/ atgijęs/ giesmės aidas“. Skaitydamas jo poeziją suvoki ir savo laikinumą, pripažįsti maldos svarbą.

Maloniai nustebino Vygando Račkaičio knyga „O saule žeme“. Neeilinis talentas - gebėti kasdienybėje, jos reiškiniuose ir daiktuose įžvelgti nematomus daiktų ir reiškinių ryšius, gebėti žodžiais perteikti fantastiškai spalvingą savo vizijų pasaulį.

Mes neretai einame į mišką, prie upės, bet jeigu reikėtų suguldyti ant popieriaus lapo žodžiais nusakytas emocijų spalvas, tikriausiai nepavyktų.

Šiandien yra daug rašančiųjų, bet neturinčių meno magijos. Račkaičio magija tai išpažintis: mažoje miniatiūroje širdgėla ar lyriškas susimąstymas, namų šventumo jausmas ( Dabar jaunosios kartos sąmonėje dingsta gimtųjų namų samprata, ji praranda ryšį su protėviais, su žeme.) Vygandas sielvartauja – nyksta ryšys tarp medžio, paukščio, žmogaus, visuomenės, o svarbiausia – jau nebėra ryšio su viskuo, kas tautoje buvo aukštinama ir gerbiama. Žemė pastovumo ir saugumo garantas. O išplėšus iš žmogaus žemę, jo stiprybės, jo viso gyvenimo pamatą, nebelieka ir žmogaus, išsenka jo kūrybinės galios, darbštumas, ryšys su viskuo, kas buvo gera tėvų žemėje, ką būtina išsaugoti, branginti miške, lauke, upėje ir žmogaus širdyje.

Vygandas ne tik išpažįsta savo bejėgiškumą prieš bjaurastį, bet ir atgailauja.Visi knygos „O saule žeme...“ puslapiai – tai atgailos maldos. Vygando žvilgsnis visada – ar tai kalbėtų apie praeitį, ar apie laukiamą širdies operaciją – nukreiptas į rytdieną. Tik menininką Dievas apdovanoja ateities vizija, pranašyste. Račkaičio vizija paslėpta, bet ji egzistuoja; užverti perskaitytą knygos puslapį ir suvoki, kad Vygandas ateities dainius – būsimas aukštos kultūros skaitytojas dabartinius bestselerius tik pavartys, o Račkaitį skaitys, gėrėsis.

Skaitydamas Vygando Račkaičio kūrybą markeriu pabraukdavau naujadarus žodžius. Gal tai ne naujadarai, o senoviniai žodžiai, augalų, paukščių pavadinimai: gegužraibė, karklavijai, baltašaknės, bitkrėslė, vingiorykštė, balsamainė volungė, raudonkrūtė sniegena... Vygando sakinys – lyg redukuotas scenarijus: „Dėkoju Dievui, kad turiu, kasdien turiu ką pašaukti vardu.“ Tikiu, matys mane tos žydros akys ir TENAI, už vartų.“ „Padėk, Viešpatie, išravėti dilgėles ir usnis iš širdies“.

Ačiū, kad lemtis lėmė sutikti Tave, kultūros barų Artoją, mąstytoją, išskirtinai ramios prigimties žmogų. Nors dešimčia metų esi jaunesnis, tavo bendraamžių buvo mano mokinių, bet esi mano mokytojas. Mokytojas yra ne tik tas, kuris moko, bet ir tas, iš kurio mokaisi.

Mielas Bičiuli, klajok Anykščių pievose, pušynuose, klaidžiok Šventosios pakrantėse. Skubėk į akistatą su ryto rasa, pirmąja snaige, vieversiu ar strazdu... Ir išsakyk skaudžias mintis, pasakok apie džiugias akimirkas, pažindink mus su gamtos grožio slėpiniais.

 

Juozas DANILAVIČIUS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta