Ar turite paskyrą "Facebook"-e?

Dienos anekdotas

Tūkstantmečio aukso puodą laimėjo jaunas policininkas iš Vilniaus. Sulėkė korespondentai, su kameromis, su mikrofonais...
Visi klausinėja:
- Ką veiksit? Ką darysit su tokia suma pinigų?
Jaunasis policininkas ir sako:
- Matot, jau daug kas siūlė variantus... Vieni siūlo mašiną pirkti, kiti - namą statytis, treti - bizniuką pradėti... Bet aš taip pagalvojau ir nusprendžiau už tuos pinigus Vilniuje nusipirkti vieną sankryžą... Dirbsiu sielos malonumui...

Komentaras

anykštėnė: „Ir vėl stovės upė prižėlusi, prismirdusi viduryje miesto. Svarstykles už 10 000 pirks, visai Liogei asu protu prastai, kaip Kauno auksinis tualetas bus Anykščių auksinės svarstyklės"

Skaityti komentarus (2)

2013 m. liepos 6 d. duris Gedimino kalno papėdėje atvėrė apie 337 mln. litų kainavę Valdovų rūmai. Jie vadinami įvairiai – „didingos mūsų istorijos simboliu“, „vienu svarbiausiu valstybingumo ženklų“, o LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėdama atidarymo ceremonijoje sakė: “Valdovų rūmai vėl taps Lietuvos ir viso senojo žemyno politikos, kultūros, meno ir istorijos centru“.

 

Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad paskutinis rūmuose gyvenęs valdovas buvo Lenkijos ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Buvo juokaujama, kad, išvykęs į Europą atsivežti sužadėtinės Margaritos, į Valdovų rūmus jis atvežė ne žmoną, o operą. 1636 m. rūmuose pirmą kartą Lietuvoje buvo pastatyta Marco Scacchi opera „Elenos pagrobimas”.
Paradoksalu, tačiau tikrieji Valdovų rūmai gyvavo nepilnus 200 metų. Jų klestėjimas baigėsi 1655 m., kai Lietuvos sostinę užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė. Ji šešerius metus šeimininkavo pilyse, jas išgrobstė ir nusiaubė. Rūmai vėl nukentėjo 1661 m., kai priešus buvo bandoma išvyti.
XVIII a. antroje pusėje rūmuose leista apsigyventi Vilniaus miestiečiams ir bajorams.
Po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo 1795 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų mūrai caro administracijos paliepimu buvo visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi, o Vilnius - vienu gubernijos miestų.
Po 1830 m. sukilimo viskas buvo sulyginta su žeme, užveistas parkas. Beveik toks vaizdas išliko iki 1987-ųjų.
Istorines aplinkybes primenu dėl to, kad Valdovų rūmai, tokie, kokie jie atrodė tada – XVII a., nieko bendro neturi su dabartiniais statiniais. Gal kažkokios architektūros, interjero ar eksterjero detalės ir suskurtos panašios į buvusias, bet tai mūsų tautai svetimas statinys. Kaip teisingai Prezidentė pastebėjo, visuomenei atverti rūmai puikiai tinka koncertams, parodoms rengti, susitiksiu, kad ir užsienio delegacijas negėda į juos pasikviesti – tvarkinga, prabangu...
Jeigu jau visuomenė aršiai piktinosi dėl Valdovų rūmų statybų, tai Anykščių rajono merui Kęstučiui Tubiui užsimojus pastatyti Vorutos pilį ant Šeimyniškėlių piliakalnio, sąmoningi anykštėnai turėtų protestus rengti.
Pirma, nė vienas istorikas nėra patvirtinęs, kur iš tikrųjų stovėjo Vorutos pilis. Galimų vietų priskaičiuojama daugiau nei dešimt. Tad, kaip istorikė, drįstu teigti, kad Šeimyniškėlių piliakalnis pasirinktas „va bank“. Jeigu jau taip reikia pilies, gal būtų galima ją pastatyti kur atokiai nuo miesto, miškelyje radus kiek didesnį kalnelį. Kas norės – ras, o kam tai neaktualu – bent jau Anykščių prieigų vaizdas nebus sugadintas.
Jeigu kalbant apie Valdovų rūmus, galima ginčytis, kad galbūt yra išlikusių pastatą menančių graviūrų, tai Vorutos pilies vaizdo tikrai niekur nėra. Kaip atrodė pilys XIII a. galima tik spėti ir bandyti įsivaizduoti. Turiu pasiūlymą Anykščių dailės mokyklos auklėtiniams – tegu jie nupiešia, kaip įsivaizduoja buvusią Vorutos pilį, ir, esu tikra, vienodo paveikslo nepamatysim. Net visagalis „gūglas“ vaikams nepadės – net ir „jis“ neatspės, kokia pilis stovėjo ant piliakalnio.
Suprantu, kad meras skuba dar šioje kadencijoje sudarkyti Šeimyniškėlių piliakalnį, nes yra galimybė, kad atėjęs naujas meras (gaila K. Tubio įsitikinimo, kad šie metai jam nepaskutiniai) imsis kitokių projektų. Aišku, bėgant nuo vilko, galima užbėgti ant meškos – galbūt naujasis meras sugalvos aerodromą statyt...
Kaip būtų gražu, jeigu po kelių amžių apie Vorutos pilį mūsų ainiai deklamuotų: „Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai/Štai Vorutos garbinga pilis/Jos aukštus valdovus užmigdė kapai/ O ji tebestovi dar vis..“ Pelėsis į medį tikrai gali įsimesti, nebent bus impregnuotas arklių šlapimu, o žodį „valdovus“ reikėtų rašyti vienaskaita, nes kažin ar būsimi rajonai vadovai norės tapatintis su pilimi. Žiūrint į pilį tikiu, jog kitiems merams „gaili ašarėlė riedės“, bet kaip byloja lietuvių liaudies patarlė „prieš vėją nepapūsi“, tačiau gera žinia ta, kad ant Anykščių užslinkęs tornadas jau 2019 m. paliks rajoną.
Laikau kumščius ir tikiu, kad 2018 m. praeis ramiai – Anykščių prieigų horizontas nebus sudarkytas. Gal meras 2018 m. imtųsi projekto ir įrengtų patogią, modernią vaikų žaidimų aikštelę. Kaip žinia, Anykščiuose vaikų dar yra nemažai – apie 1000, tad ir vaikai būtų patenkinti, o, galima spėti, kad ir tėveliai merui pliusiuką uždėtų. Juk 2019 m. – be galo svarbūs...
Ir nuoširdus patarimas merui – atsisakius pilies projekto, garantuotai net keliolika pensininkų balsų surinksit, juk pensininkai iki pilies nenukeliaus, jos nepamatys, tad ir jūsų grandiozinės statybos nebus tinkamai įvertintos. Imkitės tų projektų, kuriuos bet kokio amžiaus rinkėjai be didelių pastangų galėtų pačiupinėti...

Daiva GOŠTAUTAITĖ

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • NZ179

    Nuoroda

    Kiek šito š. priežiūra per metus kainuos? Ar gali projekto rengėjai atsakyti i tokį klausimą? Išlaidos pastatymu nesibaigs juk.

    Prieš mėnesį