Kurią Anykščiuose veikiančią instituciją (įstaigą) vertinate palankiausiai?

Dienos anekdotas

Ateina moteris pas ginekologą. Ją pasitinka vyras baltu chalatu ir sako:
- Nusirenkite, gulkitės.
Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo ir tarė:
- Taip, jums reikėtų pasitarti su gydytoju.
Moteris:
- O jūs kas?!
- Aš čia tik sienas dažau.

Komentaras

Nu joo...:„Atrodo būsiu šiandien per anksti prabudęs... Visoje šitoje istorijoje matau ir pliusų. Na juk visiems galima ateiti ir stebėti, kaip išsipustę ponai ir ponios, žengdami raudonu kilimu, demonstruos savo superinius apdarus, brilijantus ir rubinus, mersus ir maibachus... Kaip Kanuose. Ir visa tai nemokamai!!!"

Komentuoti

„Ar per žiemos šventes puošdavote eglutę?“ – klausiu vienuolę, disidentę, už Katalikų bažnyčios kronikos spausdinimą ir platinimą suimtą ir 5 metus kalintą Mordovijoje ir Sibire, buvusią Anykščių J.Biliūno gimnazijos moksleivę, 77-erių Nijolę Sadūnaitę.
„Gal vėlesniais laikais ir parnešdavo tėvelis iš miško kokią eglutę nukirtęs, bet daug svarbiau buvo tai, ką ant Kūčių vakarienės stalo mamytė padės – gerai, jeigu duonos būdavo“, – pasakoja pačiose Antrojo pasaulinio karo išvakarėse gimusi disidentė N. Sadūnaitė.


Inteligentų šeimai teko
slapstytis

N. Sadūnaitės tėveliai buvo giliai tikintys žmones, tuo laiku „nepatogių“ profesijų, bet tai šeimos nuo Dievo neatbaidė. Tėvelis Jonas (kilęs iš Pusnės k., Molėtų r.) – buvo mokslininkas agronomas, mama Veronika (kilusi nuo Svėdasų) – taip pat buvo baigusi agronomijos mokslus. Turėjo ir trejais metais vyresnį brolį Joną, kuris irgi ne kartą nukentėjo nuo pogrindinės sesers veiklos – buvo tardomas, namuose atliktos kratos.
1945 m. rudens naktį nuo grėsusio trėmimo Sadūnų šeima iš Telšių (vasarą ir rudenį Telšiuose jų šeimą, atbėgusią iš Dotnuvos, priglaudė vyskupas Vincentas Borisevičius) vėliau slapta persikėlė į Anykščius, arčiau motinos gimtinės.
„Gyvenamo mažyčiame geltoname namelyje miestelio centre, tėtis rado darbą N.Elmininkų bandymų stotyje, o mes, vaikai, būdavom namie su mama. Aplink gyveno ne vienas varguolis, kuriam tai vandens reikėdavo atnešti, tai bent jau kas rytą į trobą užbėgti aplankyti. Buvau be galo pasiutęs vaikas, ne piktybinis, bet iš kur pas mane tiek energijos buvo, matyt, vienas Dievas težino... Mokykloje užsiiminėjau įvairiomis sporto rūšimis, galėjau stoti į Kauno kūno kultūros institutą – būti mokytoja ar trenere. Galėjau, bet ką tai reiškė man, giliai tikinčiai merginai? Ogi tai, kad turėsiu išsižadėti religinės praktikos (su tėveliais kiekvieną sekmadienį dalyvaudavo šv.Mišiose – red.past.), turėsiu veidmainiauti žmonėms, jaunus žmones vesiu ateizmo keliu – baisi man tokia ateitis pasirodė“.

Mama netikėjo, kad dukra
taps vienuole

Anykščių J. Biliūno gimnaziją N. Sadūnaitė baigė 1955 m. ir reikėjo apsispręsti, ką toliau veiks. „Matyt, ir šį sprendimą priimti Dievas nepaliko manęs vienos... Draugės Bronytės Kibickaitės paprašyta tapau jos Sutvirtinimo sakramento motina. Po apeigų Anykščių bažnyčios šventoriuje išėjome pasivaikščioti po Anykščių šilelį. Taip mums abiem gera buvo, lengva, atrodė, širdis iš krūtinės iššoks, tarsi tikrai pajutau Dievo Apvaizdos ženklą... Grįžau namo ir savo sprendimą stoti į vienuoles pasakiau motinai, netikėjo ji, kad vienuolyne ilgai išbūsiu, gi tokia berniokiška buvau...“ Kai mama nuvežė mane į Panevėžį, mama vyriausiajai vienuolei pasakiusi, galinti pati sumokėti už mano išlaikymą vienuolyne, juk vis tiek daugiau nei poros mėnesių neišbūsiu.
Vis dėlto 1963 m. Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių seserų kongregacijos vienuolė N.Sadūnaitė davė amžinuosius įžadus Anykščių bažnyčioje.

Katalikiškas žodis iš
pogrindžio

Paklausus, kaip prisijungė prie Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos leidimo ir ar niekada nesuabejojo savo pasirinkimu, iš N.Sadūnaitės veido nedingsta šypsena: „1956 metais, būdama aštuoniolikos metų, Panevėžyje įstojau į vienuolyną. Su seserimis vienuolėmis prie Panevėžio būdavome rekolekcijose, į kurias atvažiuodavo ir kunigas Juozas Zdebskis. Dažniausiai jis rekolekcijas ir vesdavo. Kartą Juozas man pasiūlė: „Nijole, ar tu nenorėtum bendradarbiauti su Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika? Bet negausi nieko, išskyrus kalėjimą.“ Atsakiau jam: „Žinoma, noriu! Būtų visai įdomu pamatyti, kaip ten yra tame kalėjime.“ „Kai aš ėmiau bendradarbiauti, redaktorius buvo dabartinis arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Kronikos bendradarbiai buvo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Juozas Zdebskis ir daugelis kitų kunigų bei vienuolių. Tačiau kai pradėjau dirbti, nei pavardžių, nei adresų ar numerių, nei daugelio žmonių vardų nežinojau. Tiesiog taip buvo lengviau, nes niekuomet negalėjai žinoti, kokių tardymo priemonių griebsis kagėbistai, jei tardys“,- pasakojo N.Sadūnaitė.

Net teisiama kliovėsi
Aukščiausiojo teismu

Toks scenarijus įvyko 1975 m. N.Sadūnaitę suėmė dėl šešių Kronikos puslapių, rastų jos namuose. „Visada jutau, kad esu sekama, tačiau tą lemtingąją dieną čekistus į jos namus pakvietė N. Sadūnaitės kaimynė. Už sienos išgirdusi rašomosios mašinėlės bildesį, kaimynė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo KGB informatorė, paskambino į KGB ir pranešė apie iš mano buto sklindančius garsus. Visai tuo nesistebiu. Būdavo kokiai močiutei numeta KGB atstovai kelis rublius, o ji visą dieną rymodavo prie lango ir registruodavo, kas atėjo, kas išėjo“,- pasakojo disidentė.
Tuo metu, kai čekistai darė kratą jos bute, sesuo N.Sadūnaitė su savo drauge Brone Kibickaite garsiai kalbėjo rožinį. Vis dėlto ją išsivežė į KGB skyrių, o kratos toliau buvo daromos jos brolio Jono bute. Tik ten nieko draudžiamo nerado.
Tardymo metu N.Sadūnaitė atsisakė duoti bet kokius parodymus, teigdama, kad nusikaltėliams nepadės daryti nusikaltimo.
Sakydama paskutinį savo žodį teisme, pašnekovė citavo N.Lermontovo žodžius: „Tačiau yra teisingas Dievo teismas. Ir, duok Dieve, kad teismo nuosprendis būtų palankus tiek man, tiek jums‘. Vėliau iš teismo salės ją lydėję apsauginiai prisipažino, kad jau antri metai kaip lydi nuteistuosius, tačiau tokio cirko dar jiems netekę matyti.
Uždaryta į kamerą sesuo Nijolė sako vis tiek nepraradusi geros nuotaikos: „Kameroje dėkodama Dievui giedojau giesmes, taip erzindama sargybinius. Jie net mane „ilgai grojančia plokštele praminė“.

„Nerimo“ disidentė ir lageryje

N.Sadūnaitę nuteisė trejus metus kalėti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, o paskui dar trejus metus būti tremtyje. Net pagal to meto politinių teismų praktiką nuosprendis buvo nemotyvuotai griežtas...
Moterų lageryje kalėjo daugiausiai ukrainietės ir garbaus amžiaus rusės stačiatikės. Pirmosios dėl tautinių, antrosios - dėl religinių įsitikinimų. Nijolė su jomis susidraugavo. Ji dirbo po 16 valandų, kad įvykdytų normą ir gautų leidimą už kelis rublius nusipirkti šiek tiek maisto. Ne sau – sergančioms stačiatikėms senutėms. Išmoko giesmių ir kartu su jomis giedodavo. Vėliau prisiminimų knygoje aprašė visų jų likimus ir nurodė adresus, jei atsirastų norinčių padėti. Už kelių šimtų metrų nuo jų lagerio buvo vyrų politinių kalinių zona. Su jais slapta susirašinėdavo. Vienas iš būdų tai daryti: Nijolė įsliuogia į aukštą tuopą ir laidyne permeta į laišką įvyniotą akmenį per keturias tvoras. Reikėjo, kad to „nematytų“ sargybos bokšte budintis kareivukas. Padėjo Nijolės gebėjimas užmegzti ryšius su pačiais įvairiausias žmonėmis, nė vieno nesmerkti, nežeminti, į kiekvieną kreiptis su meile. Kartą iš laiško moterys sužinojo, kad vyrų lageryje smarkiai sumušė ir į karcerį numirti įmetė ukrainiečių poetą Vasilijų Stusą. Ukrainietės kartu su Nijole paskelbė bado streiką ir taip iškovojo, kad į lagerį atvyktų prokuroras – administracija buvo priversta paguldyti Stusą į ligoninę. Tokių protestų įvyko daug. Po kiekvieno moterų laukdavo karceris.
Lageryje buvo siekiama, kad kaliniai palūžtų ir žūtų. Bet apie Nijolę žinojo platusis pasaulis, nužudyti jos lageryje KGB nedrįso. Buvo sumanyta sunaikinti ją tremtyje. Į tremtį – Krasnojarską – vėl vežė etapu per visą Sibirą. Nijolė matė visokių kriminalinių kalinių, klausėsi jų pasakojimų. Iš Krasnojarsko kartu su aštuoniais alkoholikais kriminalistais Nijolę atskraidino lėktuvu į Bogučianus, o iš ten turėjo vežti į taigą ir palikti kirsti miško. Bet tą dieną sugedo mašina, ir visi turėjo nakvoti Bogučianuose. Paprastos rusės moterys įkalbėjo milicijos pareigūną palikti Nijolę dirbti mokykloje valytoja, nevežti į taigą ir taip išgelbėjo jai gyvybę.

Grįžo prie Katalikų
bažnyčios kronikos

Grįžusi iš tremties į Lietuvą, Nijolė jautė pareigą papasakoti apie kalinių vargą lageriuose, apie elgesį su jais. Nijolės pasakojimai mokė žmones nebijoti amoralios valdžios, nesitaikstyti su ja. Kurį laiką KGB tenkinosi įžūliu sekimu, bet buvo aišku, kad jie Nijolę arba nužudys, arba vėl įkalins. Ji ir vėl įsitraukė į Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidimą, bet taip sekamai buvo sunku dirbti. Penkerius metus represinėms institucijoms nepasisekė jos pagauti ir tai mažino jų autoritetą – KGB bandė sudaryti įspūdį, kad visi yra sekami ir viskas apie visus žinoma. Pagrindinis Nijolės uždavinys buvo nuvežti Kroniką į Maskvą ir perduoti per rusus žmogaus teisių gynėjus į užsienį. Tekdavo keisti išvaizdą, prieš išlipant pereiti į kitą vagoną, labai greitai reaguoti į kintančias aplinkybes. Apie tą laiką Nijolė pasakoja su humoru, atsimindama ne sunkumus, o nelegalios veiklos romantiką. Kai 1987 m. balandį Nijolę sulaikė Vilniuje, jau buvo paskelbta Gorbačiovo „glasnostj i perestroika“. Nauji areštai būtų pakenkę atkuriamos demokratijos įvaizdžiui, todėl Nijolę KGB išlaikė tik pusę paros.

N.Sadūnaitė pokštavo ir ją
tardant

1987 m. balandžio 1 d., kai N.Sadūnaitę eilinį kartą tardė dėl Kronikos, ji visų pirma visus tardytojus pasveikino su jų švente. Jie susidomėję paklausė, kokia šventė. Atsakiau: „Juk melagių diena yra pati didžiausia jūsų šventė!“ - ir juokiuos, o jie sėdi susiraukę ir klausia: „O ko tu taip džiaugies?“. Atsakau: „Jau penkerius metus jūsų nemačiau, broliai, gi pasiilgau.“ Po šių žodžių jie klausia: „Tai kodėl neatėjai anksčiau?“ Sakau: „Aš kukli, nedrįsau, laukiau, kol pakviesit.“ Tokie būdavo mūsų pokalbiai. Mane jie laikė pavojingiausiu priešu, ir vien dėl to, kad jų nebijojau, o kai nebijai, jie neturi jokių priemonių su tavim susidoroti. Jie žmogų gali pavergti tik tol, kol jis bijo. Mano minėto pokalbio metu jie klausė, kas Kronikos redaktorius. Atsakiau: „Tai galiu pasakyt. Tai jūs esate redaktoriai.“ Juos užplūdusią viltį greit pakeitė pasipiktinimas: „Kaip tai mes?“ Tada sakau: „Nepersekiokit tikinčiųjų, nepažeidinėkit savo Konstitucijos įstatymų – jūs duodat faktus, o mes juos registruojam. Mes – sekretoriai, o redaktoriai esate jūs.“

Nelaimingiems žmonėms
pykčio jausti negalima

Paklausta, ar nejaučia pykčio ją kankinusiems, persekiojusiems, tardžiusiems asmenims, paniekos dėl tokių šlykščių veiksmų, N.Sadūnaitė tik šypsosi: „Dėl Dievo meilės, tikrai ne. Juk tai nelaimingi žmonės. Jie klausdavo, kodėl tu mus myli? Aš sakydavau, jeigu būtų katalikų valdžia, o jus sodintų į teismą, kad esate ateistai, aš už jus eičiau į kalėjimą. Jūs gi mano broliai, aš jus labai myliu ir užjaučiu. Jeigu būtumėte augę tokioje šeimoje kaip aš, turėję tokius mylinčius tėvelius, kokius aš turėjau, jūs taip nesielgtumėte“
- ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Jomajo

    Nuoroda

    Netiketa. Ji buvo pirmoji, ar viena is pirmuju viesai pradejusi klebinti blogio imperijos pamatus. Sajudziu tuo metu net nekvepejo ir nesigirdejo jokios veiklos is veliau iskilusiu Sajudzio lyderiu, o apie Sadunaite ir jos organizuojamus piketus jau rase imperijos organas komjaunimo tiesa. Tuomet tai ka ji kalbejo atrode, kad yra pernelyg radikalu ir atitruke nuo realybes. Maniau, kad tai gali tik pakenkti labai nuosaikiems vadavimosi siekiams ir atsitiktinai uzklydes i viena is jos piketu Vilniuje nutariau, kad neverta ilgiau uzsibuti tuo parodant parama.

    Ar galime ja laikyti anykstiete? Ar neturetume parodyti pagarba ir parama apdovanodami premija ir titulu kuriu ji tikrai verta? Sportininkams ir treneriams juk randam.

    Prieš 3 metų