Kokia Jūsų nuomone, didžiausia 2018 metų Anykščių nesėkmė?

Dienos anekdotas

-JAV mokslininkai teigia, kad iš karvių mėšlo galima gaminti baldus.
-Ne tik baldus. – pritaria Rusijos automobilių gamintojai.

Komentaras

Galvocius: „Manyciau kad meras labai pritaike kelioniu patirti apsviesdamas kulturnami ir biblioteka. Jau tikrai visus "źavi" plieskiantis źaiźaruojantis rusiškas apsvietimas"

Skaityti komentarus (1)
Raimondas Guobis, Panevėžyje apdovanotas LR Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės - Bitės medaliu, sako, kad tada Panevėžyje apdovanojo ne anykštėną, bet butėnietį, svėdasiškį...

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Šimtmečio sukakties virsme, jau kovo 11 - osios išvakarėse, kalbinamas muziejininkas, kraštotyrininkas, kaip jis pats sako, ,,rašto darbininkas“ Raimondas Guobis iš Svėdasų. Jo pirmiausia paklausėme apie pernai pelnytą ypatingą ilgamečio darbo įvertinimo ženklą - Gabrielės Petkevičaitės - Bitės medalį, Šimtmečio jubiliejinius  - 2018-   metus, ateities planus ir kitas įdomybes.

- Kaip ir kada prasidėjo žygis tėviškės istorijos tyrinėjimų keliais?
- Tuomet, kai palengva ėmiau gilintis į mūsų krašto kultūros ir istorijos palikimą bei jį pažindamas dabarties ir ateities ženklus bandžiau skaityti, buvo jau tautos atgimimo metas, per Lietuvą prasirito roko maršas, o  ,,Anties“ grupės lyderis Algirdas Kaušpėdas pašaipiai dainavo: ,,Jeigu tik galit, duokit man medalį...“ Negalvojau apie jokius pasiekimus, įvertinimus, tai buvo tiesiog mano gyvenimo kelias ir tikrasis pašaukimas. Kai pasiekė ši žinia, nebereikėjo man to medalio, nors kadaise kažkaip labai norėjosi įvertinimų, tapo visai nebesvarbu, nes atėjo suvokimas, kad dažniausiai pats esi objektyviausias savo pasiekimų vertintojas - geriausiai žinai, kas pasisekė ar kur ištiko nesėkmės. Tačiau geriems žmonėms rūpinantis, ėmė ir apdovanojo už kultūrinės savanorystės sklaidą Lietuvos respublikos Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės - Bitės medaliu. Jį priimdamas, kaip ir visada, esant progai, sakysiu - visai Lietuvai pareiškiau, kad apdovanojo ne mane, bet visą mūsų kraštą - Butėnus, Jononis, Svėdasus, Troškūnus, Anykščius, tai medalis visiems tiems žmonėms, kurie mano darbuose pagelbėjo, ir net tiems, kurie sutrukdyti bandė. Tas apdovanojimas priklauso tai Šventosios pakrančių dvasiai, kurios pakylėtas aš gyvenu, kuri man padeda  suklupus atsikelti - kaip toje pasakoje - aš tik prisiliečiu prie  šventos žemės ir vėl jėgas atgaunu. Butėnams - mano mylimiausiam kaimui, savo artimiausiems žmonėms ir visiems tiems, su kuriais gyvenimo kelyje susitikau, kurie mane šio to pamokė, kurių išmintis manojoje sąmonėje susisluoksniavo ir nuolat prasiveržia vis kitokiais pavidalais. Už tą drąsą. Aš dėkingas ir tiems, kurie man trukdo, nes jei taip nebūtų, gal pernelyg toli nueičiau. Ir tas trukdymas vėl tėra ženklas, kad einu teisingu keliu.
Svėdasams, drauge ir visam mūsų kraštui, reikia išminties ir ryžtingumo, brolybės ir vienybės. Gebėti pripažinti proto galią ir atpažinti ateities viltį. Juk gyvenam ne tik dėl savęs, dar ir dėl tų, kurie bus, kurie ateis mūsų tiesiamu istorijos tiltu. Tad reikia rūpintis tilto tvirtumu, kad juo būtų galima pereiti užmarštimi liepsnojančią, klampią didžių nežinojimų ir nesupratimų, pavojų prarają. Tik deramai praeities ir dabarties tiltus sujungę, su viltimi nueisime į šviesos ir teisingumo karalystę.
- Praėjo jau beveik dvidešimt aštuoneri naujosios nepriklausomybės metai, greitai minėsime 1918 - ųjų demokratinės respublikos šimtmetį, kaip viskas atrodo, ką mes sugebėjome ir kas nepavyko? 
- Kartais nesuvokiu šio pasaulio, nesuvokiu Svėdasų  - kaip buvo galima per 27 metus išpjauti visus gražiausius medžius ir veik nieko nepasodinti, kaip galima taip ir nesutvarkyti miestelio centro šaligatvių, kaip galima... Juk net Smetonos laikais - prieš aštuoniasdešimt metų - Svėdasuose buvo geresni šaligatviai negu šiandien. Barstytis galvas pelenais ir gal net pasitraukti iš to darbo, kurio atlikti nesugebama. Gal pernelyg kategoriškai, bet be pykčio, vardan visuomenės, vardan ateities. 
Ne tik nepastatė, bet sugebėjo dar nugriauti tikriausią tarpukario gelžbetoninės statybos šedevrą - istorinį kan. Juozo Tumo -Vaižganto tiltą Žaliojoje, kurį inžinerijos paminklu skelbti vertėjo. Iki šiol jis nepažymėtas kelio ženklais, kad čia garsiausio svėdasiškio vardu pavadintas, jį įamžinantis objektas. Kuomet kreipiesi į tai privalančias atlikti institucijas, jos ginasi kaip įmanydamos, kad tik nereikėtų to padaryti. Pasigirsta varganai primityvūs atsikalbinėjimai, kad negali būti ženklų labai daug, kad ženklai blaško vairuotojų dėmesį. O kai reikia statyti ženklus į kaimo turizmo sodybas ar kitas verslo įmones -  tai didelių prieštaravimų nesukelia ir vairuojančių  neblaško? Vaižganto vardas kaip tik ne blaškytų, bet dvasiškai kilstelėtų, gal po kelionės tuo plentu namo sugrįžęs žmogus ir mūsų klasiko knygą paskaityti paimtų, pasimokytų, dvasiškai, tautiškai atsigautų...
- Iniciatyvinė grupė, šioks toks Sąjūdis Lietuvos respublikos šimtmečiui paminėti Svėdasų krašte susikūrė ir pradėjo veiklą?
- Jau žalvarine lentute pažymėjome Nepriklausomybės koplytstulpį miestelio centre - bičiulis Petras Buterlevičius čia man pagelbėjo, išraižė, kad paminklas Amerikoje gyvenančių svėdasiškių lėšomis buvo pastatytas 1928 m., sovietų nugriautas ir atstatytas laisvai valstybei atgimstant - 1989 m. Dar pridėjome ir 2018 m. datą, taip pažymėdami Šimtmetį. Su niekuo nederinom. Tiesiog ryžtingai tai padarėme. Nes manome, kad taip turi būti.
Rimtas darbas bus ir dr. Jono Basanavičiaus įamžinimas, nes tai padaryti prieš porą metų sutrukdė keistai besielgiantys, tarsi iš tamsos tyrų sugrįžę žmonės. Liūdnas, viduramžių dvasia dvelkiantis nutikimas.  Kas tuomet juos sukurstė stoti prieš tautos patriarcho įamžinimą ir Svėdasų garsinimą? Tegul jiems atleidžia Dievas. Visuomenės reikalus suprantančių rėmėjų pagaminta  juodo granito lenta šiemet tikrai pažymės garbiojo lietuvio atminimą. Šimtmečio metų paminėjimo - viso jubiliejinio laiko scenarijus taip pat paruoštas ir greitai bus paskelbtas. Bus kino, istorinių asmenybių atminimo, pagarbios atminties žygių, konkursų, kitų patriotiškumo ir ateities vizijas įkūnijančių akcijų. kad ir visiems svėdasiškiams išmokti giedoti Svėdasų himną, kurį užbaigiančios eilutės iškalbingai kviečia susiburti, sugrįžti į tėviškę po visą pasaulį išsiblaškiusius svėdasiškius, ne kur kitur, bet čia ,,kurti naują žemę ir naują rojų“.
- Gal ką nors apie didįjį Šimtmečio projektą - Šimtmečio svėdasiškių galeriją?
- Didysis sumanymas buvo pradėtas vykdyti praeitų metų pavasarį. Pradėta su didžiu tikėjimu, įsitikinus sėkme. Ar nesėkmė  jį lydės, aš nežinau. Užmojis sukurti Šimtmečio svėdasiškių garbės galeriją Svėdasuose - apie dvidešimt garsiausių XIX - XX amžiaus Lietuvos šimtmečio svėdasiškių portretų - pildosi. Ją sukurti labai palankiomis sąlygomis pasirengė iki šiol dar jokių įmokų negavęs, savo pinigų ir darbo jau nemažai įdėjęs kūrėjas Pranciškus Gerlikas. Tai pripažintas portreto meistras, vienas geriausių portretų kūrėjų - tapytojų Lietuvoje. Pradėjome nuo eilinio savanorio Jono Matulevičiaus, kilusio iš Svėdasų miestelio, portreto. Todėl, kad svarbiausias ir buvo eilinis, paprastas tėvynės gynėjas ir kūrėjas, nešantis per amžius išsaugotą lietuvišką dvasią, didybę paprastumu simbolizuojantis. Žinoma, galėjo būti nupieštas ir bet kuris tų laikų savanoris svėdasiškis, tačiau J. Matulevičiaus fotografija buvo išlikusi ir jis labai tiko. Jis išėjo į kariuomenę būdamas aštuoniolikos, dalyvavo kovose už laisvę, matyt, buvo sužeistas, o 1922 m., jau taikiu laikotarpiu, - gal dėl patirtų kautynėse sužalojimų ar įsisenėjusios ligos, mirė. Antrasis garbiųjų galerijoje - Juozo Tumo Vaižganto portretas, o trečiasis - Kajetonas Sklėrius. Tokia buvo pradžių pradžia, o vėliau užmojį palankesnėmis sąlygomis įgyvendinti padėjo nuoširdus ir kuklus aukštaitis, puikus portretistas  Alvydas Latėnas. Buvo parašyta ir perduota bei išsiųsta kelios dešimtys laiškų - pasiūlymų bei prašymų - tapti vieno ar kito paveikslo sukūrimo globėjais ir padengti jo nutapymo kaštus. Smagu, kad didžioji dalis adresatų į sumanymą atsiliepė geranoriškai, reikalingas lėšas pavyko surinkti. Šis paveikslų rinkinys, matyt, bus impulsas sukurti istorijos ir kultūros muziejų Svėdasuose . Reikia pažymėti, kad patys pirmieji savo garsiojo giminaičio, dailininko Kajetono Sklėriaus ir jo brolio, sovietų lagerio kankinio, pulkininko Alfonso Sklėriaus portretams nutapyti (Alvydo Matulionio suburti) pasirūpino jų giminaičiai. Artimieji pasirūpino ir vargonininko Petro Vinkšnelio, viršaičių Juozo Striuko ir Antano Budreikos, kun. Stepono Matulio portretais, buvusio Utenos apskrities viršininko Jono Motiejūno - Valevičiaus paveikslo globėjais tapo šių dienų Lietuvos kariuomenės kariai, kan. J. Tumo - Vaižganto - jo vardu pavadintos miestelio gimnazijos mokytojai.
- Kada gimė meilė tautai, kodėl Tau svarbi tauta, tautiškumas, gimtoji žemė ir buvimas joje?
- Senelis ir daugybė sutiktų vėliau tikrų žmonių iš tarpukario Lietuvos. Kai ėjau į mokyklą, buvo sakytume, socializmo klestėjimo metai - vadovavo L. Brežnevas, didysis sunkmetis tarsi ir buvo praėjęs, tėvai gal ir susidurdavo su įvairiomis problemomis, nepritekliais, tačiau mums, vaikams, nieko netrūko. Tai kas, kad mes buvom valgę bananų gal tik vieną kartą, kelis kartus apelsinų ar dar kokių deficitų, tačiau netrūko duonos kasdienės, kelionių po laukus, miškus, žaidimų su bičiuliais, kasdien bent kelis kartus apsipilant prakaitu, iš visų jėgų ir visuomet su siekiu nugalėti. Ir koks skanus būdavo vanduo. Nebuvo nieko skanesnio. Tikrai. Mokykla, kinas, televizija sovietizavo, tačiau du mėnesiai, vasarą praleisti pas senelius, tiesiog visas bolševikines piktžoles išravėdavo. Būdavau tarsi smetoninėje Lietuvoje - apie tą Lietuvą daug kalbėdavo, o vakare klausydavomės ,,Amerikos balso“ lietuviškų programų, nuolat vartydavau storą ,,Sakalėlį“, iš kurio puslapių žvelgė ne tik kunigaikščių portretai, bet ir su pasididžiavimu surašyta mūsų tautos istorija.
Tautiškumas - didžiausia vertybė. Kartu su mūsų tikėjimu, tradicijomis. Juk Dievas norėjo, kad mes būtumėm lietuviais, kad kalbėtumėm šia nuostabiausia kalba, kad gyventumėm Jo dovanotoje žemėje, kad jos neapleistumėm, kad čia kurtumėm savo rojų didelėj vienybėje, supratime, išmintingai, teisingai. Juk Lietuva tikrai būtų kitokia, jeigu tas milijonas ar truputį daugiau ryžtingųjų būtų pasilikę. Ir valdžia būtų kitokia, ir nusiteikimas, nuotaika puikiausia. Juk kartu ir didžiausius vargus lengviau pakelti, jei tik žinosi, kad sunkią valandą mes tėvynės neapleidom.
- Tačiau gyvenimo kelyje juk teko sutikti daug tikrų žmonių, kurie niekados nesitaikstė su režimu, išliko lietuviais, tėvynės patriotais...
- Eligijus Smetona, Kazimieras Bernotas, Jonas Beleckas, Guobio Emiliutė, Bronius Kulbokas, Povilas Jurkštas, Jurgis Trečiokas, Ona Samuolienė, Elzė Žiukienė... Tiesiog pasakiau, kuriuos dabar prisiminiau, nors jų yra šimtai. Iš kiekvieno žmogaus vis po kruopelę susirenki išmintį, šviesą. 
- Sovietinis saugumas, ar teko pajusti jo jėgą, ar teko susidurti. Ką manote apie buvusius saugumiečius ir komunistus? 
- Akivaizdžiai tik vieną kartą, tada, kai Svėdasuose 1979 - ųjų vasario 16 - ąją buvo išplatinti atsišaukimai ant languotų popieriaus lapų, flomasteriais, spausdintomis raidėmis, naudojant liniuotę parašyti tekstai: ,,Vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės šventė. Rusai lauk iš Lietuvos.“ Tuomet mus tardė Anykščių saugumo komiteto vadovas, pasitelkęs geriausią kriminalistą milicininką. Kaip vėliau sužinojau iš KGB archyvų, buvau sekamas. Sužinojau, kad tuo metu ir tarp vyresniųjų klasių moksleivių, ir tarp mokytojų buvo saugumo agentų.
Dabarties realybė pastatyta ant netvirtų pamatų. Laiku neįvykdžius liustracijos, dar ir šiemet viešinami toliau Lietuvoje veikiančio sovietinio saugumo pakišti dokumentai ir buvę nebuvę vadinami sovietų agentais. Negirdėjau, kad nors vienas buvęs komunistas ar kėgėbistas būtų atsiprašęs tautos už bendradarbiavimą su okupantais, už savo juodus darbelius, kad ir propagandos baruose. Tarkime mūsų rajono garbės piliečiais tapę net keli tokių sovietinių smegenų plovimo ruporų, kaip „Komjaunimo tiesa”, „Moksleivis” ir kitų - darbuotojai, daug prisidėję naikinant lietuviško patriotizmo ugnelę, peršant bolševikinį pasaulį. O dabar šitie piliečiai tebesididžiuoja savo andainykščiais darbais ir yra aukštinami šiandien, drįsdami pasakyti: ,,Tuomet kiekvienas normalus žmogus buvo komunistas“.
- Žinau, kad daugybę savo projektų - knygų leidimo, parodų, žygių - rengi be jokių taip vadinamų ,,projektų“, valstybinių institucijų bei fondų paramos, daugybę dalykų padarai tiesiog be jokio atlygio, vien todėl, kad jie rodosi svarbūs ir reikalingi.
- Man yra nuostabu, kai mes su jaunaisiais šauliais, mokinukais keliaujame per tėvynės miškus, laukus, jos vieškeliais tam, kad istoriją pažintume, kad tuos, kurie dėl tėvynės darbavosi, kovojo, žuvo, pagerbtume. Smagesni žygiavimai prasidėjo 2015, tuomet, kai vėl sugrįžau į Svėdasų kraštą, pajutau gimtosios žemės dvelksmą. Smagu, kad gimė tradicija surengti žygį vasario 16 - ajai, kad kasmet gausėja žygių vis kitu maršrutu (pagerbti 1920 m. rudenį kovoje su lenkų kariuomene žuvusius Troškūnų šaulius), kad nepraleidžiame nė vienos svarbesnės partizaninio judėjimo sukakties. Kokio bereikia atlygio, jei iš vyresnio žmogaus, braukiančio ašarą, išgirsti, kad gal jau bus laisva Lietuva, nes vėliavas nešdami praėjome.
Knygų rašyme ir leidime - tas pat. Žinoma, būtų smagu sudaryti sandorą su rimtu rėmėju : dešimčiai metų- dešimčiai knygų, tačiau daugybė smulkių rėmėjų yra taip pat labai gerai, labai branginu ir gerbiu juos, nes kuo daugiau prisidedančių, tuo didesnis visuomenės palaikymas.  Naudodamasis proga,- dėkoju. Dabar jau suprantu savo pašaukimą, suvokiu, kad gyvenime pasukau ne kur kitur, tačiau šiuo,savuoju, keliu, jaučiu, kad mane remia tauta. Tai kaip aš galiu pasitraukti. O jei būtų reikėję pinigų, tai turėjau rinktis kitą kelią.

Baltramiejus RITUOLIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • AA

    Nuoroda

    PUIKUS STRAIPSNIS.MALONU SKAITYTI,

    Prieš 9 mėnesių
  • is kur

    Nuoroda

    sitas atsirado ,del manes gali gristi i savo kaimeli

    Prieš 9 mėnesių
  • Žinovai

    Nuoroda

    Interviu geras, gerai žinomi ir p. Raimundo darbai. Tiktai keista, kad jis pats interviu sukūrė, pats klausia, pats atsako. Negi toks patriotiškas jaunuolis nenusipelno žurnalistų dėmesio, kad apioe save reikia pačiam rašyti. O slapyvardis Baltramiejus Rituolis-tai kvailokas. Keista ir tai, kad ta pačia tema, toks pat interviu, tik kitu pavadinimu išspausdintas ir Utenos apskrities laikraštyje. Ar uteniškiai iš Anykštos nutarė, ar anykštėnai iš Utenos laikraščio?

    Prieš 9 mėnesių
  • Nekalbėk netiesos

    atsakymas į: Žinovai Nuoroda

    Pažiūrėk.į paskelbimo datas. Gerą straipsnį uteniškiai iš '" Anykštos" persispausdino. Tik gaila kad ne visą.

    Prieš 9 mėnesių
  • Vadokliai

    Nuoroda

    Raimis- šviesulys kasdienybės rūke! Sveikinimai nuo gerbėjų iš Vadoklių.

    Prieš 9 mėnesių
  • Ramunė

    Nuoroda

    Raimondas- puikus ir gerbtinas patriotiško lietuvio pavyzdys. Jo darbai turi prasmę ir išliekamąją vertę. Raganų medžioklės jau galėtų ir atsisakyti....

    Prieš 9 mėnesių
  • Ačiū

    Nuoroda

    Puikus interviu, didžiulė pagarba Raimondui - labai prasmingi, labai nuoširdūs, sušildantys, stiprinantys Jūsų darbai. Stiprybės Jums.

    Prieš 9 mėnesių
  • Skaitytojas

    Nuoroda

    Ačiū Raimondai.

    Prieš 9 mėnesių