Ar grybaujate?

Dienos anekdotas

- Klausyk, kaip teroristai pagrobia lėktuvus, juk lėktuvai tokie
dideli...?
Kita atsako:
- Durne tu... kai pakyla į orą, tie lėktuvai pasidaro mažiukai,
mažiukai. Tada jau problemos kaip ir nėra!

Komentaras

Vidmantai: "nekurstykite anykštėnų savo rašliavomis, skatinančiomis pilti bjaurius komentarus. Kaip žurnalistas turėtumėte suprasti, kad algos kilo visiems mirtingiesiems - valdžiai, Jonui, Petrui, Onutei... dėl šalies mokesčių sistemos pasikeitimo. Ramybės."

Skaityti komentarus (5)
2018-05-26

Odė Purvynams

a.a. Birutė Karkaitė taip mėgo skaityti knygas, kad kartais ir po du kartus tą pačią perskaitydavusi.

Ten kadaise būdavę tikriausi lietuviški purvynai. Pasaulis ten driekėsi slėniais, durpingos žemės net po nedidelio lietaus pažliugdavo, tapdavo klampios ir purvinos. Iki pat žvyrkelio nutiesimo ant kelio dažnai pavargdavo artimųjų aplankyti lengvaisiais automobiliais atriedėję miestiečiai. Tuomet stumdavo, po ratais žabus kišdavo, o netekę vilties prašydavo Karkos ar kurio kito artimesnio atvažiuoti su arkliu ir pagaliau ištraukti įsėdusią „karietą“. Tokiuose nuotykiuose dažnai tekdavo ir išeiginius drabužius išsipurvinti. Tačiau nėra ko daug pykti, juk čia Purvynai.
Nuo seno čia gyveno dvi Balčiūnų šeimos. Dabar, pasak Andrioniškio seniūnijos darbuotojų, kaimą perėmusių iš Troškūnų seniūnijos, belikusi vos viena sodyba ir ta tik vasaromis gyvenama.

Mokslus metė ir grįžo į tėvyškę

Šviesaus, caro laikais baigusio rusišką pradžios mokyklą ir gyvai besidomėjusio pasaulio bei ūkio naujovėmis ūkininko Juozo Balčiūno sūnus Pranciškus buvo gimęs dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1910 metais. Tėvas jį panoro išmokyti, kad naudingesnis visuomenei būtų, pasaulį pamatytų, patirčių tikriausių įgytų. Tad pradžios mokslus pabaigus, nuvežė jį į vidurinę mokyklą Anykščiuose. Sekėsi mokslai, o pasaulio, naujosios Lietuvos horizontai vėrėsi dalyvaujant skautų organizacijoje, o jau vėliau aktyviai darbuojantis katalikiškųjų „pavasarininkų“ gretose. Patirties sėmęsis įvairiuose renginiuose, kursuose, skaitant referatus. Organizavo, dalyvavo ir vadų kursuose Kaune. Juk Pranciškus buvo vienas iš Anykščių kuopelės augintojų ir vadovų. Pats pirmasis dvasininkų pagalbininkas, puikus, visuomet padedantis, patariantis bičiulis.
Baigęs vidurinę 1927 m. įstojo į Gruzdžių žemės ūkio mokyklą mokytis veterinarijos paslapčių mokytis. Tačiau greitai mokslus metė ir sugrįžo šeimininkauti į tėviškės ūkį. Taip jau atsitiko, kad namuose turėjusi pasilikti ir „prisiimti užkūrį“ sesuo ištekėjusi išvažiavo į vyro namus, ir tėviškėje tvarkytis nebebuvo kam.
Kaimo žemę, priklausiusią dviems ūkininkams, tačiau buvusią trijuose laukuose, rėžiuose Žemės ūkio ministerijos matininkas Juozas Kynas 1931 m. rudenį padalijo į dvi dalis. Jau mirusio kaimyno Antano Balčiūno įpėdiniams teko apie 25 hektarus, o Prano tėveliui Juozapui Balčiūnui primatavo daugiau negu 50 hektarų. Darbo daugybė, reikia padėjėjų, talkininkų, reikia ir pinigų reformoms vykdyti, moderniau ūkininkauti norint. Susiieškojo nuotaką tolokai, net Šimonių tarpumiškėse, Puroniškio viensėdyje. Pasiturinčio ūkininko Juozapo Šimkūno dukra Emilija jam labai tiko, o dar ir nemenką kraitį į naujuosius namus atsinešė.

Vaisius teikė net B. Karazijai

Ūkis palengva įgijo pažangių bruožų, nauji patogūs pastatai, veisliniai gyvuliai. Žemės ūkio Rūmai premijavo už pavyzdingus tvartus ir linaminę. Geras pajams gaudavo parduodamas linų, kurių kasmet pasėdavo 5 - 6 hektarus. Dar vienas neišsenkantis naudos šaltinis - pienas. Pats Pranciškus buvo vienas Dabužių pieninės steigėjų, darbavosi jos valdyboje ir, žinoma, parduodavo nemažai pieno iš daniškų karvių. Pastačius cukraus fabriką Panevėžyje atsiliepė į kvietimą bandyti auginti iki tol nematytus cukrinius runkelius, tuo užsiimti įkabėjo dar ir keturis kaimynus. Kuomet į Panevėžį dirbti atvyko diplomuotas agronomas - inžinierius Vincas Mickus ir pakvietė dalyvauti kuriant viščiukų peryklą, šiame projekte dalyvavo ir naujovėms imlus ūkininkas P. Balčiūnas - pasistatęs vištidę net tūkstančiui vištų. Legornų veislės vištų ūkis buvęs labai pelningas. Rankon ėję ir avys, jos buvo merinosų veislės. Užveisęs pusšimčio obelų sodą dėl vaisių realizacijos sudarė ilgalaikę sutartį su Anykščių vyninės savininku Baliu Karazija. Pripažinti sodo gardėsiai būdavo geltonosios slyvos ir vyšnios. Turėjo arklinę kuliamąją mašiną, arpą, fuktelį, daug kitokių žemės ūkio mašinų. Ant kalnelio stovėjo erdvus gyvenamasis namas, turėjęs ir gražius ratus, ir puikius žirgus į svečius bei bažnyčią nuvažiuoti...
Tačiau atėjo sovietai ir palengva visą šitą gėrį išgrobstė, sunaikino. Matyt, buvo lemta, mat per penkias Balčiūnų giminės kartas, kiekvienoje vis kas nors pabūvodavo Sibiro katorgoje ar tremtyje. P. Balčiūną apkaltino kažkokios ten sovietinės tėvynės „išdavimu“ ir 1946 m. birželio 15 d. nuteisė 25 metams katorgos ir išvežė į tolimus kraštus. Po poros metų į Sibirą ištremta ir žmona su trimis vaikais, jie į Lietuvą sugrįžo tik 1958 m. Po metų sugrįžęs vyras mylimosios moters jau neberado - nuo išgyvenimų ir vargų pašlijus sveikatai, būdama vos 47 - ių E. Balčiūnienė mirė.
Vedė dar kartą, baigė agronomijos mokslus, gyveno, dirbo, rūpinosi vaikais, nors didžioji gyvenimo svajonė jau buvo palaidota kartu su Tėvynės nepriklausomybe.

Apie Balčiūnų Karkas

Vieną iš antrojo Balčiūno - Antano dukterų vedė smagus jaunuolis iš Vaidlonių kaimo Kazimieras Karka. Jis pasižymėjęs kaip „pavasarininkų“ veikėjas, aktyvus visuomenininkas, atrodė rimtas, patikimas vyras, todėl pasieniečio iš Troškūnų Šėko rekomenduotas buvo priimtas į valstybės tarnybą pasieniečiu. Tarnavo daugiausiai prie sienos su Lenkija, prie tos nelemtos tautą nuo Vilniaus krašto atskyrusios demarkacinės linijos. Dūkštas, ...kitos vietos. Įdomi, nors pavojinga tarnyba. Prasidėjus karui buvo atleistas, su šeima - žmona ir trimis dukromis- apsigyveno uošvijoje Purvynuose. Represijos jo nepalietė, žemės turėjo neypatingai daug, niekas, matyt, neskundė. Sanitaras, jo kalamaškė, sumanumas vertas tikriausio veterinarijos gydytojo. Ilgas amžius, vos ne šimtmetis buvo skirtas šiam guviam žmogui, bet ir jis pasibaigė. Daugybe išgyvenimų paženklinta, skaudžiai pasibaigė sūnaus Kęstučio tarnyba sovietinėje armijoje - jau sugrįždamas namo pakliuvo Maskvoje po traukiniu ir žuvo. Visos trys dukros ištekėjo, bet palengva ėmė grįžti į namus - vis dažniau atvykti, pirmoji sėsliai apsigyveno viena palikusi Birutė. Jos siuvėjos menas, guvus protas, noras žinoti, dalytis, bendrauti. Juk kiek ji knygų perskaitė, su kokiu susidomėjimu lapas į lapą, kartais ir po kelius kartus skaitydavo senosios istorijos straipsnius žurnale „Anykščiai“. Buvau beveik susitaręs, kad man pasius „frenčių“, taip pat kaip tuoj po karo apylinkės vyrams siūdavo. Norėjau, kad būtų jos atminimas, žinojimas, tą rūbą partizaninėse edukacijose Niūronyse vilkint. Juodo milo gavau, nuvežiau, bet ji jau ligų spaudžiama dvejojo - jau nebegalėsiu. Taip ir pasiliko, iškeliavo ši nedidukė simpatiška moteris anapus, tik aštuonių dešimčių tesulaukusi. Taip ir išeina palengva žmonės iš mūsų mielosios Kalnelių provincijos, telieka atminties šviesa.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta