|
|||
|
|
||
Ar per karantiną buvote išvažiavęs iš savo savivaldybės teritorijos?Dienos sentencijaDienos anekdotasTurguje prie pardavėjo prieina žmogus ir sako: Komentaras123:„Tai kiauliu maras, tai pauksciu gripas, tai korono virusas stpresnis nei kiturt.Pasiziuriu kaip baltarusijoj, jokiu maru, kiaules augina visada istisi kaimai, pauksciu gripo nera, o karantinas, po parduotuves vaiksto su kaukem, bet visos parduotuves, istaigos dirba.Kuo mes cia taip opesni?" |
![]()
Pagarbios atminties akimirka Sliepšiškio kapinėse - Šimonių girios partizanų panteone, prie Povilo Barono - Briedžio kapavietės. Iš kairės: Jonas Neniškis, Rimutė Gaigalaitė, kun. Raimundas Simonavičius, Petras Baronas, Alfredas Baronas ir Albertas Baronas.
Žalgirio būrio pradžia Kuomet 1944 m. vasarą Antrojo pasaulinio karo fronte išstūmę vokiečius į Lietuvą vėl sugrįžo sovietai, tėvynę mylintys, greito išvadavimo besitikintys jauni vyrai ginklavosi, ėmė slapstytis. Butėnų vyrai glaudėsi dar 1940 m. įrengtoje slėptuvėje netoli Šukių - Budreikų sodybos. Vieni ateidavo, kiti išeidavo - nors požeminė slėptuvė buvo erdvi, visi besislapstantys nesutilpdavo. Tokia tad buvo Žalgirio būrio užuomazga, kurio kovotojams pasitraukus į girią vadovavo legendinis vadas Žalgiris. To drąsaus vyro tikrasis vardas, pavardė buvo nežinomi. Amžininkų atmintyje išliko tikras ar sugalvotas vardas Balys. Jis buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, nevietinis, todėl niekam nepažįstamas. Pasipriešinimo istorijos tyrinėtojas Gintaras Vaičiūnas mano, kad tai galėjo būti Černius. Drąsus vyras buvo – nueidavo į miestelį turgaus dienoje, sekmadienio popietę mėgdavo pereiti per Kūdrių laukus, kilo baimė, kad susidurs su saugumu, susišaudys, padegs trobesius ar ką nors apkaltins pagalba kovotojams - areštuos ar ištrems į Sibirą. Žalgirio legenda buvo neilga, jau 1945 m. rudenį susišaudyme su sovietų kareiviais jis žuvo Butėnų palaukėje. Briedžio pėdsakais Šventės rytą būrelis artimųjų, gerų piliečių pagerbė žuvusius partizanus Sliepšiškio kapinėse, pačiame tikriausiame pokario kovotojų panteone Šimonių girios ramybėje. Pokariu apleistos kapinaitės tapo nelygioje kovoje su okupantais žuvusių Lietuvos partizanų amžinojo poilsio vieta. Prie Povilo Barono - Briedžio, Stepono Šukio - Mauzerio ir jo bendražygių kapų padėtos gėlės, uždegtos žvakės, pokario kovotojai prisiminti maldoje. Aikštės valanda Pagarbiąją valandą aikštėje prie paminklo Svėdasų krašto partizanams pradėjo jaunimas, Svėdasų gimnaziją atstovavusios skautės. Vasarė Budreikaitė padėjo gražiausių rugsėjo žiedų puokštę, o Aušrinė Neniškytė dovanojo skambią ir prasmingą dainą: „Pušų viršūnėse rudens naktis sustoja...“. Partizaniškas dainavo Anykščių tremtinių bei politinių kalinių choras, pritarė trio „Trys briedžiai‘ dainininkai. „Vivas plango, mortuos voco“ „Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu“ - tokiu mįslingu posakiu paženklinta Donato Vasiliausko - Inio tapybos darbų paroda. Šis jaunas anykštėnas dar studijuodamas Akademijoje ėmėsi tapyti partizaniška tema. Dabar jis jau dėstytojas, mokantis jaunimą ir kuriantis savito realistinio meno mokyklą. Tema tapo artima po vienos klajonės po Šimonių girią, kuomet jis pajuto, kad sename miške tvyro atmintis, kuri yra šviesa. Žinojimas teikia išminties, stiprina ir apsaugo. Briedžio taku Gaila, kad minėjime nebuvo daug žmonių. Tačiau niekas tuo Svėdasuose nesistebi ir pernelyg nesipiktina. Tačiau tie žmonės, kurie neateina, tarsi parodo savo poziciją. Atsiranda daugybė priežasčių, kurios sutrukdo ir savivaldybės tarnautojams, ir mokytojams, verslininkams, ūkininkams, moksleiviams ir daugybei kitų susirinkti ten, kur mes renkamės dėl Tėvynės, dėl žinojimo, pažinimo, supratimo. Komentarai (12)
|
Palikite komentarą