Anykščių kūrybos ir dailės mokykla (Ladigos g. 3, Anykščiai) kviečia vaikus - mažus ir didelius- bei suaugusiuosius  mokytis meno subtilybių. Išsami informacija telefonu 8 381 52953 arba www.akdm.lt

Ar išvargino lietūs?

Dienos anekdotas

Draugų pokalbis:
– Kažkaip nesveikai atrodai. Kas nutiko?
– Pradėjau sveikai maitintis..

Komentaras

Pastebėjimas: „rengimus posėdžius taryba pasirinko vykdyti uždarus. Tačiau iki šio viešo pranešimo per portalo TV ataskaitų apie posėdyje svarstytus klausimus, siūlytus projektus finansavimui ar kitus aktualius visuomenei ir visuomenės kultūros vystymui konkrečios informacijos nebuvo nei iš savivaldybės atsakingų asmenų už informacijos viešą pateikimą nei tiesiogiai iš KT. Deja , taip pat prieš planuojamus posėdžius nėra viešų pakvietimų iš tarybos ar savivaldybės kultūros skyriaus pateikti piliečiams ar nevyriausybinėms organizacijoms savo pasiūlymus dėl posėdyje svarstomų ar svarstytinų temų, klausimų, pasiliekant išskirtinę galimybę svarstyti tik tarybos narių atstovaujamų organizacijų ar asmenų pasiūlymus."

Komentuoti
Nuotrauka iš senų senų laikų - 1990 m. klajonių po Šimonių girią. Povilas Kavoliūnas su savo žmona Aldona ir ištikimais sargybiniais...

Šimonių girios glūdumoje, tolokai pakeliavus smiltėta keliute nuo didžiojo vieškelio, vedančio nuo Svėdasų plento Andrioniškio link, už dantytų eglių, viršūnėmis susipynusių, suremtų  tankumynų, šviesioje laukymėje prie rausvai tamsvandenio ežero yra Juodeglinio kaimas. Nuo seno jis priklausė didelei ir garsiai Svėdasų parapijai, nuo seno visi jo gyventojai kalbėjo svėdasietiška šnekta. Sodybos čia buvo vos dvi, o gyventojų buvę ir dešimt, ir gerokai daugiau, kol XX amžiaus pabaigoje nebeliko nė vieno čia nuolat gyvenančio žmogaus.

 

Nors jau pažįstamas,
bet klaidus smėliakelis

Tą vakarą panorau ir vėl surasti tą paslaptingą kaimą, vėl pabūti Juodųjų eglių krašte. Keliutė, atitrūkusi nuo didžiojo vieškelio, pasirodė neatpažįstamai ilga, toli toli nuvedusi per šviesius pušynus, kvapniais viržiais, mėlynių, bruknių ir kitokiais uogienojais apkaišytus. Buvo birželio vakaras, iki suvokimo begalybių besidriekiantys medynai aptilę, tik kažkur tolimuose aiduose skambėjo gegutės šauksmas. Pagaliau rausvo smėlio kelelis išvedė į pakilumėlėje atsivėrusią laukymę su tarp žolynų švytinčiu melsvai rausvomis spalvomis neregėtai dideliu akmeniu. Dingtelėjo: „O jei jį atkasus, tai gal būstų didesnis ir už Puntuką?“ Į vainikais supintą draugę susispietusios liepos aiškiai bylojo kadaise čia buvus sodybą. Iš aukštų žolių išsistiepę narcizai žydėjo baltais tuščiaviduriais žiedais, tolėliau žaliavo jurginai, kerojo palinkusi obelis. Matyt, čia man pažįstamo Povilo Kavoliūno gyventa. Už kelių dešimčių žingsnių nuo besišviečiančios gelsvu rageliu mėnesienos tyloje ramybe sustingusio ežero kranto, nupilkėjusio, betręštančio liepto vaiduokliškoje kaimynystėje snaudė vieniša troba. Be gyvybės, apjuosta karčių tvora, lentų skydais uždengtomis langų akimis. Čia kadaise Kaušpėdų gyventa, nors pasakotojai dažnai kas kur supainioja, dabar gi, kaip miško žmonės sako, ją nupirkęs žydas...

Iš amžių gilumos

Kaip byloja kadaise vartyti, žąsies plunksna surašyti Svėdasų parapijiečių sąrašai, XIX amžiaus pradžioje kaime tebuvo du ūkiai - Juozapo Papučkos bei, matyt, jo artimo giminaičio Jono Papučkos, iš viso trylika gyventojų - tik trisdešimt keturiasdešimt metų sulaukę tėvai ir jų mažamečiai vaikai. Toks jaunas, gyvybės džiaugsmo kupinas buvo girios pasaulis. Prabėgus beveik šimtui metui, buvę jau trys kiemai, kuriuose gyveno apie 50 hektarų valdę Kaušpėdai ir po vienuolika hektarų turėję Jonas bei Antanas Meškeliūnai. Antanas ne tik žemelę dirbdavęs, bet ir prie miško darbų prisidurdavęs, ir staliaus darbus atlikti puikiai mokėjęs. Žiemos vakarais užuot kur nors su vyrais kortomis pliekęs ir istorijas rietęs bei kitų pasakų klausęs, imdavo nedidelį peiliuką į rankas, tinkamo medžio ar šaką kokią pariestą ir droždavęs visokius miško paukščius, jais savo verandą, namų pastoges apkaišęs. Pro šalį eidavę žmonės stebėdavosi, gėrėdavosi. Kartais ir kokį dievuką - šventąjį nudroždavo. Iš širdies, iš tikėjimo, iš gilaus įkvėpimo buvo jo darbas.
Rūstus buvo praėjęs amžius, ypač metai po karo, kuomet viskas keitėsi, kuomet žmonės po pasaulį buvo blaškomi, kuomet gyvybės vertė buvo menka. Ir pasiliko vienintelis Povilas Kavoliūnas su pačia Aldona tamsiųjų eglynų apsuptame paežerės kaime.

Apie balanines ir
linksmybes  Svėdasuose

Povilas Kavoliūnas, kilęs iš netolimo Šilagalių kaimo, čia apsigyveno tuomet, kai sugrįžo iš Sibiro tremties. Ramybė, darbas be didelės skubos miške. Visai ne toks kaip prieš karą, kuomet skubėdavo, nes rezultatas atlygį lėmė. Laisvo laiko radęs skeldavo iš tiesios eglės rąstų balanas - baltutes, liaunas, tvirčiausias - ir iš jų šienui, šiaudams nešioti ar kokiam gėriui sudėti patogias rėtis - balanines pynė. Jo balaninės buvo dailios ir patvarios, jų į artimiausią miestelį, į už vienuolikos kilometrų esančius Svėdasus pilną vežimą ar pilnas roges gabendavo. Be vargo už žmonišką kainą parduodavo, o po to ulionė miestelyje. Ten dauguma girios vyrų mėgdavo smagiai pasilinksminti, dažnai smarkiai padaugindavo. Taip ir P. Kavoliūnas, pardavęs savo puikiausias balanines, gerokai įkaušdavo, kartais net padaugindavo, jau miegantį rogėse ar vežime sumanus arklys palengva gabendavo vieškeliu, o po to girios keleliais iki pat kiemo, iki pat prieangio, trobos durų. Kartą po sėkmingo balaninių turgaus bemiegant vežime, o sumaniam arkliokui skubančiam namų link, kertant sankryžą, matyt, jau buvo prietemėlė, į juos įsirėžė moters vairuojamas automobilis. Keturkojui bičiuliui sulaužė, baisiai sutrupino kojas, o štai vežimą, nors ir aplamdė, tačiau Povilas liko sveikutėlis.

Reportažas iš tolimos
1990-ųjų vasaros

Tada buvo maloniai šilta vasara. Net neįtikėtina, kaip seniai, tais tolimais mūsų valstybės nepriklausomybės pradžios, naujojo pasaulio virsmo, vilties, entuziazmo - 1990-iais metais. Kuomet aistringo pašaukimo, degančio, kankinančio pažinimo genamas smagiai po Svėdasų krašto kaimus, viensėdžius važinėjau ir senąją istoriją užrašinėjau. Kuomet įriedėjau dviračiu į tą kiemą. Juodeglinio miško tamsumus įveikęs ir į šviesią laukymę išlindęs, kuomet padrąsinančiai įkvėpęs žengiau į aitrios popietės prieblandoje skendinčią durų angą. Šeimininkus suradau troboje. Jis sėdėjo ant lovos, matyt, vidurdienio karštymetyje ilsėjosi ar kažką mąstė.Moteris, vos pradėjus mums kalbėtis, matyt, neatidėliotino darbo suradusi pradingo kažkur virtuvėje, o aš ėmiau nuodugniai klausinėti apie gyvenimą. Žmogus ir kalbėjo apie vaikystę Šilagaliuose, pasakojo švedų antpuolio legendą, kai svetimšaliai pašilėje smarkiai iš patrankų šaudę, o tą vietą Švedašiliu praminę, apie darbus ūgtelėjus, miško gėrybes - uogas, grybus, riešutus, kuriuos norint rinkti bilietą pirkti reikėjo. Eiguliai vaikę ar net į kailį įkrėsdavę. Apie miško kirtimus ir puikiausias galimybes jau bene nuo penkiolikos metų visai neblogai užsidirbti. Apie tai, kai ūgtelėjęs ėmė sielius Šventąja pasroviui iki Ukmergės, Kauno plukdyti. Tuomet tai buvęs gyvenimas - mokėjo nepigiai. Kalbėjo apie tuos, kurie visą uždarbį į butelį sudėjo, ir apie tuos, kurie taupė ir po to pirko žemę, amato ėmėsi, rimtai savo gyvenimo pamatus kūrė. Apie karą, apie sovietų, lietuvių partizanus, tragedijas baisiausias. Tremtį į Sibirą, kuomet visus sunkvežimin susodinę į Kupiškio stotį nubogino, traukiniais gal dvi savaites vežė, o po to aštuonerius metus teko vargti Tomsko srities kirtavietėse. Apie Juodeglinio ir girios apylinkių įdomybes, paukščius, žvėris, medžiotojus, pušų sakintojus. Apie tai, kaip jam vieną kartą virš Skaisčio ežero akinančia šviesa pasirodė Mergelė Marija. Apie šiame pasaulyje visai nereikalingą elektrą, apie valdžios pasiūlymą ją įvesti ir dėl pastotės įrengimo bent jau po penkiasdešimtį rublių visiems apylinkės gyventojams prisidėti, į tai kaimynas Kaušpėdas atsakęs, kad vasarą elektra nereikalinga, o žiemą jis ir taip pramiega.

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • vaida

    Nuoroda

    gal autorius galetu smulkiau paaiskint, kaip atrasti si kaima. bandziau per ..mapsus..-nepavyko. labai graziai parasytas straipsnis...

    Prieš savaitę
  • Irena

    Nuoroda

    Dekoju uz straipsni ,juk nieko nera mieliau kaip tau artimos vietoves,jau 5 metai kaip turiu galimybe kiekviena vasara pabuti ir pasidziauti Simoniu giria.

    Prieš savaitę
  • Юзер

    Nuoroda

    Ką bepridursi - kaltas Putinas ir Rusija ............

    Prieš 2 savaičių