
Praeitą savaitgalį Skiemonių miestelis minėjo ypatingą sukaktį – 525 metų jubiliejų. Pasak istorinių šaltinių, Skiemonių vardas pirmą kartą paminėtas labai seniai, net 1500 metais.
Savojo krašto patrioto, kultūros, verslo miestelyje gaivintojo Zenono Karalkevičiaus, parapijos bei seniūnijos ir bendruomenės surengta šventė vyko šeštadienį.
Melstasi Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčiose, prisimintos istorijos įdomybės, klausytasi „peterburskomis“ armonikomis grojančių muzikantų ir žymaus humoristo Artūro Orlausko. Vakare įvyko nusipelniusių kraštiečių pagerbimas, vietinių dramos meistrų spektaklis ir vakaronė su koncertu.
Skambi, kaip pavasario giraitė
Šeštadienį, lygiai vidurdienį, Skiemonių Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčioje prasidėjo iškilmingos pamaldos už parapiją, joje gyvenančius ir po visą pasaulį išsiblaškiusius ir jau mirusius skiemoniečius.
Šv. Mišių šventimui vadovavo Alantos klebonas bei Skiemonių bažnyčios administratorius Audrius Vogulis. Lauktas Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, bei buvęs šios šventovės klebonas Eugenijus Staleronka į šventę taip ir neatvyko.
Vidurvasario saulės nutviekstoje, erdvioje šventovėje besimeldžiančių prisirinko gausiai: užsėdo visus suolus. Melstasi už visų laikų skiemoniečius, parapijiečius, geradarius. Pamoksle kun. A. Vogulis prisiminė garbingą krašto istoriją, šventumo vertą Skiemonių kleboną Aleksandrą Papučką ir Janonių stebuklą. Taip pat kalbėjo apie tikėjimo Dievu svarbą, drąsą siekiant peržengti uždarumą, gebėjimą dalintis, taip pat dėkojo parapijietei Lionei už gėles.

Po pamaldų dar stoviniavo, gėrėjosi šventove. Kolonos, platūs laiptai, medinių sienų šiluma. Juk kadais ja susižavėjęs 1918 metų vasario 16-osios Akto signataras Steponas Kairys savo raštuose ją pavadino šviesia ir skambia, kaip pavasario giraitė…
Šventovė pastatyta 1877–1884 metais, vadovaujant reto pasišventimo klebonui Karoliui Bernatavičiui, ji iki šiol pasiliko mažo miestelio papuošalu.
Per didžiulius langus visuomet sklindanti dangiška šviesa, plačios koplyčios, auksarankių vietinių meistrų stebuklingi augalinių ornamentų pjaustiniai, puošiantys didįjį altorių. Švč. Mergelės Marijos suteiktoms malonėms atminti auksakalių nukaltų votumų gausybė, išskirtiniai Šv. Vincento Ferariečio, Šv. Elžbietos, susitinkančios Mergelę Mariją, paveikslai, keli meniški kryžiai, didžiulis choro balkonas ir skambūs, J. Goebelio kompanijos Karaliaučiuje, kartu su meistru A. Mačiuliu iš Seirijų, pagaminti dešimties balsų pneumatiniai vargonai.
Skiemonys nuo seniausių laikų pasižymėjo išskirtiniais giesmininkais. Bet šiandien vargonai tylėjo ir parapijos choras buvo nebylus. Šalia didžiojo altoriaus elektriniais vargonėliais grojo brandus vyras, o jo giesmėms pritarė – kartais labai puikiais balsais ir darniai – bažnyčioje susirinkusieji.
Šaulių namai – tautos namai
Po pamaldų džiugiai nusiteikę šventės dalyviai nuo šventovės kalnelio, pro istorinį malūną, siaura gatvele, nusileido į miestelio centrą.
Ten, kur kadaise buvo pieninė, valsčius ir šaulių namai. Visi šitie pastatai jau minėto skiemoniečio Z. Karalkevičiaus pastangomis tiesiog švyti naujumu. Aplankė palaimintojo vyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) ir krašto istorijos muziejų, kuriame prisilietė prie bene svarbiausios čia saugomos relikvijos – Dievo tarno tėviškės namų slenksčio akmens. Apžiūrėjo kitas įdomybes, bei sename svirne saugomas etnografines vertybes.
Užsuko ir į provincijos dvarelio rūmus, kuriuose taip pat gausu praeities reliktų. O po to jau susispietė gardžiu maistu garsioje užeigoje, nūnai Karčema-Šaulių namais vadinamoje bei jos kiemelyje.
Praeitis ir dabartis
Planuota kelių istorikų ir piliečių diskusija neįvyko, teko man ilgu monologu krašto istoriją ir įdomybes apžvelgti. Pirmiausia kalbėjau apie šviesius Skiemonių krašto kalnus, daugybę kalvų, kalvelių, kurie tinka angelams sargams sėdėti ir pasaulį stebėti, apie šilus, ežerus, upelaitę Lukną.
Apie dar XIX amžiaus pradžioje nutiestą vieškelį – traktą iš Sankt Peterburgo į Varšuvą, kurio stotis buvusi ir netoli Skiemonių miestelio – Liaužadiškyje.
Ten į pašto karietą įsėdęs galėjai tiesiogiai nukeliauti į vieną iš tų didžiosios imperijos miestų. Šį vieškelį, vėliau vadintą Aukštaičių plentu, kirto neįprastai vingiuotas, per kalvas kilpuojantis vieškeliukas – Biržinkos kelias.
Po to apie bažnyčios istoriją, čia įsikūrusius vienuolius atgailos kanauninkus – baltuosius augustijonus. Jų ordino palaimintąjį Mykolą Giedraitį iš Videniškių. Napoleono kariuomenės antplūdį, kareivius, apiplėšusius vienuolių lobyną ir išvariusius du arklius, didįjį gaisrą, kuomet bažnyčia kone į Luknos tėkmę savo bokštais griuvo, caro valdžios bausmę – po 1831 metų sukilimo – uždarytą vienuolyną ir panaikintą parapiją.
Apie Kudoriškio vienkiemyje gimusį būsimą palaimintąjį T. Matulionį, jo gyvenimą ir kentėjimus, mirtį 1962-aisiais, ir tais pačiais metais liepos viduryje katalikiškąjį pasaulį sujudinusį Janonių stebuklą, kuomet paprastai merginai Ramutei Matiukaitei lietingą vakarą dobilienoje apsireiškė Mergelė Marija.
Apie šventumo aureolės vertą kun. Aleksandrą Papučką ir jo geriausią bičiulį vaistininką Steponą Žvirblį, krašto istoriją išsaugant nusipelniusius vyrus: muziejininką Antaną Pakalnį, kraštotyrininką Steponą Šulskų ir kun. Albiną Pipirą.
Apie stebuklingą dvasią tų, rodosi visai netolimų laikų, kuris tiesiog ištirpo amžių ir dešimtmečių miglose, pasaulį. Ypatingai jį jaučiau prieš ketvirtį amžiaus, kuomet rinkau žinias savo knygai „Ten, už kalvų, Skiemonys“.
Ketvirtis amžiaus ir skiemoniečiai
Jubiliejiniais 2000 metais plačiai minėtas krikščionybės jubiliejus. Savo miestelio ir bažnyčios pusės tūkstantmečio sukaktį šventė ir skiemoniečiai.
Ta proga ir pasišoviau parašyti parapijos istoriją, muziejaus administracija tam buvo palanki. Leidausi į nuotykį, tų pačių metų pavasarį, dar kovo mėnesį dviratuku apvažiavau bene visus parapijos kaimus, pašnekinau kone šimtą vyresnio amžiaus skiemoniečių, surankiojau visokias žinias žineles iš prieinamų šaltinių ir parašiau knygą „Ten, už kalvų, Skiemonys“.

Žinoma, kad ji buvo netobula – iš kurios pusės bepažvelgtum, – kad ir nuo greitai besitepančio baltos spalvos viršelio. Tačiau toje knygoje buvo labai daug mano polėkio, širdies, daug skiemonietiškos šviesos. Ir tai labai gera knyga.
Tuomet išleista pusės tūkstančio egzempliorių tiražu, šiandien tapusi bibliografine retenybe – ją nusipirkti norėtų daugelis, bet niekas neparduoda, saugo šalia maldaknygių pasidėję.

Dabar galvoju, kad jei būtų likimas palankiau susiklostęs, po šios knygos būčiau parašęs visą seriją knygų apie mūsų krašto parapijas. Tada, kai jos buvo labai laukiamos ir reikalingos. Tačiau taip nenutiko…
Šventės spalvos
Karčemos kiemelyje nuotaikingai griežė ne taip seniai Giedriaus Bernoto suburta Anykščių krašto muzikantų, grojančių daugiausia „peterburskomis“ armonikomis, grupė.
Išsiskyrė devyniasdešimt septynerių metų brandos muzikantas Albertas Paškevičius, kuris ne tik pagrojo, bet ir labai įdomiai apie senovės laikus pasakojo.
Linksmomis istorijomis, anekdotais linksmino Artūras Orlauskas.

Susirinkusieji leidosi į svajonių ir nusivylimų pasaulį: kas buvo, kaip yra, kas dar bus. Kodėl gi visiems jėgas sutelkus negalėtų Skiemonių seniūnija ar bent jau parapija tapti pavyzdine šalyje? Nūnai labiausiai svajonių Skiemonis kuriant nusipelnė Z. Karalkevičius.
Tarp susirinkusiųjų buvo bendruomenės pirmininkas Egidijus Ažubalis, seniūnė Birutė Kirkienė, meras Kęstutis Tubis ir didelis būrys garbių žmonių.
Vakarinėje šventės dalyje apdovanota daugiau nei dvi dešimtys kraštui ypatingai nusipelniusių piliečių – jiems įteiktos Skiemonių miestelio vėliavos bei Anykščių savivaldybės padėkos.

Vietinio dramos būrelio aktoriai, vadovaujami režisieriaus Gintauto Eimanavičiaus, suvaidino Stasio Ylos pjesę „Aš nenoriu Jurgio“, po to miestelio aikštėje vyko nuotaikingas koncertas: griežė Kęstučio Grigaliūno vadovaujama kapela „Grieža“, dainavo Reginos Stumburienės vadovaujamo ansamblio „Užgaidos“ moterys, visi vaišinosi karštu ir gardžiu bendruomeniniu šiupiniu.

tikrai miestelyje yra kuo pasidziaugti.Miestelio ivaizdi puosia karciama,kurios savininkas Z.Karalkevicius idejo daug pastangu ir pinigu,kad butu patrauklu ir daugeliu atveju zmonems patogu uzeiti,pavalgyti,draugus ar giminaicius pavaisinti.Netgi aplinkiniai rajonai naudojasi ivairiomis paslaugomis ir progomis.Mes skiemonieciai didziuojames savininko Z.Karalkeviciaus ir jo kolektyvo sugebejimu gaminti skaniai aptarnauti mandagiai.Tik zmoniu darbstumu ir dideliu noru,miestelis tampa grzesnis ir patrauklesnis,kuriame apsilankyti gera ir malonu.
Orlauskas ??
O rėksnio vaitkaus nebuvo,jis gal be ordino kaži ar važiuotu.Gražu ,kai miestelis grąžinamas,bet smulkmenos.