Butėnų dienos piligrimai ant tilto Barono viloje.
Šiemet Butėnų diena tradiciškai buvo vainikuota piligriminiu žygiu – pasivaikščiojimu po senąjį Butėnų kaimą, laukus, pievas, šilus, lankant sodžiaus įdomybes ir senąją istoriją prisimenant. Šiemet butėniškoji šventkelionė buvo skirta Naujosios Lietuvos 30 metų jubiliejui, tautodailės metams ir kitoms sukaktims pažymėti.
Kelyje lankėme sakralius tautodailės paminklus, o dienos šerdimi tapo apsilankymas liaudies meistro Zenono Valuntos sodyboje, susitikimas su išskirtinio kūrėjo artimaisiais.
Nepriklausomybės metų kryžius
Butėnų dienos kelionę pradėjome mistiška atminties valandėle. Bandėme prisiminti, kas Butėnuose vyko prieš 30 metų, pirmaisiais Naujosios Lietuvos nepriklausomybės metais. Didysis kaimo kryžius, tuo metu didingiausias Svėdasų parapijoje, toks, kokį pastatyti tarpukariu, pasak išmintingojo Antano Šukio, nebūtų butėniškių įtikinęs net pats Jėzus Kristus.
Tai Stasio Karanausko, meistro iš gretimo Šaltinių kaimo, monumentalus kūrinys. Tvirtas ąžuolinis stiebas, ornamentų gausa, koplytėlėse – Nukryžiuotojo ir Mergelės Marijos statulėlės. Dar gyvos atmintyje tos didingos dienos – atgimstančios tėvynės viltyje į gimtąjį sodžių kelios šimtinės sugužėjusių žmonių, akys, švytinčios pasiryžimu labai daug brangiam Butėnų kaimui nuveikti. Kada vėl mūsų suvažiuos tiek, kada bus ta diena, kuomet Butėnų sodžius „surinks į būrį mus visus“. Juk ir šiandien pusė butėniškojo piligrimystės kelio dalyvių buvo svečiai, kuriems mūsų kaimas įdomus.
Medaus namelis ir gėlių misterija
Krūmuose slypintys taip ir nepastatytų kultūros namų pamatai. Gražūs beržai abipus plento, veik išdžiūvęs Kerpio upelis, tiltelis per jį. Mėsinių galvijų užapvalintos, tingios nugaros. Kalva. Medaus namelis ir jos savininkė Ugnė Matelienė. Jos lūpose šypsena, ant rankų – mažytė dukrytė Saulė, sumanūs judesiai vaišinant keliautojus medumi, į jų delnus beriamos nors kelios kruopeles bičių duonelės, kad paragautų, skoniu pasidžiaugtų, pagarsintų.
Elzė Šukienė ir jos darželių kvapus margumynas… Ji – devintą dešimtį bebaigianti, reto darbštumo bei grožio pajautos moteris. Didžiu žemės plotu, įstabiu, kvapniu spalvynu žydinti pakelė – džiaugsmas visiems, pro šalį keliaujantiems. Tik naudingieji žolynėliai ir nė vienos piktžolės.
Prie Šv. Mykolo
Stabtelime vieškelių kryžkelėje, prie Šv. Arkangelo Mykolo koplytstulpio. Baltiškais simboliais paženklintas tyraveidis angelas kalaviju smeigia nasrus plačiai išžiojusiam slibinui. Tai prieš penkerius metus meistro Vlado Gaidžio sukurtas paminklas Butėnų kaimo partizanams. Sumanymas buvo įgyvendintas vietinio verslininko Petro Barono lėšomis, atminties ženklas pašventintas tautiškojo Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko. Žemiau šventojo skulptūros puikuojasi Gedimino stulpai bei partizanų pavardės. Pirmasis įrašytas 1945 m. Butėnuose žuvęs legendinis nežinomas partizanas, pirmasis vyriausiasis vadas Žalgiris, taip pat kiti butėniškiai : Povilas Baronas – Briedis, Jonas Milčiukas, Petras Pakštas – Gintaras, Albinas Milčiukas – Tigras, Vytautas Vilutis – Perkūnas, Steponas Šukys – Gaidys. Šiek tiek prisiminėme šių vyrų nuotykius ir likimą.
Barono viloje
Iš amžių kryžkelės pasukome „Barono vilos“ link. Ten, kur ganosi elnių bandos, kur mėlynuoja ežerai, kur modernios sodybėlės, konferencijų salė, poilsio zonos, auksiniai paplūdimiai, valtys, restoranas. Sodyba gyva svečiais, darbuotojais ir šeimininkais. Žaidimų aikštelėje moterys žaidžia su vaikais kamuoliu, vyriškis, prisėdęs pavėsyje, maigo telefoną – reikalai. Matau vaikutį, braidantį melsvame pakrantės vandenyje. Į egiptietį panašus, saulės nutviekstas vyras išsiiria irklente, kažkas dar mėgaujasi vėlyvais pusryčiais prie švediško stalo, vaikštinėja po akmenų parką. Pats turistinio sezono įkarštis.
Piligrimai prisėda ąžuolo pavėsyje. Atidi sodybos šeimininkė Rūta Baronienė pasiūlo atsigaivinti tyru vandeniu. Karštą dieną jis gardžiausias. „Mano tėvas čia gyvendamas gebėdavo geresnio vandens prasunkti…“- plačiai šypsodamasis taip juokauja Algirdukas Baronas. Visiems smagu, nes prieina, pasidomi, kaip mums sekasi, ir Petras Baronas, tačiau dvi mažos linksmos anūkės, įsitvėrusios už rankų, kviečia į savuosius reikalus. Laikas žingsniuoti ir mums. Žengiame per išlenktą lieptą, užsukame į Baublio namelį, stabtelim kalnelyje, kur rymo senąją Baronų sodybvietę žymintis kryžius. Rūpintojėlio skulptūra, jaudinantis įrašas, padėka, kad buvo leista po ilgų klajonių vėl sugrįžti į gimtus namus.
Kelmų karalystė ir liaudies meistrystė…
Per plačią, karštos saulės nutviekstą pievą patenkame į tankia, tamsia eglių siena apgobtą liaudies meistro Zenono Valuntos (1907 – 1997) sodybą. Patenkame iš karščiu alsuojančių erdvių į vėsa dvelkiantį ramybės pasaulį. Vaikštome po smagiai medžiais beužaugantį kiemą ir ieškome skulptūrų. Tebestovi šaltąjį karą menančių kapitalistų, kuriuos vėliau pavertė muzikantais, figūros, gervių šokio kompozicijos menki likučiai, prie pušies glaudžiasi briedis, ant pušies šakos tebesėdi beždžionės.
Su didžiu džiaugsmu mus pasitinka meistro dukros Lidija ir Virginija. Surengusios mums vaišes: kartu su kava bei arbata buvo patiekta gardžių sumuštinių, sausainių, pyragaičių, saldainių. Atgaivinome kūnus, o labiausiai dvasią, nes įdomiai kalbėjomės apie kelis dešimtmečius Butėnus garsinusį meistrą, jo unikalias, iš medžių kelmų bei šakų sukomponuotas skulptūras. Pasak dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno, tai buvę pasauliniu mastu unikalūs darbai, o pats Z. Valunta buvo kantriausias ekskursijų vadovas. Juk vasaros savaitgaliais vesdavo ekskursijas: sutikdavo ekskursantus, kartais net po dešimt autobusų. Iš Lietuvos, visos Sovietų Sąjungos, tolimiausių kampelių, net Azerbaidžiano. Meistras atvykusius pasitikdavo apsirengęs kostiumu, šypsodamasis. Dažnai tiek įsijausdavo, kad net pietūs likdavo nepaliesti …
Senojoje ulyčioje ir amžinybės kalnelyje
Šviesiu laukų keliuku nusileidome į senąjį kaimą, ten, kur galinė sodyba paženklinta Prūso Galo, didžiojo bankininko, legenda, žengėme Kėkštagalio rajono asfaltu, gėrėjomės senosios pieninės kamino elegancija. Stabtelėjome prie sidabrine pilkuma švytinčio Žemaičių sodybos kryžiaus, pastatyto 1892 m. Neregėta smalingos senpušės tvirtybė…
Amžinybės kalnelyje, prie jaunimo aukuro, prie visuomeninių kryžių, ten, kur daugybė puikiausių žmonių ilsisi amžinybėje, prisiminėme juos malda. Malda ir šią sieną gaivinome, kaip malda skambėjo ir Butėnų kaimui skirti eilėraščiai: manosios eilės sodžiui bei Algirduko Barono eilėraštis, skirtas didžiai gamtos mylėtojai Steputei Žvirblytei. Tarsi atminties sodu pasivaikščiojus po kapines, pasigėrėjus meniškiausiais paminklais, su meile Butėnams ir saviesiems žmonėms širdyje atsisveikinome iki kitų metų Butėnų dienos. Šventės, kuri įgaus naujų spalvų, skleisis keliomis temomis, taps įdomesnė, sukvies daugiau žmonių.
