Antanas Raduševičius: „Kalėjime buvo geriau nei gyvenime“

Jau kelerius metus Šovenių kaime vis matydavau vyriškį, rankomis sukantį vežimėlio, skirto neįgaliesiems, ratus ir taip judantį šalikele. „Mums reikia kada akis į akį pasikalbėti, aš tau viską atvirai papasakosiu, kaip buvo“, – kartą pasakė man, o aš tik tada pamačiau, kad jis netekęs vienos kojos…
Nutariau išklausyti išskirtinę Antano Raduševičiaus istoriją apie gyvenimo klystkelius.

Antanas nuo gimimo paveldėjo pavardę Ožys, bet, kai vedė savo išrinktąją, dokumentuose įformino naują pavardę – Raduševičius. „1980 metais pasikeičiau pavardę pagal žmoną“, – patvirtino pašnekovas.
Gimęs Kavarske, kurį laiką augo Antruosiuose Svirnuose. „Tėvas sunkiai vertėsi. Buvom septyni vaikai, trijų jau nebėr. Viena sesuo pasikorė, kita numirė, likom du broliai. Ir dvi seseris dvynukes dar turiu. Baigiau Ryklikų mokyklą, tada Kavarske mokiausi. Stanislovas Orda – mano bendraklasis. Jis yra nužudęs senolę Traupio seniūnijoje ir įmetęs į šulinį… Orda sakydavo, kad jo namai – tai kalėjimas. Buvo ir kitų žulikų… Pamenu, antriems mokslo metams buvau ir aš pasilikęs. Tada Troškūnuose mokiausi“, – pasakojo pašnekovas.
A. Raduševičius įsimylėjo jaunas, būdamas devyniolikmetis. „Žmona Zita kilusi iš Estijos. 19-os vedžiau, tada į armiją išėjau dvejiems metams. Kai grįžau, jau viskas link skyrybų buvo. Uošvienė norėjo, kad Estijon važiuočiau kartu gyventi, bet aš nenorėjau. Klaidų padariau. Tamsius, garbanotus plaukus turėjau, – gražus bernas buvau, tad panoms patikau. Diskotekas vesdavau Taujėnuose. Mane čigonu vadindavo. Labai gailiuosi dėl padarytų klaidų. Dukra Jurgita nenori manęs, kaip tėvo, pripažinti. Labai noriu dukrą pamatyti ir jos atsiprašyti. Nesu matęs savo dukros nuo 1984 metų. Aš kaltas buvau“, – apgailestaudamas kalbėjo vyriškis.

Dėl alkoholio ir „gerų“ draugų

Antanas Raduševičius atvirauja – gailisi nuėjęs klystkeliais, į kuriuos pasuko gerdamas, vogdamas: „Buvau 1,82 ūgio, tamsus, mergą ne vieną turėjau… Buvo „gerų“ draugų, mergų, alkoholio, taip ir nuėjo gyvenimas. Gailiuosi. Norėčiau klaidas ištaisyt, bet… Labai gailiuos, kad praradau žmoną ir dukrą. Gert, vogt kai pradėjau, to ėmęsis ir nusiritau…“
Šiandien Antanas suvokia daug ko netekęs: „Kol turėjau abi kojas, galėjau dirbti elektriku, mūrininku, traktoristu. Galiu židinį išmūryti. Rankas turiu, bet…“

Per tris kartus – 17 metų kalėjime

Iš viso A. Raduševičius kalėjimuose praleido net 17 metų. „Nemažai metų atbūta griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, bet nieko neužmušiau.
Chuliganavimai, vagystės. Taip, vagis, bet ne žmogžudys, – tvirtino vyriškis ir tęsė: – Jei ne Genutė Skurulskienė, būčiau vėl kalėjime sėdėjęs. Ji – auksinis žmogus. Kai 2009 metais iš kalėjimo grįžau, Genutė labai padėjo, maisto davė. Ir dabar padeda ji. Geru žodžiu miniu ir Vilmą bei Robertą Kernagius, Stasę Žibutienę, kurią žibute vadinu. Pagelbėdavo ir amžinąjį atilsį Genutė Palavenienė. Padeda ir brolis Vytautas, kuris gyvena Ukmergėje. Jei atvirai, man kalėjime buvo geriau nei gyvenime. Kai grįžau, kaip į slegiančią tuštumą ar dykumą įkritau. Tiesa, kažkiek darbavausi pas ūkininkus, vietiniams padėdavau prie darbų“, – atviravo Antanas.
Pasak Antano, kadais Kavarske jį vadino velniu. „Ir mentai taip vadino. Baisus buvau, bijojo manęs visi“, – prisiminė savo gyvenimo atkarpą.

Kalėjime ėmė kurti eiles ir pabandė groti

Antanas pabandė groti armonika, kai kalėjo už savo darbelius. „Tėvokas buvo muzikantas. Man buvo 16 metų, kai tėvas nupirko armoniką. Nenorėjau tada, nereikėjo ir nerūpėjo visai. Tuomet norėjau gitaros. Nuo 1993 m. kalėjime atsidūriau, pabandžiau paimti muzikos instrumentą į rankas. O ši, kurią dabar turiu, yra istorinė armonika, pirkta iš kavarskiečio muzikanto Antaniuko Banelio, kuris tuomet jau šimtametis buvo. Aš paskutinę jo turėtą armoniką nupirkau. Pabandęs ir pramokęs kalėjime, grojau toliau“, – sakė A. Raduševičius.
Pokalbio metu Antanas padeklamavo posmą. „Aš pats ir eiles kurti pradėjau. Sakydavo man: „Ei, tu Baranauskas“. Aš ir apie jus galiu eiles sukurti. Šiaip jau daug sudeginau, kad niekas nerastų“, – šypsojosi pašnekovas ir ėmė deklamuoti dar vieną eilėraštį iš atminties.

Nelaimė – lyg pro rūką

Paklaustas, kaip atsitiko, kad neteko kojos, pašnekovas atsakė: „O, kad aš atsiminčiau! Maždaug prieš ketverius metus mane kažkas „priglušino“, gal „draugeliai“. Visas išrengtas buvau, sušalęs. Gal pervažiavo kas kojas. Nušalau jas, nes 11 laipsnių šalčio tada buvo, o aš pakelėje ilgai gulėjau, šliaužiau… Vietinė mokinukė Vaiva pamatė, iki šiol jai esu labai dėkingas. Greitoji ant „nasilkų“ išvežė į Anykščius, tada į Panevėžį. Trejus metus „mūčijausi“, nes strypus dėjo, manė, kad gal kaip nors sugis. O skausmų kiek… Palatoje man sakydavo: „Turi geležinę širdį“. Po ilgų kankynių teko nupjauti kojos kaulą. Bet kai pjovė kaulą, neskaudėjo. Planuoju protezą įsidėt. Tiesa, net dabar būna, kad suskausta ten, kur kojos nėra. Naktį pajuntu, kad skauda, čiupt, ogi nėra nieko! Taip ir sakė man medikai: trejus metus dar jausi“.
Antanui teko įprasti gyventi kitaip. „Gaunu neįgalumą. Pensijos dar reikia palaukti, nes kitais metais bus 60 metų man. Vienas tarp keturių sienų… Žmonių beveik nėra. Padeda socialinio darbuotojo padėjėja. O ką daryt? Kaip toj dainoj, kur Radži dainuoja. Ir aš dainuoju, – viltingai šypsojosi Antanas ir pridūrė: – tik labai noriu dukrą pamatyt…“