Ar tikrai Anykščių miestui reikia tapti seniūnijos dalimi – ar tai žingsnis atgal?

Giedrius ŠIUKŠČIUS, Anykščių miesto Centro seniūnaitijos seniūnaitis

Anykščių miestas šiandien yra suskirstytas į šešias seniūnaitijas – Užupiečių, Ramybės, Pušyno, Jurzdiko, Janydžių ir Centro. Kiekvienoje jų gyventojų interesams atstovauja išrinkti seniūnaičiai. Toks sprendimas buvo priimtas dar praeitame dešimtmetyje.
Tuomet svarstyta ir apie Anykščių miesto seniūnijos steigimą, tačiau šios idėjos buvo atsisakyta. Šiandien klausimas vėl keliamas iš naujo. Pasitraukus ilgamečiam Anykščių seniūnijos vadovui ir pradėjus naujo vadovo paiešką, savivaldybės administracija svarsto galimybę Anykščių miestą prijungti prie Anykščių seniūnijos. Minima ir tai, kad tokiu atveju galėtų didėti seniūnijos darbuotojų skaičius.
Toks siūlymas kelia pagrindinį klausimą: kuria kryptimi einame? Ar kuriame modernesnę, demokratiškesnę savivaldą, ar darome žingsnį atgal – didindami biurokratinį aparatą?
Visuomenėje seniūnaičio vaidmuo vis dar dažnai suprantamas klaidingai. Neretai seniūnaitis įsivaizduojamas kaip seniūno „padėjėjas“, ar net pavaldinys. Tačiau tai netiesa.

Seniūnaičiai nėra seniūnijos darbuotojai. Jie nėra pavaldūs nei seniūnui, nei savivaldybės administracijai. Seniūnaitis yra tiesioginis gyventojų atstovas, išrinktas atstovauti konkrečios seniūnaitijos žmonių interesams savivaldybėje ir jos valdomose įstaigose.
Tai labai svarbus akcentas. Nes kai seniūnaičiai laikomi tarsi „priklausančiais seniūnijai“, iš esmės iškreipiamas pats šio instituto tikslas. Seniūnaitis turi būti bendruomenės balsas – tas žmogus, kuris geriausiai mato vietos problemas ir gali jas aiškiai ištransliuoti savivaldai.
Be to, Vietos savivaldos įstatymas numato seniūnaičių teisę dalyvauti ne tik sprendimų priėmime, bet ir jų rengime – tais klausimais, kurie liečia jo atstovaujamą teritoriją.

Gerieji pavyzdžiai, tokie kaip Klaipėdos ar Vilniaus rajonai, rodo paprastą dalyką: kai seniūnaičiai įtraukiami realiai (ne formaliai), laimi visi – ir savivalda, ir gyventojai. Nes savivaldos esmė turi būti viena: valdžia turi tarnauti žmonėms, o ne pati sau.
Todėl idėja didinti administracinį aparatą vietoje to, kad ieškotume būdų veikti efektyviau, mano vertinimu, yra kritikuotina. Užuot steigus papildomas darbo vietas ir pučiant biurokratiją, vertėtų investuoti į sprendimus, kurie duoda tiesioginę naudą žmonėms.
Šiuolaikinės technologijos leidžia daugelį klausimų spręsti nuotoliniu būdu. O tiems gyventojams, kurie negali naudotis skaitmeninėmis priemonėmis ar turi sunkumų judėti, pagalba turėtų ateiti ne per papildomą biurokratinį sluoksnį, o per stipresnį socialinių darbuotojų ir realios pagalbos tinklą.
Seniūnijų vaidmuo per pastaruosius dešimtmečius akivaizdžiai menksta. Kaip valdymo modelis jos tampa vis mažiau efektyvios, ypač kai sprendimai vis labiau keliasi į skaitmeninę erdvę.

Todėl vietoje to, kad kurtume ar puoselėtume papildomą administracinį sluoksnį, turėtume išnaudoti tai, ką jau turime: seniūnaičių potencialą.
Būtent seniūnaičiai yra arčiausiai bendruomenių. Jie mato realias problemas, iššūkius ir galimybes. Jie geriausiai supranta, kas svarbu jų teritorijos žmonėms. Tokia kryptis ne tik taupytų biudžeto lėšas – ji stiprintų demokratiją, nes gyventojai būtų tiesiogiai atstovaujami tų, kurie su jais gyvena kasdien.
Dažnai girdime įsitikinimą, kad seniūnaičio institutas yra bejėgis ir nereikšmingas. Tačiau tiesa labai paprasta: seniūnaičių galimybės priklauso nuo to, kiek savivalda juos įtraukia ir kiek pati bendruomenė juos palaiko.
Jei norime modernesnės, arčiau žmogaus esančios savivaldos – turime stiprinti seniūnaičius, o ne biurokratiją.