Pavasaris jau žygiuoja sparčiai ir lietuvio žvilgsnį tradiciškai nukreipia į žemę, va dabar pats laikas politikams imtis pačių netikėčiausių projektų „prastūmimo“ – žmonės taip nustekenti, kad bus priversti vėl kaip sovietmetyje grįžti prie darbo savo 60 arų, jeigu, žinoma, juos dar turi, ūkyje.
Pavasaris jau žygiuoja sparčiai ir lietuvio žvilgsnį tradiciškai nukreipia į žemę, va dabar pats laikas politikams imtis pačių netikėčiausių projektų „prastūmimo“ – žmonės taip nustekenti, kad bus priversti vėl kaip sovietmetyje grįžti prie darbo savo 60 arų, jeigu, žinoma, juos dar turi, ūkyje. Apie kilnius idealus ir tėvynę galvoti nebėra kada, reikia rūpintis duonos kąsniu. Tuo ir naudojasi politikai, įstaigos, verslininkai, kurdami Lietuvoje naująją vergovę. „Džiaukis, kad dar darbo turi“, – toks paprastai būna atsakymas į priekaištus, kad krūvis per didelis, kad darbo laikas nenormuojamas ar atlyginimas neatitinka darbo. Dirbk ir tylėk.
Lietuva kai kuriais požiūriais man imi priminti Šiaurės Korėją. Šiaurės Korėja išleidžia šimtus milijonų raketų paleidimui ir karo technologijoms, tačiau kitose srityse taupo, pradedant badaujančiais piliečiais, baigiant savo šalies pristatymu internete. Vienas amerikietis studentas rašė kursinį darbą ir buvo pritrenktas, kai suprato, kad Šiaurės Korėją pristatantis oficialus puslapis buvo sukurtas vos už 15 dolerių, nupirkus dizainerio šabloną, skirtą dienoraščiams.
Panašus man ir Lietuvos siekis žūtbūt pasistatyti naują atominę elektrinę. Politikai vienas po kito eina į televiziją, rašo laikraščiuos ir aiškina, koks nuostabus ir teisingas sumanymas yra sudėti keliolika milijardų litų statant naują atominę elektrinę tam, kad elektra būtų dar brangesnė negu dabar. Nesvarbu, kad šalis nutriušusi, nesvarbu, kad baigia išsivažinėti po užsienius jaunimas, nesvarbu, jog trečdalis gyvena pusbadžiu, užtat turėsime savo atominę. Kuo ne Šiaurės Korėja? Bet užtat taupymas vyksta, kaip sakoma, „ant smulkmenų“, kai palygini išleidžiamas sumas, – uždarant mokyklas, medicinos įstaigas, mažinant etatus ir t.t.
Beje, kažkaip užmirštama, kad ir senosios elektrinės dar neuždarėme. Politikai gali sakyti ką nori, tačiau, kai pranešama, kad darbai vėluoja jau 4 metus, o konkursą laimėjusi įmonė ne tik neatsako už vėlavimą, bet dar ir išsikaulija papildomai apie 80 milijonų litų, imi nesuprasti, kas čia vyksta. Ir, mano nuomone, nereikia pudrinti smegenų žmonėms apie energetinę nepriklausomybę, nes jos nei buvo, nei yra, nei bus. Per 20 metų taip ir nenutiesta keliolikos kilometrų laidų linija iki Lenkijos, mieliau per jūrą kabelį į Švediją kišim. Pasirodė, kad ir susijungus su Vakarų elektros tinklais naujoji atominė vis tiek priklausytų nuo Rusijos energetinės sistemos.
Kyla didelis įtarimas, kad vėl kartojasi tas pats scenarijus kaip ir „Viljamso“ atveju, kaip ir masinio privatizavimo atveju – Lietuva, parduodama save, nesibrangina – tik imkit, mes už tai dar primokėsim.
Todėl įvairios taupymo akcijos yra tik akių dūmimas – pagrindiniai nuostoliai yra ne todėl, kad per gerai, per plačiai, per šiuolaikiškai gyvename, bet, kaip ir Graikijos atveju, visiškas politinės sistemos neatsakingumas ir švaistymas milijardais į kairę ir į dešinę.
Galvoju, kad ir Anykščių rajone vyksta panašūs procesai, būtinai laikas nuo laiko užsimanoma pastatyti „savo atominę“. Kiek kainuos, mažiausiai rūpi, svarbu, kad apie mus sužinotų. Galvoju, nuo tokių žingsnių mūsų politikus tik ribotos galimybės sulaiko, garantuotai statytų ir garsėtų Mačionių AE arba Vikonių AE visame pasaulyje.
