(Atkelta iš 1 psl.)

Skaudi diagnozė

I. Belovienė – trijų vaikų mama. Vyresnėlis Matas – jau studentas, Arijus – Anykščių A. Vienuolio progimnazijos trečiokas, o jaunėlis Majus – būsimas pirmokas. Pašnekovė dirba Anykščių lopšelio-darželio „Žilvitis“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja, jos vyras Airidas – tolimųjų reisų vairuotojas. Šeima augina du šunis ir katę… Atrodytų, įprasta įprastą gyvenimą gyvenanti šeima…
Tačiau mūsų pokalbis su Inga – ne apie įprastą įprastos šeimos gyvenimą: jame daug tylos pauzių, ašaras keičia šypsena ir daug kartų minimas Arijaus vardas…
Balandis visame Pasaulyje buvo minimas kaip autizmo supratimo mėnuo. Šį mėnesį ir Lietuvoje vyko įvairiausi renginiai, kalbėta apie autizmo spektro sutrikimą turinčius asmenis, pateiktos instrukcijos, kaip tokius žmones kuo labiau įtraukti į visuomenę, mažinti atskirtį ir t. t. Tačiau gražūs tikslai dažniausiai lieka dokumentuose, skaidrėse. O kaip įtrauktis vyksta realiame gyvenime, geriausiai gali papasakoti tėvai, kurie kasdien susiduria su skambiu žodžiu „įtrauktis“.
I. Belovienė išdrįso viešai prabilti, su kokiais sunkumais susidūrė išgirdusi savo sūnaus diagnozę.

Kai pasibeldžia nelauktas
svečias…

„Laukdami vaikelio mes, tėvai, viliamės, kad jis pirmiausia bus sveikas ir, aišku, laimingas. Laukdamasi Arijaus net nepagalvojau, kokie išbandymai mūsų laukia ateityje. Arijus patyrė gimdymo traumą, kas sukėlė kalbos raumenų paralyžių – dizartriją, tačiau viskas atrodė ištaisoma ir pagydoma. Augindama Arijų pastebėjau, kad šis vaikas nuo pat kūdikystės kitoks nei buvo Matas… Neramus, irzlesnis, blogiau miegantis, išrankesnis maistui, bet raminausi tuo, kad visi vaikai skirtingi, juo labiau, kad mus prižiūrėjusi pediatrė nepastebėjo kažkokių įtartinų, nerimą keliančių ženklų… Nors, atvirai kalbant, aš turėjau nuojautą, kad vis dėlto kažkas ne taip… Viskas griuvo tada, kai nuvažiavome pas LOR gydytoją patikrinti Arijaus tonzilių… Būtent ši gydytoja man ir pasakė: „Inga, aš manau, kad Arijus yra autistiškas…“ Per ašaras važiuodama namo nemačiau kelio“, – įvykius, nutikusius prieš septynerius metus, pasakoja pašnekovė.
Arijaus mama sako, kad po tokių gydytojos žodžių vertėsi visos šeimos gyvenimas: „Covid pandemijos šešėlyje, į mūsų namus pasibeldė svečias… Svečias, kurio nelaukiau, kurio nekviečiau, ir kuriam nebuvau pasiruošusi. Rankose mažas kūdikis, vyresnėlis sutrikęs, o vidurinėlis kažkur savo pasaulyje… Bandžiau svečiui pasakyti, kad jis pataikė ne tuo adresu, kad pas mus ir taip per ankšta, kad dabar ne laikas, kad gal vėliau… Bet svečias neskubėjo trauktis. Jis brovėsi vidun tyliai, atkakliai, be jokio leidimo. Ir kai jis peržengė slenkstį, namuose stojo keista, spengianti tyla. Tyla, kurioje gimė milijonas klausimų: kas bus toliau? Koks mūsų kelias? Kas mūsų laukia? Kodėl Arijui? Kodėl tam vaikui, kuris toks gražus, toks mylimas? Ir pats skaudžiausias klausimas, kurio niekas garsiai neužduoda, bet visos mamos jį žino: ką aš padariau ne taip…? Ir šis svečias liko mūsų namuose… Ir tik daug vėliau supratau, kad jis liko ne kaip bausmė, ne kaip nuosprendis. Jis liko kaip kasdienybė, kaip nauja kalba, kurios teko mokytis visiems, liko kaip kitas matymo kampas, kaip kelias, kuris nebuvo pasirinktas, bet tapo mūsų…“ – braukdama ašaras, bet bandydama šypsotis apie savo vaiko gyvenimo pradžią pasakoja mama, kurios tik baigiantis pokalbiui išdrįsiu paklausti, kaip ji visa tai ištveria…

Visi mokėsi gyventi iš naujo

Covid pandemija pristabdė galimybes gauti pagalbą čia ir dabar, tačiau kiek leido aplinkybės, Arijaus tėvai, vos sužinoję apie įtariamą diagnozę, vaiką vežė pas įvairius specialistus: „Pirmiausia pakeitėm pediatrę ir esu be galo dėkinga, kad mūsų kelyje atsirado Anykščių rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) dirbanti vaikų ligų gydytoja Diana Unčiūrienė – ji mus siuntė, kur tik galėjo ir matė reikalą. O tų reikalų, jau ir uždelstų, buvo daug… Ši gydytoja iki šiol skrupulingai rūpinasi Arijaus sveikata. Neurologai, ortodontai, įvairiausios reabilitacijos – važiavom visur, kur tik buvo bent menkiausia galimybė, jog Arijaus sveikata – tiek fizinė, tiek emocinė – nors truputėlį pasitaisys. Gaila, kad mūsų šalyje efektyviausia ir intensyviausia reabilitacija tokius sutrikimus turintiems vaikams vyksta iki 7 metų, paskui jau tik palaikomoji, arba už savus pinigus, kas kainuoja tikrai nemažai“.
Kaip I. Belovienė pasakoja, pamažu visa šeima prisitaikė prie Arijaus diagnozės, stengėsi kiek galima labiau integruoti jį į sociumą, berniukas pradėjo lankyti ir sėkmingai baigė Anykščių lopšelį-darželį „Žiogelis“. „Buvo visko – ir kritom, ir kėlėmės, ir vėl mokėmės naujų dalykų, ruošėmės mokyklai, kalbėjom ir tikėjom įtrauktim“, – kalba I. Belovienė.

Nulis tapo priežastimi
mamai prabilti

Prieš pradedant lankyti mokyklą Arijui buvo atlikti įvairiausi vertinimai, pateiktos rekomendacijos ir iš Anykščių švietimo pagalbos tarnybos, ir iš Vilniaus medikų, jos pristatytos į mokymo įstaigą – šiuo atveju Anykščių A. Vienuolio progimnaziją – ir berniukas pradėjo lankyti mokyklą kartu su sveikais vaikais. Tiesa, jam buvo skirta padėjėja, logopedo, psichologo, socialinio pedagogo konsultacijos… Ir kas gi nutiko, kad Arijui esant jau trečiokui, mama garsiai prabilo apie problemas, su kuriomis susiduriama mokymo įstaigoje?
„Nuo pat pirmos klasės problemų buvo… Buvo nesusikalbėjimų ir su mokyklos vadovais, ir man nesuprantamų veiksmų, kurių, norėdami nuraminti arba kaip sako specialistai „padėti“ Arijui, jie imdavosi, tačiau kai vasario mėnesį atsiverčiau jo dienyną ir pamačiau, kad už dalybą kampu Arijui įrašytas 0, manyje tarsi kas sprogo… Nulis… Ne todėl, kad tingėjo, ne todėl, kad nenorėjo, o todėl, kad nesuprato, kas tai yra. Ką reiškia 0 vaikui, kuris mąsto kitaip? Kuris mokosi kitaip? Kuris gyvena kitokiame pasaulyje? Tai kur tuomet yra įtrauktis? Juk įtrauktis neturėtų būti apie tai, kad visi telpa į tą pačią formą. Ji turėtų būti apie tai, kad forma prisitaiko prie vaiko, o ne vaikas laužomas pagal formą. Ką nulis reiškia mano vaikui? Vaikui, kuris neturi protinės negalios, kuris supranta pasaulį, tik šiek tiek pagal kitokius standartus. Nulis jam reiškia žinutę, kuri sako, jog tu netinki, nespėji, darai ne taip, ne pagal sistemą. Ir tas svečias, pasibeldęs pas mus, ta diagnozė ir visas mūsų nueitas kelias mane išmokė vieno: mano vaikas nėra problema, kurią reikia taisyti, problema yra sistema, kuri nemoka matyti kitaip“, – apie tai, kas įkvėpė drąsos garsiai kalbėti apie įtrauktį, kuri dažniausiai gražiai aprašoma tik dokumentuose, pasakoja I. Belovienė.

„Kas bus su mano vaiku,
kai neliks manęs?“

Po to, kai savo mintimis ir išgyvenimais I. Belovienė pasidalijo socialiniuose tinkluose, pokalbiui ją pasikvietė Anykščių A. Vienuolio progimnazijos direktorė Danutė Mažvylienė.
„Nuėjusi pas direktorę pasijutau kaip mama, nesugebanti tinkamai auginti ir prižiūrėti savo vaiko. Arijus buvo apkaltintas net tuo, kad suvalgo mokytojos sumuštinį ar obuolį… Kas augina autistiškus vaikus, žino, kaip jiems svarbu įpročiai, rutina, kad, pavyzdžiui, ryte rasti ne taip sudėti batai gali sukelti didžiausią pyktį, tokie vaikai dažniausiai valgo tik kelis produktus ir būtent tik tam tikrus, mes jau keli metai perkam tik vienos rūšies duoną ir mėsą sumuštiniams, nes žinom, kad Arijui kitaip netiks. Man sunku įsivaizduoti situaciją, kad trečiokas, beje, Arijus neturi elgesio sutrikimų – jis yra labai ramus, prisitaikantis vaikas, lįs į mokytojos krepšį ir ims sumuštinį…
Taip pat mums buvo pasiūlyta pagalvoti apie mokymąsi daugiafunkciame centre, kurį, beje, lanko vaikai, turintys protinę negalią – yra medikų išvados, kad Arijus neturi protinės negalios, arba apie namų mokymą. O ką reiškia namų mokymas? Tai reiškia, jog aš arba vyras išeinam iš savo darbų, Arijų visiškai izoliuojam nuo bendraamžių. Juk tas vaikas ir taip jau nuskriaustas…
Arijus pažįsta raides, bet negeba skaityti, nors kai jam diktuoji po raidę, jis ją parašo. O atsiverčiu kartą pratybas – namų darbams keli puslapiai užduočių. Tai kam tos užduotys – jam ar man? Ir sėdim abu iki vėlumos prie namų darbų per pykčius, per ašaras… Matyt, akivaizdu, ko šitaip mokydamasis vaikas gali išmokt…
Direktorė kaip vieną iš „pagalbos“ Arijui veiksmų įvardijo, jog jam yra suteikiama galimybė pagulėti ant sofutės ir pailsėti… Jam nereikia gulėti, kaip tik jam reikia judesio. Jo raumenys ir taip žemo tonuso, tad pavargus, pagal visas rekomendacijas, jį ne ant sofutės reikia guldyti, o kaip tik duoti aktyvesnės veiklos. Aš suprantu, kad to nepadarys mokytoja, klasė yra didelė, beje, yra ir daugiau specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Bet Arijus juk turi padėjėją, mokykla deklaruoja, kaip puikiai dirba specialistų komanda, yra sensorinis kambarys, kur galima nuvesti tokius vaikus, kad jie atsipalaiduotų, nurimtų, bet per trejus metus Arijus ten nė karto nėra buvęs“, – apie susitikimą su mokyklos direktore kalba I. Belovienė.
„Galbūt kitiems gali pasirodyti, kad aš einu į konfliktą, noriu išskirtinių sąlygų savo vaikui, juk tokių vaikų yra ir daugiau. Aš viską puikiai suprantu, pati domiuosi įtrauktimi, organizuoju renginius šia tema, turim subūrę Anykščių „Lietaus vaikų“ bendruomenę, garsiai kalbėdama apie problemas aš siekiu dialogo – tarp švietimo darbuotojų, tarp kitų su tokiais vaikais dirbančių specialistų ir tarp tėvų. Juk mūsų visų tikslas turėtų būti vaikas, padėti jam – jautresniam, šiek tiek kitaip matančiam, girdinčiam, jaučiančiam būti kartu, būti bendruomenėje, o ne šalia jos. Man skaudu apie tai kalbėti, bet privalau – kas bus su tokiais vaikais, kuriuos paliksim užribyje, kai neliks tėvų? Ar jų kelias tiesiai į pensionatus? Ar jie neturi teisės į orų gyvenimą? Ar ne mūsų – tėvų, pedagogų, kitų specialistų – pareiga paruošti juos gyventi bendruomenėje? Skaudu, bet tiesa tokia – mes su vyru esam aptarę ir teisiškai pasirūpinę, kaip gyventų mūsų vaikas, jeigu mums kas nutiktų…“ – asmeninių dalykų nebijo viešinti pašnekovė.

Mokykla nepasiruošusi įtraukiajam ugdymui

Susisiekus su Anykščių A. Vienuolio progimnazijos direktore D. Mažvyliene ir paprašius pakomentuoti konkretų atvejį, ji sutiko apie tai kalbėti.
Beje, progimnazijoje šiuo metu iš 507 mokinių, specialieji ugdymo(si) poreikiai (SUP) nustatyti 64 mokiniams; iš jų 3 nustatyti labai dideli SUP, 31 mokiniui – dideli SUP. SUP mokiniams pagalbą teikia 14 mokinio padėjėjų ir 3 mokytojo padėjėjai.

Paklausta, ar Anykščių A. Vienuolio progimnazija yra tinkamai pasiruošusi priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus bei atliepti jų emocinius, fizinius, socialinius poreikius, direktorė sakė: „Mūsų progimnazija, kaip ir kitos Lietuvos bendrojo lavinimo ugdymo įstaigos, nuo 2024 metų rugsėjo 1 dienos įgyvendinančios įtraukųjį ugdymą, nėra pilnai pasiruošusios atliepti visus SUP mokinių poreikius. Kiekvienas mokinys, o ypač SUP, yra unikalus. Todėl mokykla, priimanti mokytis SUP mokinį, mokosi ir pati, nes, kas tinka vienam mokiniui, netinka kitam.“
Paprašius direktorės paaiškinti, kodėl vaikui, kuris negeba skaityti, yra skiriamos jam nepritaikytos užduotys, kurių jis negali atlikti, D. Mažvylienė teigė: „Arijaus skaitymo gebėjimai yra labai silpni, visos jam skirtos užduotys yra perskaitomos mokytojo ir papildomai individualiai mokinio padėjėjo.
Kadangi klasėje mokosi 6 SUP turintys mokiniai, mokytoja visai klasei skirtas užduotis visada perskaito garsiai.“

Svarbu, kaip direktorė vertina tą faktą, kai vaiko su specialiaisiais sutrikimais tam tikro dalyko žinios yra vertinamos nuliu: „Arijui mokytoja per matematikos pamoką pateikė individualiai jam pritaikytą matematikos užduotį. Už šią užduotį galima buvo surinkti 2 taškus. Kadangi užduotis buvo atlikta klaidingai, taškai nebuvo skirti. Mokytoja į TAMO dienyną įrašė 0 taškų. Sutinku, kad SUP mokinio tėveliams tas įrašymas sukelia nemalonias emocijas. Galima buvo pateikti ir kitaip, aprašomuoju būdu. Mokytoja 0 įvertino užduoties atlikimą, o ne dalyko žinias. Jos pradiniame ugdyme vertinamos ne pažymiais ar balais, o aprašomuoju būdu, pateikiant vertinimą mokymosi pasiekimų lygiais (nepatenkinamas, slenkstinis, patenkinamas, pagrindinis ir aukštesnysis). Kadangi Arijus mokosi pagal pritaikytą matematikos programą, jam užduotys ir mokymo medžiaga pritaikoma taip, kad jis turėtų pasiekti žemiausią matematikos programos pasiekimų lygį. Dažniausiai sėkmingesnis ugdymas yra su specialiuoju pedagogu specialiųjų pratybų metu, nes Arijui klasėje labai sunku susikaupti, jam nuolat reikia individualios pagalbos, reikia daug pastangų jį motyvuoti pradėti dirbti.

Bet specialiosios pratybos per savaitę būna tik 2 kartus per savaitę, logopedo – 2 kartus, psichologo – 1 kartą, socialinio pedagogo – 1 kartą, mokinio padėjėjo – nuolat.“
Pasiteiravus, kokiu tikslu direktorė buvo pasikvietusi I. Belovienę pasikalbėti ir ar tai susiję su jos išdėstytomis mintimis socialiniuose tinkluose, direktorė sakė:
„Po Arijaus mamos „posto“ Facebook, inicijavau pokalbį su mokytoja ir specialiąja pedagoge, kuri yra atsakinga už individualaus Arijaus ugdymo planą. Mokytoja paaiškino, kokia užduotis buvo skirta, kokią pagalbą Arijus gavo ir pranešė, kad turi į mokyklą pas mokytoją ateiti Arijaus mama. Mokytoja taip pat pateikė informaciją, kad Arijus neturi kasdien maisto bei gertuvėlės vandeniui. Jis valgykloje nevalgo. Mokytojos paprašiau, kad paprašytų Arijaus mamos užeiti pas mane. Mano tikslas buvo pasikalbėti apie mamos lūkesčius bei papildomą pagalbą, kurią gali suteikti progimnazija ir Ukmergės „Ryto“ ugdymo centras (į jį progimnazija gali ir privalo kreiptis, jeigu reikia papildomų rekomendacijų dėl tolimesnio SUP mokinio ugdymo).
Tam, kad mokykla galėtų kreiptis papildomos pagalbos, reikalingas mokinio tėvų sutikimas dėl vaiko asmens duomenų apsaugos. Taip pat ir priminti mamai apie vaiko fizinių poreikių patenkinimą mokykloje.“

Pasak I. Belovienės, jai buvo pasiūlyta apsvarstyti apie alternatyvius Arijaus mokymosi būdus, tuo tarpu direktorė šį faktą paneigė: „Arijaus mamai nei aš, nei mokytoja, nei švietimo pagalbos specialistai kitos ugdymo įstaigos nesiūlėme. Tik esame paaiškinę ir susitikimo su mama metu, taip pat paaiškinau, kodėl reikia tėvų pasirašyto sutikimo „Ryto“ ugdymo centrui ir kokią pagalbą jis teikia. Namų mokymas skiriamas tik esant medicinos įstaigos gydytojų komisijos sprendimu. Visiems SUP ir ne tik, mokinių tėvams, kurių vaikai turi sunkumų mokantis, privalome paaiškinti visas ugdymo formas. Natūralu, kad apie namų mokymą Arijaus mama yra girdėjusi jau prieš pirmą klasę, kada turėjome sutikimą su mama ir pedagogais.“
Pasak Arijaus mamos, direktorė išreiškė priekaištus, kad tėvai nesirūpina vaiko dantimis, vaikas neturi gertuvės, suvalgo mokytojos sumuštinius… Tad direktorės buvo pasiteirauta, kaip ji mananti, ar Arijus knisasi po mokytojos krepšį ir suradęs sumuštinius, juos pasiima ir suvalgo?
„Kadangi mokytoja pranešė, kad Arijus neturi maisto bei gertuvės, taip pat, norint išvengti galimų patyčių iš Arijaus klasiokų dėl Arijaus dantukų bei atsižvelgiant į tai, kad logopedas ir mokytoja rekomendavo kreiptis mamai pas medikus dėl Arijaus neteisingo sąkandžio korekcijos, kuris turi labai didelę įtaką kalbos ugdymui ir koregavimui, mamą informavau apie jos pareigas pasirūpinti Arijaus fiziniais poreikiais. Tai nėra malonu išgirsti mamai, bet mano tikslas buvo padėti Arijui geriau ir saugiau jaustis mokykloje. Jis tikrai neima maisto iš mokytojos ar klasiokų savavališkai (bet to sulaukti ir nereikia, nes tai būtų jau netinkamos vaiku rūpybos pasekmė, o mes siekiame vaiko gerovės ir vykdome pokalbius prevenciškai). Jis nepavalgęs ir neatsigėręs jaučiasi silpnai, dažnai jam būna silpna, jis būna mieguistas.
Klasėje yra sofutė, kur jis gali pailsėti, pagulėti pamokos metu. Mokytoja visada geranoriškai jį pavaišina maistu. Po pokalbio su mama maisto ir gertuvės problema išspręsta, Arijus maisto turi. Pokalbio metu su mama susitarėme, kad dėl jo nenoro valgyti mokytoja su juo žaidimo (vaišinimo) būdu užtikrins jo mitybą. Užtikrinti vaiko bazinius fizinius poreikius yra ir tėvų pareiga, mano pareiga – užtikrinti, kad tėvai vykdytų šias pareigas“, – kalbėjo D. Mažvylienė.
Kol straipsnis buvo rengiamas spaudai, mokykloje lankėsi įtraukties specialistai iš Ukmergės „Ryto“ ugdymo centro ir kol kas laukiama jų išvadų.
Pasak vaiko mamos, vaikui yra taikomas ortodontinis gydymas, naudojamas specialus treineris, tačiau kalbos problemų jis greičiausiai neišspręs (ortodontų nuomone), nes Arijui – kalbos raumenų paralyžius.

Mokytoja, kuri turi planą A, B…

Nepaisant to, kad ir pati progimnazijos direktorė pripažino, kad mokykla neturi pakankamai resursų užtikrinti vaikų su specialiaisiais poreikiais tinkamą, įtraukties dokumentuose apibrėžtą ugdymą, Arijaus lanko ne tik bendrojo ugdymo mokyklą, bet ir Anykščių meno mokyklą, kur mokosi groti fortepijonu pas mokytoją Sigitą Urbonavičienę.
Paklausta, kaip jai sekasi pamokose dirbti su Arijumi, muzikos mokytoja kalbėjo: „Vaikinas labai mielas, guvus, nuostabiai besišypsantis, kartais neramus ir uždaras ar liūdnas, tačiau mums pavyko susidraugauti. Arijus turi gerą ritmo pojūtį, kartais jam pavyksta ir nedrąsiai padainuoti, visai gerai prisimena užduotis, kurias įsisavino jau anksčiau, mėgsta groti gamą, žino jos pirštuotę. Naujas užduotis atlieka noriai ir dėmesingai, jeigu jos jam pasirodo smagios. Labai svarbu, kad jam kažkas pavyktų pamokoje, tuomet jis entuziastingas ir džiugiai dirba. Sunkumai pamokoje atsitinka tik tuomet, kai Arijus ateina su neigiama dienos patirtimi, tada jam būna sunku atsiriboti nuo blogų emocijų ir persiorientuoti į muzikavimą. Dirbdama su juo ir kitais vaikais jau labai daug išmokau ir mokausi kasdien.“
Beje, mokytoja paminėjo, kad ruošdamasi pamokoms, kai tenka dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, ji turi parengusi ne tik planą A, bet ir A1, B, nes nežinia, kuris planas tiks šiandien, čia ir dabar.
Taip pat, kaip ir Anykščių A. Vienuolio progimnazijos direktorė, taip ir Meno mokyklos mokytoja S. Urbonavičienė pripažino, kad kokybiškam darbui su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais nėra pasirengusios ne tik bendrojo lavinimo, bet ir neformaliojo švietimo įstaigos.

Psichologai apie įtrauktį kalbėti nedrįsta

Anykščių švietimo pagalbos tarnybos specialioji pedagogė Virginija Kučienė, kuri nuolat bendrauja su Arijumi teigė, kad berniukas yra aukšto intelekto, tik dėl kalbinių sutrikimų negali parodyti savo gebėjimų. Pasak specialistės, tiek ji, tiek medikai iš Santaros klinikų yra pateikę labai konkrečias rekomendacijas, kaip turėtų būti dirbama su vaiku.

„Šiems vaikams nepritaikysim vieno būdo, kaip juos mokyti. Kiekvienas pedagogas, remdamasis rekomendacijomis, turi rasti savo priėjimą prie vaiko ir tikrai, anksčiau ar vėliau, tas vaikas parodys rezultatus. Kada vaikui duodamos jam per sudėtingos užduotys, jis jų neįveikia, gauna blogą įvertinimą, ir taip vystosi užburtas ratas. Klaidinga manyti, kad šie vaikai nesupranta, pavyzdžiui, Arijaus atveju, jis tikrai supranta ir nusivilia, kai jam nepavyksta, dingsta jo motyvacija mokytis. Užtektų rasti raktą, kuriuo atrakintume duris į vaiko pasaulį, tokį pasaulį, kokiame jis gyvena, ir rezultatus tikrai pamatytume. O problemų šioje srityje dar labai daug ir, mano nuomone, pirmiausia pradėti turėtume nuo dialogo vieni su kitais – nustokim ieškoti kaltų, nustokim jaustis vieninteliais teisiais ir pradžia bus padaryta“, – kalbėjo V. Kučienė.
Rengiant šį tekstą spaudai buvo bandyta apie įtrauktį, apie būdus kalbėti šia tema su sveikais vaikais, apie patį autizmo spektro sutrikimą pakalbinti tiek Anykščių švietimo pagalbos tarnyboje, tiek Anykščių psichikos sveikatos centre dirbančius psichologus, tačiau nė vienas kalbėti apie tai nesutiko.
Beje, kol buvo ruošiamas tekstas, iš darbo Anykščių A. Vienuolio progimnazijoje išėjo tiek Arijaus mokytoja, tiek jo padėjėja.

The post Nekviestas svečias, apvertęs šeimos gyvenimą aukštyn kojom appeared first on Anyksta.lt.

The post Pagarba tiems, kurių namų per Vėlines nepuošia monstrų armija appeared first on Anyksta.lt.

– Kas nutiko, kad išleidusi keletą poezijos knygelių bendrine kalba, savo eiles pradėjote rašyti tarme?

– Mano seneliai, tėvai šnekėjo tarmiškai, o štai mokykloje jau turėjome stengtis kalbėti bendrine kalba, nes vaikai nebūtų vaikai – šaipydavosi iš tų, kurie tarmiuodavo. Kadangi man mano brangūs žmonės buvo labai didelis autoritetas, ypač seneliai, tai galvodavau: nejau jie taip prastai šneka? O mokykloje tai visi tik teisingai bekalbantys?.. Ir aš, būdama vaikas, nusprendžiau, manau, teisingiausiai: mokykloje šnekėjau bendrine lietuvių kalba, o vos koją iš jos iškėlusi – tarmiškai. Kadangi tuo metu mamos galėdavo vos kelis mėnesius pabūti su kūdikiu namie, mamai grįžus dirbti, mane prižiūrėjo močiutė, tad aš nuo kūdikystės girdėjau tarmę, kaip savo pirmąją kalbą, ir būtent ją pirmąją išmokau, taigi ji tarsi visada buvo ir pasiliko manyje, su manimi…

– Jūs taip gražiai atsiliepiate apie senelius. Kokie jie buvo žmonės? Kaip atrodė Jūsų gimtasis kaimas? Nupieškite tą vaizdinį žodžiais…

– Vaikystė – šviesiausias, laimingiausias mano laikas, pripildytas artimųjų meilės ir rūpestingumo. Mano seneliai, motinos tėvai, buvo labai šviesūs žmonės. Senelis Jonas – gamtos mylėtojas, visur kartu vedžiodavosi, mokė gerbti ir mylėti gamtą. Močiutė Uršulė buvo darbštuolė bitelė – visur spėdavo: ir darbus nudirbti, ir laikraštį paskaityti, ir poezijos knygą iš lentynos išsitraukti, ir į Vajesiškio bažnyčią kartu eidavome. Seneliai daug rodė, mokė papročių ir visokiausios išminties, visur buvome kartu – prie gyvulėlių ir prie visokiausių darbų, ir prie stalo, o kartais vasaros naktį miegodavome ant kvepiančio šieno… Iš jų pirmųjų sužinojau, kas yra meilė, tikėjimas, atsakomybė, pagarba… Ir tėvai, ir seneliai iš ankstyvos vaikystės mokė mandagumo – pasisveikinti su kiekvienu sutiktu žmogumi, užleisti vietą atsisėsti suaugusiam, ypač senam.

Pats Juknėnų kaimas buvo labai gražus, labai žalias, žmonės darbštūs, tvarkingi, laikėsi papročių.

Principas „Ką žmonės pasakys“ turbūt daugelį sustabdydavo nuo netinkamo elgesio. Tuometiniame kaime buvo paisoma žmonių nuomonės, laikomasi tradicijų, gražiai, pagarbiai bendraujama.

– Maža mergaitė, nepabijojusi kalbėti tarmiškai, užaugo, ir tikriausiai tos tarmės kasdienybėje liko mažiau?

– Taip, studijos, darbas (pašnekovė iki šiol dirba Utenos kultūros centre renginių organizatore – aut. past.), bendravimas su daugybe žmonių, renginių vedimas reikalavo gražios bendrinės kalbos ir tarmiškai jau kalbėjau tik tarp savų. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad vesdama renginius ar rašydama scenarijus, kalbą mėgdavau „pasaldinti“ ar „padruskinti“ būtent tarmiškais žodžiais, kurie tais laikais atrodė labai didelė egzotika. Paskui prasidėjo Atgimimas, ir šviesaus atminimo režisierė Alma Eigerdienė paprašė, kad Utenos mėgėjų teatrui parašyčiau inscenizaciją pagal Antano Miškinio kūrinį „Žaliaduonių gegužė“. Ir aš drąsiai to ėmiausi, iš knygos novelių tarme parašiau vaidinimą. Tai buvo mano pirmasis didelis kūrybinis darbas tarme, atnešęs teatrui sėkmę ir „Žaliaduonių“ vardą.

Dar vėliau su a. a. kolega Jonu Urbonu dešimt metų vedėme tarme kapelų šventę „Linksmoji armonika“. Vienoje tarmių šventėje Raudondvaryje skaičiau savo eilėraščius tarme, tuomet žmonės pradėjo klausti, kur galima įsigyti mano knygą. Aš sakau, kokią knygą, nesu išleidusi jokios knygos tarme. Bet po tos šventės vis kirbėjo mintis – o kodėl aš tokios knygos neturiu?.. Juk galiu turėti. Ir taip prieš dvidešimt metų išleidau pirmąją tarmiškų eilėraščių knygą.

– Atrodo, vaikystėje duotas pažadas tapo materija…

– Mes, ypač vyresni lietuviai, sėslūs ir arti prie žemės, prie savo šaknų. Mūsų tarmė, mūsų senoji kalba, irgi pririša nematomais, bet labai stipriais saitais. Labai norėjosi savo tėviškei, brangiems žmonėms palikti tarsi mažytį paminklėlį – tokį, kokį sugebu sukurti. Maniau, parašysiu, sudėliosiu tą knygelę, ji liks – gal kažkam artima dabar, kažkam prisiminimuose, joje išgyvens gamtos, namų, jausmų, tradicijų vaizdiniai… Ir tiek. Bet nutiko taip, kad pati nežinau: ar tarmė manęs nepaleido, ar aš  – tarmės, nes nuo tada ir pradėjau rašyti daugiausia tarmiškai.

– Minėjote, kad mokykloje vaikai šaipydavosi iš tarmiškai kalbančių klasės draugų. Bet ir šiais laikais, net ir suaugę žmonės, deda daug pastangų, kad paslėptų kalboje vis „išlendančius“ tarmiškus žodžius, aišku, kiti – atvirkščiai, didžiuojasi mokėdami tarmiuoti. Kaip manote, ar gresia tarmėms išnykimas? 

– Aš į savo kalbą įterpiu gana daug tarmiškų žodžių. Jeigu noriu ką nors kalboje labai sustiprinti, net nepajaučiu, kaip „trinkteliu“ tokį tarmišką žodį. Nors grynai tarme kalbu tik kūryboje ir scenoje. Pavyzdžiui, mano sesers kalba su amžiumi labai keitėsi – ji, iš mūsų pačių artimiausių rato, tarme šneka daugiausia, nors anksčiau to nedarė.

Mano sūnus taip pat moka tarmiškai. Mokėjo tarme kalbėti ir anūkai, bet tėvai labai nudailino jų kalbėseną (šypsosi – aut. past.)…

Kas domisi tarme, visada atpažins aukštaitį su balsių ilginimais ir trumpinimais, kur nereikia, ir atvirkščiai, su visokiais minkštinimais, ir priegaidžių mūsų niekaip nepaslėpsi…

Dėl tarmių išnykimo… Daug kalbama ne tik apie tarmių, bet ir apie pačios lietuvių kalbos ateitį. Bet galiu pasidžiaugti – kaip niekas nenyksta, taip nenyksta… O tarmės, mano manymu, kaip tik išgyvena ne pirmą dešimtmetį trunkantį atgimimą. Juk jomis ir kuriama, ir dainuojama, ir vaidinama. Gal mes, aukštaičiai, tik prasidėjus Atgimimui leidome sau laisviau kalbėti tarmėmis, tapom aktyvesni jas puoselėdami ir saugodami kaip didžiulį turtą. O, pavyzdžiui, pabandyk žemaičiui pasakyti apie gresiantį tarmės išnykimą. Jiems tai jų kalba, jų tapatybė, tai, kas privaloma perduoti iš kartos į kartą… Džiaugiuosi, kad šiandien ir mes neatsiliekame.

Tarmę aš laikau kalba, apie visas kalbas galvoju, kad tai yra turtas – kuo daugiau jų mokėsi ir žinosi, tuo turėsi daugiau galimybių pažinti pasaulį ir žmones. 

– Kuriančių žmonių dažnai klausiama apie kūrybai įkvepiančias mūzas. Kokios mūzos Jus lanko?

– Man tai visada sunkus klausimas. Aišku, aš galiu fantazuoti ir kiekvieną kartą kalbėti vis kitaip. Bet iš tikrųjų jokios mūzos manęs nelanko. O įkvepia kurti gamta, bendravimas su žmonėmis, kažkoks įvykis, viskas, kas netikėta, pasaulio grožis, ir netgi netiesa – kada tu nori, kad nugalėtų tiesa, bet būna visai kitaip… O mūzą namie turiu vieną, jis su ilga uodega ir vardu Čarlis (kai kalbėjomės su poete, jos mylimas Čarlis buvo gyvas, nors jau sunkiai sirgo, o prieš keletą savaičių pašnekovė išlydėjo augintinį į amžinuosius medžioklės plotus – aut. past.).

– Dabar yra daug mokytojų, koučerių, netgi mokyklų, besiskelbiančių neva galintys išmokyti rašyti. Ar įmanoma išmokti rašyti, ar tai – duotybė? O gal dirbtinis intelektas su laiku pakeis kuriančius žmones?

– Aš nežinau, niekada tokiomis paslaugomis pati nesinaudojau. Dirbtinis intelektas yra gerai, tik nenoriu jo kūrybai naudoti. Kūryba man turi būti tai, ką jaučiu, matau ir noriu pasakyti pati.

Man patinka laisvė – gal žmogus kuria geriau, gal prasčiau, o gal tik didelio noro vedinas, nors niekada iš jo kūrėjo nebus, bet svarbu, kad jis daro, jam nuo to gera, jis bando save išsakyti būtent tokia kalba. O kas yra įvertinimas? Tai – ar tave skaito, ar tavo parašytas žodis reikalingas kitiems žmonėms. Gal kitą įvertins po kažkiek metų, o gal ir niekada… Toks jau kūrėjo likimas. Tik jeigu jo žodis bus reikalingas, nors viena eilutė palies kažkieno širdį, gal reikėtų sakyti – ir protą, tai aš manau, verta kurti, ypač jei tavyje kažkas verda ir tu būtinai turi kalbėti, nors nebūtinai būsi išklausytas.

– Gyvename laikais, kai aplink mus labai daug grafomanijos. O gal, jei gali nerašyti, tai nerašyk?

– Taip, tiesa. Jeigu aš galėčiau nerašyti, tai ir nerašyčiau. Deja, negaliu… Jūs įsivaizduokit – tą laiką, kurį išgyveni rašydamas ir kurį galėtum skirti kažkam kitam, juk tai tavo laikas, tavo gyvenimas, jeigu viską sudėtum – kiek rašai, plėšai, išmeti, tai tarsi dalį gyvenimo suplėšai. Todėl sakau ir sau, ir kitiems – jeigu gali nerašyt, tai tikrai rekomenduoju nerašyt.

– Kada atėjo žinojimas, kad savo kūrybą laikas paleisti į platesnius vandenis?

– Mano vaikystėje buvo labai populiarūs radijo vaidinimai, ir mano senelis mėgdavo jų klausyti, aišku, ir aš kartu. Jų beklausydama, parašiau dvi pjeses, buvau gal trečiokė, neatsimenu ką parašiau, bet aš su tokiu užsidegimu dirbau, taip dirbau, o parašiusi po kiek laiko ėmiau ir jas abi suplėšiau. Net dabar dažnai pagalvoju, kodėl aš tai padariau, man pačiai būtų taip įdomu paskaityti, tai juk mano pirmieji kūriniai.

O mano pirmąjį eilėraštį apie tėviškės ežerus išspausdino, kai aš buvau penktoje klasėje, „Lietuvos pionierius“, tai buvo „lygis“ – respublikinis laikraštis. Kai tu esi penktokė, ir Lietuva skaito tavo eilėraščius, esi truputį „žvaigždė“… O dar pasipylė norinčių draugauti vaikų laiškai iš visų Lietuvos kampelių! Tuomet taip norėjosi dirbti, kad tave ir toliau girdėtų, jei jau kartą išgirdo. Taigi, nuo tada ir pradėjau kurti.

Kai mokiausi vidurinėje mokykloje (pašnekovė baigė tuometinę Utenos 2-ąją vidurinę mokyklą – aut. past.), buvo leidžiamas laikraštis „Lenino keliu“, kuriame dirbo gerai Utenos krašte žinomas žurnalistas Mindaugas Stundžia, tai jis mus surinkdavo tokius rašančius, „žalius“, ir bandė patarti, panagrinėti tai, ką parašome, parodyti, kokias klaidas darome. Be to, solidžiame rajoniniame laikraštyje spausdino mūsų kūrybą. Va taip ir išplaukiau į platesnius kūrybos vandenis (šypsosi – aut. past.)…

– Jūsų brolis Alvydas Katinas – ne tik žinomas politikas, 20 metų buvo Utenos rajono meru, bet taip pat rašantis, kuriantis žmogus. Ar kalbate su broliu apie kūrybą, kritikuojate vienas kitą?

– Mes su broliu esame visiškai skirtingi kūryboje, pavyzdžiui, jo paskutinė išleista knyga – satyros. Beje, jis yra trijų mano eilėraščių knygelių redaktorius. Aišku, pasikalbame apie kūrybą, bet tai tikrai nėra ta tema, iš kurios vystosi ilgi pokalbiai, diskusijos. Kūrybai kiekvienas turime savo erdvę.

– Daug metų dirbate kultūros srityje, organizuojate, vedate renginius. Ar įžvelgiat tam tikras tendencijas: ko reikėjo žmonėms prieš dvidešimt metų ir kokios kultūros, renginių jie alksta dabar? O gal visko esam persisotinę?

– Svarbiausia, kad žmogui visada reikia ko nors gražaus, prasmingo. Kiekvienas atsirenka pagal savo skonį, supratimą, savo kultūrinius poreikius. Kaip viskas kinta, taip ir kultūra: atsiranda naujų galimybių, užauga naujos kartos su naujais poreikiais. Džiugu, kad kultūrai atsiveria ir naujų erdvių, ir naujų išraiškos formų. Tačiau negaliu suprasti paminklų griovimo, priešų ieškojimo, kūrybos menkinimo tų menininkų, kurie nebegali pasiaiškinti, apsiginti. Jeigu būčiau įžymi ir žinočiau, kad po mirties statys man paminklą, pasakyčiau – nereikia.

– O kaip Jūs pati priimate kritiką?

– Gana ramiai. Kiekvienas iš mūsų nugurkiame tai, nes kritika ne visada būna maloni, bet paskui kai pergalvoji, supranti, kad labai daug teisybės ten yra. Mano gyvenime buvo ir taip, kad kai pasirodė pirmoji knyga tarme, tai vieni tikrai labai tam pritarė, dėkojo, kad skaitant knygas galima savo tarmę, vaikystę, jaunystę prisiminti, o buvo žmonių, kurie mane „gerai kalė prie kryžiaus“. Bet ne taip paprasta prikalti tą, kuris žino, ko nori ir nieko blogo nedaro. Kalbėjo, kad rašant tarme mano talentas dingsta, kad noriu po tarme pasislėpti ir apskritai, kam čia jos, nusenusios, nykstančios, bereikia… Bet man reikėjo. Ir, tikiu, žmonėms, kurie mano kūrinius skaito, reikia.

– Esu girdėjusi Jus sakant, kad norėtumėt apkeliauti pasaulį, bet visada sugrįžti namo. Kas Jums yra namai?

– Ir anksčiau, ir dabar kartais pagalvoju, ar galėčiau gyventi užsienyje, ir visada lieku prie to paties atsakymo – ne. Taip, keliauti, pažinti, susipažinti yra labai smagu, bet save įsivaizduoju tik savo žemėje. Aš esu prie tų sėsliųjų, prie žemės, prie šaknų, prie tėviškės… O namai… Namai yra visa tai, kas man labai brangu.

Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

The post Vaikystėje duotas pažadas kalbėti tarmiškai virto poezijos knygomis (Aukštaitiškas formatas Nr. 103) appeared first on Anyksta.lt.