Saulėgrąžos anykštėnas specialiai nesėjo – pasakojo, kad žiemą lesino zylutes, o viena sėkla ėmė ir išdygo.

„Ir anksčiau esu auginęs saulėgrąžų, bet tokio dydžio dar nemačiau“, – apie kiemo rekordininkę pasakojo V. Raišelis, kuris fiksuoja, kaip saulėgrąža auga – į redakciją atsinešė visą augalo nuotraukų albumą.

The post Užaugino trijų metrų saulėgrąžą appeared first on Anyksta.lt.

Ypatingo dėmesio sulaukė šeštadienį šalia mokyklos parodytas šiuolaikinio cirko ir teatro spektaklis pagal Vinco Krėvės dramą „Šarūnas”, kurį režisavo „Teatrono” įkūrėjas Gildas Aleksa. Tarp spektaklio žiūrovų buvo matyti anykštėnų, kavarskiečių. „Šarūnas” – vienintelis pabaigtas spektaklis, kurį žiūrovai išvydo Traupyje visiškai nemokamai, spektaklis sulaukė gausių aplodismentų, kai kurie žiūrovai net susigraudino ir skubėjo padėkoti aktoriams asmeniškai.

Sekmadienio rytą Traupio mokyklos sporto salėje buvo pristatytas paskutinis šį sezoną nebaigtas Lietuvos ir Ukrainos menininkių spektaklis „Tracing and bounded”, po kurio buvo galima pabendrauti su menininkėmis.

Priminsime, kad buvusioje Traupio mokykloje šiais metais atidaryta menininkų rezidencija, čia įsikūrę menininkai repetuoja ir pristato spektaklių eskizus žiūrovams. Šią vasarą buvo parodyti trys nebaigti ir vienas baigtas spektakliai, visi jie buvo nemokami.

Rezidencijų centro veiklai „Traupio šiuolaikinio cirko centras (pilotinė versija)” Anykščių rajono savivaldybė skyrė 9 tūkst. 500 eurų.

Plačiau – laikraštyje „Anykšta”.

The post Savaitgalį Traupyje – du nemokami „Teatrono” spektakliai appeared first on Anyksta.lt.

„Teatrono“ įkūrėjas ir vadovas Gildas Aleksa susirinkusiesiems pasakojo, jog spektaklis „DIRT“ yra nebaigtas.
„Visą laiką po rezidencijos, o rezidencija yra, kai jie repetuoja, pabaigoje aktoriai dalinsis su žmonėmis būtent nebaigtais spektakliais. (…) Taip pat matysite labai skirtingas disciplinas – šiandien klounadą, kitą savaitę bus žonglierius, paskui – oro akrobatika. Kiekvienais metais stengsimės atvežti ir baigtą spektaklį, šiemet tai bus mano spektaklis pagal Vinco Krėvės „Šarūną“, – kalbėjo G. Aleksa, o matydamas, kad į pasirodymą atėjo ir daug mažųjų žiūrovų, perspėjo, kad spektaklyje bus ne rodomos, bet vaizduojamos kūno dalys.
Į buvusios mokyklos sporto salę susirinko didelis būrys žmonių – jiems, kaip sakė G. Aleksa, buvo paruoštos 82 vietos, tačiau visiems žiūrovams sėdimų vietų neužteko – dalis jų liko stovėti. Pasirodymą stebėjo ir Anykščių rajono Kultūros tarybos pirmininkė Agnė Biliūnaitė, kuri, pasak G. Aleksos, ir paskatino atrasti Traupį.
Nemokamas spektaklis, kuris truko apie 40 minučių, buvo palydėtas gausių ovacijų, o vaizduojamas nuogumas neigiamų reakcijų nesulaukė – tai tebuvo aktorės kostiumas. Traupio bendruomenės pirmininkė Neringa Aukštuolienė aktorei G. Munoz įteikė šakotį, ne vienas žiūrovas priėjo prie aktorės jai padėkoti.
Po pirmojo pasirodymo „Teatrono“ vadovas G. Aleksa socialiniuose tinkluose dėkojo traupiečiams.
„Noriu be galo padėkoti visiems, kurie šiandien skyrėte laiko susipažinti su visiškai nauja scenos menų šaka. Tokių nuostabių, pozityvių ir YPAČ kultūringų žiūrovų daugelis kūrėjų gali tik pavydėt. Faktas, kad reikia išrasti daugiau sėdimų vietų, bet kad tik tokios problemos būtų. Pasimatome kitą šeštadienį 18.30 lietuvių kūrėjų būda.collective spektaklio „Bliss“ eskizo pristatyme“, – pirmuoju pasirodymu džiaugėsi G. Aleksa (kalba netaisyta, – red. pastaba).
Priminsime, kad pernai Anykščių rajono savivaldybė asociacijos „Teatronas“ projektui „Cirkuliacija“ skyrė 7 tūkst. 775 eurus, o šiemet projektui „Traupio šiuolaikinio cirko centras (pilotinė versija)“ skyrė 9 tūkst. 500 eurų.

The post Traupyje meksikietės klounės pasirodymo žiūrovams pritrūko sėdimų vietų appeared first on Anyksta.lt.

Tiesa, kaip susirinkusiesiems paaiškino „Teatrono” įkūrėjas ir vadovas Gildas Aleksa, šis spektaklis yra nebaigtas.
„Visą laiką po rezidencijos, o rezidencija yra kai jie repetuoja, pabaigoje aktoriai dalinsis su žmonėmis būtent nebaigtais spektakliais. (…) Taip pat matysite labai skirtingas disciplinas – šiandien klounadą, kitą savaitę bus žonglierius, paskui – oro akrobatika. Kiekvienais metais stengsimės atvežti ir baigtą spektaklį, šiemet tai bus mano spektaklis pagal Vinco Krėvės „Šarūną”, – kalbėjo G. Aleksa.
Į buvusios mokyklos sporto salę susirinko didelis būrys žmonių – jiems, kaip sakė G. Aleksa, buvo paruoštos 82 vietos, tačiau nemaža dalis žiūrovų liko stovėti. Pasirodymą stebėjo ir Anykščių rajono Kultūros tarybos pirmininkė Agnė Biliūnaitė.
Nemokamas spektaklis, kuris truko apie 40 minučių, sulaukė gausių ovacijų, o Traupio bendruomenės pirmininkė Neringa Aukštuolienė aktorei G. Munoz įteikė šakotį.
Priminsime, kad pernai Anykščių rajono savivaldybė asociacijos „Teatronas“ projektui „Cirkuliacija“ skyrė 7 tūkst. 775 eurus.

The post Traupyje – meksikietės klounės spektaklis appeared first on Anyksta.lt.

„Biografija prasidės nuo senelio. Mano senelis buvo tuometinis bardas – vaikščiojo po kaimą ir dainavo savo eilėraščius. Aš jaučiu didelę sąsają su savo seneliu, nors jo nepažinojau. Jį pažįstu iš raštų, tėtės, kitų žmonių prisiminimų.
Tai bus pasakojimas apie senelį, apie giminę, apie šaknis, paskui – apie audringą, nesusitupėjusią jaunystę, gal ir nelabai brandžią brandą. Bus paatviravimų, bus daug nuotraukų“, – apie būsimą biografinę knygą kalbėjo dainuojamosios poezijos atlikėjas, aktyviai koncertuojantis po Lietuvą, K. Jakutis.
Šią knygą ruošia rašytoja, K. Jakučio draugė, jonavietė žurnalistė ir rašytoja Jurgita Lieponė, kuri yra parašiusi ne vieną žymių Lietuvos žmonių biografiją.
„Ji mane ir paskatino – jei ne Jurgita, būčiau neprisiruošęs. Galvojau – kam čia reikia, bet Jurgita pasakė: liks anūkams. Ir tikrai, pagalvojau – o jei turėčiau savo senelio užrašytas istorijas? Koks turtas! Su tokia mintim ir parašėm. Koncertų metu prekiausiu ir knyga“, – kalbėjo bardas K. Jakutis, kuris šiais metais sukūrė ir naujų dainų.
„Viena jų – „Dovanok man baltą“ – jau išėjo. Per vasarą dar išeis keturios ar penkios. Rudeniniam turui esu pasiruošęs. Dainas leidžiu specialiai po vieną, singlais. Praktiškai paruošta ir daina „Vasara, palauk“, kuri gimusi iš vaikystės prisiminimų, – apie naujausius kūrinius pasakojo dainų autorius ir atlikėjas. – Esu gimęs Kalviškiuose, kur netoli gelžkelis Peterburgas–Varšuva. Traukinio dundėjimas mums buvo įsirėžęs į kasdieninę veiklą – net laikrodžio nereikėjo, žinojom pagal traukinį, kiek valandų. Daina sukėlė prisiminimus, kai tarybiniais laikais atvažiuodavo leningradiečiai, „dačnikai“. Jie labai mėgdavo bendrauti, ateidavo pas mus pirkti pieno, o mamai ne tiek ta kapeika buvo svarbi, kiek bendravimas. Kartą, jau buvau paauglys, atvyko mergaitė. Ji liečia mano ranką, veidą, blakstienas, sakydama „kakyje resnyci“ („kokios blakstienos“ – sužinojau, kaip rusiškai „blakstienos“). To keistumo pagautas, aš pabėgau miškan, grįžtu, norėtųsi, kad ta mergiotė dar būtų, o jos nebėra… Ir ta daina lyg noras sustabdyti vasarą, jaunystę…“
K. Jakutis yra išleidęs dešimt savo dainų albumų.

The post Kazimieras Jakutis ruošiasi išleisti knygą appeared first on Anyksta.lt.

– Toks jaunas žmogus ir tiek daug nuveikęs. Kaip spėjate?

– Užaugau šeimoje, kuri yra labai darbšti ir manau, tai įskiepijo tam tikras vertybes – darbštumą, atsakomybę. Todėl, tikriausiai, ir užsiimu daugeliu sričių. Apskritai, nemanau, kad žmogus yra sutvertas tik vienai sričiai.

Man labai patinka mokytis, tobulėti, išbandyti naujus dalykus. Jei kažką darau, darau maksimaliai, kiek galiu.

Gal kai kam atrodo, kad nepasirenku vienos srities, bet man tai ir yra smagu. Vieną dieną renginių organizatorė, kitą – projektų vadovė, o trečią dirbi su skaičiukais. Tai lavina smegenis. Labai gerai ir ūkis. Dirbdamas protinį darbą pavargsti, grįžti namo ir leki šieno grėbti, pas gyvulius. Tai – geras balansas.

– Studijas baigėte Kaune. Kodėl grįžote į Anykščius?

– Taip susiklostė aplinkybės. Kaune dirbau Vytauto Didžiojo karo muziejuje, vėliau – Kauno rajono Ežerėlio kultūros centro Ringaudų laisvalaikio salėje.

Bet grįžau į Anykščius, palikau visus draugus Kaune. Buvo vasara, mano šeima turi ūkį, o ūkyje visada yra darbų. Dirbau ten, o paskui atsirado darbo pasiūlymas Anykščiuose. Pabandžiau ir pakliuvau į Anykščių rajono savivaldybę.

– Ar savivaldybėje, kur dauguma darbuotojų – vyresni, daug metų čia dirbantys, nebuvo neigiamo požiūrio į jauną žmogų?

– Manau, kad visi kolektyvai, pas kuriuos ateina jaunas žmogus, džiaugiasi. Jaunas žmogus atneša naujų gūsių. Pavyzdžiui, kuomet atėjau dirbti į savivaldybę, niekas mūsų, Kultūros ir turizmo skyriuje, nesinaudojo „google drive“, visi siuntinėjosi informaciją el. paštais. Niekaip negalėjau suprasti: juk yra dokumentas, kurį įkeli ir jį gali visi redaguoti! Šitą dalyką įskiepijau ir galiu pasakyti, kad tai tikrai yra mano indėlis. Tai labai „faina“.

– Kodėl pasitraukėte iš savivaldybės, ar pajautėte, kad šis darbas – ne jums?

– Darbas savivaldybėje – labai gera patirtis. Esu kultūros, renginių organizavimo žmogus, todėl buvo labai naudinga sužinoti, kaip yra finansuojama kultūra, kaip išduodami leidimai organizuoti renginius. Dokumentų rengimas, prašymų teikimas – išmokau, kaip tą reikia daryti. Šitą patirtį labai vertinu.

O pasitraukiau, nes supratau, kad viskas labai nuspėjama: žinau, kad dabar ateis šitas dokumentas, dabar reikės parengti ataskaitą… Pasijutau, kad sukuosi ratuku, o man nepatinka užsisėdėti. Man reikia naujovių, iššūkių ir augimo.

Renginiai yra visiškas mano varikliukas. Tas galvos skausmas, lėkimas, man žiauriai patinka! Nereikia valgyti, nereikia miegoti, duokit man organizuoti. O savivaldybė – ne tokia įstaiga.

– Ieškojote darbo Anykščiuose?

– Iš tikrųjų, norėjau išvažiuoti. Jauno žmogaus kultūra yra kiek kitokia nei vyresnio, o Anykščiuose to trūksta. Jei jauni žmonės nori savo kultūros, savo mėgstamų atlikėjų koncertų, turi važiuoti į kitus miestus.

Man labai patinka, kad didmiesčiuose yra įvairovė: sumąstei, nuėjai į renginį, kuris tau artimas. Čia yra sudėtingiau. Norėjosi į didmiestį, nors gyvenimas bute slegia. Man labai patinka gyventi kaime.

Bet Anykščiai manęs nepaleidžia. Ieškom galimybių, kaip padaryti, kad jaunimas galėtų džiaugtis ta jaunimo kultūra. Jei neturi draugų ir pažįstamų, jų ieškai. Taip viskas formuojasi ir atsiranda.

– Taip atsirado „ALT3RNO“?

– Taip atsirado „ALT3RNO“. Kai atvažiavau į Anykščius iš Kauno, pajutau liūdesį, kad jauni žmonės turi iš čia važiuoti į kitus miestus. O ir nuvažiuoti ne visi turi galimybių. Labai džiaugiuosi, kad atradau žmonių, mąstančių kaip aš ir pasirašančių visokioms „crazy“ idėjoms. Anykščiai turi labai „fainų“ jaunų žmonių, kurie nori daryti, tik reikia juos surasti arba paskatinti.

Iš pradžių galvojom, kad festivalis bus visiškai jaunimui, nuo 14 metų. Kai padarėme pirmą renginį, pamatėme, kad jis domina ne tik paauglius, auditorija buvo iki 45-erių metų. Supratome, kad ir šios kategorijos žmonėms, kuriems patinka alternatyvi muzika, to reikia. Manau, „Devilstone“ užaugino norą turėti kitokios kultūros.

Kai pernai „ALT3RNO“ darėme „Mandrų puodų“ kieme, apėjome kaimynus, iškabinome skrajutes daugiabučių laiptinėse, kad vyks toks festivalis, kad atsiprašome dėl triukšmo, kad kviečiame ateiti, pabūti kartu. Esu už tai, kad su žmonėmis reikia elgtis pagarbiai.

– Šiais metais, kaip ir didelė dalis bendruomenių projektų, „ALT3RNO“ taip pat negavo savivaldybės finansavimo. Kaip tai vertinate?

– Vis tiek padarysim. Kam tą dieną pasakiau, visi nustebo, kaip gali būti nefinansuota. Kai aš atėjau [dirbti į savivaldybę], padarėme vieną finansavimo priemonę gal iš trijų, pagal kurią gali teikti paraiškas visi. Tikėjausi, kad šitaip pritrauksime ne tik vietinių, bet ir kitų miestų projektų, nes tiesiog knygos pristatymas, tiesiog koncertukas nebėra įdomu. Projektai tokiu būdu galėjo gauti iki 16 tūkstančių eurų finansavimą, nebe tūkstančio. O išėjo kaip išėjo… Tam ir yra vertinimo komisija, kuri turėtų pažiūrėti į projekto vertę, į projekto gylį.

– Visai neseniai pradėjote dirbti bibliotekoje. Kaip pasirinkote šią sritį?

– Išduosiu, kad bibliotekos direktorė mane gal pusę metų kalbino, kad ateičiau pas juos dirbti. Nesigailiu. Biblioteka labai atsinaujinusi, labai geras kolektyvas, norintis daryti, neskaičiuojantis savo laiko.

Biblioteka nebėra ta vieta, kur turi būti tyla ir ramybė, dabar čia vyksta įvairūs renginiai, yra daug juoko, šurmulio, naujovių. Kai mokslo metai, bibliotekoje labai daug jaunimo.

– Jauni žmonės sako, kad Anykščiuose nėra darbo, nėra perspektyvų. Paneigėt mitus?

– Nemanau, kad paneigiau. Tikriausiai atsirado tinkamas pasiūlymas pagal mano specialybę.

Manau, kad Anykščiuose trūksta darbų, ypač jaunam žmogui, kuris nori aukštesnių pareigų – jau nesinori eiti dirbti tiesiog padavėju. Žinoma, jei nori, visada gali darbo vietą susikurti.

– Ko Anykščiuose jaunimui labiausiai trūksta?

– Erdvės veikti, teigiamo požiūrio į jaunimą, nes daug kas sako, kad neįmanoma jų niekur pritraukti, niekas jiems neįdomu. Bet taip nėra. Kai pernai rengėme „ALT3RNO“, turėjome per 30 savanorių! Nori jaunimas daryti. Šiemet patys rašė paraišką, ieškojo atlikėjų, rėmėjų. Reikia jaunimu patikėti ir suteikti erdvę kurti.

Gaila, kad Anykščiuose nėra daug vietos savanoriauti. Aš pati studijuodama labai daug savanoriavau. Čia nėra tokios erdvės išbandyti save. „ALT3RNO“ šitą galimybę suteikia, bet vieno festivalio tam neužtenka…

– Baigėte Vytauto Didžiojo universitetą ir visai neseniai – Aukštaitijos profesinio rengimo Anykščių filialą. Kodėl?

– Ne iš vieno esu girdėjusi, kad, pabaigę bakalaurą, magistrą, nueina mokytis į profesinę mokyklą. O išėjo taip, kad mano tėvai turi ūkį, UAB’ą ir ten yra buhalterija. Mes esame tokie, kad stengiamės daryti viską patys, buhalteriją tvarkyti – taip pat. Tą dariau aš, bet man trūko žinių, esu baigusi kūrybines industrijas, viešąją komunikaciją, o magistrą – strateginių organizacijų valdymą – bet tai nėra apie skaičius. Ieškojau kursų, bet man toks formatas netiko. Vėliau internete pamačiau, kad profesinėje mokykloje ieško norinčių mokytis apskaitininku. Pasiryžau ir esu labai patenkinta. Visiems patarčiau mokytis profesinėje mokykloje ir išmokti vien dėl savęs.

– Esate dalyvavusi „Anykštos“ organizuotoje jaunųjų žurnalistų mokyklėlėje. Ką jums davė ši patirtis? Gal pastūmėjo komunikacijos link?

– Žurnalistų mokyklėlei, „Anykštos“ redakcijai, esu labai dėkinga už tai, ką jie darė. Tai man labai padėjo studijuojant komunikaciją. Dėstomą teoriją jau buvau sužinojusi per praktiką – kai reikėdavo parašyti pranešimą spaudai, man nebūdavo jokių problemų, nes jau žinojau, kaip tą reikia padaryti. Ir iki dabar mokyklėlėje įgytos žinios man praverčia, ir draugų ten susiradau, su kuriais iki šiol palaikau ryšį. Buvo labai naudingas ir reikalingas projektas.

– Jūsų broliai, seserys tokie pat iniciatyvūs?

– Turiu dvi seseris ir brolį. Manau, kad jie yra iniciatyvūs. Mano viena sesuo yra teisininkė, dirba advokato padėjėja Kaune. Ji padeda žmonėms, net nemokamai konsultuoja, labai geranoriška. Jei kažkuris sugalvoja kažką daryti, visi vieni kitus labai palaikome ir vieni kitiems padedam, bendradarbiaujame. Esame panašūs, su tokiomis pačiomis vertybėmis. Net esu tikra, kad perimsime visi šeimos ūkį, nes esame labai vieningi.

– Kodėl tuomet komunikacija, kultūra, o ne ūkis?

– Manau, kad visi, kai gimstame, gimstame su kažkokiu polinkiu. Esame skirtingi, o aš nuo mažumės buvau prie kultūros. Lankiau muzikos mokyklą, mėgau dainuoti. Užaugau su muzika – mano tėtis kažkada buvo didžėjus ir vesdavo šokius. Man patiko piešti, mano piešiniai būdavo vežami į konkursus. Kai svarsčiau, ką studijuoti – dabar juokinga – rinkausi tarp muzikos ir genetikos, nes labai patiko biologija. Nors vaikystėje norėjau būti dainininke, bet supratau, kad atlikėja būti nenoriu, man labai patinka būti užkulisiuose. Man patarė kūrybines industrijas ir aš ten nuėjau.

– Kokia jūsų nuomonė apie kaimo bibliotekas? Ar jos reikalingos, kai ten ateina vienas kitas žmogus?

– Bibliotekos kaimuose, miesteliuose – ne visai bibliotekos. Jos yra tam tikra bendruomenės susibūrimo erdvė, kultūros vieta. Ten dirbančios bibliotekininkės sugalvoja renginių, parodų, dirbtuvėlių, jos kuria tą bendruomenę.

Faktas, kad filialai yra reikalingi. Ar tai kainuoja? Tikrai nemažai. Bet iš kaimų ir taip viskas traukiasi…

– Ar lieka laiko pomėgiams?

– Mažai. Dabar groju elektrine gitara, o šiaip esu baigusi fortepijoną. Groti mokausi savarankiškai. Per muziką susigyvenu su mintimis, emocijomis, dienos patirtimi.

The post Anykščiuose jaunimui trūksta kūrybinės erdvės appeared first on Anyksta.lt.

Tuo tarpu, pagal tėvų pasakojimus, mūsiškiai gavo kur kas mažiau. Ar tikrai rajono biudžetas toks kiauras, kad net apsiaustai nuo lietaus, kainuojantys kelis eurus, yra per brangūs? Be abejonės, tėvai dėl to euro nenuskurs, – ir su redakcija susisiekusi mama sakė – nieko, nupirksim. Bet vien parodytas dėmesys kai kada vertesnis už tą pinigėlį – savivaldybė nenuskurs, o choristų tėvai džiaugsis, kokia gera ir dėmesinga mūsų valdžia. Dar ir feisbuke padėkos.
Ir vis tik negaliu negrįžti prie „valdiško“ choro „Šilelis“, kuris yra finansuojamas savivaldybės lėšomis. Iš karto pasakau, kad nieko prieš neturiu nei prieš šį chorą, nei jo choristus. Po pirmojo choro pasirodymo manęs meras paklausė: „Gražu?“ „Gražu“ – atsakiau. Ir nemelavau.

Kad choras reikalingas – tikrai sutinku: susirinko entuziastingi, balsingi žmonės, kurie kuria puikius dalykus. Kuo daugiau tokių, tuo smagiau. Tačiau nesutinku, kad jam būtų suteikiamos išskirtinės sąlygos. Kodėl tuomet nebuvo finansuojamas mokytojos Ritos Uturytės choras, dainų šventėje atstovavęs Anykščius? Kuo šis choras kitoks? Juk jie taip pat dainuoja gražiai. Suprantama, jei „Šilelis“ yra savivaldybės „pagamintas“, jam ir pinigai atkeliauja iš biudžeto, tačiau mokyklos taip pat priklauso savivaldybei, tai gal bent prieš šventes galima nusimatyti tais keliais tūkstančiais eurų daugiau mūsų vaikams… Galų gale, dainų šventė nėra eilinis koncertas kokios miesto šventės metu. Tai yra vienas svarbiausių valstybės kultūrinių renginių, į kurį vaikai patenka tik po atrankų ir įdėję milžinišką darbą.
Apskritai norėtųsi, kad iniciatyvus jaunimas būtų labiau pastebėtas, labiau skatinamas. Laimėjai kokį respublikinį dainų ar piešinių konkursą, parvežei auksą iš varžybų – ir tau nors 50 eurų. Vaikui ir tiek jau pinigėlis, plius dėmesys iš valdžios. O jei dar kokio kultūros centro scenoje! Vaikai, ypač mažesni, didžiuojasi mero rankos paspaudimu, jiems tai tolygu kaip man su Trumpu nusifotkinti… Padėti jaunuoliams siekti tikslo, būti pamatytiems ir paskatintiems – manau, tai turėtų būti prioritetas. Juk kai savivaldybė pasirūpina mažais dalykais, ji tarsi pasako: mes matom jūsų darbą, vertiname jūsų pastangas! Vienas vaikas po tokio dėmesio norės dar labiau stengtis, kitas supras, kad jo darbas yra svarbus, o trečias galbūt pasirinks likti kurti savo krašte.
Gal kitą kartą, planuojant biudžetą, atsiras daugiau dėmesio jaunimui. Juk investicija į vaikus niekada nebūna per didelė, o mūsų mokinukų darbas, jų įdėtos pastangos – tikroji mūsų rajono vertybė.
P. S. Jau paruošus tekstą atėjo žinia, kad savivaldybė vis tik vaikams lietpalčius parūpino!

The post Dainų šventė: džiaugsmas su kartėlio prieskoniu (Rievės.2026-07-03) appeared first on Anyksta.lt.

„Šiemet jis ypatingas tuo, kad buvo skirtas daugiausia vaikams iki 12 metų. „Knygų starto erdvė“ buvo skirta vaikams iki 2 metų. Vyresniesiems – interaktyvi ekspozicija, skirta Konstantinui Sirvydui.
Pagrindinės festivalio veiklos vyko miesto parke, spektakliai buvo kultūros centro salėje, o bibliotekoje – paroda. Ir, žinoma, Istorijų dvarelis – erdvė, kurioje, galima patyrinėti“, – apie festivalį pasakojo Anykščių viešosios bibliotekos direktorė J. Bugailiškienė, kuri pridūrė, kad dėl karštų orų buvo sulaukta mažiau lankytojų, nei tikėtasi.

Anykščių viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė džiaugėsi, kad visos šeimų festivalyje siūlytos veiklos, skirtos net vaikams iki 2 metukų, sulaukė lankytojų.
Anykščių L. ir S. Didžiulių bibliotekos nuotraukos

„Dalyvių buvo apie du tris šimtus – pusė tiek, kiek tikėjomės. Buvo svečių iš Vilniaus, Kauno, net Estijos. Edukatorės minėjo, kad buvo ir angliškai kalbančių.
Visos veiklos šeštadienį užsipildė, buvo net nustebusių, kiek daug bibliotekoje vaikų! Šeštadienį vyko lėlių teatro spektaklis, žmonės net netilpo, o į sekmadienio spektaklį rinkosi ir suaugę žiūrovai be vaikų. Tai nėra masinis renginys, daugiau tiems, kas domisi literatūra. Tuo džiaugėsi ir atvykę knygų autoriai – 2025 metų Metų knygos rinkimų laureatės Aušrinė Tilindė ir Greta Alicė (jos komiksų knygos „Liežuvis“ iliustracija šiemet tapo festivalio simboliu), Jurga Vilė bei Viltė Žumbakytė-Haisch, Evelina Daciūtė, Aušra Kiudulaitė, Benas Bėrantas ir Kornelija Žalpytė“, – kalbėjo J. Bugailiškienė. Ji pridūrė, jog „Nuotykiai tęsiasi“ galėtų vykti Dainuvos slėnyje, kur vykdavo ir anksčiau – šeimos galėtų įsikurti dviem dienoms palapinėse, kaip ir kitų festivalių metu.

Vaikų literatūros ir šeimų literatūrinis festivalis „Nuotykiai tęsiasi“ finansuojamas Kultūros tarybos – projektui buvo skirta 15 tūkst. Eur, o biblioteka turi prisidėti ne mažiau 10 proc. Taip pat ne anykštėnams buvo parduodami bilietai.
Šventę organizavo Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka kartu su literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ ir VšĮ Mokyklų tobulinimo centru.

The post Šeimų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi“ – dalyviai iš užsienio appeared first on Anyksta.lt.

Laiko samprata – ciklinė

Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytoja doc. dr. J. Zabulytė susirinkusiesiems papasakojo apie tradicinės kultūros bruožus, kuo jie skiriasi, kaip keičiasi, kokie simboliai naudojami skirtingose tautose. O naudojami beveik visame pasaulyje labai panašūs simboliai, tik skiriasi jų stilistika.
„Kiekviena kultūra, kaip ir kiekvienas žmogus, yra kitokie ir jų kriterijai skirtingi. <…> Raštas, žodžio kultūra, – jos nėra nei aukštesnės, nei žemesnės, jos tiesiog yra kitokios. Žodžio galia žodinėje kultūroje yra pati stipriausia, o rašto kultūroje žodis nesvarbu, svarbiausia – raštas. O kalbant apie tradicinę kultūrą, turime omenyje kaimo kultūrą. Labai daug dėmenų ir bruožų yra išlikę iki šiol religinėse sistemose, nes tai yra stabilu“, – kalbėjo doc. dr. J. Zabulytė.
Doc. dr. J. Zabulytė pasakojo, jog anksčiau žmonės neskaičiavo laiko remdamiesi Kristaus gimimu, laiko samprata buvo ne linijinė, o ciklinė. Buvo pagrindinės keturios šventės, kurios buvo laikomos laiko virsmu. Tai – vasaros saulėgrįža, Rasos – aukščiausias taškas pagal dangaus simboliką, branda, kuomet jaunimas pina vainikėlį, atlieka kitus ritualus. Šiai šventei, pasak pranešėjos, labai svarbus simbolis yra vainikas, taip pat – vanduo. Buvo tikima, kad iš birželio 23 į 24 dieną, patekėjus saulei, rasa turi gydomųjų, jauninančių savybių. Svarbu ugnis – dangaus ir požemio simbolis.
„Svarbu ir paparčio žiedas. Buvo tikima, kad jis pražysta naktį ir tas, kas randa paparčio žiedą, įgauna magiškų galių – supranta kitų žmonių, gyvūnų mintis. Bet yra sąlyga: turi eiti vienas į mišką naktį. Vieni sako, kad turi pasitiesti baltą, nedažytą naminę drobulę, ant jos atsisėsti prie paparčio ir laukti visą naktį – jei krenta žiedas, turi spėti jį pagauti, kad nespėtų pasiekti žemės. Kiti sako, kad reikia apsidėti ratą šermukšnio lazdelėmis ir laukti. Šių simbolių prasmė – ta pati: apsauga. Būdavo, vieni eina ieškoti paparčio žiedo, o kiti gąsdina. Tai – tamsiųjų jėgų, kurios tavęs tyko, simbolis. Nes atėjai ne į savo pasaulį, apie kurį nieko nežinai. Beje, jei žmogui pavyksta pagauti paparčio žiedą, jis turi niekam neprasitarti, antraip visos galios dings“, – pasakojo doc. dr. J. Zabulytė.
Kita šventė – Ilgės, Vėlinės, švenčiamos nuėmus derlių. Žmonės dėkodavo protėviams, kad užaugino derlių ir tuo pačiu prašydavo apsaugos tamsiuoju metu. Tuomet – žiemos saulėgrįža, Kūčios – šeimos šventė, skirta protėviams, kuomet dar kartą padėkojama.
„Visi maistai – ritualiniai, susiję su derliumi. Kūčia ir kūčiukai: įvairių grūdų košė ir duonelė protėviams. Naktis į Kalėdas irgi yra burtų metas, vyksta bendravimas su požeminiu pasauliu. Tikima, kad tą naktį kalba gyvuliai – vėl tas pats motyvas“, – sakė doc. dr. J. Zabulytė.
Tuomet ateina Užgavėnės ir vėl – pavasario lygės.

Kvadratas – stabilumo ženklas

Kas yra kultūra erdviniu, o ne laiko požiūriu? – paskaitos klausytojų teiravosi dėstytoja.
„Sava laikoma ta erdvė, kuri sukultūrinta, įsisavinta, žmogaus pripažįstama. Tai – namai, kiemas, kaimas. <…> Kas nesukultūrinta, žmogui nepažinu, yra svetima, chaosas. Tai yra miškas, pelkė, kelias, laukai, kalnai – visa tai, kas žmogui nepriklauso. Ten yra visų demoninių būtybių gyvenamoji vieta. Žodis „pragaras“ reiškia „pro garus“, garuoti, o tai yra pelkė. Svetimos erdvės gali būti šventvietės, <…> Axis mundi vieta, kur atsidaro dangaus ir požemio pasaulis. Krikščionybėje tokios vietos dažniausiai siejamos su Marijos apsireikšimu.
<…> Šventa vieta galėjo būti ir namai. Tai – žmogaus šventykla, šeimos kūrimo vieta“, – kalbėjo doc. dr. J. Zabulytė, kuri susirinkusiesiems pasakojo ir apie mums svarbius simbolius.
„Visose pasaulio kultūrose kvadratas yra stabilumo ženklas. Taip pat labai svarbūs skaičiai yra 4, 2 ir 3. Turime tris taškus, tris pasaulius, tris laiko juostas; skaičius trys – sandaros skaičius. Keturi – tai keturios pasaulio šalys, keturi vėjai, keturi gamtos elementai…
Apskritimas. Plačiąja prasme – amžinybė, begalybė, siauresne – dangus, Dievas. Kryžius apskritime plačiąja prasme – pasaulis, siauresne – saulės simbolis. Šią simboliką matome jau nuo neolito laikų, Baltų kultūroje.
Augaliniai motyvai, segmentinės žvaigždės irgi labai svarbu.
Yra mandalos, kurių principas – tas pats. Matome centrą, vertikalę, horizontalę, viskas brėžiama į kvadratą, kur aiškiai matosi keturi vartai – keturios pasaulio šalys. Visa tai įrėžiama į apskritimą, dar po to dedama į kvadratą – kosmoso energijos, visatos ir žemiškojo stabilumo ryšys. Viskas sujungta apskritimais, nieko nėra atsitiktinio“, – žiniomis dalijosi humanitarinių mokslų daktarė.

Medis yra populiariausias įvaizdis

Doc. dr. J. Zabulytė pristatė ir įvairius įvaizdžius kultūroje, kurie turi panašias reikšmes kone visur.
„Visų pirma, visos stulpinės formos – jos turi įkastą požeminę dalį, žeminę dalį ir viršutinę.
Ten, kur stovi stelos, tikėtina, kad buvo svarbaus žmogaus kapas. Kanados Haidu saloje iki dabar statomi toteminiai stulpai. O pas mus būdavo statomi labai aukšti, iki 15 metrų, stogastulpiai: įkastoji dalis – požemis, stulpas su nameliu, kuriame dabar „apgyvendinamas“ šventasis – tai yra žemė, ir viršūnė, dažniausiai su medine ar metaline saule atstovauja dangų“, – sakė dėstytoja.
Kitas įvaizdis – kolona, kuri turi tris dalis. Pati kolona yra Axis mundi, laikanti konstrukcija. Taip pat yra obeliskai, piramidės, kupolai.
Pats populiariausias įvaizdis, pasak doc. dr. J. Zabulytės – medis, kaip pasaulio ašis.
„Medis pirmiausia yra šaknys, kurios priklauso požeminiam pasauliui. Šaknys maitina medį. <…> Visa, kas yra viršuje, vaizduoja žemiškąjį pasaulį, o viršūnė, kurioje vaizduojamas gaidys (saulės, šviesos, aušros paukštis), vaizduoja dangaus pasaulį. Skirtingose šalyse vaizduojamas skirtingas medis, pasauliai. Bet simboliai tie patys – medžiai. Mūsų medis – ąžuolas.
Medžiai buvo ir šventyklos, prie kurių buvo atliekamos apeigos“, – pasakojo doc. dr. J. Zabulytė.
Kitas variantas – gyvybės medis. Tai, pasak dėstytojos, yra ir tas pats, ir ne tas pats. Tas pats – nes susiję su medžiu, medžio įvaizdžiu.
„Bet tai nėra medis, taip išreiškiama augimo idėja. Pats seniausias gyvybės medis yra Sirijoje. Labai dažnai toks medis baigiasi kankorėžiais, žiedais. <…>
Tautodailėje dažniausiai gyvybės medį matome ten, kas susiję su kraičiu, kraitinėmis skryniomis, kurios priklauso išskirtinai merginoms. Tie piešiniai – palinkėjimai merginoms, kad būk graži, žydinti ir vaisinga. Žmogaus vaisingumas – vienas pagrindinių kriterijų. Vyrauja augalai, bet yra vaizduojamas ir gandras, višta, gaidys. Niekur nenupiešti konkretūs augalai, bet labai svarbu buvo skaičius 3, dėl to piešti trys žiedlapiai. Buvo stilizuota žydinčio, vešlaus augalo idėja. Tokia ornamentika būdinga ir tautiniams kostiumams – skirtingose šalyse skirtinga stilistika“, – apie kone visame pasaulyje vyraujančius simbolius pasakojo Vilniaus dailės akademijos dėstytoja.
Gyvybės medis, kaip sakė doc. dr. J. Zabulytė, buvo vaizduojamas ant indaujų, darbo įrankių, rankšluostinių, vestuvinėje tekstilėje, prijuostėse, kurios moteriai turėjo ir apsauginę reikšmę.

The post Simboliai beveik visose kultūrose –vienodi appeared first on Anyksta.lt.

„Šiemet jis ypatingas tuo, kad skirtas daugiausia vaikams iki 12 metų. Laukiame nuo pačių mažiausių – „Knygų starto erdvė“ skirta vaikams iki 2 metų. Vyresniesiems bus interaktyvi ekspozicija, skirta Konstantinui Sirvydui.

Pagrindinės festivalio veiklos vyks miesto parke, spektakliai vyks kultūros centro salėje, o bibliotekoje bus paroda. Ir, žinoma, Istorijų dvarelis – erdvė, kurioje, galima patyrinėti.

Esame trys bendraorganizatoriai, bet šiais metais biblioteka yra pagrindinis organizatorius. Patys festivalio iniciatoriai yra Literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ ir Mokyklų tobulinimo centras“, – pasakojo Anykščių viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė.

The post Rytoj – aštuntasis šeimų festivalis „Nuotykiai tęsiasi“ appeared first on Anyksta.lt.