Štai ir atėjo toks metas, kada kiekvienas dabar gali Bažnyčios adresu išsakyti, išsikalbėti, išsirodyti, išsituštinti, net išsivemti. Internetinės platybės mirga marga visokiomis spalvomis ir straipsniais apie tai, kas ką tvirkino ar netvirkino. Įvairūs ir gausūs, lyg Vilniaus Gariūnų turgaus asortimentas, yra ir taip vadinami komentarai, pradedant jų autoriais, kurie vargiai sugeba sumontuoti elementariausią sakinį ir iki tų autorių, kurie visomis savo jėgomis bando parodyti, kaip nekenčia Bažnyčios ir jos kunigų.
Žinoma, mylėti ar neapkęsti – tokį savo emocijų kelią pasirenka kiekvienas kaip nori. Aš taip pat. Aš tai pat, kaip ir daugumas, skaitau spaudą, klausausi radijo, stebiu televizijos laidas ir man yra labai svarbu, kas gi dabar Lietuvoje šiuo laiku vyksta.
Jei žmogus savo laisva valia daro nusikaltimą, tas žmogus turi atsakyti prieš įstatymą, nežiūrint, kas jis yra ir kokias pareigas užima. Blogis negali turėti jokių privilegijų! Nors ne paslaptis, kad šiuo metu nuteistieji ir įkalinimo įstaigose esantys kai kurie politikai turi neblogas gyvenimo sąlygas, lyginant su sąlygomis kokio nors plėšikėlio ar vagies. O gal tai atsitiktinumas? Norėčiau tuo patikėti, bet…
Dabar šiek tiek ir apie kunigus. Žinoma, ne apie visus. Nes daugumas tų kunigų ramiai ir nuoširdžiai darbuojasi savo parapijose, kuriose yra ne vien močiutės ir diedukai, bet yra ir jaunos šeimos, yra ir vaikai, net patarnaujantys mišiose. Man pačiam Dievas davė ne vieną kartą dirbti su vaikais, net būti su jais visas 24 valandas per parą, auklėjant, mokant, keliaujant, paprasčiausiai kalbantis su jais – mano auklėtiniais.
Tie trys metai Italijoje dirbant saleziečių auklėjimo ir mokymo įstaigose ypač su paaugliais, man buvo tarsi ilgos, trijų metų rekolekcijos, kurių metu Dievas padėjo dar geriau suvokti, kad kiekvieno žmogaus, ypač vaiko pasaulis yra šventas ir nevalia to pasaulio kažkokiu būdu paniekinti, sužeisti.
Pamenu, kaip mano vaikai (taip iki šiolei vadinu buvusius mano auklėtinius) man patikėdavo savo pasaulį, tarsi kažkas būtų patikėję tau brangenybes, kurias tu turi saugoti, o ne grobti ar vogti. Tik niekada negalėsiu sau atleisti, kai esu vieną vaiką grubiai pastūmęs, nes iš jo lūpų savo adresu išgirdau keiksmažodį.
Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, ypač kai tas mano „neklaužada“ paskui atsiprašė, su manim pasidalindamas didelę šokolado plytą per ilgąją pertrauką. Tai buvo mūsų savotiškas susitaikymo „tostas“. Tikrai, tie praktikos metai buvo nuostabūs. Nors tais metais dar buvau pakankamai jauno amžiaus, jaučiau kaip manyje tvirtėja dvasinės tėvystės jausmas, nors ir tie vaikai buvo ne mano. Praėjo daug metų. Kur dabar jie visi – mano auklėtiniai? Tikiuosi, kad jau yra sukūrę šeimas, augina savo vaikučius, sąžiningai dirba ir yra tikros asmenybės. Viliuosi, kad prie tos jų gyvenimo šviesos ir aš prisidėjau…
Ne, ne vien vaiko, bet kiekvieno žmogaus visa esybė, tame tarpe ir intymioji jos pusė yra šventa. Tačiau ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje dabar regimas vis labiau stiprėjantis nuogo kūno kultas, agresyvi seksualumo reklama, kurioje labai aiškiai matomos paslėptos dviprasmybės ir stiprios aistrų provokacijos.
O modernaus gyvenimo sukeliamas stresas dažnai verčia dabarties žmogų imti iš pasaulio įvairiausių atsipalaidavimo priemonių. Tai gali būti ne vien cigaretė ar taurė brendžio, ar narkotinės medžiagos.
Tai gali būti ir kito žmogaus nuogas kūnas, kaip priemonė atsipalaiduoti. Žinoma, suaugusio žmogaus kūną ne taip jau lengva paimti. Tačiau vaiko ar paauglio lengviausia. Ypač apgaulės, manipuliavimo ar net bauginimo priemonėmis – kas yra baisūs dalykai.
Vaikas ir paauglys yra tokioje augimo ir brandos fazėje, kada yra stiprus noras kažką išbandyti naujo, gal ir netinkamo, bet naujo, ypač jei tuose bandymuose atsiranda galimybė gauti pinigų ar kitos naudos. Todėl ne paslaptis, kad vaikai ir paaugliai gali pakliūti į asmenų, nesugebančių savęs kontroliuoti (ypač lytiniame gyvenime), rankas. O tokie žmonės gali būti ne vien kunigai. Tokie žmonės gali būti pasauliečiai mokytojai, gydytojai, kariškiai, politikai, Seimo nariai.
Pavyzdžių turime, deja, nemažai. Į juodąją atmintį ateina prisiminimai ir apie iki šiolei taip ir likusią paslaptimi Kedžių šeimos tragediją. Gaila, kad visuomenė per greitai viską pamiršo, nes vienas skandalas paskui sekė kitą. Taigi, lytiškumas ir jo suvaldymas aktualus visiems be išimties. Todėl Bažnyčia čia negali ir neprivalo būti vieninteliu atpirkimo ožiu. Bažnyčia privalo būti šventa, bet neprivalo viena ir vienintelė save barstyti atgailos pelenais. O pavienių kunigų nusikaltimas negali būti tarsi visuotinė apkalta Bažnyčiai. Juk tada turime panašiai elgtis su visais gydytojais, jei vienas gydytojas piktybiškai pakenkė paciento sveikatai ir gyvybei. Arba kaltas turi būti visas Lietuvos Seimas, jei vienas iš jo narių (jau dabar buvusių) padarė ne vieną nusikaltimą prieš nepilnamečius. Taip tikrai nėra. Tad kodėl dabar dėl pavienių nusikaltusių kunigų turi būti kalta visa Bažnyčia?
Gaila, kad šiuo metu tokios visuotinės Bažnyčios apkaltos yra ir siekiama.
Drįstu manyti, kad kai kurių tokių siekėjų tariamai nuoširdūs pasipiktinimai Bažnyčia turi tikslą: labai būtų gerai, kad Bažnyčia turėtų kuo mažiau kontaktų su jaunimu, ypač krikščioniškos pasaulėžiūros ugdyme.
O kai kas vis dar bando suvesti ir asmenines sąskaitas su Bažnyčia dėl jos tam tikrų mokymo teiginių, ypač lytiškumo, abortų ar socialinio teisingumo klausimu. Tačiau tai nereiškia, kad nusikaltusius kunigus reikia ginti ar slėpti – kaip teko ne vieną kartą skaityti žiniasklaidoje kai kurių autorių straipsniuose. Bažnyčia tikrai nuoširdžiai, gal dar ir netobulai, padarydama ir kai kurių klaidų, ieško būdų, kad ir kunigai, ir pasauliečiai krikščionys nepatektų į blogio pinkles. Tam reikia, kad visuomenėje dar labiau stiprėtų tvirtos dvasios realybė, o ne noras rengti vos ne linčo teismus.
Etikečių visiems dvasininkams be išimties klijavimas, bet kokios neapykantos formos viešas, demonstratyvus rodymas tikrai niekada nepanaikins jokių žmogaus moralinio elgesio sutrikimų problemų. Asmeniškai siekiu, kad kaip suaugęs ir atsakingas už save žmogus, galėčiau bet kokią akimirką būti atsakingas tiek už gerus, tiek už blogus savo darbus. Tikrai nenorėčiau, kad kažkas kitas atsakytų. Nebent aš prarasčiau sveiko proto dovaną.
Dar drįstu manyti, kad emocinės pagalbos reikia ne vien kunigams, bet daugumai šių laikų gyvenime.
Deja, šioje mūsų valstybėje yra svarbiausia kuo daugiau surinkti mokesčių, kuo daugiau pagaminti akademinės industrijos produktų – specialistų, galinčių užpildyti ekonominę sferą, negu visiems rūpintis sveika žmogaus, kaip individo, dvasia. O juk Lietuvos visuomenė tikrai nėra sveika.
Taigi, visiems linkėčiau prisukti nuoširdžių ar suvaidintų emocijų kranelius ir tikrai pradėti ne tik galvoti, bet ir veikti, kad ir vaikui, ir suaugusiam būtų saugu ir gera gyventi šioje žemėje, kuri nekukliai net savo valstybiniame himne save „didvyriu žeme“ vadina.
Gražūs tie mūsų himno žodžiai. Bet dar būtų gražiau ir geriau, jei ir realus gyvenimas būtų gražus.
