Beišnykstančio kaimo vienišius atsisakė paslaugų į namus

Apie tai, kad viename Kavarsko seniūnijos kaime gyvena vienui vienas garbaus amžiaus žmogus, šių eilučių autorės jau buvo rašyta 2022 m. gruodžio mėnesio žurnale „Aukštaitiškas formatas“ ir „Anykštoje“.

Dėl saugumo neminėtas kaimo pavadinimas ir tikrasis žmogaus vardas. Daug įstaigų ir žmonių sukruto, kad senukui būtų pasiekiama bent kokia pagalba: įsitraukė Kavarsko seniūnijos darbuotojai, žmogus buvo vežamas pas gydytoją, parengti dokumentai dėl paslaugų į namus teikimo.
Skaityti nemokančiam, telefono neturinčiam senoliui viskas buvo padėta ant lėkštutės, tačiau socialinių paslaugų centro darbuotojoms nuvykus pas jį, Bronius nepasirašė, kad tokios paslaugos jam reikalingos nuo dabar. Atvirkščiai – jis neva pasirašęs ant lapo, kuriame apiformintas tokios paslaugos jam į namus laikinas sustabdymas.

Pagelbėja bendruomenės žmonės

Įsukę į Broniaus kiemą, pastebėjome šiek tiek užsnigtas čia prieš dieną-kitą įsukusios mašinos vėžes. Girdim, kad iš karto Bronius atkabino durų kablį. Maloniai įleisti į trobos vidų, teiraujamės, kas buvo atvažiavęs. Pasirodo, iš Budrių bendruomenės buvo atvykę. „Va, kokį man atvežė (rodo į džinsinį švarkelį). Prieš „smertį“ visko man privežė“, – kalbėjo Bronius.
Seniūnaitis R. Sunklodas visą valandą įkalbinėjo Bronių, kad jam reikia žmogaus, kas padėtų, kas pas gydytoją nuvežtų.

Pasirašė ar nepasirašė?

Buvome girdėję gandus, kad pas Bronių jau lankėsi dvi Anykščių rajono socialinių paslaugų centro darbuotojos, jas lydėjo vairuotojas iš Kavarsko seniūnijos P. Tyla. Tąkart negalėjo jų palydėti Budrių bendruomenės pirmininkas Valentinas Gudėnas, o seniūnaičiui Raimondui Sunklodui niekas nepaskambino. Be to, niekam daugiau iš bendruomenės narių, kuriuos Bronius pažįsta, jais pasitiki, taip pat nepranešė, kad vyktų kartu, kad būtų lengviau su keistoko charakterio atsiskyrėliu susikalbėti.
„Girdėjom, kad nepasirašėt, ar taip? Nebeatvažiuos daugiau padėjėja?“ – teiravomės Broniaus. „Kaip nepasirašiau? Viską, ką čia turėjo, pasirašiau“, – atsakė senolis.

Ne atsisakymas, bet laikinas sustabdymas

Susisiekusi su Anykščių rajono socialinių paslaugų centro socialine darbuotoja pagalbai į namus Ginalda Matuliauskiene, gavau išsamų atsakymą, kad Bronius laikinai sustabdė paslaugą, bet turi teisę ją atnaujinti: „Vadovaujantis Anykščių rajono savivaldybės tarybos 2021 metais kovo 25 d. sprendimu Nr.1-TS-67 „Dėl asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo Anykščių rajono savivaldybėje tvarkos aprašo“, socialinių paslaugų teikimas asmeniui gali būti sustabdytas iki 120 darbo dienų. Per šį laikotarpį pats asmuo ar bendruomenės nariai, artimieji, gali kreiptis dėl socialinių paslaugų atnaujinimo. Jei asmuo per 120 d. d. nesikreipė dėl socialinių paslaugų atnaujinimo, socialinis darbuotojas pakartotinai kreipiasi į asmenį (nuvykdamas asmeniškai, telefonu, ar kitais susisiekimo būdais) dėl socialinių paslaugų atnaujinimo. Jei ir toliau asmeniui socialinės paslaugos nėra reikalingos, socialinis darbuotojas pildo „Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio vertinimo“ 1 priedo formą, pagrįsdamas, kokiu pagrindu socialinių paslaugų skyrimas turi būti nutrauktas/pratęstas. Sprendimą priima Anykščių rajono savivaldybės socialinių paslaugų organizavimo komisija.“

Pats viską gali, tik ar ilgam?

Pasirodo, Bronius atsakė, kad jam nieko šiuo metu nereikia: malkų jis pats atsineša, vandens irgi, maisto nusiperka, nes, sakė, atvažiuoja „autolavkė“ kartą ar du per mėnesį. Parodė savo brolio nuotraukas darbuotojoms, pabendravo.
Akivaizdu, kad seno žmogaus poreikiai – itin minimalūs, bet kaip jis pasieks gydytoją? Kita vertus, jis ir vengia to gydytojo, ir vaistų nuo spaudimo greičiausiai net negeria…

Dokumentų pasigilinti nepaliko

Klausiau, ar jis turi dokumentus, kuriuos pasirašė. Gal Kavarsko socialinio darbo organizatorės surašytus, gal iš šalpos skyriaus? Bronius atsakė, kad nieko jis neturi, o ką yra pasirašęs, negalėjo tiksliai įvardyti. Suabejojau dėl to, nes Bronius ne itin moka skaityti, o gal ir visai neskaito. Įdomu, ar jam aiškiai viskas buvo paaiškinta, perskaityta. Net jei ir atvyktų kas iš Broniaus giminės, neturėtų ką paskaityti, dėl ko įkalbėti. Būtų kas palikta, tai bent kontaktai kokie nors po ranka gulėtų. Kiek kartų per savaitę buvo numatyta atvykti, iki kada dar galios tie buvę pradėti rengti dokumentai, iki kada dar Bronius gali pakeisti savo sprendimą? Vėl tektų skambinti, klausti, prašyti, kad atsiųstų. Nesiųstų, nes asmens duomenų apsauga ir kitos „litanijos“… Teko girdėti, kad surašyti dokumentai galioja mėnesį, o tada vėl iš naujo reikės viską tvarkyti.

Koja ištinusi ir raudona

Taip, Bronius dabar atrodo kiek atsigavęs. Kita vertus, parodė ištinusią koją, uždegimas jam nepraėjęs. Jau sugėrė antibiotikų kursą, bet koja atrodo negražiai – akivaizdu, kad reikia tolesnio gydymo. Pasirodė, gydytojo išrašytu tepalu Bronius netepė kojos…
Tad kyla klausimas, kada kas vėl tą vienišių aplankys ir pasidomės juo, jo ištinusia, uždegimo apimta koja? Priminsiu, kad jis neturi net telefono, o tame kaime daugiau niekas negyvena… Nepaklausiau, kur jis bent apsiprausia, bet maždaug galiu įsivaizduoti, kad „bliūde“, ne kur kitur. Ir taip tame „bliūde“ jau dešimt ar daugiau metų…

O dėl saugumo?

Koja turi būti gydoma, bet retoriniai klausimai, ar gydytoją Bronius pasieks. O kaip dėl saugumo? Juk prieš savaitę net po Budrių ir Šovenių kaimus labai lėtai, bet su labai gera mašina kažkas važinėjosi, dienos metu šmirinėjo po apleistus, nuo kolūkio laikų likusius, pastatus. Viename iš tokių pastatų buvo kai kuriuos daiktus pasidėję prie išėjimo – paruošta vogti. Laimei, vietos gyventojai iš tiesų budrūs – patys vieni kitiems greit pranešė apie įtartinus asmenis: kur įlindo, kur toliau pasuko su mašina. Patys vietiniai ir sustabdė ant kelio, pasiteiravo, ko šis čia ieškantis, nufotografavo mašinos numerius…
Kad policija patruliuotų po bebaigiančius išnykti kaimus, irgi nėra vilčių. Girdėjom juk statistinius skaičius, kiek policininkų trūksta Lietuvoje…

„Už ką pasakys, už tą ir balsuosiu“

Paklausiau Broniaus dėl artėjančių rinkimų. Parodė, turi jis gavęs pranešimą apie rinkimus ir informacinį leidinį, kuris Broniaus ant radijo padėtas, nė karto nepavartytas. Klausiau, kas atvežė, kas padavė tą pranešimą. Atsakė, kad gal paštininkė. „Už ką pasakys, už tą ir balsuosiu“, – užtikrintai, bet su šypsena veide atsakė man Bronius apie artėjančius rinkimus ir tą dieną, kai pas jį į namus kas nors atvyks „balso paimti“. Įdomu, kaip yra dėl tų visų, gyvenančių atsiskyrėlišką gyvenimą, nieko nežinančių ir dar plius nemokančių skaityti… Faktas, kad taip ir bus – už ką pasakys, už tą toks ir balsuos… Cha, ir rinkimai bus teisėtai įvykę…

Klausimai be atsakymų

Taip, gali būti, kad žmogus pasirašė, kad neva pats dabar viską gali, t. y. procesas dėl paslaugų į namus sustabdytas, bet ar kada nors kas nors vėl tuo vienišiumi bepasidomės? Pvz., atsiųs kokį patronuojantį asmenį bent kartą per mėnesį?
Taip, netrukus jau pavasaris, ir gal šalia jo sodybos dirbsiantys žemę ūkininkai užsuks. Yra tokia tikimybė. Vasarą jau gal giminaičiai aplankys. Gal iš tiesų ramiai sulauks kitos žiemos senolis? Per „messenger‘į“ susisiekiau su Broniaus giminaite, jo dukterėčia Jūrate Strakšiene, nupasakojau esamą padėtį. Atrašė taip: „Aš taip ir galvojau, kad atsisakys. Na, sunku bus jį įkalbėti. Kaip ir visada, niekuo jis nesiskundžia, o ir pas daktarą jo „neina prikalbinti“, kad pasirodytų. Sunku palikti gimtuosius namus.“ Žinoma, padėkojo man už rūpinimąsi, bet kad šiuo atveju pastangos dėl senolio, vaizdingai išsireiškus, – kaip voro pastangos pakilti su trupiniu į dangų… Senolis kol kas atsisakė, ir baigtas reikalas, „užsuktas“ nuo pernai gruodžio.

Dūmų detektorius smarkiai „rėkė“

2022 metų pabaigoje Broniui Kavarsko seniūnijos darbuotojas nemokamai pritvirtino troboje dūmų detektorių. Po kiek laiko išgirdau iš Kavarsko seniūnės, kad išlupo jį Bronius… Paklausiau šį kartą senuko, tai kaip gi ten dėl to dūmų detektoriaus, kuris privalomas visuose namuose. „Kad pradėjo man rėkt! Gal krūmuosna kur išmečiau. Kokią nesąmonę atvežė!“ – toks buvo senjoro atsakymas.
Vėliau pabendravusi su viena iš Bronių aplankiusių moteriškių, išgirdau tokį jos pasakojimą: „O kiek dūmų radau! Būtų uždusęs turbūt! Atidariau iš karto duris laukan, kad išeitų tie dūmai. Nežinau, ar nekūrena dažnai jis, tai todėl gal taip dūmija, o gal pelenų ten daug, kas žino. Tada aštuoni laipsniai viduje buvo.“

Jei būtų kas pažįstamas palydėjęs…

Pasikalbame su seniūnaičiu Raimondu, Budrių bendruomenės nariais, kalbiomis moteriškėmis. Taip, tenka apgailestauti, kad Bronius nepasirašė, jog jam reikalingos tos paslaugos į namus čia ir dabar – juk viskas buvo padaryta, dokumentai surašyti. „Kad būtų kartu nuvykę ar su Valentu, ar su Vilma, ar jumis – na, su tuo, ką jis įsileidžia, ką gerai pažįsta, su kažkuo iš vietinių, tai kitaip būtų buvę. Dabar atvažiavo dvi visai nepažįstamos moterys, ir dar turbūt pasakė, kad pinigų reikės primokėti – kaip jis gali pasirašyt? Ir nepasirašė. O va jei geriau jam kas būtų paaiškinęs, kitaip būtų buvę“, – kalbėjo spaudai prisistatyti nenorinti aktyvi moteriškė ir tęsė: – Ar jūs matėt jo rankas? Kai buvau nuvykus, stovėjo ir šildėsi prie tokios senos, mažutės elektrinės plytutės. Kiaušinių buvau nuvežusi, bet žiūriu, neliesti jie, nevalgyta visai, padėti, kaip buvę. Klausiu, kodėl nevalgai? Atsakė „čėdau“… Tai paaiškinau, kad „nečėdyk“, dėk keptuvę ant tos plytutės, įsipilk aliejaus, prisimušk kiaušinių ir valgyk.“
(Atkelta iš 5 psl.)

„Jėzau, murziną tokį radau. Nuvešiu bent rankšluostį jam kitą kartą. Matėt, koks rankšluostis? Skutimosi peiliukų jau nuvežiau“, – toliau atviravo moteris.

Galioja gyvenimiškas posakis

Matyt, tikrai galioja čia tas posakis „Skęstančio gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas.“ Šiam „skendusiam“ vienišiui tikrai buvo parūpintos permainos į gerąją pusę, tikrai ne vienas asmuo prisidėjo, kad jo gyvenimo sąlygos nors kiek pagerėtų, bet yra, kaip yra. Šiandien – gerai, ryt – kaip Dievas duos…
„Bent jau žiemą praleistų jis senelių namuose, – siūlė ta pati vietos bendruomenės moteris. – Bet gi jis sako taip: „Išdaužys paskui viską, aš neturėsiu, kur dėtis“. Senatviniai procesai labiau pradės vargint, nežinia, kaip viskas bus. Jau dabar gi jis radijo neklauso. Ūžia ausyse nuo senatvinių procesų, o jis galvoja, kad nuo radijo, kad nesveika radijo klausyt. Padainuoja sau, taip ir gyvena.“
„Kad ir kaip norėtųsi padėti kai kuriems žmonėms, reikia suprasti, kad nė akimirksnio nenugyvensi gyvenimo už kitą“, – perskaičiau labai tinkantį prie šio straipsnio sakinį feisbuke, bet vis tiek gaila, kad gyvenimas vienišiui nė kiek netaps lengvesnis.