Renata mielai papasakoja ir parodo apie kiekvieną darbą.
Panevėžietė keramikė Renata Umbrasienė savo svajonių vietą prieš 15 metų atrado atokiame Inkūnų kaime – čia ji seno, begriūvančio pastato vietoje pasistatė jaukią medinę trobelę šiaudiniu stogu, kurioje šeimininkauja, ilsisi ir semiasi naujų kūrybinių jėgų. Įrengtose dirbuvėlėse lipdo puodus ir dega juos senąja raugo technika, be to, veda keramikos pamokėles vaikams ir suaugusiems.
Vieta sužavėjo ir užbūrė
Renata Umbrasienė gimusi ir augusi mieste, bet dabar ji jaučiasi kaip vietinė Inkūnų kaimo gyventoja, nes čia, miškų apsuptyje, ji praleidžia tris-keturias dienas per savaitę. „Pirmą kartą čia atklydau 2005-aisiais. Pamenu, ilgai važiavome miškais, keliukas vis siaurėjo ir jau darėsi kiek neramu, bet už posūkio išvydau seną vargonininko trobelę, apsuptą tankaus erškėtrožių lanko, jau be langų ir durų, su skruzdėlynu aslos viduryje ir turistų išrašinėtomis sienomis. Kai kur ant sienų dar užtikau buvusio gyventojo palikimą – keletą pageltusių natų lapų. Pro langus veržėsi paskutiniai vasaros spinduliai, netoliese almėjo šaltinis, į dangų stiebėsi bažnytėlės bokštai. Sunku žodžiais nusakyti tą stiprų pirmąjį jausmą, bet į klausimą – „ar man čia patinka?“ – išlemenau „taip“ ir nebenorėjau niekur iš čia išvažiuoti“, – prisiminimais dalijosi Renata.
Senąją trobelę teko nugriauti, nes sienos buvo visiškai sudūlėjusios, rąstai tiesiog trupėjo rankose. „Čia gyvendamas, vargonininkas apsiėjo be vandens ir elektros, tad teko šiuos patogumus įsirengti. Praėjo dar keleri metai, kol subrendo būsimos trobelės vizija. 2008-aisiais, senosios vietoje, išdygo medinukė su langinėmis ir šiaudiniu stogu. Norėjosi atkartoti senąsias pastatų puošybos tradicijas, tad teko ir nemažai knygelių pavartyti, ir į Rumšiškes nuvažiuoti“, – pasakojo keramikė Renata.
Dirba senąja raugo technika
Kai trobelė jau buvo beveik baigta ir, atrodė, belieka visą likusį gyvenimą tuo džiaugtis, Renata panoro labiau įprasminti savo buvimą čia, Inkūnų kaime. „Gimė vizija vidury miško įsirengti keramikos dirbtuvę. Kadangi sodyba stūkso ant kalniuko, dirbtuvėms suteikiau vardą „Amatų kalnelis“. Šis kalnelis atviras visiems, ypač – keramikos mėgėjams. Būtent čia kviečiu susipažinti su seniausiu pasaulio amatu – keramika“, – kalbėjo moteris.
R. Umbrasienė su moliu jau „buvo pažįstama“ daugelį metų, bet ši istorinė vieta tarsi paskatino prisiliesti prie seniausio amato šaknų – išmokti tradicinės keramikos, puodininkystės paslapčių. Pirmosios žinios įgytos Vilniaus Puodžių ceche pas mokytoją Dainių Strazdą ir jo organizuojamose Trakų Archajinių amatų stovyklose. Ten ir pirmoji pažintis su senoviniais puodų lipdymo ir degimo būdais, bandymai atkurti protėvių lipdytus gaminius pagal šukes ar brėžinius. Labiausiai Renatos širdis palinko į puodų degimą raugo technika. „Tai vienas iš archajiškiausių molio apdirbimo būdų – jo istorija siekia daugiau nei tūkstantį metų. Ši unikali ikiglazūrinė keramika naudota tik Baltijos kraštuose. Kad indas būtų mažiau laidus vandeniui, iki 900–1000 laipsnių įkaitusį gaminį kelioms akimirkoms merkdavo į skystą miltų raugą. Šis ne tik užkepina atviras molio poras, bet ir padengia indą pačiais netikėčiausiais margumynais. Puodas išsyk merkiamas jau į kitą indą su šaltu vandeniu, kad sustabdytų degimo procesą, užfiksuotų susidariusius raštus. Meistrui – tik spėk suktis: rodos, tokiais gražiais rainumais puodas pasidengė, bet per kelias akimirkas, kol panyra į šaltą vandenį, žiūrėk, ir degė nudegė juodai“, – atviravo keramikė Renata.
Puodžių cecho pamokos R. Umbrasienei nepraėjo veltui. Iš pradžių dar lipdžiusi senųjų indų kopijas, „Amatų kalnelio“ šeimininkė ilgainiui pradėjo „džiazuoti“: taip radosi puodynės su sparnais, rankelėmis, puodų dangčiai laumių veidais pasidabino, o pastaraisiais metais net į šviestuvus transformavosi!
Ir tikrai – dirbtuvių lentynose rikiuojasi puodai ir puodynės, o šeimininkė kiekvieną kalbina ir vardais vadina: čia, girdi, šviestuvas „Naminukas“, šitas – „Gudrutis“, o anas štai – „Aitvaras“. Kiekvienas darbas lipdytas rankomis, patyręs šimtus prisilietimų, perėjęs, kaip sakoma, ugnį ir vandenį. Gal todėl tos puodynės pulsuoja gyvybe, taip ir kviečia už rankelių pakelti, prie širdies priglausti, pilvuką paglostyti… „Pilvuką? Taip taip, pilvuką! Juk puodynės kūno dalys panašiai, kaip ir žmogaus, vadinamos – turi kojelę, pilvuką, petukus ir kakliuką“, – juokėsi Renata.
Nuo tos dienos, kai „Amatų kalnelis“ atvėrė duris, praėjo jau aštuoneri metai. „Pradžia buvo labai intensyvi: reikėjo ir senųjų amatų mokytis, tautinio paveldo sertifikatą apsiginti, parengti architektūrinį dirbtuvių projektą, o didžiausias darbas rodėsi teikti paraišką ES paramai gauti. „Pamenu, teigiamą atsakymą dėl Tautinio paveldo sertifikato gavau savo gimtadienio proga, o dar po kelių mėnesių ir iš NMA toks pat atėjo. Bet vien sėkme nesiklioviau, daug triūso įdėjau, o dabar daili klėtelė džiugina ne tik mano, bet ir praeivio akį“, – pasakojo šeimininkė.
Dirbtuvėlių pusėn „nosis atsukusios“ dvi rodyklės „Pas keramikus“, tad užsuka ir lankytojų – kas tikslingai, kas pro šalį – molinių istorijų paklausyti, molinukų įsigyti. Rimčiau besidominčius Renata kviečia ir patiems prisiliesti prie molio – dalyvauti keramikos pamokoje, savo rankomis nusilipdyti po jaukų molinį indą. „Tai puikus būdas praleisti laiką su bičiuliais ar bendradarbiais, švęsti gimtadienį ar mergvakarį, o kartu šio to išmokti. Norinčius išbandyti savo jėgas kviečiu registruotis į pamokas mano internetiniame puslapyje, mielai palydėsiu į keramikos pasaulį“, – kvietė moteris.
Pasak Renatos, lankytojai dažnai klausia, ar galėsiantys po pamokos pasiimti savo darbus. „Tada aš visiems seku tą pačią pasaką apie Valstietį, kuris mokė Vilką užsiauginti duonos“, – juokėsi Renata ir tęsė, – mat keramika – lėtas amatas, niekur nepaskubėsi. Gaminius pirmiausia reikia gerai išdžiovinti, paskui išdegti krosnyje, o tuomet jau nardinti į raugą, visokiais raštais marginti“.
Su klebonu nulipdė Prakartėlę
Advento laikotarpiu Inkūnų Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos parapijos klebonas kunigas Mindaugas Šakinis po mišių užklausė Renatos, ar galėtų parapijiečiai susiburti ir nulipdyti Prakartėlę Inkūnų bažnyčiai. Ši mintis netruko tapti kūnu. „Susirinkome negausiai: kunigas Mindaugas, pora vietinių moterų iš gretimo kaimo ir aš. Prakartėlės niekada nebuvau lipdžiusi, prisipažinsiu, teko „pasirepetuoti“ dieną prieš užsiėmimą. Manau, nulipdyta Prakartėlė bus naudojama dar daug metų, mums pavyko puikiai, o kadangi personažų dar liko, tai pratęsime ir šiemet“, – atviravo keramikė.
Šis straipsnis buvo publikuotas žurnale „Aukštaitiškas formatas“.
