Anykščių miesto gyventojas, nenuilstantis patriotas, visuomet tautos rūpesčiais gyvenęs narsus vyras Eligijus Smetona – pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminaitis, garbiojo valstybės veikėjo, tautos vado tikro pusbrolio sūnus, buvo gimęs netoli Šilų 1924 m. kovo 16 – ąją.
Ta diena šiais laikais minima kaip knygnešių šventė. Smagi vaikystė ir paauglystė persmelkta naujosios Lietuvos kilimo stebuklo,  ankstyvų artimųjų mirčių, išgyvenimų ir vilčių. Noras kuo greičiau užaugti ir būti vienam iš tų, kurie savo darbu, tarnyste uoliai tėvynę kuria. Bene dvylikos būdamas jau vadovauja „Jaunųjų ūkininkų“ rateliui.
Ypač žavėjosi kultūrine – karine Šaulių organizacija, tad, vos sulaukęs 16 metų, stoja jaunuoju šauliu – kandidatu, tačiau vos po kelių mėnesių šalį okupuoja sovietų kariuomenė. Europoje liepsnoja  karas, 1941 metų birželĮ vokiečiai užpuola sovietus, jauni Lietuvos vyrai sukyla, apsiginkluoja, stoja į mūšį, persekioja besitraukiančius sovietų karius. Pirmosiose laisvės karių gretose ir Eligijus.
Vokiečių kariuomenės atėjimas žadina viltis, bet greitai  jas keičia užplūdęs liūdesys, sumišęs su baime, kad ir anie Lietuvai neduos nei laisvės, nei  kitokio gėrio.
Sovietų sugrįžimas buvo paženklintas neregėtu teroru – geriausi žmonės areštuojami, kankinami, žudomi, gabenami į mirties stovyklas bei Sibiro tyrus.
E. Smetona dalyvauja pokario pasipriešinime, suimamas, ryšių su partizanais pavyksta išsiginti, tačiau patenka į sovietinę kariuomenę ir 1945 – 1947 metus praleidžia nemieluose daliniuose Kozelske. Sugrįžęs Eligijus stoja į laisvės kovotojų gretas, vadovauja dešimties vyrų Vyčio apygardos partizanų būriui.
Bet dėl silpnos sveikatos miškuose, po žeme, gyventi negali. Traukiasi į civilio gyvenimą, tampa slapuku, žinomu Strazdo slapyvardžiu.
Išduotas ir suimtas buvo 1951 metais. Nuteisiamas kalėti 25 metus, išgabenamas į Vorkutą katorgos darbams.
Sukilimas, kurio metu Eligijus vadovauja diversiniam būriui, sudrebino visą GULAG sistemą. Pogrindinio laikraštėlio „Protėvių takais“ leidėjas, pasipriešinimo, net streikų organizatorius, nuo 1955 metų kalintas „Ozerlago“ stovykloje netoli Bratsko, 1958 metais išleistas į laisvę, bet dar ketverius metus gyveno tremtyje ir į tėvynę sugrįžo tik 1962 – aisiais.
Trumpai gyveno Panevėžyje, Biržuose, nuo 1973 metų  jau visam laikui apsigyveno Anykščiuose.
Sukūręs šeimą, po ankstyvos žmonos Onos mirties, užaugino sūnų Robertą  ir dukrą Reginą.  
Nuolatos buvo persekiojamas, sekamas KGB darbuotojų, atrodė pavojingas ir antisovietiškai nusiteikęs. Laisvu laiku rinko tai, kas buvo iš senosios tarpukario Lietuvos užsilikę, sukaupė didžiulę kolekciją apdovanojimų, spaudinių, kitokių įdomybių. Turėjo  didžiulę istorinių knygų biblioteką, džiaugdavosi kiekviena nauja knyga, nuolatos skaitė ir pats daug ką parašydavo. Darbuojantis, šviečiantis ir senosios istorijos nepamirštant, pavyko sulaukti tautos atgimimo metų.
Veterano „Zaporožietis“ tautos reikalais judėjo į tolimiausius šalies pakraštėlius. Mitingai, spaudos platinimas, patriotinių organizacijų kūrimas…
E. Smetona –  svarbiausias Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Anykščių skyriaus, Lietuvos šaulių sąjungos Anykščių Dariaus ir Girėnų šaulių kuopos gaivintojas, vadas. ,,Galėčiau aprengti dvidešimt vyrų“,- sakė jis. Ant aukšto buvo prikabinęs daugybę žalios spalvos drabužių, matyt, vis dar planavo suburti savą gvardiją, kurią tikrai ne tik būtų aprengęs, bet, matyt, jei galėjęs, mielai būtų ir apginklavęs.
Tiesiog degė noru pažymėti laisvės kovotojų kapus deramais paminklais. Pabraižė sumanyto paminklo eskizą – kažką panašaus į tarpukariu naudotą savanorių – karių kapavietėms pažymėti  skirtus kryželius. Eskizą pataisė profesionalus dailininkas, etaloną patvirtino respublikinė komisija ir savanorių paminklus primenantys kryželiai papuošė daugybę partizanų kapų mūsų krašte ir visoje šalyje. Šapyje, Klaibūnuose, prie Traupio –  tikriausias beveik pusšimčio paminklų partizanų panteonas.
Įspūdingai nusidriekusios tokių kryželių kolonos Troškūnuose, Inkūnų kapinėse ir dar daugybėje vietų mūsų rajone, Aukštaitijoje, Lietuvoje.
Miręs ir pats atgulė į jau iš anksto tokiu pat kryžiumi pažymėtą kapą Šilų kapinėse.
„Nebėra žmonių…“ – liūdnokai ištardavo. Kiekvieną dieną pradėdavo malda, nuolatos rūpinosi tautininkų skyriumi, burdavo bičiulius keliauti į Smetonines, švenčiamas prezidento Antano Smetonos tėviškėje Užulėnyje, kvietė mylėti savo tėvynę, niekada jos neapleisti ir būti tikrais lietuviais.

The post Tautiškasis Smetona ir kryžiai partizanams appeared first on Anyksta.lt.

 Šaltas šeštadienis su žvarbiu, tiesiog lediniu žiemių vėju gerokai jaunųjų šaulių gretas praretino, tačiau jie nepabūgo ir narsiai visus sunkumus pergalėjo. Baltojo muziejaus autobusiuko į Troškūnus pavėžėti, Lietuvos bei Aukštaitijos vėliavas iškėlę, garbės taku nuo Aukštaitijos partizanų vado Antano Slučkos Šarūno (1917 – 1949) tėviškės mūro, per aikštę, stabtelėję prie paminklo Algimanto apygardos partizanams, įžengėme į Šaulių sodelį prie senosios gimnazijos. Sustojome prie istorinio Vilniaus ąžuolo, pievutėje, 1920 metų lapkričio 22 dieną aplaistytoje tėvynės gynėjų krauju. Vos pasirašius taiką turėjusią laiduoti Suvalkų sutartį, lenkai tuoj pat ją sulaužė, netikėtai įsiveržę užėmė Vilniaus kraštą, nuožmūs jaunos mūsų respublikos likimą lemiantys mūšiai vyko ties Giedraičiais ir Širvintomis, tuomet į krašto gilumą prasmuko reguliariosios priešų kariuomenės raiteliai, jų būta net kelių eskadronų, gal 600 karių. Plėšikų kariaunai kelią pastojo menkai ginkluoti, bet narsūs vietinio būrio šauliai. Kautynėse žuvo, buvo suimti, sušaudyti ir žiauriai kardais užkapoti penki vyrai – Petras Tunkevičius, Petras Liktoras, Antanas Žarskus, Antanas Miškeliūnas ir Jonas Budrevičius. Čia, minėdami jų auką, skaitėme ir Juozo Tumo – Vaižganto (šiemet minime jo jubiliejinius metus) straipsnį ,,Pirmiems septyniems pagerbti“, skirtą lenkų antpuolio aukoms. Vaizdingai aprašytas lenkų proveržis, noras ką nors nugalabyti, krauju paženklinti savo kardus. Straipsnyje pažymima, kad labiausiai prisimenami žuvę pirmieji, kad Troškūnų šauliams reikėtų daugiau dėmesio ir pagarbos: „…Bet pradžioje tebuvo gryna idėja; jei kaimietis žmogus ją suprato, supratęs pritarė, pritaręs pasišventė jai ir pasišventęs savo gyvybę prikišo, – tai toks žmogus yra ir be kitų nuopelnų didis ir garbe vainikuotas…“ Įdomu, kad šiomis dienomis politologai kalba apie bene geriausius per daugelį dešimtmečių Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius. Nuskambėjo šaulio Vytauto Medišausko kalba – trumpas, įtaigus ir prasmingas žodis. Visus sutelkė, įkvėpė rimties ir pagarbos kritusiems  baltų žiedų puokštė,  degtančių žvakučių liepsnelės ir bendra malda.
Spėriai nukeliavę iki Kiaušagalio, ten gimusius šaulius prie juos įamžinančios Marijos Sopulingosios skulptūros prisiminę, Latavos pakrančių stogastulpių kelio kūrėjo Virginijaus Strolios žodžio pasiklausę, veikai paminklą karaliui Mindaugui didžiojoje Latavos pakrančių kryžkelėje pasiekėme. Čia vėl buvo ką prisiminti: karalystė, vienintelis karalius Mindaugas, jo karūnavimo iškilmės, iš Rygos atkeliavusio ir karūnas valdovui bei jo žmonai Mortai atgabenusio Livonijos magistro Andriaus Štirlando istorija. Jaukiame Šilo prieglobstyje greitu žingsniu į garsųjį Palatavio piliakalnį  kopėme, per kalvas ir slėnius vingiuojančiu keliu, daugelyje vietų visai neatpažįstamu, smarkiai iškirstu mišku greitai Andrioniškį pasiekėme. Šauliukų vadės Kotrynos Vitkūnaitės rūpestingai paruošta, termose nešta arbata gaivinomės, kareiviškai  ratu siųsdami puodelį, po saikingą gurkšnį jaukumą gėrėme. Kapinėse palaidotus šaulius P. Žarskų, A. Miškeliūną ir J. Budrevičių pagerbėme. Per miestelį, pro spalvingo granito sienomis švytinčią bažnytėlę praėję, tiltu į kairįjį Šventosios krantą nukakome, Niūronių link sukome. Puikiausiu vieškeliu sparčiai žengėme, prie paminklo bei kryžiaus partizanams sustoję buvome, poetą, leidėją Jurgį Urboną – Lakštutį bei Antano Bagočiūno – Dūmo būrio kovotojus prisiminėme. Šviesioje palaukėje pasitiko jau Niūronių kaimo trobos, Arklio muziejaus „skansenas“. Rūpi nors kiek atsipūsti ir sušilti, tad sukame į istorinę Legų trobą. Maloni šeimininkė Danguolė Kuodienė, tarsi pagalbos, meilės saviems kariams tradicijas tęsdama, vaišina mūsų „mažąją gvardiją“ – aštuonis žygeivius – mėtų arbata, žuviene, pyragu su medumi. Ir buvo gera, ramu. Jaukioje pilkšvos dienos blankume spindi šviesūs bendražygių veidai – Kotryna, Viktorija, Adrijana, Kamilė, Edvinas, Arnas, Tautvydas.
Ta valandėlė smagiai atgaivino, tad dar sparčiau žengėme melsvuojančiais pušynais ir labai greitai įžengėme į Anykščių priemiesčius, pakrantės taku leidomės gilyn į miestą, ten, kur stūkso aukštieji Šv. Mato šventovės bokštai. Valio jauniesiems šauliams, valio tėvynei Lietuvai.

The post Vardan narsiųjų – šilų takais appeared first on Anyksta.lt.

Pasivadinę Vaižganto vardu…

2019-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Juozo Tumo-Vaižganto metais, rugsėjo mėnesį minėjome šio lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, kanauninko 150 – ąsias gimimo metines. Labai simboliška, kad Vaižganto vardas skambės ir Lietuvos partizanų pagerbimo iškilmėse. Juk Laisvės kovotojai savo kuopą kaip tik buvo pavadinę Juozo Tumo – Vaižganto vardu, o pats kuopos vadas Albertas Nakutis – Viesulas – labai artimas klasiko giminaitis ( Vaižganto vyriausiosios sesers Marijonos Tumaitės – Nakutienės anūkas).
Albertas Nakutis gimė 1910 metų vasario 4 d. Malaišių kaime, ten pat ir augo.  Daug skaitė, dar ankstyvoje jaunystėje įsijungė į to meto visuomeninių patriotinių organizacijų veiklą. Iki Antrojo pasaulinio karo vadovavo Svėdasų valsčiaus šaulių būriui. 1944 metų spalio mėnesį kartu su kitais bendraminčiais A. Nakutis įkūrė pogrindinę organizaciją „Nepriklausoma Lietuva“ ir jai vadovavo, spausdino ir platino atsišaukimus, laikraštį „Į kovą!“, ginklavosi, užmezgė ryšius su kitais besikuriančiais partizanų būriais. Tų pačių metų pabaigoje, pasirinkęs Viesulo slapyvardį, pasiryžo gyvenimą paskirti partizaninei kovai. Nuo 1945 metų buvo Vytauto apygardos „Liūto“ rinktinės „Viesulo“ būrio vadu, o 1947 metų gegužės 1 d., įkūrus naują Algimanto partizanų apygardą, su kitais jis ėmėsi burti Kunigaikščio Margio rinktinę. Iki pat savo žūties 1949-ųjų lapkričio 2 dieną Albertas Nakutis buvo šios rinktinės Juozo Tumo – Vaižganto kuopos vadas.
 A. Nakučio – Viesulo vadovaujami kovotojai veikė ne tik Svėdasų, bet ir Kamajų, Šimonių bei kitose apylinkėse, kurios dabar priklauso Anykščių, Rokiškio ir Kupiškio rajonams…

Septynių partizanų žūtis    

Tai atsitiko Svėdasų valsčiaus  Drobčiūnų miške. Čia 1949-ųjų lapkričio 2-os dienos rytmetį, iš pasalų atsėlinę prie partizanų bunkerio, čekistai, kareiviai ir „stribai“ norėjo ten buvusius Laisvės kovotojus paimti gyvus, tačiau sulaukė jų pasipriešinimo. Partizanai bandė išsiveržti iš mirties žiedo, bet  jėgos buvo nelygios. Atkakliai priešinęsi, septyni partizanai žuvo, bet gyvi priešui nepasidavė. Krito kovoje Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės Juozo Tumo -Vaižganto kuopos vadas  Albertas Nakutis – Viesulas, rinktinės vado  adjutantas Stasys Gimbutis – Rūkas ( g. 1921 m.), kilęs iš Svėdasų vlsč. Narbūčių kaimo, rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Dilys – Tarzanas, kilęs iš Rokiškio apskrities Jūžintų valsčiaus Kulių Trako kaimo, „Viesulo“ būrio vadas Kazys Palskys – Ąžuolas, Gintaras ( g. 1918 m. ) iš Svėdasų vlsč. Tadauskų  kaimo, S. Dariaus ir S. Girėno kuopos vadas Petras Černius – Tigras ( g. 1921 m.), kilęs iš Rokiškio apskr. Kamajų vlsč. Nemajūnų kaimo; partizanai: svėdasiškis Jonas Meškauskas – Caras ( g. 1924 m.), Petras Miškinis – Šarūnas (g. 1922 m.) iš Svėdasų vlsč. Miškinių kaimo.
Tiktai per stebuklą iš apsupties Drobčiūnų miške pavyko išsiveržti ir gyvybę išsaugoti partizanui Juozui Kemekliui – Rokui ( Rimtučiui, Granitui), kilusiam iš Rokiškio apskr. Jūžintų vlsč. Šarkių kaimo. Jis vėliau sukūrė kovos draugų atminimui skirtą eilėraštį „Broliams septyniems“.

Jūs žuvot tada, kai stūgavo vėjas,
Tamsų šilą dengė ūkana  juoda.
Tą Vėlinių rytą tyliai varpas gaudė,
Į mišką skubėjo budelių gauja.

Miškas verkė savo tylią raudą,
Sukniubo eglutė tyliai pakirsta.
Tuojau krito Tigras, Ąžuolas ir Rūkas,
Pravirko berželiai raudona puta.

Susiūbavo miškas, lenkėsi berželiai,
Viesulas, Eimutis kovėsi narsiai.
Klastingai pakirsti, krito tarp viksvelių,
Lūpos sušnabždėjo: „Sudiev jums, draugai“…
(Taip rašė vienintelis Drobčiūnų mūšyje išlikęs gyvas partizanas Juozas Kemeklis. Šį eilėraštį išsaugojo gyva paimta ir suimta enkavedistų Šimonių girios mūšyje 1949 m. pabaigoje partizanė Elena Valevičiūtė – Uoksienė – Nida, gyvenusi Svėdasų vlsč. Galvydžių kaime. Žūtbūtiniame mūšyje 1951 metais krito ir šis partizanas. Jis palaidotas gimtinėje – Jūžintuose…).
Visi septyni nukauti Drobčiūnų miške partizanai, kaip jau būdavo įprasta, pamesti ant grindinio Svėdasuose, prie „stribynės“. Po kurio laiko išniekintų partizanų kūnai buvo išvežti iš miestelio į Bajorų kaimą, kur vietiniai gyventojai smėlyje iškastose duobėse  laikydavo per žiemą bulves, daržoves. Taigi, tose duobėse paskubomis ir buvo užkasti Laisvės kovotojų kūnai…

Okupantų aktas apie čekistų karinę operaciją

Anykštėnas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos savanoris Albinas Gudonis, kuris su šeima pokario metais gyveno Svėdasų valsčiaus Narbūčių kaime, visokeriopai rėmė „miško brolius“ ir atmintyje išsaugojo daug  prisiminimų apie partizanų kovas, prieš kurį laiką Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui perdavė dokumento kopiją. To rašto kopiją Albinas gavo iš Utenoje gyvenusio buvusio partizanų ryšininko, kraštotyrininko, daug vertingų prisiminimų apie partizaninį judėjimą surinkusio ( dabar jau šviesios atminties) Stasio Indrašiaus – Drąsučio, o dokumentą archyvuose surado žuvusio partizano Stasio Gimbučio – Rūko brolis Gasparas Gimbutis.
1949 metų lapkričio 2 dieną, tuoj po partizanų žūties, Svėdasuose rusų kalba rašomąja mašinėle MGB (Valstybės saugumo ministerijos) Kauno valdybos I – ojo tardymo skyriaus viršininkas majoras Fominych, III -iojo šaulių bataliono 298 -o pulko vadas, kapitonas Pelevin  ir MGB Kauno valdybos operatyvinis įgaliotinis, vyresnysis leitenantas Skakauskas surašė Aktą apie Kupiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Drobčiūnų miške įvykdytą čekistų karinę operaciją, kurios metu,  sulaukus „banditų ginkluoto pasipriešinimo, susišaudant buvo užmušti septyni banditai“. Toliau Akte išvardytos nukautų partizanų pavardės, slapyvardės : Nakutis Albertas – „Viesulas“, Gimbutis Stasys – „Rūkas“, Miškinis Petras –„Šarūnas“, Černius Petras- „Tigras“, Dilys Petras – „Eimutis“, „Tarzanas“, Palskys Kazys – „Gintaras“, „Ąžuolas“. Sąraše ties septintu numeriu įrašyta: „Neatpažintas banditas“. (Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo partizanas Jonas Meškauskas – Caras).  Taip pat tame pačiame popieriaus lape buvo nurodyta, kad „bunkeryje paimti banditų dokumentai ir jiems priklausę ginklai: 1 kulkosvaidis, 2 šautuvai „CBT“, 4 įvairūs automatai, 3 pistoletai, 3 revolveriai „Nagan“, 3 minos, 750 vnt. šovinių, taip pat 2 rašomosios mašinėlės, 1 šapirografas…

Amžinojo poilsio vieta – Kunigiškių kapinės

Partizanų artimieji vieną naktį kūnus iš Bajorų duobių slapta išsikasė ir palaidojo Kunigiškių kaimo kapinėse. Kad nekiltų kokių nors įtarimų, kapinėse nebuvo supilti atskiri septyni kapai, nebuvo pastatyti kryžiai, antkapiniai paminklai. Tiktai partizanų artimieji, toje vietoje sodindami gėles, degindami žvakeles, apie tuos kapus žinojo. Kiti net nenutuokė, kas amžinojo poilsio atgulė šiose nuošalaus kaimo kapinaitėse…
1991 metų lapkričio 16-ąją Kunigiškių kapinėse vyko didelės iškilmės. Čia tuometinis Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos klebonas, Anykščių dekanato dekanas, kun. Vladas Rabašauskas  pašventino septynių partizanų kapus, kuriuos papuošė gražūs vienodos spalvos antkapiniai paminklai iš granito su išrašytomis Alberto Nakučio, Stasio Gimbučio, Kazio Palskio, Petro Černiaus, Petro Miškinio, Petro Dilio, Jono Meškausko pavardėmis. Šalia šių septynių paminklų atsirado dar ir aštuntas. Tai  partizanų vado Alberto Nakučio brolio Stasio Nakučio ( gim. 1922 m.) simbolinis kapas. Partizanas St. Nakutis su dar keliais bendražygiais buvo suimtas Šimonių girios slėptuvėje. Nuteistas 15 metų kalėjimo, jis mirė Norilsko lageryje. Ten ir buvo palaidotas, o Kunigiškių kapinėse jo atminimą mena tiktai granito antkapis…
Netoli partizanų kapų iškilo originalus paminklas Laisvės kovotojams – varpinę primenantis bokštas su skambančiu varpu viršuje. Tokį obeliską suprojektavo, gerai žinomas šalies architektas, tuo metu išėjęs į užtarnautą poilsį, pradėjęs ūkininkauti gimtajame Vaitkūnų kaime Bronius Kazlauskas. Buvęs partizanų rėmėjas, aktyvus sąjūdininkas, (dabar jau šviesios atminties) Br. Kazlauaskas, negailėjo jėgų, sveikatos, kad Kunigiškių kapinėse palaidotų partizanų atminimas būtų deramai pagerbtas. Jo brolis, doc. dr. Gvidas Kazlauskas kaip 1991-aisiais, taip ir dabar, parodė sveikintiną iniciatyvą organizuoti Svėdasų krašto  kovotojų už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę pagerbimo iškilmes.
Svėdasų seniūnija pasirūpino, kad būtų sutvarkyta Kunigiškių kapinių teritorija, nuvalyti spėję samanom apeiti partizanų paminklai.
Tačiau seniūnija neturėjo jokių galimybių atkurti tai, ką  kapinėse piktavaliai žmonės išniekino. O ilgapirščiai be jokio sąžinės graužimo pavogė paminklo viršūnėje įtaisytą varpą, nutraukė prie varpo pritvirtintą lyną. Neliko be piktadarių dėmesio ir įspūdingą architekto Br.Kazlausko paminklą juosusios masyvios metalinės grandinės – pavogtos ir jos…  

Lapkričio 3-iąją, sekmadienį, Anykščių rajono savivaldybė, Svėdasų seniūnija, Kauno anykštėnų draugijos Vaižgantiečių klubas, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus ir asociacija Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ kviečia pagerbti ir prisiminti prieš 70 metų Drobčiūnų miške žuvusius Vaižganto partizanų kuopos vado Alberto Nakučio – Viesulo ir kitų Laisvės kovotojų atminimą.

• Nuo 10 val. Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje klebonas, kun. Raimundas Simonavičius ta proga aukos Šv. Mišias.
• Nuo 11 val. 30 min. Kunigiškių I kaimo kapinėse vyks čia palaidotų Lietuvos partizanų pagerbimo iškilmės „Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja…“ ( Dalyvaus ir mintimis dalysis partizanų artimieji, giminės, bendražygiai, Anykščių rajono vadovai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai ir kt. svečiai).
• Kapinėse vyks ir muzikinė-literatūrinė kompozicija,  kurioje pasirodys Anykščių kultūros centro Svėdasų skyriaus etnografinis ansamblis, generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus (Kaunas) auklėtiniai ir pedagogai, Svėdasų Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos jaunieji šauliai, literatai, Rokiškio ,,Senamiesčio“ progimnazijos moksleiviai ir kiti renginio dalyviai.
• Po oficialiosios dalies (maždaug nuo 13 val. 30 min.) bus lankomas Kunigiškiuose veikiantis Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, apžiūrimos atnaujintos ekspozicijos ir ta proga parengta architekto, dailininko, Buriatijos tremtinio Jono Lukšės istorinė – vizualinė paroda „Lietuvos partizanų takais“.  Muziejaus kiemelyje uteniškiai šauliai  vaišins šauliška koše ir arbata.

Organizatoriai maloniai kviečia!

Informacinis rėmėjas – „Anykštos“ leidinių grupė

The post Septynių partizanų žūtį prisimenant… appeared first on Anyksta.lt.

Pamaldos už laisvės kovotojus ir tėvynę Andrioniškio bažnyčioje simboliškai prasidėjo vidurdienį. Vėliavų šilkas tarp įprastų spalvų, griežtu ir saikingu melsvumu spindėjo ir NATO bei Europos Sąjungos simboliai, garbės rikiuotė, susimąstę veidai.
Padedamas vietinio klebono Mindaugo Šakinio, apeigoms vadovavo laisvės kovotojų kapelionu vadinamas, sovietmečiu vadintas kovotoju už tikėjimo teises dvasininkas, nūnai vyskupas J. Kauneckas, taręs prasmingus žodžius apie pragaištingus laikus, kuomet Rusija ir Vokietija, sudariusios sąjungą, pradėjo neregėto masto karą ir genocidą. Juk šios valstybės užkūrė tą pragarą, jei ne jos, nebūtų buvę milijonų aukų, nebūtų buvę nei žydšaudžių, nei partizanų, nei tėvynę pardavusių komunistų. Ganytojas kalbėjo apie A. Slučką, kuris jau 1944 m. vasarą ragino jaunimą neiti tarnauti sovietams, būrė ginkluotus būrius kovai su okupantais, tapo svarbiausiu vadu, kariu, kurį sunaikinti sovietai labiausiai norėjo. Partizanų auka buvo tarsi tolesnio pasipriešinimo sėkla iš kurios sudygo ir išaugo pogrindinė spauda ir istorinė „Katalikų bažnyčios kronika“. Pasimeldus buvo pašventintos atminimo lentos iš Andrioniškio  valsčiaus kilusiems 1919 – 1920 metų laisvės kovų savanoriams. Jose – Vyčio kryžiaus kavalierių Jurgio strazdo bei Petro Tamošiūno ir kitų tėvynės laisvės gynėjų pavardės: Juozas Adomonis, Jonas Biliūnas, Antanas Čerkauskas – Čerskis, Pranas Gailiūnas, Antanas Galvonas, Juozas Gindrėnas, Pranas Janiulis, Mikas Kaušpėdas, Antanas Kavaliūnas, Povilas Kepalas, Povilas Kovaliūnas, Grigorijus Kublickas, Jonas Labeika, Juozas Lalis, Juozas Laskauskas, Juozas Markūnas, Jonas Milčiukas, Povilas Počinskas, Pranas Pečkus, Antanas Pišnius, Povilas Ralickas, Povilas Sližys, Anicetas Strazdas, Jonas Šermukšnis, Petras Tamošiūnas, Jonas Uzdonas, Gasparas Vitkauskas ir Klemensas Žvironas.
Jo Ekscelencija pašventino ir paminklą Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo srities partizanų vadui A. Slučkai – Šarūnui bei jo bendražygiams. Didingas, masyvus, bene dviejų metrų aukščio laukų riedulys su nerūdijančio plieno kryžiumi buvo pastatytas Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių Anykščių skyriaus, daugiausia prisidėjus jos nariui Gerimantui Kaklauskui, rūpesčiu. Juodo granito lentoje iškaltas vado vardas, gimimo ir mirties datos, minimi Aukštaitijos partizanai, akmenyje iškaltos 1949 m. rugpjūtį sukurtos partizanės Dianos Glemžaitės eilės: „O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką/ Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės./ Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,/ Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės. “
Žodį tarė Šarūno bendražygis, legendinis partizanas Jonas Kadžionis – Bėda, sveikino kovotojas už Lietuvos laisvę, buvęs sovietinių lagerių kalinys. lietuviškų ginklų kūrėjas, Lietuvos Kariuomenės kūrėjų  sąjungos pirmininkas  Algirdas Petrusevičius. Priminęs 1949 metų rudens tragiškus įvykius, kuomet žuvo srities vadas ir buvo sunaikinta beveik visa Algimanto apygarda, kovų istoriją apžvelgė partizaninių kovų tyrinėtojas Gintaras Vaičiūnas. Europos parlamento narė Rasa Juknevičienė kalbėjo apie didį pasiekimą, šiam parlamentui paskelbus nutarimą, kuriuo visuotinai  nusikalstamais pripažinti ir  vadinami tiek fašistinis, tiek ir sovietinis režimai. Ji kalbėjo ir apie Rusijos klastą, gebėjimą veikti net per tautines – patriotines organizacijas.
Trenkė Lietuvos karių automatinių ginklų salvė ir iškilmė baigėsi. Apie keturios dešimtys patriotinės istorijos mėgėjų aplankė Šarūno ir jo bendražygių žūties vietą Butkiškio kaime ir bene tris valandas keliavo po Šimonių girią, lankydami buvusių bunkerių vietas. Ką matę, patyrę, aptarė vakaronėje, jaukiai rusenant laužui prie istorinio Vaitlunkio ąžuolo.

The post Šarūnui ir jo karžygiams atminti appeared first on Anyksta.lt.

Vienas gražiausių ir reikšmingiausių yra atminimo jausmas – atmintis (N. Berdiajevas: „Atmintis kovoja su „žudančiu laiko pradu“). Jo turinyje sutelpa žmogaus, tautos ir valstybės amžinas kūrybinis pradas, sąmoningas ir inertiškas siekimas padaryti tai, ką gali pats, ką turi perduoti ateinančioms kartoms. Atminime sutelpa jaunosios kartos įsijungimas į bendražmogiškų vertybių suaktualinimą, jų pavertimą mūsų tautos kasdienybe.
Mūsų protėviai ir mes patys, lietuviai, gyvename šioje žemėje jau 12 tūkst. metų. Taigi, čia mūsų žemė, iš niekieno nepaimta ir iš niekieno nepasiskolinta. O protėviai mus įpareigojo niekam jos nei atiduoti, nei paskolinti. Negalime jos niekam atiduoti, nes čia mūsų praeitis ir ateitis. Nėra atskirai praeities, nėra atskirai ateities. Jos yra vienas mūsų dvasinio, kultūrinio ir materialinio gyvenimo sandaras. Ir kuo tvirtesnė praeitis, tuo stipresnė ateitis. (A. Maceina: „Atitrūkusi nuo praeities, tauta tampa tarsi klajokle, kuriai kiekvienas kelias gali būti klaidus“). Mes visi žinome ar prisimename, kaip mūsų Tėvynės okupantai sistemingai ir nuosekliai rovė praeities šaknis, kad džiūtų mūsų ateities šakos.
Anykštėnai, kaip ir visa lietuvių tauta, visada turėjo jėgų, valios ir drąsos saugoti ir ginti tai, kas buvo protėvių palikta. Tarp paveldėtųjų vertybių brangiausios jiems buvo mūsų šalies laisvė, dora, tikėjimas ir meilė Tėvynei. Kaip didelė, stora istorijos knyga ir paminklas stūkso Vorutos piliakalnis, menantis Lietuvos vyrų darbus, kuriant senąją Lietuvos valstybę, ir raginantis ją saugoti kaip akies vyzdį.
Kaip atskiros atminties knygos rymo paminklai 1863 m. sukilėliams, knygnešiams, 1918–1920 metų savanoriams, kritusiems Anykščių žemėje. Rymo paminklai sovietinei okupacijai nenusilenkusiems, siekusiems ir neviltyje atkurti Lietuvos valstybingumą Lietuvos partizanams. Rymo paminklai 1863 metų ir sovietinės okupacijos tremtiniams, politiniams kaliniams.
Tačiau Anykščiai turi paminklą, kokio niekur kitur nesurasi. Tai literatūros sostinės dvasia, kurią saugo Konstantinas Sirvydas, poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas, rašytojai Jonas Biliūnas, Antanas Žukauskas – Vienuolis, Bronė Buivydaitė ir kiti. Antano Baranausko klėtelės istorijos vėsa ir joje degusi kūrybos liepsna Anykščiuose seniausiai yra juntama ir traukia kiekvieną lietuvį ar jo svečią. Ji iš karto pajuntama, kai artiniesi prie šio miesto ar Anykščių šilelio.
Antanas Baranauskas su savo kūryba neužsidarė, nors ir jaukioje, savo Klėtelėje. Jo kūryba tiesiogiai sujungė jo kartą su esama ir būsimomis. Jo kūryba tebedainuojama ten, kur jis užaugo, kūrė, kur grįždavo su nepasiekiama vyskupo didybe. Jis ateina pas mus kasdien, mokydamas mylėti mūsų tautos pamatą – jos kalbą, mus supančią gamtą, dorą ir žmones.
Poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas surišo mūsų praeitį ir dabartį kilniais siekimais ir savo kūrybiniu palikimu.
Mes imame praeitį iš praeities rankos ir dedame ją į dabarties ranką. Paminklas, prie kurio mes susirinkome, tai mūsų dabarties ranka, iškelianti tai, kas mums brangu, nepamirštama ir reikalinga. Tai paminklas ne vien poetui ir vyskupui Antanui Baranauskui, bet ir svetimųjų nustumtai, bet atsikėlusiai ir į priekį išėjusiai lietuvių tautai, jos kalbai. Ir kol Anykščiuose nebus Laisvės paminklo, jis bus tokiu simboliu.
„Exegi monumentum, aere perennius,“ – sakė Horatius savo odėje. Šis paminklas tikrai bus stipresnis už varį, nes jis yra kartu paminklas ir mūsų kartai, parodžiusiai pagarbą praeičiai, kuri organiškai susilieja su dabartimi.
Kaip Pasaulio anykštėnų bendrijos tarybos narys, noriu pasidžiaugti, kad prie paminklo statybos prisidėjo ir įvairiose šalyse gyvenantys lietuviai. Ir čia norėtųsi prisiminti, kad poeto ir vyskupo amžinoji poilsio vieta atskirta nuo Lietuvos valstybės ir jo gimtinės, viliamės, kad ten nenutils lietuviškos giesmės ir dainos, kad išsipildys mūsų kantrios viltys.
Taigi mes esame didelėje atminties ir pagarbos šventėje. Tegul paminklu išreikštas atminimas stiprina mus ir gaivina nelengvoje Rytų Europos geopolitinėje erdvėje.
„Pažindami praeitį, mes ją saugojame patys savyje, mes įaugame į buvusį tautos gyvenimą“ (A. Maceina) ir esame kartu su kūrusiais mūsų ateitį.

Antanas TYLA

The post Jis ateina pas mus kasdien… appeared first on Anyksta.lt.

 – Kaip Jūs gyvenate?
Stanislovas: – Sveikata dar leidžia savo daržą įdirbti, biteles prižiūrėti.
Aldona: – Gaila, kad nelabai kaip pagyvenusiais žmonėmis rūpinamasi. Mūsų „Senjorų klube“ yra 18 žmonių. Niekas mūsų neremia. Patys po 6 eurus per metus sumokam į savo klubo biudžetą – tai visos pajamos. Be to, likome be patalpų, be salės. Ištisus keturiolika metų rinkdavomės parapijos salėje, turėjom savo kambarį, nemažai inventoriaus, arbatos servizus. Kur viską pasidėti, laikyti? Padeda Kavarsko pagrindinė mokykla-daugiafunkcis centras, biblioteka – ten susirenkam, parepetuojam. Buvęs Kavarsko seniūnas A. Gansiniauskas man vis sako: „Tik neapleisk!“ Ne, neapleisiu, nenoriu, kad žmonės užsisklęstų. Labai daug vienišų senjorų yra – tai vienintelė galimybė jiems išeiti iš namų, pabendrauti. Svarbiausia – nenuvertinti žmogaus, kol jis dar gali, kol turi noro ir jėgų. Kai „Senjorų klubas“ šventė penkiolikos metų jubiliejų, parodėme dviejų dalių komediją pagal Rojų Mizarą „Prašvilpta laimė“. Noriu kartu su mokiniais pastatyti „Atžalyną“.
– Kur esate gimę?
Stanislovas: – Kėdainių rajone, bet netrukus po mano gimimo šeima persikėlė į Uteną gyvent, tad galima sakyti, kad esu iš Utenos. Esu iš keturių vaikų šeimos.
Aldona: – Aš tikra žemaitė iš Šilalės rajono, Žvingių kaimo. O mūsų šeimoje buvo net aštuoni vaikai.
– Stanislovai, nuo kada muzikuojate?
Stanislovas: – Nuo jaunystės. Pirmiausia buvo balalaika, akordeonas, tada armonika, birbynė. Kai jau pats buvau puikiai įgudęs, grodamas birbyne Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje, įkūriau vienintelį rajone birbynininkų ansamblį.
Aldona: – Jis ir dabar kasdien groja. Dabar maršų „era“ – Stasys groja gal 20 lietuvių karių dainų – maršų. Neseniai trečią armoniką nusipirko už 300 eurų. Ir birbyne pakankamai sudėtingas melodijas išgroja – pirštai dar miklūs. Kaimynai šio daugiabučio labai geri – nieko nesako, nors kartais tikrai vėlai muzika mūsų namuose skamba. Vyras pats ir pataiso instrumentą, jei koks gedimas būna. Kartais atneša į namus kas nors instrumentą, paprašo Stanislovo pataisyti.  
O šiaip jis moka ir dūdą pūsti, ir saksofonu groti. Gal daugiau kaip 10 instrumentų būtų, kuriais jis geba muzikuoti. Truputį skaudu, kad jau nebepakviečia čia, Kavarske, pagroti, pakoncertuoti. Juk per Jonines būtų visai kitokia nuotaika, jei armonikos garsai skambėtų, tiesa? Jis iš „dūšios“ groja. Matyt, jį kai kas traktuoja kaip „buvusį, nusenusį“ – jau aštuoniasdešimt septintus metus eina. Amžius muzikantui – ne kliūtis.
– Žinoma! Po šio mūsų interviu publikavimo, net neabejoju, Jus tikrai kvies, ir ne į vieną vietą, ir ne į vieną renginį. Kokia yra jūsų specialybė?
Stanislovas: – Studijavau Vilniaus universitete filologiją, dalyvavau šios aukštosios mokyklos dainų ir šokių ansamblyje. Daug ko ten išmokau.  
Aldona: – Aš pagal specialybę režisierė. Esu baigusi J. Gruodžio konservatoriją.
– Kur Jūsų keliai pasuko po studijų baigimo?
Stanislovas: – Po universiteto baigimo 15 metų mokytojavau Troškūnų vidurinėje mokykloje.
Aldona: – Aš tuomet jau vadovavau Troškūnų kultūros namams, režisavau įvairius meno saviveiklos spektaklius. Pamenu, pirmi šokiai buvo. Mane su Stasiu supažindino: „Čia mokytojas. Groja“. Grojo, ir iki šiol groja ir groja (šypsosi – red. past.). Tiesa, aš buvau šokėja. Jauna, taip noriu šokti! Stoviu viena, tiesiog nenustygstu vietoje, kaip noriu šokti, o jis vis prie muzikantų… Per vestuves turbūt buvo vienintelis mūsų kartu sušoktas valsas. Daugiau su Stanislovu turbūt ir nesu šokusi.  
Stanislovas:  – Kai jau kritom vienas kitam į akį, kito pasirinkimo man nebeliko – tik visur su Aldona: repetuoti, koncertuoti ir gastroliuoti (šypsosi – red. past.), bet daugiau su muzikantais, žinoma. Pirmiausia Troškūnuose subūriau birbynininkų ansamblį. Buvau moksleivių dūdų orkestro vadovas.
 1974 metais pradėjau dirbti mokytoju Kavarsko vidurinėje mokykloje. Vėl mokiau mokinius groti su birbynėmis. Gal kokios aštuonios birbynininkų kartos pasikeitė. Daug metų vadovavau Kavarsko kultūros namų kaimo kapelai. Turėjau armonikierių grupę, o kelerius metus net ir pučiamųjų orkestrą.
Aldona: – Aš Kavarske dirbau Kultūros namų vadove. Esame pastatę specialiai mums parašytą Kavarsko rašytojo Kęstučio Arlausko (rašytojas dirbo žurnalistu ir ,,Anykštoje“, – red. pastaba) trijų veiksmų tragikomediją „Baidyklė“, Liudvikos Didžiulienės „Paskubėjo“, Žemaitės „Piršlybas“ ir kitus. Už spektaklį „Piršlybos“ buvom nominuoti respublikos diplomantais.
– Kiek užauginote atžalų?
Aldona: – Trys vaikai, bet sūnų, amžinąjį atilsį,  jau palaidojom. Sunki liga užklupo – vėžys… Viena dukra (Miglė) gyvena Norvegijoje, kita (Daiva) – Vilniuje. Turim keturis anūkus.
-Vadinasi, buvote ir esate patrauklios asmenybės – kažkaip sugebėdavot sudominti, organizuoti nenuobodžias repeticijas, motyvuodavot?
Stanislovas: – Rasdavau kelią į mokinių širdis. Rinkdavomės ir mano namuose repetuoti. Internete yra įrašas „Mokytojas ugdo mokinius savo buvimu“. Groju kokiu instrumentu, o jie ritmą muša. Būdavo, kad kuris sako „Nenoriu, nereikia“, o aš atsakydavau: „Pabandykim, pažaiskim“. Aš nesijaučiau mokytoju, o tik vyresniu draugu. Kartu aktyviai sportuodavom su mokiniais, futbolą žaisdavom, krepšinį. Man buvo malonu turėt daug jaunų draugų.
Aldona: – Repeticijoms buvo paskirtas vienas kambarys.
– Pagarba… Papasakokite apie kitus savo pomėgius.
Stanislovas: – Pirmoje vietoje būtų muzikavimas, antroje – žvejyba, trečioje, matyt, bitininkavimas. Balandžiai labai patinka, iki dabar laikau būrelį – tai mano, kaip selekcininko, užsiėmimas. Daug metų Kavarsko bažnyčios chore giedojau. Stiprus choras buvo. Vykdavom į Šiluvą pasirodyt tarp geriausių chorų.
– Iš kur, Stanislovai, Jūsų domėjimasis bitininkyste?
Stanislovas: – Gamta man – nesvetimas dalykas. Kai gyvavo Svirnų tarybinis ūkis, aštuonerius metus dirbau Staškūniškio bitininko padėjėju. Ataskaitiniame, kaip dabar atsimenu, gryno pelno iš viso ūkio būdavo milijonas rublių! Bityne buvo 100 avilių.
Aldona: – Vijoklinius pomidorus Stasys augina iki pat pastato stogo, ir jau daug metų! O dar galiu paminėti jo lipdinius iš sniego: įspūdingo dydžio snieginius meškinus nulipdydavo, sniego žmogų. Stodavo autobusai ir eidavo žmonės pažiūrėti tų sniego skulptūrų (Aldona atverčia seną nuotraukų albumą ir parodo nuotraukas – red. past.).
– Aldona, o jūsų pomėgiai?
Aldona: – Skaitau žymių žmonių istorijas, esu poezijos mėgėja. Artimos Janinos Degutytės, Salomėjos Nėries eilės.
– O kokia, Jūsų nuomone, dabar yra meno saviveiklos padėtis Kavarske?  
Aldona: – Aš dažnai pagalvoju, kaip gera yra dabar vadovauti! Juk mums buvo viskas griežtai nurodyta, jokio laisvumo, kontrolė didžiausia. O dabar – tik daryk, tik kurk ir norėk, laisvė… Mums nurodydavo, kokios šventės turi būti organizuojamos ir kaip tiksliai. Poilsio vakarai, šokių vakarai privalomi būdavo. Dabar? Nieko nebereikia? Kaltinam viską: žmonių nėra, neateina, nenori. O iš kur aš randu? Mano vadovavimo Kavarsko kultūros namuose metais buvo lauko estrada pastatyta prie Šventosios. Tuo metu A. Žibutis buvo kolūkio pirmininkas. Ėjau, prašiau ir padarydavau. Pamenu, 30 rublių buvo alga. Ir tą geležinę kontrolę minučių tikslumu iki šiol pamenu… Galima tik pavydėti dabartiniams kultūros namų darbuotojams.  Per šventes susirinkdavo tiek žmonių, kad…  („Žmogus prie žmogaus!“ – nejučia nusistebėjusi pakomentuoju, žiūrėdama į vieną iš nuotraukų albume). Taip, teisingai sakot – žmogus prie žmogaus.
Gražu būtų, jei scenoje pasireikštų nors kiek vaidinantys ar muzikuojantys tėvai ir vaikai. Kaip mano vyras sako, vadovas turėtų išsiugdyti pamainą. Gaila, kad nebeliko kapelos. Juk dar būtų grojančių. Taip, nemažai išlydėjome į amžinybę, bet dar galima būtų suburti. Yra dar kapelos senbuvių. Taip, vis padainuoja vietinės ir tos pačios moterys, bet kaip norėtųsi kažkokių naujovių. Kodėl nesirenka žmonės į renginius? Nes jie vienodi. Ateina kartą, pažiūri ir daugiau nebeateina…
Kaip jau minėjau, Kavarsko senjorai neturi vietos repeticijoms. Ar tikrai jos neatsirastų po Kultūros namų stogu? Dirbau, žinau tas patalpas…   
– Esate miestelio pažiba, kūrėjai, meno saviveiklos veteranai, pavyzdys kitiems.
Aldona: – Ačiū. Žinot, vienas yra man pasakęs, kad gal jau man geriau būtų apsisiausti kokiu apklotu, atsisėsti ir žiūrėti pro balkono langą į tolį… Ir tai pasakė net ne koks eilinis kavarskietis, bet tiek to. Aš žinau, kodėl tai darau – kodėl einu, suburiu senjorus ir kam reikia tų naujų pastatymų. Mes esame su Stanislovu dviese, bet tokių senjorų šeimų – poromis – jau gal tik trys Kavarske belikusios… Kiti palaidoję savo sutuoktinius. Ar susimąstome, kas jiems lieka tokiame amžiuje ir likus našliais?

Pašnekovai mane išlydi Stanislovo gyvai atliekama Blindos polka, maršais ir su nuoširdžiomis šypsenomis.
Nuoširdžiai dėkoju…

The post Aldona ir Stanislovas Svirskai: „Tada buvome – žmogus prie žmogaus“ appeared first on Anyksta.lt.

Šiemet atminties kelias driekėsi per Šimonių girią į šio krašto sostamiestį – Svėdasus, prasidėjęs nuo didžiojo girios mūšio vėlyvą 1949 metų rudenį vietos ir finišavęs prie paminklo didžiam lietuviui, kan. Juozui Tumui – Vaižgantui.
Šimonių girioje – šviesiame šile šalia Priepado ežero, ten, kur žiojėja požeminės slėptuvės dauba, kur stūkso karius menantys paminklai, ten, kur prieš septyniasdešimt metų, 1949 metų lapkričio 1 – ąją sovietinių okupacinių pajėgų apsupti smarkiose kautynėse žuvo Algimanto apygardos kovotojai: vadas, legendinis kulkosvaidininkas, ,,sparnuotasis lietuvis“ Antanas Starkus – Montė ir šeši jo bendražygiai. Čia buvo prisimintos pokario kovos. Apie jas kalbėjo istorikas Gintaras Vaičiūnas iš Anykščių. Žodį tarė Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, kuris garsiai pažadėjo įtraukti tradicinį, jau šeštą kartą surengtą bėgimą į rajono kultūrinių renginių programą, kad savivaldybės tarnybos prisidėtų šventę rengiant, kad būtų skirta lėšų. Sveikino ir Lietuvos Respublikos seimo narys Audronis Ažubalis. Man, šių eilučių autoriui, teko garbė prabilti svėdasiškių vardu, tad kalbėjau apie miškus – mūsų tvirtoves, apie narsiausius pasaulio karius lietuvius, apie karališku raudoniu girios ūkanose švytinčią Aukštaitijos vėliavą, sveikinau Jaunuosius šaulius, mininčius sąjungos šimtmetį, pažymėjau, kad ir partizanų vadai buvo praėję šaulių mokyklą, kviečiau mylėti savo kraštą, jo neapleisti ir kurti naują, visiems teisingą ir laimingą Lietuvą. Trenkė savanorių salvė, o po valandėlės, sausai pykštelėjus starto pistoleto šūviui, bėgikai smagiu pulku metėsi į priekį. Girios takeliais iki Naujosios, po to – jau plačiu vieškeliu iki pat plento, jo šalikelėmis, per Jaros slėnį iki senojo Šimonių vieškelio, o juo – pro baltąją grafų Marikonių koplytėlę iki pat Svėdasų. Girioje visai menkai purkštęs lietus, tarsi atsiliepdamas į bėgančiųjų ritmą, kaip reikiant įsismarkavo, o jau visiems susirinkus į miestelį ir gardžios šaulių iš Utenos išvirtos košės paragavus, kvapnios arbatos išgėrus, dangus prakiuro tikriausia liūtimi. Ir dar su tokiu smarkiu vėju, kud net miestelio aikštėje, prie Trijų kryžių paminklo partizanams, vėliavas vertė. Tad sugužėjome į kultūros rūmų vestibiulį, kur ir buvo paskelbti nugalėtojai, įteikti prizai bei medaliai.
Apdovanojimus teikė šio renginio organizatorių atstovas – Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos ,,Nemunas“ pirmininkas Kęstutis Levickis bei prie dovanų fondo prisidėjęs Seimo narys Audronis Ažubalis. Tarp moterų  čempione tapo Vilniaus universiteto atstovė Hana Zikejeva, kuri aštuonių su puse kilometro atkarpą įveikė per 45, 51 minutės, antroji finišą kirto jos komandos draugė Kotryna Kairytė, trečioji – svėdasiškė šaulė Karolina Romaraitė. Tarp vyrų greičiausias buvo Jaunius Strazdas iš Vilniaus universiteto (29,51), po jo – Vilniaus kolegijos atstovas Jonas Žakaitis bei Edvardas Luneckas iš to paties universiteto.  Užsiregistravusių bėgimui buvo 130, tačiau dėl oro sąlygų ir kitų priežasčių ketvirtadalis neatvyko. Kaip visuomet, gausiai dalyvavo bėgikai iš sostinės – Vilniaus Universiteto, Vilniaus kolegijos, ,,Žemynos“, Jono Basanavičiaus gimnazijų, Sausio 13 – osios progimnazijos, taip pat Panevėžio katalikiškosios ,,Margaritos“ mokyklos, Utenos pulkininko Prano Saladžiaus 9 – osios rinktinės, Jaunieji šauliai  iš Utenos, Užpalių, Vyžuonų, Anykščių bei Svėdasų. Startavo ir trylika pavienių sportininkų,  tarp kurių visai neblogai pasirodė pasižymėjęs bėgikas Valdas Skliaustys iš Surdegio bei šešiasdešimtmetis Žalčio šaulių junginio vadas Valdas Juodka iš Vyžuonų. Pasigesta kasmet dalyvaudavusio Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos jaunimo, bet pradžiugino po kelerių metų ketinimų į šventę pagaliau atvykę Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazijos atstovai. Šviesūs jaunųjų dzūkų veidai tiesiog sklaidyte sklaidė tamsius debesis. Tokia daugybė gražiausio jaunimo, susirinkusio tėvynės kovotojų pagerbti, nušvietė ir nuskaistino dieną. Lietaus nuprausti veidai, dangaus ašarom sudrėkintos akys spindėjo nežemiška vilties šviesa.
Tradicinio bėgimo iniciatorius ir nepavargstantis organizatorius Vladas Pajarskas džiaugėsi lietaus nepabūgusiu jaunimu, džiaugėsi nuolatinių dalyvių bei organizatorių ištikimybe ir stebėjosi, kad nesulaukta jaunimo iš gretimų Rokiškio, Kupiškio rajonų, Anykščių miesto mokyklų, švelniai piktinosi, kad švietimo ir kitose jaunosios kartos ugdymą lemiančiose tarnybose dar yra užsilikusių nemažai valdininkų, kurie nesupranta pilietinio – patriotinio ugdymo svarbos. Nustebino ir policijos elgesys. Čia jau rimtas klausimas – nors Anykščių savivaldybė buvo pažadėjusi užtikrinti, kad pareigūnai atvyktų ir pasirūpintų judriu plento Kupiškis – Utena ruožu bėgančių jaunuolių saugumu, nė vienas ekipažas nepasirodė. Kas čia – biurokratiniai trukdžiai ar nesusipratimas? Ir kokia pribloškianti nuostaba – sekmadienį V. Pajarskas pamatė policininkus, stovinčius kryžkelėje, kur jų laukta prieš dieną. Medikai budėjo visos šventės metu. Tikėtina, kad  tokių nesusipratimų ateityje nebebus, kad kasmet vis daugiau ir jaunimo, ir vyresnio amžiaus entuziastų dalyvaus pagerbiant tėvynės laisvės gynėjus – pokario partizanus.

The post Algimanto apygardos partizanams atminti – tradicinis bėgimas lietuje appeared first on Anyksta.lt.

 Kapines padėjo rasti žurnalistė

Liepos 6- ąją, Valstybės dieną, menotyrininkė, kryždirbystės specialistė dr. Jolanta Zabulytė drauge su savo ugdytiniais – Vilniaus Dailės Akademijos (VDA) Kauno fakulteto studentais, ką tik įgijusiais bakalauro laipsnį, kuriems ji dėstė etninę kultūrą, bei keliais menininkais aplankė Lašinių kapinaites.
Ši ekspedicija – dar vienas menotyrininkės žingsnis į tolesnius Anykščių krašto kapinių bei paminklų tyrinėjimus.
,,Šių kapinaičių anksčiau vykusių ekspedicijų metu neradome, o  rasti jas be palydovo tikrai sunku, tad labai dėkingi Monikai Domarkaitei, kuri yra LRT žurnalistė ir jau daugelį metų turi sodybą Lašiniuose, pievomis ir miško takais nuvedusiai link jų“, – ,,Anykštai‘ pasakojo dr. J. Zabulytė, neseniai išleidusi knygą ,,Anykščių krašto kryždirbystė: mediniai paminklai“, kurioje aprašyti ir nufotografuoti  Anykščių rajono senųjų kapinių paminklai: stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės, kryžiai.
,,Lašinių kapinaitės apleistos, išlikę tik dideli įspūdingi medžiai ir 3 paminklai, kurių 2 iš XIX a. pabaigos, apnykę, t. y. praradę metalinius kryžius, tad radom tik akmeninius tašytus postamentus. Vieno jų viršuje buvo lietinis ketaus kryžius (apie tai galima spręsti iš stulpo viršuje išlikusios duobutės, skirtos kryžiui, formos), kitas turėjo kaltinį, kuklų, bet gana įdomios formos kryžių, kurį studentai rado ant žemės, žolėse. Kryžių paėmėme, bendru sutarimu Monika jį nuvežė į Anykščių Antano Baranausko bei Antano Vienuolio – Žukausko memorialinį muziejų, nes taip numesto palikti negalėjome – būtų sunykęs, nes ir metalas nėra amžinas. Šio paminklo akmeniniame postamente buvo iškaltas įrašas su 1887 m. data, kurį bendromis jėgomis bandėme ,,išskaityti” vedžiodami pirštais įrašo griovelius. Kito paminklo, kurio lietas kryžius prarastas, postamente įrašo nėra, tik iškalta reljefinė ostija. Trečiasis radinys – nedidelis vėlesnio laikotarpio betoninis paminklėlis su kryželiu ir be užrašo“, – įspūdžiais pasidalijo dr. J. Zabulytė.  
Lašinių  kapinėse drauge lankėsi ir tapytojas Vytenis Mikulevičius, grafikos dizainerės Evita Juškaitė, Greta Lileikytė ir Inga Staugaitė.
Menotyrininkė sakė, kad senųjų ir naujų medinių paminklų bei geležinių kryžių albumus iki tol jau buvo išleidę Rokiškio, Molėtų, Utenos, Marijampolės muziejininkai, tačiau Anykščių paminklai buvo nefiksuoti ir netirti. Ši priežastis dr. J. Zabulytę ir paskatino 2011 m. ir 2012 m. organizuoti pirmąsias ekspedicijas Troškūnų, Andrioniškio ir Svėdasų seniūnijose.  Į tyrinėjimus įsitraukė Anykščių muziejininkai Raimondas Guobis  ir Tautvydas Kontrimavičius, mokytojos Meilė Giraitienė, Joana Gutmanienė, Dangira Nefienė, Anykščių, Troškūnų ir Svėdasų gimnazijų mokiniai, Vytauto Didžiojo universiteto etnologijos kurso studentės.
 2013 – 2014 m. ekspedicijų organizavimą perėmė T. Kontrimavičius, tačiau ir tada dr. J. Zabulytė  kvietė jose dalyvauti Anykščių bei Viešintų mokyklų mokinius.  Prie šio darbo prisidėjo ir bibliotekininkės Audronė Berezauskienė bei Jolanta Mameniškienė.
Menotyrininkė su džiaugsmu prisimena, kad  buvusi  moksleivė Augustė Aurylaitė iš Andrioniškio dalyvavo visose keturiose ekspedicijose, nes jai labai patikusios pirmosios klajonės po kapines, o kita ekspedicijų dalyvė, buvusi Svėdasų J. Tumo – Vaižganto gimnazijos moksleivė Diana Putrimaitė savarankiškai surado Savičiūnų dvare buvusį metalinį kryžių, kurio tyrinėtojams nepavyko surasti ekspedicijos metu.

Niūronyse rekonstruoti paminklai taps pavyzdžiu

Pirmosios Anykščių krašto kryždirbystei skirtos knygos pristatymuose, kurie jau vyko Anykščiuose, Vilniuje,  Kaune ir  Svėdasuose, autorė pabrėžė, kad viena iš esminių priežasčių, paskatinusių išleisti knygą, buvo siekis ne tik sudominti žmones savo krašto paveldu, bet ir pažinti bei tęsti buvusių vietinių senųjų paminklų statymo tradiciją.
Pernai Niūronių Arklio muziejuje kartu su anykštėnais meistrais – Valdu Pelegrimu, Vladu Gaidžiu, Mykolu Tursa, Dainiumi Veršeliu ir padėjėjais – mokiniais Vytautu Taurele ir Arnoldu Keibu bei mokytoju Artūru Pupkiu –  pagal archyvines nuotraukas buvo pastatytos trijų senųjų XIX a. II pusės paminklų rekonstrukcijos: du stogastulpiai (1865 m. ir 1886 m.) ir koplytstulpis. Atrinkti pavyzdžiai būdingi Anykščių kraštui. Niūronių etnografiniame kaime pastatyti tokios formos stogastulpiai, kokie XX a. I pusėje daugiausia mūsų krašte užfiksuoti. O koplytstulpių Anykščių krašte būta mažai, todėl pasirinktas labiausiai Aukštaitijoje paplitęs tipas.
,,Gal šie paminklai taps ne tik muziejaus papildiniais, bet ir sektinais pavyzdžiais, norintiems pastatyti naują ar atstatyti buvusį paminklą? Knygoje senųjų paminklų nuotraukų yra ir daugiau, tačiau ne visi knygą turi ar pavarto, o ,,gyvas” paminklas veikia kitaip – gali ir iš arti pažvelgti, ir detales įžiūrėti, ir dydžius, proporcijas pamatyti“, – tikisi dr. J. Zabulytė.
Šiais metais muziejuje, kadaise buvusio paprastos formos kryžiaus vietoje,  ruošiamasi pastatyti žymiausio Anykščių krašto kryždirbio, rašytojo Rimanto Vanago senelio Petro Blažio kryžiaus rekonstrukciją – tai Kuniškių kaime (Anykščių seniūnija) sodyboje stovėjęs 1921 metais P. Blažio sukurtas kryžius, kuriame matomi visi šiam meistrui būdingi kūrybiniai bruožai.
,, Prie kryžiaus pluša vėlgi tik anykštėnai, o pagrindiniai darbai priklauso jaunimui – Vytautas Taurelė ir Arnoldas Keibas gamina ne tik dekoro elementus, bet ir viso kryžiaus karkasą dekoruoja, o Dainius Veršelis skobia dvi skulptūras. Šį rudenį kryžių planuojama pastatyti, tačiau vis dar labai laukiame finansavimo… “, – apie planus kalba kryždirbystės tyrinėtoja.

Antroji knyga bus apie darbus iš metalo

Dr. J. Zabulytė  ruošiasi išleisti ir antrą knygą, kuri bus skirta Anykščių krašto metalinei kryždirbystei – joje planuojama aptarti metalurgijos ir metalo gaminių istoriją Anykščių krašte, pateikti duomenis apie Anykščiuose dirbusius ir šiandien kuriančius kalvius. Knygoje bus rašoma apie bažnyčių, varpinių, kapinių vartų kryžius, medinių paminklų geležinės viršūnės, aptariami lieti iš ketaus ir pagaminti iš vamzdžių kryžiai, pateikti išlikę ant paminklų įrašai, analizuojamas  paminklų dekoras. ,,Jei kas turi žinių apie kaimuose dirbusius ir šiandien tebedirbančius kalvius (ne tik kryždirbius, bet ir ūkio padargų gamintojus, taisytojus), autorė būtų labai dėkinga už suteiktą informaciją“, – viltingai prašo Anykščių krašto kryždirbystę tyrinėjanti mokslininkė J. Zabulytė.

The post Tyrinėjimai išaugo į knygas ir paminklų parką appeared first on Anyksta.lt.

 Menininkės kilmė – anykštėniška

Nijolė Šivickas – iš Anykščių kilusi keramikė, vėliau, Antrojo pasaulinio karo metais, iš Lietuvos bėgusi nuo sovietinio režimo į Štutgartą, kur mokėsi meno akademijoje. Ten ji susipažino su savo būsimuoju vyru Alfonsu Mockumi ir persikėlė į Kolumbiją. Antanas Mockus – N. Šivickas sūnus – matematikos ir filosofijos profesorius, politikas, buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meras, kelis kartus kandidatavęs ir per plauką neišrinktas Kolumbijos prezidentu. Filmas ,,Nijolė“ – pasakojamas apie mamos ir sūnaus ryšį. Pokalbiai – lietuviškai ir ispaniškai, jų kelionė į Lietuvą, susitikimai su čia likusia gimine bei N. Šivickas kūrybos pristatymas lietuviams. Filme, kurį režisavo italas Sandro Bozzolo, yra ir anykštėnų – svarbų vaidmenį, pasak A. Mockaus, jo mamos gyvenime suvaidinęs anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas, kurio kūrybą N. Šivickas skaitė, bei vaikų gydytoja Ledina Kaladienė, slaugiusi Anykščiuose pasilikusią N. Šivickas mamą. Anykščiuose šeštadienį buvo surengti du filmo peržiūros seansai, tačiau į pirmąjį, po kurio žiūrovai galėjo pasikalbėti su A. Mockumi, bilietų nebebuvo jau dvi dienos prieš renginį.

Menas, gimęs vienatvėje ir laisvėje

Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai pamatė filmą, 97-erių menininkė Nijolė Šivickas iškeliavo. ,,Jai tas filmas buvo visai nesvarbus, tačiau žinojo, koks jis svarbus mums“, – sakė filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė. Menininkė, pasak sūnaus, profesoriaus A. Mockaus, bijojo, kad filmas nesukeltų šeimoje konfliktų, nors šiaip skulptorė nelinkusi į kompromisus. N. Šivickas tikėjo, jog kompromisas viso labo padaro abu žmones nelaimingus, nes nė vienas negauna to, ko tikėjosi. Filme skulptorė pripažino, jog mieliausiai laiką ji leisdavo viena, savo dirbtuvėse, nors žmonių kartais išvengti nepavykdavo – jos sūnus A. Mockus – Kolumbijos garsenybė, prie jų namų nuolat būdavo žurnalistų.
 Po filmo peržiūros buvo iškeltas klausimas, ar galima tikėtis, jog N. Šivickas darbai bus atvežti į Lietuvą, tačiau A. Mockus sakė, jog neįmanoma nieko garantuoti dėl to, jog tai – visų pirma – susitarimas tarp dviejų valstybių bei galybės dokumentų pildymas, tačiau tokios galimybės neatmetė: ,,Klausimas, kam priklauso tie darbai ir kaip institucijos žiūrės į darbų perdavimą“, – sakė lietuviškai kalbantis, tačiau Kolumbijoje gimęs ir užaugęs profesorius.

Nežino, ar dar sugrįš

Lietuvoje A. Mockus viešėjo keliskart : pirmąjį kartą – 1974 – aisiais, o keturis ar penkis kartus profesorius sakė buvęs Anykščiuose, kur su mama apsistodavo Vanagų šeimoje. Vienas filmo epizodas nufilmuotas būtent Rimanto ir Violetos Vanagų namuose, kur N. Šivickas kalbasi su R. Vanagu apie mirtį ir skaito rašytojo kūrybą. Kolumbijoje su žmona Adriana gyvenantis A. Mockus sakė nežinantis, ar vėl sugrįš į Anykščius, kur prieš porą metų lankėsi dar su mama: ,,Sandro buvo vienas žmogus, svarbus Nijolės gyvenime, kitas buvo Rimantas“, – kalbėjo profesorius apie mamą, kuri buvo didžiausia jo kritikė, vertusi apmąstyti ir ėjimą į politiką mafijos valdomoje Bogotoje.
Režisierius –  italas, dirbęs Kolumbijoje, tačiau studijavęs Lietuvoje.
Filmo ,,Nijolė“ režisierius Sandro Bozzolo pasakojo, jog pirmąkart atvyko į Lietuvą per ,,Erasmus“ mainų programą, studijavo Kaune, o tada išgirdo apie Antaną Mockų – filosofą, politiką, matematiką. Susitikimo su anykštėnais metu angliškai su filmo prodiusere D. Vildžiūnaite kalbėjęs S. Bozzolo sakė, jog paauglystėje neturėjo herojų – jo sienų nepuošė žymių atlikėjų ar sportininkų plakatai, tačiau vėliau tokiu herojumi tapo A. Mockus. Italui, kilusiam iš kalnuoto Italijos regiono, atvykus į Bogotą pavyko užmegzti šiltus santykius su Nijole Šivickas – režisierius pasakojo, jog moteris pirmiausia liepė jam parodyti savo rankas, o tada ištarė: ,,gerai“, nes jaunojo režisieriaus rankos buvo sudiržusios nuo malkų skaldymo kalnuose. S. Bozzolo į filmo pristatymą susirinkusiems anykštėnams sakė, jog iš pradžių skulptorė jį mokė lipdyti. Filmuotis nenorėjo. Italui paklausus, ar jie galėtų abu sugalvoti, apie ką filmuotų dokumentinį filmą, moteris pasiūlė filmuoti dokumentiką apie skyles – skyles keramikoje, nosies skyles, batų raištelių skylutes. Taigi kurį laiką dokumentinis filmas apie Nijolę Šivickas ir Antaną Mockų vadinosi ,,Projektas apie skyles“. Režisierius juokavo, jog tokio pavadinimo privertė atsisakyti prie filmo kūrybinės komandos prisijungusi prodiuserė D. Vildžiūnaitė.

Nusikalstamumą sumažino uždaręs barus

Kalbėdami apie sukurtą filmą, režisierius ir prodiuserė atskleidė, jog turi dar daug nepanaudotos medžiagos. Įdomu tai, kad stengdamasis padėti kūrybinei grupei, Antanas Mockus dėl savo itin charizmatiško būdo kartais visai netyčia tapdavo  netgi svarbesniu filmo personažu nei pagrindinė herojė, jo mama Nijolė. Vienas iš filmo kadrų – tramdydamas įsišėlusius studentus, profesorius  viešai rodo užpakalį – šia archyvine dokumentine scena ir prasideda kino juosta ,,Nijolė“. Paprašytas pakomentuoti tokį savo poelgį,  A. Mockus atsakė, kad gal ir negerai taip elgtis, bet ir didelio blogio neįžvelgė, tvirtindamas, kad iš esmės jis nepadaręs nieko bloga, nes balta spalva, kaip žinia, yra taikos spalva. Kaip politikas, garsėjo itin ekscentrišku elgesiu. Filmo režisierius, vieno iš pristatymo dalyvių paklaustas, ar galime tikėtis antrojo filmo, tik šį kartą apie A. Mockų,  griežto „ne“ neištarė. Kino juostoje ,,Nijolė“ yra ir kitas archyvinis dokumentinis kadras – politikas  A. Mockus šliūkšteli oponentui į veidą vandeniu. Komentuodamas šią situaciją, buvęs Bogotos meras tvirtino, kad pasielgus netinkamai reikia gebėti įvertinti savo elgesį ir atsiprašyti, nes būtent toks gebėjimas yra labai svarbus visuomenei. Kaip politikas, A. Mockus priimdavo itin originalius ir kartais net šokiruojančius sprendimus : bėgiojo apsirengęs Supermeno kostiumą, kartu su mama Nijole Šivickas rengė įvairius ,, hepeningus“, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į Kolumbijos problemas. Būdamas Kolumbijos sostinės meru 2001 – 2003 metais  pastebimai sumažino nusikalstamumą Bogotoje paprastu sprendimu – meras išleido įsaką nakčiai uždaryti miesto barus, nes buvo pastebėta, kad karštakraujai kolumbiečiai gerokai įgėrę tiesiog skerdžia vienas kitą  apie ketvirtą valandą ryto. Meras pats asmeniškai tikrino, ar barų savininkai vykdo nurodymą. Po šio sprendimo įsigaliojimo praėjus kiek laiko, A.Mockus Bogotoje surengė ,,hepeningą“, per kurį į karstus atsigulė tiek žmonių, kiek dėl šio įsako poveikio buvo išsaugota gyvybių. Simbolinis ,,numirėlių“ prisikėlimas iš karstų įtikinamai parodė pasiektus rezultatus. 2010-aisiais A. Mockus šalies prezidento rinkimų antrajame ture nusileido Chuanui Manueliui Santosui.

Trečioji Šivickų – Mockų karta lietuviškai nebekalba

Anykščiuse Antanas Mockus į kino filmo peržiūros žiūrovų klausimus atsakinėjo lietuviškai, tačiau profesoriui jau aiškiai pristigdavo žodžių, kartais jis gelbėdavosi vartodamas tarptautinius žodžius, neretai į savo atsakymą ar komentarą įterpdavo angliškų, ispaniškų, prancūziškų frazių. Po susitikimo ,,Anykštai“ uždavus klausimų, ar A.Mockaus vaikai kalba lietuviškai, profesorius atsakė, kad jo mamos Nijolės namuose visuomet buvo kalbama lietuviškai – ispaniškai ji taip ir neišmoko tobulai kalbėti, ir pridūrė, kad jo paties šeimoje situacija kitokia. ,,Trečioji Šivickų – Mockų generacija lietuvių kalbos jau nebevartoja, nors vyriausia dukra dar šiek tiek moka lietuviškai“,- sakė žymiausias išeivių iš Anykščių vaikas, daugiausia pasiekęs kaip politikas, buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meras Antanas Mockus.

The post Kompromisai nepadaro gyvenimo geresnio appeared first on Anyksta.lt.

 Šių metų ,,Trakinių partizanų“ renginyje žurnalistas ir keliautojas Vytaras Radzevičius skaitė paskaitą  ,,Kaip ir kiek galima atrasti Lietuvos keliaujant po pasaulį“, dr. Mindaugas Nefas pristatė savo knygą  „Dvasios aristokratai. Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė 1919–1940 m.“, istorikas Antanas A. Terleckas kalbino rezistentą kunigą Julių Sasnauską, vyko sustikimas su bioarcheologe Justina Kozakaite (tema – ,,Kaip šiuolaikinės technologijos padeda įminti partizanų karo mįsles?“), koncertavo bardas Mindaugas Valiukas, o dizaineris Giedrius Paulauskas pristatė  išskirtines partizaniškas uniformas.
Vyko Lietuvos kariuomenės ginkluotės ir amunicijos paroda, partizaniškai riteriškos dirbtuvės vaikams, Valstybės pažinimo centro edukacijų erdvė.
Nuo 2005-ųjų iš esmės pasikeitė ,,Trakinių partizanų“ organizatorių statusas. Prieš 14 metų N.Černiauskas ir M.Nefas buvo studentai istorikai, o dabar abu jie mokslų daktarai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, taigi – solidūs žmonės. Tačiau, pasak dr. N.Černiausko, ,,Trakinių partizanų“ koncepcija, keičiantis jo organizatorių statusui, nesikeitė: programoje neatsirado raudų ir ilgų tuščių kalbų. ,,Išliko ta pati idėja, jog partizanus galima pagerbti be raudų ir nuolatinės kančios. Mūsų supratimu, toks renginys yra pats geriausias paminklas partizanamas“, – ,,Anykštai“ kalbėjo dr.N.Černiauskas. Jis dėstė, jog paskaitos ir susitikimai nėra mokslinio ar akademinio pobūdžio –  tai greičiau mokslo populiarinimas, siekiant atskleidžiama tema sudominti kuo platesnį sluoksnį žmonių.
Renginys bėgant metams tapo vientisesnis, organziaciniu požiūriu, tobulesnis, o kalbėdamas, kokią naudą davė organizatorių statuso pasikeitimas, dr. N.Černiauskas šypsojosi, kad ,,dabar su kai kuriais žmonėmis susikalbėti, susitarti yra lengviau.“
,,Trakinių partizanai“ turi keletą nuo renginio neatsiejamų simbolių, tokių, kaip bridimas Virintos upe ir … Nefų šeimyna. Renginio vietą atkerta Virinta, per ją nėra tilto, tik brasta, todėl svečiai aunasi batus, raitosi kelnes ir merkia kojas į šaltą upę. Nefų kone kasmet darosi vis daugiau. Dabar jų, su antrosiomis pusėmis ir atžalomis, jau 14. ,,Trakinių parizanuose“ paprastai dalyvauja bent 50 procentų šios šeimos atstovų, o Dangira Nefienė tradiciškai segi lapuką su partizaniniu slapyvardžiui ,,Motulė“. Šių metų šventėje tradiciškai lankėsi ir buvęs pirmasis Anykščių rajono meras, profesorius Saulius Nefas.
 ,,Trakinių partizanų“ simboliu yra ir tremtinė Prima Petrylienė, ją ,,partizanai“ šiemet sveikino 90-ojo gimtadienio proga.
Šiemet ,,Trakinių partizanuose“ apsilankė apie 400 žmonių, o daugeliui dalyvavimas šiame renginyje jau tapo tradicija. Organizatoriai kalba, kad pradžioje jaunimas į Trakinius važiavo vieni, paskui – su antrosiomis pusėmis, dabar – jau ir su vaikais. Belieka laukti anūkų…  
Trakinių mūšis vyko 1945 m. birželio 27 d., kai prie Trakinių miško, slėnyje, NKVD kareiviai apsupo Alfonso Bagdono-Aro būrio partizanus. Kautynėse žuvo 32 partizanai, tik keliolikai iš jų pavyko prasiveržti už apsupties. Anykštėno istoriko Gintaro Vaičiūno teigimu, jokiame kitame mūšyje Anykščių rajone nežuvo tiek daug partizanų, kaip Trakiniuose. Prieš juos buvo mestos didelės NKVD pajėgos, kurias galimai sudarė 200-300 kareivių. Partizanai buvo įsikūrę atviroje vietoje, Virintos slėnyje, ir neturėjo priedangos prieš kulkosvaidžių ugnį. G.Vaičiūno įsitikinimu, per mūšį turėjo kristi ir nemažai „enkavėdistų“, tačiau tie duomenys nebuvo skelbiami, taigi net ir dabar nėra žinomi. Po mūšio „enkavėdistai“ sudegino tris Trakinių ir šešias gretimo Mackeliškio kaimo sodybas.

The post Geriausias paminklas partizanams appeared first on Anyksta.lt.