Kaimo suklestėjimas susijęs
su Donatu Krikštaponiu

Nors apie 1923 – iuosius kaime būta beveik trijų dešimčių sodybų su 144 gyventojų, 1978 – aisiais vadovauti ekonomiškai silpnam M. Melnikaitės kolūkiui atvykęs tuomet jaunas ir energingas vyras Donatas Krikštaponis prisimena radęs kaime vos keletą trobų ir apleistas kolūkio dirbtuvėles. „Sujungus ekonomiškai silpnus P. Cvirkos ir M. Melnikaitės kolūkius, centras bazavosi Gečionyse, ten buvo dirbtuvės, fermos, dar nesugriuvęs dvaras, besivystanti gyvenvietė, o kultūros namai – Trumbatiškyje, kuriame dabar gal vos kelios šeimos begyvena, – prisiminė D. Krikštaponis, beje, pats šiame kaime pasistatęs namus, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę prie ežero įkūręs kaimo turizmo sodybą „Ajerynė. – Nesuklydau kolūkio centrą įkurdindamas Mačionyse, kurdamas šio kaimo infrastruktūrą. Veikė felčerinis punktas, atvažiuodavo net stomatologai, vaikų darželį lankė kelios dešimtys vaikų, buvo parduotuvė, pastatėme kultūros namus, pirtį. 1987 metais buvo asfaltuotos kaimo gatvelės. Kaime kūrėsi ne tik kolūkiečiai, parduodamas sodybas kaip mat nupirkdavo menininkai iš Vilniaus, padėję organizuoti garsiuosius Rubikių ežero festivalius“.
D. Krikštaponis prisipažįsta, kad jam buvę skaudu matyti, kaip perniek eina kaimo žmonių sukurtas turtas, o kiekvieno naujus šeimininkus suradusio ir nūdienos poreikiams pritaikyto pastato perspektyva jam teikė džiaugsmo. Ilgai apleistas buvo buvusių dirbtuvių angaras, o dabar jame įsikūrė sėkmingai rąstinius ir skydinius namus gaminanti įmonė. Mačionys nuo seno garsėja ir išskirtiniu, kokybišką lengvųjų automobilių ratų suvedimą darančiu servisu“.

Skriaudė valdžia ir vagys

Laukdamas, kol jo automobiliui bus padarytas ratų suvedimas, vairuotojas sakė „feisbuke“ pastebėjęs, kad per dieną bent kelis kartus Mačionys ieškomi dėl ratų suvedimo. Tuo tarpu Audrius Šiukščius trumpam paliko automobilį ant keltuvo ir sutiko mintimis pasidalinti apie rajone garsėjantį savo verslą.
Gimęs kaimyniniame Buivydų kaime, vyras Mačionyse apsigyveno 1967 – aisiais. Tarybinė armija, darbas kolūkyje, profesiniai mokslai ir darbas tuomečiame Pašilių autoservise davė gyvenimiškos patirties, tad 1993- aisiais Mačionyse įkūrė savo įmonę. „Per 25 metus buvo visko, skriaudė ir vagys, ir valdžia, – sakė per ketvirtį amžiaus niekada darbo nestigęs ir visame rajone žinomas automobilių meistras A. Šiukščius. – Dėl valdžios nepamatuotai kraunamų didelių mokesčių yra tekę įmonę stabdyti. Pas mane dirbo 7 darbininkai, tačiau privalėjau juos atleisti ir visi jie tapo darbo biržos klientais, 10 metų, kad išsilaikyčiau, dirbau vienas“.
A. Šiukčius brangina gimtinę ir iš jos niekur bėgti nežada. Žmona dirba Burbiškio savarankiško gyvenimo namuose, dukra – Anykščiuose. O va sūnus sparnus nuleido Anglijoje ir prieš metus kitus dar kalbėjęs apie grįžimą į Lietuvą, dabar apie tai nešneka.

„Mariako“ sodybą pavertė
stebinančia aplinkinius

Nors Mačionių kaimas, galima sakyti, ant ežero kranto, D. Krikštaponis paminėjo dar vieną kaimo išskirtinumą – jame kaip reta daug dirbtinių tvenkinių. Prie vieno iš jų ir patraukėme nuo jo sodybos prasidedančia gatvele. Tai, ką pamačiau, pranoko visus lūkesčius. Didelis neįtikėtinai švaraus vandens telkinys su natūraliom rožinių lelijų salelėmis, didelė, ypač kruopščiai tvarkoma pieva, trobesiai kitapus tvenkinio, kurių vienas su Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavų spalvomis išpieštais inkilais. Ir gausybė laukinių vandens paukščių.
Mus pastebėjusi prie tvoros atėjo ir sodybos šeimininkė Virginija Butvėtienė. Paklausta, kas padeda prižiūrėti tokią itin kruopščiai, skoningai įrengtą teritoriją, moteris tik nusišypsojo ir prasitarė, kad tai jos 12 metų, kai gyvena Mačionyse, triūsas. „Atvykau čia iš Žemaitijos, o sodybą surado sūnus“, – lakoniškai paaiškino ir į smulkmenas nesileido. Paaiškėjo, kad sodyba prieš tai priklausė Stasiui Petroniui, kurį kaime daugelis vadino „Mariaku“, nes buvęs jūreivis. Atvažiavusi į Mačionis V. Butvėtienė per šabakštynus net nepamačiusi, kur yra ūkinis pastatas, kurio vietoje dabar puikuojasi išraiškingas vasarnamis.
Visgi tik maždaug pusė tvenkinio buvo idealiai sutvarkyta, kita šliejosi prie krūmokšniuose paskendusio buvusios pirties pastato ir jau pradėto tvarkyti buvusio vaikų darželio. D. Krikštaponis džiaugėsi, kad pagaliau šie pastatai, kurių viename lyg tai kuriasi menininkų šeima, irgi taps Mačionių gyvenvietės puošmena.

The post Mačionių kaimas patrauklus verslui ir poilsiui appeared first on Anyksta.lt.

Filosofiški pašnekesiai

Tad ir pradedame pokalbį filosofiškai – nuo šios dienos į praeitį sugrįždami. Kaip gi tas gyvenimėlis..? O gyvenimas, gyvenimėlis smagus visuomet buvo, bet, oi, greitai jisai prabėgo. Visai dar neseniai mažas paupiais bėgiojęs, gyvulius po miškus, lankas ganęs. Mokyklon ėjęs, raides, o po to ir pasaulio įdomybes palengva pažinęs. Tėvokui mišką kirsti padėdavo. Paaugo, bernavo, vedė, uoliai darbavosi, šeimyna rūpinosi, prislinko senatvė, pasiliko vienas, nuobodu mieste buvo, tai pargrįžęs į gimtas vietas pats vienas vienkiemyje gyvena.

Šimonių girios dvasia. 

Na, Šilagaliai dar buvę Svėdasų parapijos, o štai Mikierių gyventojai į bažnyčią jau į Šimonis keliaudavo. Turgaus įsigeidę net ir Kupiškį siekdavo, iki to lopšinėse apdainuotu tiltu žymaus miesto tėvelis nuveždavo parduoti medienos, malkų. Būdavo ir jį, dar visai nekokį kartu imdavo – sėdėdavo berniukas ant malksnų susirangęs, sustirdavo, tai tėvas šypsodamasis liepdavo bėgti iš paskos, kad užkaistų. Tačiau ne taip paprasta – mediniokai smuko, skaudžiai daužė kojas. Kelias valandas užtrukdavo kelyje…
Visur arba pėsti, arba su arkliu važiuoti. Būdavo iki Anykščių daugiau negu dvidešimt kilometrų, tai kol nukinkuoja, bent trys valandos praslenka – apsčiai laiko pamąstys ir pailsėt… Taip tad važiuodami, sėdėdami vežime žmonės tiesiog ilsėdavosi.

Jaunimo papročiai ir
rusė Martinienė

Pokaris buvo, kuomet jau įkopė į pusbernių bei augesnių bernų draugystę. Būdavo toks paprotys, kad sulaukę šventadienio visi kartu eidavo į šokių vakarus – „vakaruškas“ pramogauti, kitokių nuotykių ieškodavo. Kiekvienas šios brolijos vyras priėjus laikui turėjo pasirūpinti bičiulių vaišėmis. Procesas gana paprastas, tereikėjo iš kažkur gauti maišą rugių ir tuos grūdus nugabenti į „kremlių“ versliai moteriškei Martinienei. Jinai iš tų javų išraugindavo raugą – „brogą“ ir išvarydavo naminės degtinės – samagono. Šiek tiek stipraus, aštriai kvepiančio gėrimo pasilikdavo sau už darbą, tačiau nemažai velnio lašų atitekdavo ir užsakovams.
Pasilinksmindavo – vieni daugiau, kiti mažiau, tačiau visi kartu, draugiškai išgerdami.
Grūdus reikėjo taip paimti, kad niekas iš namiškių nepastebėtų, išnešti iš klėties, kažkaip nugabenti degtindarei.
Kartą Aleksandras, ištempęs sutemose maišą, uždėjo arkliui ant nugaros ir palengva išjojo Plikiškių link. Kelyje susidūrė su vieškeliu atvažiuojančiu sunkvežimiu. Pastebėjęs žiburiuojant jo žibintus pasuko nuo kelio, į laukus, numetė maišą, pats atsigulė į žirnius, o pro šalį važiavę kareiviai į vienišą arklį neatkreipė dėmesio.
„Būt nupylę, tikrai nupylę…“ – paauglystės nuotykį prisimena Leika.

Sieliai ir miškovežiai

Tėvokas buvo labai energingas, kaip sakoma, su užmoju žmogus. Tuoj po tarnystės caro kariuomenėje pasiliko svetimame krašte, gal dešimt metų gyveno Odesoje, o po spalio perversmo Rusijoje sugrįžo į tėvynę. Kaip jis ten gyveno ir su kuo, kaip vertėsi – veik nieko nepasakojo. Matyt, nenorėjo jaukti artimųjų sąmonės, gal skaudu buvo, gal buvo nusprendęs į tai, kas buvo, nebesidairyti.
Darbštumas jo neišpasakytas buvęs. Būdavo su tamsa keliasi, su tamsa gula, vis darbuose ir sumanymuose paskendęs. Prataręs: „Vėlai šiandien atsikėliau, jau pusė trečios buvo…“ Netrūko ir sumanumo, kad daugiau pelnytųsi miškuose, žiemą nusipirkdavo antrą arklį, pasamdydavo berną ir kartu su juo atkakliai veždavo iš girių platybių rąstus į sandėlius prie Šventosios. Pavasarį, kai rogių kelio nelikdavo, atsiskaitydavo su bernu ir jį namo paleisdavo, o arklį parduodavo. Tuomet sugrįždavo į vasaros ritmą, į ūkio darbus savo 12 hektarų ūkyje.
Sėkmingai investavo – nupirkęs Anykščiuose prie pat tilto sklypą, ten pastatė namus ir manė atidaryti parduotuvę ar šiaip kokį verslą, ten, matyt, ateitis ir berniokams įžvalgaus tėvo buvo numatyta. Deja, okupacija, o po to užgriuvęs karas visus tuos gražius planus sugriovė.
Pokariu dar miškuose dirbdavo, ir Aleksandrui dar teko paragauti sielininko duonos. Gal porą kartų susipynę su tėvu po sielį ir nuvarę iki Ukmergės. Suaugęs ėmė dirbti miškų ūkyje miškovežio vairuotoju. Sunkvežimiai buvo ypatingi, sausomis kaladėlėmis kūrenamų dujų generatoriaus varomi – „kirogazas“. Kaladėlės labai tikdavo ir ėmus kur purvynę buksuoti – papildavo krūvelę po ratais ir išvažiuodavo. Nuoširdžiai miškuose dirbęs net 25 metus, į pensiją išėjęs vos 56 – ių, nes miškų ūkyje dirbusiems galiojo lengvatos. 

Sugrįžimas 

Nepatiko jam mieste, daug metų gyvenęs ir Kupiškyje, ir Anykščiuose, ką ten veikti. Kol dirbo dar šis tas, o kai į pensiją išėjo, tai visai nuobodulys užgriuvo. O čia kaime tai ramu. Pirkęs šiuos trobesius. Dar ir jo broliokas čia pat, kaimynijoje, buvusioje tėviškėje gyvena. Vienas kitam padeda, kartu pasikerta malkų, kitus darbus įveikia, kartu savaitgaliais pirtyje periasi.
Įnešęs naują motopjūklą – galingą, juo galima būtų smagiai medynuose pasišvaistyti, tačiau dabar jau reikia tik malkų. Girios gi beveik nebeliko, tiek kirto, tiek kirto… Visur krūmais užaugę, vien jaunuolynai tvoromis aptverti išlikę – išeina grybauti ir vos nepasiklysta, nebepažįsta miško pirmapradžio.
„Šindei švintė Mikieriuos visiems“ – netikėtai paskelbia A. Leika. Ir pabandyk atspėti, kas per šventė? Pasirodo, kad atvažiuoja autoparduotuvė. Į savaitę dar du kartus. Vėl šventė, kai autobusas ateina iki Mikierių, tai atsitinka tik du kartus per mėnesį. Beje, toks ritmas labai tinka ir Inkūnų bažnyčia besirūpinančiam Andrioniškio klebonui Virginijui Taučkėlai, nes ir ji miškų šventovėje pasirodo tik kas antrą šventadienį.

The post Mikieriai ir nuostabusis Leika appeared first on Anyksta.lt.

Miestelyje yra keli vaiduokliai

Nuo Anykščių važiuojant į Skiemonių miestelio centrą, dėmesį patraukia kairėje kelio pusėje esantis „įdomus“ pastatas. Mūrinis, apgriuvęs, aplink – šiukšlynas, tačiau ant stogo – saulės kolektoriai, taip pat ištiestas nežinia kam reikalingas tentas… Sustojam, pavaikštom aplink, antro aukšto durys pravertos, tačiau jokio žmogaus aplink nematyti.
Paskambinus seniūnui paklausti, kas čia per „grožis“ puošia miestelį, S. Steponėnas nusijuokia: „Čia tikra miestelio „puošmena“. Kažkada šiame pastate buvo kolūkio kontora, paskui pastatas buvo privatizuotas. Dabartinė jo šeimininkė gyvena Vilniuje, čia tik sargas nuolat būna. Visokių gražių planų turėjo moteris, bet kaip nieko nevyksta, taip nevyksta. O blogiausia, kad pastatas, esantis šalia pagrindinio kelio tik darko miestelio vaizdą. Šiemet dar tą paklodę ant stogo ištempė…“
Pasak seniūno, Skiemonyse yra ir dar vienas pastatas, dėl kurio širdį skauda. Tai – miestelio centre stūksantis malūnas. Jis priklauso Lietuvos nacionalinio dramos teatro generaliniam direktoriui Martynui Budraičiui. Jam įsigijus pastatą, skiemoniečiai džiaugėsi, kad meno žmogus neleis malūnui trūnyti… Deja, nors jau praėjo keli metai, kai malūnas turi šeimininką, jokio progreso nevyksta. Jis tarnauja nebent kaip skelbimų lenta…
S. Steponėnas „Anykštai“ sakė, jog M. Budraitis turi sodybą netoli Alantos, kartas nuo karto atvažiuoja į Skiemonis, tačiau savo turtu niekaip nesirūpina. „Seniūnijos pastangomis išvalėme malūno pastato, šalia esantį malūnininko kambarėlį, bet daugiau niekuo padėti negalime. Gal jau metai bus, kaip nešnekėjau su M. Budraičiu. Matyt, pagrindinė problema – viskam trūksta pinigų…“ – kalbėjo seniūnas.

Skauda širdį dėl
emigravusių vaikų

Atvažiavus į Skiemonis šiek tiek po 9 val. ryto, miestelyje – tuščia. Tik parduotuvė pasirodo bene labiausiai lankoma vieta, tačiau praeitą trečiadienį prieš pietus pirkėjų buvo reta. „Mėnesio pradžia, žmonės dar negavę pensijų, pašalpų, – pastebėjo pardavėja Birutė Rudokienė. – Antroje mėnesio pusėje prekyba pagyvės“. Kartais pagyvenę skiemoniečiai į parduotuvę užsuka ne tik apsipirkti, dažnam vienišiui tai vieta ir pabendrauti, išsišnekėti. B. Rudokienė gyvena Skiemonyse jau trys dešimtmečiai, tad daugelį žmonių gerai pažįsta. Tiesa, pardavėja ji dirba tik metai po to, kai sugrįžo iš emigracijos. Dešimt metų ji ne iš gero gyvenimo praleido Anglijoje, nes gyvenant Skiemonyse susirasti darbą, kuris garantuotų pajamas mokyti ir į gyvenimą išleisti vaikus, buvo beveik neįmanoma.
„Ne pyragai ir ten, norint užsidirbti reikia labai daug ir sunkiai dirbti, – sakė B. Rudokienė. – Atsitiko taip, kad sugrįžusi atostogų pasiėmiau, kaip maniau, keliems mėnesiams vaikus, tačiau išėjo taip, kad aš jau sugrįžau, o jie pasiliko. Džiaugiuosi, kad jie užaugo gerais žmonėmis, tačiau man širdį skauda, kad jie, kaip ir daugelio kitų skiemoniečių vaikai – ne Lietuvoje. Antai jaunėlis Karolis gyvenai Islandijoje, jam ir klimatas ten nelabai tinka, gyvena su mintim sugrįžti. O Mantas ir Kristina bei mano dvi anūkėlės ir anūkas įsikūrė Anglijoje, net nesu tikra, kad sugrįš. Antrokė Gretutė lanko anglišką mokyklą ir privačią lietuvišką, tai bent lietuvių kalbos neprimirš. Jeigu sugrįžtų, galėtų ir čia į tą pačia klasę eiti“.

Ir Skiemonyse yra ką aplankyti

Seniūnas S. Steponėnas apgailestavo, kad Skiemonyse nebelikę mokyklos. O kažkada net vidurinė buvusi. Skiemoniečių vaikai kas į Anykščių, kas į Alantos mokymosi įstaigas važiuoja. Buvusios mokyklos pastate įsikūrę Skiemonių bendruomenės namai, Kultūros centras. Pasak seniūno, kaip tokiam miesteliui, pakankamai renginių Skiemonyse vyksta, tik norinčių juos pamatyti – mažoka. „Kultūros organizatorės vos ne po namus vaikšto ir kviečia skiemoniečius ateiti į renginius… Vienas didžiausių miestelyje renginių vyksta per Jonines“ – sakė seniūnas.
Anykščiai pretenduoja gauti kurorto statusą, vasarą mieste lankosi nemažai turistų, tad seniūno pasiteiravus, ar Skiemonims „nubyra“ bent jau kažkiek tų turistų, kalbėjo: „Dažniausiai pravažiuojantys sustoja nebent parduotuvėje. Bet, sakyčiau, ir Skiemonių apylinkėse yra ką aplankyti. Pernai, liepos pabaigoje, Kudoriškio kaime, kuris priklauso Skiemonių seniūnijai, buvo pastatytas ir pašventintas 5 metrų 3 dalių kryžius Palaimintajam kankiniui, arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Iš šio kaimo būtent ir buvo kilęs 1962 –aisiais miręs arkivyskupas. Galiu išduoti šiokią tokią paslaptį, kad netrukus buvusiame seniūnijos pastate bus atidaryta ir ekspozicija T. Matulionio garbei“.

Kun. Sigitas Uždavinys:
„Vargas mane šlifuoja…“

Seniūnas S. Steponėnas ne tik „paslaptį“ apie būsimą ekspoziciją išdavė, paklausus, kokį žmogų Skiemonyse galima aplankyti, teigė: „Kol dar ne vėlu, nueikit pas kunigą altaristą Sigitą Uždavinį“. Ir tikrai, seniūnas padėjo atrasti ir pakalbinti išminties kupiną, lengvai bendraujantį, tikrą miestelio „šviesulį“ – 85 erių S. Uždavinį.
Į Skiemonių bažnyčią kunigas S. Uždavinys atvyko 2003 m. Iki 2006 m. jis vienas dirbo klebonu, tačiau staigiai pablogėjus regėjimui, o vėliau ir visai jį praradus, kunigystės teko atsisakyti. Dabar jis kiekvieną sekmadienį nueina į bažnyčią, klausosi išpažinčių, o šv. Mišias laiko iš Alantos atvažiuojantis klebonas Sigitas Sudentas.
Pasibeldus į kunigo altaristos namelio duris, pravėręs jas į vidų kviečia užeiti į vidų ir apgailestauja, kad anksčiau nežinojęs apie atvyksiančius svečius, būtų vaišėmis pasirūpinęs. Tik po kurio laiko supratau, kad kunigas – aklas. Gyvena vienas, kambariai švarūs, tvarkingi, tik, kai pravėrė „bufeto“ duris ir paklausė, ar ten yra puodeliai, supratau apie kunigo negalią.
Pakvietęs atsisėsti prie nediduko stalelio „gerajame“ kambaryje, kunigas pasidžiaugė: „Svečias namuose – Dievas namuose… Dabar galėsiu pasidžiaugti, kad ne tik vysk. Jonas Kauneckas, arkivyks. Sigitas Tamkevičius prie šio stalo sėdėjo, bet ir šio krašo žurnalistų buvau aplankytas…“
Gimęs Varėnos rajone, penkių vaikų šeimoje, S. Uždavinys nuo pat vaikystės patyrė daug vargo. Sunkiai sirgo mama, tad teko visos šeimos buitimi nuo 8 –erių rūpintis. „Už tai dabar ir kotletus, ir blynus moku iškepti, galiu šaltibarščius padaryti, net ir sausainėlių iškepti galėčiau… O reikėjo ne tik valgyt pagamint, rankom turėjau visos šeimos patalinę, drabužius skalbti…“ – į prisiminimus leidžiasi kunigas. Pasakoja, norėjęs teisę studijuoti, tačiau dėl savo katalikiškų pažiūrų, į universitetą nebuvo priimtas.
Skiemonių bažnyčia – ne vienintelė Anykščių rajone, kurioje kunigas dirbo. 1966–1973 m. jis buvo Inkūnų (Anykščių r.) Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos parapijos klebonas. Jis įrengė Inkūnų bažnyčioje pirmąjį elektrinį apšvietimą, panaudodamas elektros srovės generatorių, dekoravo bažnyčią, sutvarkė klebonijos pastatą, rengdavo iškilmingas procesijas ir jaunimo šventes su sporto varžybomis Šventosios pakrantėje. Kurso draugo Sigito Tamkevičiaus paskatintas, 1972–1973 m. Inkūnuose jis slapta rotatoriumi daugino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, paskui perdavė rotatorių Nijolei Sadūnaitei.
Kiekvienas kunigo sakinys pilnas išminties. Vis dėlto visas pokalbis sukasi apie vargą… „Kai meldžiuosi, Dievui dėkoju už vargą ir prašau vargo. Tik vargas žmogų padaro žmogumi. Nereikia prašyt Dievo, kad pašalintų nuo gyvenimo kelio vargą… Juk pagalvokit, kai grįžtat iš linksmo baliaus, kai patiriat gražias emocijas, neilgai jos išlieka atmintyje, greitai užsimiršta… O štai vargas turi prasmę, jis išmoko atsargumo, pastato į vietą, žmogų padaro paprastu, maloniu, patraukliu“ – sako kunigas.
Pasiteiravus, ar vargas neišsekina žmogaus, ar neatima vilties, tikėjimo, kunigas S. Uždavinys lyg man asmeniškai, lyg bendrai visiems žmonėms teigė: „Sese, nebijok vargo. Gal ir sunku, gal ir skauda… Bet kokia paskui didelė būsi, kokį didelį ir gražų gyvenimo bagažą turėsi…“
Kunigui ne kartą buvo siūlyta keltis į Panevėžį, į slaugos namus, tačiau net ir garbingo amžiaus sulaukęs, ir negalią turintis S. Uždavinys to atsisakė: „Man laisvė už duonos kąsnį brangesnė…“

The post Skiemonyse tuščių sodybų beveik nelikę appeared first on Anyksta.lt.

Žvilgsniu neaprėpiamuose Burbiškio agroserviso kooperatyvo laukuose burzgė traktoriai, barstė trąšas. Keliuku per kaimą pralėkė viena kita mašina ir arklio traukiamas vežimas, kurio važnyčiotojas su baime žvelgė į pravažiuojančius ir iššokęs iš ratų už apynasrio prilaikydavo arklį. „Baikštus, labai mašinų bijo“ – pratarė važnyčiotojas, atsidėkodamas, kad aš, kaip ir keli kiti, stabtelėjome ties jo vežimu. Tačiau jie iš gretimo, prie Juškonių prisišliejusio kaimo.
Privažiavęs senąją kaimo dalį, suku nuo kelio į seno pažįstamo, šio kaimo patriarcho B. Karvelio kiemą, drąsiai beldžiu į iš vidaus užkabintas duris. Veltui, durų niekas neatidaro. Tad pėsčias leidžiuosi po kaimą, kurio senojoje dalyje yra dar kelios, tačiau negyvenamos sodybos.
Iš molio drėbtos, dar tvirtos daržinės sienos, krūvelė skaldytų malkų, bala, su jos krante nupjautais keliais dideliais medžiais, į trilitrinį iš beržo kapsinti sula… rodos, vaikščiotum ir vaikščiotum vis kažką atrasdamas šviesią pavasario dieną. Krūmais apžėlęs didelis paminklinis akmuo, be užrašų ir be raudonos terlionės, buvusios prieš keletą metų. Prisimenu, kaip pompastiškai daugiau kaip prieš tris dešimtmečius jis buvo atidengtas revoliucionieriui Rapolui Rasikui, kurį, kaip vėliau pastebės B. Karvelis, už komunizmą kovojusį, bet Stalinas nušovė.
Sodyba. Krūmuose skęstanti. Sodas seniai seniai negenėtas, vargu ar obelys beveda vaisius. Ūkinio pastato vietoje – tik pamatų akmenys ir tarp jų besimėtantys senosios buities rakandai kadaise lytėti šių namų šeimininkų. Ant kalnelio – klevų gausybė. Gal nuo jų kaimo pavadinimas? Vėliau šio kaimo senbuvis B. Karvelis ir kitą kaimo vardo kilmės istoriją paminės – tai nuo žodžio „Klyvas“, kaimas, atseit, Klivėnais buvo vadintas beveik iki XX amžiaus vidurio…
Grįžęs į B. Karvelio sodybą, šeimininką pastebėjau darže, buvo ką tik iškasęs 3 dideles šaknis. „Pastarnokai. Tik pašalas išeina ir galima išsikasti, – sakė B. Karvelis, šiek tiek šlubčiodamas koja, kuri per avariją „aplaužyta“ ir dažnai skauda, – Supjaustau plonom riekelėm, pakepu, skanu ir sveika“.
Šio mėnesio paskutinę dieną jam sukaks 84 – eri, tačiau atrodo kur kas jaunesnis. Gyvena vienas šiek tiek tolėliau nuo kelio, prieš karą statytame, ryškiai dažytame, senų medžių fone išsiskiriančiame name. Ir jokios pagalbos jam nereikia.
Augo ūkininkų šeimoje, nuo jaunumės ūkio darbų užgrūdintas, brandžiausius metus dirbo kolūkyje, daugiausia laukininkystėje. Buvęs „Anykščių šilelio“ kolūkio vyr. agronomas Alvydas Diečkus B. Karvelį prisimena ne tik kaip patikimą, gerą darbininką, bet ir be galo įdomų, apsišvietusį žmogų, kurio klausytis ir su juo bendrauti buvę nenuobodu valandų valandas. „Nors buvo baigęs tik septynmetę mokyklą, sovietmečiu prenumeravo daug laikraščių, žurnalų, buvo apsiskaitęs, sukaupęs asmeninę biblioteką, įsiminęs ir užrašęs tėvų, kaimo senbuvių prisiminimus. Su juo laisvą valandėlę šnekėdavome apie pasaulio įvykius, orus, o jau prisiminimų galėdavai klausyti valandų valandas. Gyveno ir gyvena juk prie Peterburgo – Varšuvos trakto, kuriuo net caras važiavęs. Bronius pasakojo, kad tai sužinojęs Leliūnų mokyklos direktorius mokinius prie kelio išrikiavęs ir, kai pamatę caro karietą, visi šaukė „Valio!“. Caras tuo metu miegojo, pažadintas supyko. Dėl to direktorius neteko pareigų“, – šypsojosi A. Diečkus, priminęs, kad B. Karvelis apie savo gimtąjį kaimą parašė ir 2005 metais išleido eilėraščių ir apybraižų rinkinį „Prie didelio kelio“. Ir ne tik – 2006 m. humoro ir satyros knygelę „Nuodėmingoji ožkelė“, kurią apipavidalino buvusi „Anykštos“ bendradarbė Rūta Mortorana, eilėraščių rinkinį „Su svajonių burėmis“ išleido 2008 m.
„Kiek pamenu, jo sodybos teritorija didelė, tačiau visuomet tvarkinga, su gausybe retų augalų, – dar vieną B. Karvelio aistrą priminė A. Diečkus. – Pasiteirauk ,kiek ten jis visokių serbentų, aviečių rūšių ir kitų retesnių augalų augina“.
B. Karvelis džiaugėsi geltonais žiedais apsipylusiom sedulom, vardijo man negirdėtas serbentų rūšis, rodė sprogstančius aviečių, lazdynų pumpurus. „Darbų pilna, turiu ką veikti nuo ryto iki vakaro, tik va, sveikata jau nebe ta “, – sakė B. Karvelis.
Kalbinu apie buvusius kaimynus, kuriuos jis dar gerai atsimena, tačiau jų, kaip Augulių, Dailidžių ir kitų gyvenimo pėdsakai veik išnykę ir tik kaimo senbuviui atpažįstami. Antai kitoje kelio pusėje į amžinybę iškeliavusios Marijos Gutauskienės troba užkaltais langais. Pasak B. Karvelio, gal bent 20 pirkėjų ja domėjosi, tačiau anūkai neparduoda, nors pačių atvažiuojančių netenka matyti.
Iš kaimo kilusio revoliucionieriaus Rapolo Rasiko sodybos B. Karvelis neprisimena, tačiau jo likimą gerai žinojo. „Už komunizmą kovojo, o Stalinas nušovė, – trumpai drūtai jo likimą nusakė B.Karvelis. – Kai atėjo melioracija, nuo žemės norėjo nušluoti visą senąjį Klevėnų kaimą. Rodės, apsiginti neįmanoma. Štai tada Anykščių „rajkomui“ raštą parašiau, kad taip jie nuo žemės paviršiaus nušluos ir revoliucionieriaus sodybvietę. Padėjo, net iš Panevėžio atvažiavo, bet kaimą melioracija aplenkė, taip ir manoji sodyba išliko. R. Rasiko tėviškėje jam buvo atidengtas paminklas, tebestovi, tik be jokių užrašų“, – šelmiškai šypsojosi B. Karvelis.
Kitoje kelio Utena – Ukmergė pusėje esanti kaimo dalis anksčiau priklausė Skiemonių seniūnijai, tačiau dabar visas kaimas Anykščių seniūnijos valdos. Pasak B. Karvelio, ten gyvena Juozas Apacenka, Leonas Gražys, Rimantas Jočys. „Jie jaunesni, kai kurie turi darbus, būstus miestuose, tad dieną vargu ar ką rasi namuose“, – sakė B. Karvelis.

The post Nuo melioracijos išsigelbėjo pakišdamas revoliucionierių appeared first on Anyksta.lt.

Upeivis sugrįžo

Viešintų – Kupiškio plento sankryžos rodyklėje kažkodėl parašytas Varnelių kaimas, nors Varneliai dar tolėliau už Jurgiškio. Trikampyje tarp plento ir keliuko į kaimą – sodyba, kurioje, prisiminiau, gal prieš penketą metų šnekinau iškalbingą jo šeimininkę. Deja, durys užrakintos, geriau įsižiūrėjęs suvokiau, kad tvarkingame name, tikėtina, niekas ir negyvena, matyt, vaikai atvažiuoja savaitgaliais ar vasaromis, o mano šnekinta moteris jau bus iškeliavusi į amžinybę…
Pažliugusiu keliuku važiuoju toliau. Toje pačioje kelio pusėje dar viena sodyba. Prižiūrėta, iščiustyta, tačiau irgi be jokių gyvybės ženklų. Kaip vėliau sužinojau, tai buvusios Jurgiškio pradžios mokyklos pastatas, kurį nusipirkę rusų tautybės žmonės čia atvažiuoja tik vasaroti.
Pradžios mokykla kaime veikė nuo 1930 – ųjų, prieškaryje joje mokėsi daugiau šešiasdešimties vaikų, o 1969 metais ji uždaryta visiems laikams.
Keliauju toliau. O čia senos senutėlės sodybos su moliniu tvartu erdviame kieme su benzopjūklu darbuojasi net trys vyrai. Pasisveikinam. Du draugiški, prašo trečiojo bent trumpam benzopjūklą išjungti, juk susišnekėti negalima. Šis benzopjūklą užtildo, tačiau pamatęs fotoaparatą užsiplieskia, vos ne keiktis pradeda, ir toliau rėžia storą alksnį. Bet per trumpą tylos akimirką spėju sužinoti, kad sodybos šeimininkas Alvydas Ragauskas į gimtinę gyventi sugrįžo iš Kauno. „Dirbau Nemuno laivininkystėje, kai ten darbo neliko, sugrįžau, – netęsia vyras. – Taip jau išėjo, gyvenu vienas”.
Nors ežeras netoliese, laivininkystėje dirbęs A. Ragauskas sako, kad žuvauti nemėgstąs. Kas kita medžio darbai. Iš tiesių, kaip iš styga juodalksnių, sako, grožybių padarysiąs. Kad jis tai moka, liudija originali, tarsi inkilas, pašto dėžutė.
Dar viena sodyba toje pačioje kelio pusėje pasitinka užrakintomis durimis, nes į ją irgi tik vasaroti atvažiuojama, tačiau šiek tiek atgal sugrįžus, kitoje kelio pusėje, ir šlapiu keliuku įvažiavus į kiemą, pasitinka žvalus vyras, kviečia į kambarį, nes ten dar ir tėvukas esąs.

Gimtinė mielesnė už miestą

„Dar tvarkomės, noriu įrengti visus patogumus, kaip mieste, – šypteli 18 metų Utenoje gyvenęs ir kiekvieną savaitgalį į kaimą lėkęs R. Indilas, – Visuomet jaučiau gimtojo kaimo trauką. Kai namą suremontuosiu, tuomet gal ir šeimą čia parsivešiu”.
Vyras turi kam palikti išpuoselėtą namą Utenoj: užaugino tris sūnus – Dainius jau mokosi Utenos kolegijoje, Marius – technikos mokykloje, o mažėlis Paulius – Alfonso Šapokos gimnazijoje.
R. Indilo vaikystė prabėgo prie antro pagal dydį Anykščių rajone Jurgiškio ežero, dabar prie šio ežero šliejasi jo žemė, nors dėl darbų ūkyje pažvejoti ir nelieka laiko. Dirba 30 hektarų žemės, turi 15 ha miško, laiko 8 karves, prieauglį, sėja 6 ha grūdinių kultūrų. Kiek gali padeda devinton dešimtin įkopęs tėvas Baltramiejus. Prieš du dešimtmečius į pensiją išėjusio, į šią Užų sodybą, iš kurios Pranciškus Uža už partizanų rėmimą buvęs Sibiran ištremtas. „Užkuriom” iš gretimo kaimo atėjusio B. Indilo rankos dar stiprios, užgrūdintos sunkiuose darbuose kolūkyje.
Vyrai rodo senas nuotraukas, kuriose gausybė žmonių, kraunančių kolūkio šiaudus, kasančių bulves. Pasak jo, tuomet kaime gyveno per 70 žmonių, važinėję sunkvežimiais į ekskursijas prie jūros, į Rygą, Vilnių, vaidinę Viešintų klojimo teatre.
Jurgiškis kadaise, kaip teigiama „Anykščių krašto vietovių žinyne“, net miesteliu tapti pretendavo, dėl to su Viešintom lenktyniavo. XIV amžiuje prie ežero buvo pastatyta karčema, prie jos kūrėsi kaimas. 1589 metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Zigmantas III Vaza leido steigti Jurgiškio mietelį, rengti turgus, prekiauti degtine, midumi.
Tačiau tik už 5 kilometrų buvo Viešintų dvaras ir per kelis šimtmečius Jurgiškį nurungė. Dvaras buvo ir Jurgiškio kaime, 1796 – 1798 metais jame gyveno kunigas ir poetas Antanas Strazdas. Turtinga istorija besididžiuojantis kaimas kelis metus priešinosi kurti kolūkį, kuris čia atsirado tik 1950 – aisiais.
Taigi, dabar ne patys geriausi Jurgiškio kaimo laikai, tačiau turėdamas ežero, deja, gerokai apžėlusiomis pakrantėmis, trauką, gyvasties nepraranda, jo pakrantes jau ženklina kelios vasarvietėmis virtusios sodybos. Kas žino, gal poilsio verslu susidomės ir į gimtinę sugrįžęs R. Indilas arba kuris nors jo sūnus.

The post „Nebėr Jurgiškio…“ appeared first on Anyksta.lt.

Kaime 17 trobų, tačiau
žmogų sutikti reta

Iš Skiemonių važiuojant Anykščių link, dar neišvažiavus iš bažnytkaimio, keliukas suka į kairę. Pravažiavus buvusius kolūkio laikų pastatus, atsiveria plati laukų panorama iki pat Utenos – Ukmergės plento, kuriuo skrieja mašinos, tačiau garso nesigirdi, nes iki plento per kilometrą. Prasideda Žiogų ulyčia, trobos abipus kelio, tačiau jokios gyvybės, dūmų iš kaminų, nė šunų lojimo nesigirdi. Buvo vos vos pasnigę, tad žmonių pėdsakai atsispaustų baltuose lopuose, tačiau pėdų nesimatė
Tyloje pravažiavau bene visą kaimą, kol tiesi bene dviejų kilometrų ilgio Žiogų gatvė atsirėmė į kažkokią fermą. Suskaičiavau 17 trobų. Žinoma, galėjau apsirikti, vieną kitą ir gretimo kaimo priskaičiuoti, tačiau tikrų šio kaimo gyventojų taip ir nesutikau. Kai kurios trobos akivaizdžiai apleistos, kitos matosi, kad yra preciziškai prižiūrimos, iščiustytos, ant vienos tokios, tvora apjuostos, plevėsavo dvi Lietuvos vėliavos.
„Tikriausia buvai pataikęs į kaime sodybą nusipirkusių vilniečių sodybą, – vėliau patikslino seniūnas. – Kai atšils, tos sodybos atgis. Jas įsigiję po truputį įsilieja į seniūnijos gyvenimą, kartais pasiteirauja, kuo galintys prisidėti, dalyvauja renginiuose. Kaip vieną tokių pavyzdingai tvarkomų sodybų galėčiau paminėti anykštėnų Antano Baranausko pagrindinės mokyklos direktorės Dalios ir jos vyro Vido Kugių turimą sodybą. Beje, kaime etnografiškumu išsiskiria buvusio tarpukario Lietuvos viršaičio sodyba, kurią, nors retokai, lanko giminaičiai“.

Buvusį viršaitį prisimena
pagarbiai

Išties, tokia senovinė troba kaime vienintelė, jos su kitomis nesumaišysi. Ilga dviejų galų su pjaustinėtais ir drožinėtais gonkeliais viduryje. Gaila, tačiau ir ji pasitiko užrakintom durim. Tačiau kitoje gatvelės pusėje pririštas šunelis, gale kiemo stovintis sovietmečio laikų kombainas ir durų link numintas takelis liudijo, kad bus pasisekę rasti šio kaimo gyventojus. Duris pravėrė garbaus amžiaus, tačiau guvi ir šneki moteris Bronė Kviklienė.
Gimusi Skiemonyse, į Žiogus B. Kviklienė atitekėjo 1962 – aisiais. Prieš du dešimtmečius amžino atilsio palydėjo vyrą, dabar gyvena su ūkininkaujančiu sūnumi Kęstučiu. „Žemė apie namus, augina grūdus, gyvulius, o darbo daug ir jis sunkus, – pastebėjo moteris. Kitas sūnus Rimantas – veterinaras, jau 5 metai dirba Švedijoje. Manau, kad jam dar sunkiau. Dirba pas ūkininką, tai sako kartais reikia dirbti nuo ryto 5 – ių iki dešimtos vakaro“. B. Kviklienė neatsidžiaugia sulaukusi net 5 anūkų. „Du Kęstučio ir trys Rimanto, kurio šeima gyvena Kaune“, – šypsosi moteris.
Paklausta, kodėl kaime tiek daug tuščių namų, B. Kviklienė sako, kad kaimo vyrai išmirę, daugelyje trobų gyvenančias moteris vaikai žiemą išsiveža į miestus. „Jaunų šeimų kaime nėra, nemažai sodybų yra nusipirkę miestiečiai, tai jie čia suvažiuoja, kai atšyla, – sakė moteris, pastebėjusi, kad ji su sūnumi nuolat gyvena viename kaimo gale, o kita šeima – kitame. – Mūsų kaimas ramus, draugiškas. Toks nuo tarpukario Lietuvos, tik žmonių visuomet daug būdavę – ne taip kaip dabar. Va, kaimynystėje graži senoviška buvusio viršaičio Antano Bražėno sodyba. Geras žmogus buvęs, visų gerbiamas. Penkis vaikus užaugino, tačiau Sibiro neišvengė, grįžęs tuoj užgeso“.
A. Bražėno biografija verta rašytojo plunksnos. 1907 metais pakliuvęs į carinės Rusijos kariuomenę iš jos pabėgo į Ameriką, iš ten Pirmojo pasaulinio karo metais sugrįžo į Lietuvą. Čia vokiečiai sučiupo darbams. Vėl pabėgo ir grįžęs į Žiogus slapstėsi, dirbo tėvų ūkyje. 1920 – aisiais buvo išrinktas Skiemonių valsčiaus viršaičiu ir juo buvo iki 1940 – ųjų. Valsčiuje tuomet gyveno apie pusketvirto tūkstančio gyventojų. Viršaičio rūpesčiu buvo sutvarkytas miestelio centras, iki šiol išsaugojęs prieškario vaizdą, įkurtos naujos kapinės.
Tautininkui, aktyviam Šaulių sąjungos nariui buvo įteikti net trys valstybiniai apdovanojimai. Vokiečių okupacijos metais A. Bražėnas smerkė vokiečius už žydų naikinimą, tačiau karo metus ramiai praleido savo ūkyje. Sugrįžę rusai nepasigailėjo, 25 metams ištrėmė į Vorkutą. Į gimtuosius namus sugrįžo po 13 – os metų, be sveikatos. Pagyveno dar 10 metelių ir amžino atilsio 1967 – aisiais atgulė Skiemonių kapinėse.
Po Lietuvą išsibarstę giminaičiai retokai aplanko senove dvelkiančią ir kadaise pavyzdingo, tvarkingo ūkio bruožus išsaugojusią sodybą.

The post Žiogų kaime Žiogai negyvena appeared first on Anyksta.lt.

Levaniškiuose, kaip kokiame miestelyje, net 18 gatvių tokiais lyriškais pavadinimais: Beržų, Klevų, Kūdros, Pievų, Vilties, Žolynų… Nesvarbu, kad kai kuriose vos keli namai, tačiau vis tiek stebėtinai daug. Tačiau trečiadienio pavakare žmonių jose nesimatė, o ir keli sutikti buvo niūroki, bendrauti nelinkę. Pamaniau, kad geriausia vieta susitikti su šio kaimo gyventojais bus parduotuvė, tačiau ir čia teko nusivilti. Pakalbinta Anykščių kooperatyvo parduotuvės pardavėja į mane žiūrėjo įtariai ir jau ruošėsi skambinti savo direktorei. Sakau, netrukdykit, aš gi tik norėjau pasiteirauti, kaip čia žmonės gyvena, ką perka. Tačiau pabuvus keliolika minučių ir taip tapo aišku, kad vyrai vakarop nusiperka stipraus alaus, o kai kas ir degtinėlės. Savaime suprantama, pamatę mane ne tik kad į kalbas nesileido, bet kažkaip nejaukiai jautėsi su savo pirkiniais. Moterėlės gi, alkoholio nepirko, na duoną, mineralinį, kitus maisto produktus, tačiau į kalbas irgi nesileido. „Namuose pečius kūrenasi, negaliu, skubu namo“, – teisinosi, ir kas pėsčiom, kas dviračiu, kas automobiliu skubėjo namo. Į svečius įsiprašyti nepavyko…
Panaši situacija manęs laukė ir vos už keliasdešimt metrų tvarkingame namuke įsikūrusioje privačioje parduotuvėje. Ant palangės tupėjo riebus ir visai nebaikštus katinas, prie sienos – atremtas dviratis. Iš parduotuvės išėjęs dviračio savininkas buvo šnekus, tačiau pasirodė, kad jis ne levaniškietis, dviračiu atmynęs iš gretimo kaimelio. Gyvena vargingai, darbo neturi, o jo Levaniškiuose ir nėra, nebent kokiai bobulei pasisamdysi malkas sukapoti. Išgirdęs, kad aš iš „Anykštos“ ir dar noriu jį nufotografuoti, iškart pritilo, prisipažino, kad jau šiek tiek išgėręs ir tikrai toks nesifotografuosiąs. Taip ir išsiskyrėme. Jį palydėjo prie parduotuvės besisukioję keli šuneliai.
Prekių nestokojančios parduotuvės pardavėja vėl gi šneki nebuvo, o keli į ją užsukę vaikinukai optimizmu irgi netryško. Vienas jau pagyvenęs ir dirbęs užsienyje žadėjo vėl išvažiuoti, nes čia nėra ką veikti. Antrasis, lyg nedrąsiai, irgi savo ateitį su darbu užsienyje planavo, nors nuo Levaniškio Panevėžys netoli, tačiau, pasak jų, ir ten darbą susirasti sunku. Vaikinai šmaikštavo, kad kaime dar ir panelių yra.
Pasisukiojau po tuščias gatveles ir kolūkinę gadynę menančius apgriuvusius, pamėkliškus kultūros namus, buvusią kolūkio kontorą. Net šiurpas nukratė praeinant pro trimetrinio gylio šulinį, pridengtą supuvusiu lentgaliu. Kas beliko iš buvusio Levaniškio kolūkio centrinės gyvenvietės pasididžiavimo? Juk būta kaime ne tik kultūros namų, būta ir mokyklos, įkurtos 1924 – aisiais, išsivysčiusios iki aštuonmetės, 2009 – aisiais užvėrusios duris, nes nebeliko vaikų nė pradinei. Ir tai kaime su trim šimtais gyventojų! Kaip vėliau kalbintas pastebėjo Traupio seniūnijos seniūnės pavaduotojas Valentinas Kalibatas, tie buvę kultūros namai tikras galvos skausmas. „Po kolūkio griūties nusipirkę savininkai nieko nedarė, apleido, – sakė seniūno pavaduotojas. – Užvaldė juos ne vietiniai. Dabartinis savininkas nusipirko gal prieš metus, o neseniai ant pastato kabėjo skelbimas, kad jis parduodamas. Sunku suprast, perpirko ir vėl parduoda“. Beje, Traupio seniūnijoje viešinčių Anykščių rajono vadovų žmonės klausė: „Ką galvojate daryti su ta šmėkla?“, – tačiau atsakymo nesulaukė.
Akis užkliuvo už prie parduotuvės skelbimų lentoje šviečiančio kvietimo į šventę „Mūsų žemė – Lietuva“, skirtos Lietuvos valstybės 100- mečiui paminėti, vyksiančios balandžio 14 dieną Levaniškių kaimo bendruomenės namų salėje. Apsidžiaugiau. Vadinasi, yra veikli kaimo bendruomenė, ir savo namus turi. Ne iš pirmos gatvėje sutiktos moterėlės, tačiau sužinojau, kad bendruomenės pirmininkė yra viena gerbiamiausių kaimo moterų, ūkininkė Nerija Kairienė. Su vyru Petru jiedu bene stambiausi šio kaimo ūkininkai gyvena Liepų gatvėje.
Kieme stovinti galinga žemės dirbimo technika liudijo, kad neapsirikau, tikrai į ūkininkų kiemą pataikiau. Išlipti iš automobilio neleido nemažas šuo, maniau, išlipsiu ir susitarsime arba šeimininkai nuo jo dėmesio išvaduos. Deja, šeimininkų nesimatė, neatsiliepė jie ir pabeldus į neužrakintas duris. Pasibaladojęs, jau lipsiu laipteliais žemyn, o čia tas piktas šuo dantimis kalena, eiti neleidžia. Išsitraukiau fotoaparatą, jį tai šiek tiek suglumino ir taip pasiekęs savo mašiną lengviau atsikvėpiau. Sargas išlydėjo piktu lojimu.
Į galvą šovė išganinga mintis. Gal bendruomenės pirmininkė bendruomenės namuose? Jie tvarkingi, gražūs, per langą matau jaukiai liepsnojančią ugnį židinyje, tačiau visos durys užrakintos.
Pasigrožėjęs pavasariniam purvyne besiturškiančiom antim, dūlinu prie tos pačios parduotuvės, kur ir pradėjau pažintį su Levaniškiais. Jau temstant prie parduotuvės sutikau su šuneliu Čypu pasivaikščioti išėjusią Bronę Vilniškienę. Gimusi už pusantro kilometro esančiame Šapio kaime, moteris visą gyvenimą praleido Levaniškiuose. Apie jaunystės Levaniškius gali pasakoti ir pasakoti. „Kolūkis tėveliams namus Levaniškiuose pastatė, baigiau mokslus, su šviesios atminties vyru Valentu abu dirbom agronomais, auginom vaikus, – prisiminė moteris. – Kolūkio pirmininkas Sergejus Šamšonkovas buvęs puikus žmogus, kaimu rūpinosi, 21 – erius metus pirmininkavo“.
Pamatęs mudu besišnekučiuojančius prie mūsų priėjo diktas vyras, su Bronyte glėbesčiavosi kaip geri draugai, tačiau priekabiavimu to nuoširdaus bendravimo tikrai nepavadinsi. Prisistatė buvusiu kultūros namų meno vadovu Laimiu Barausku. Tačiau įsišnekėti nepavyko, jį į jau duris beužveriančią parduotuvę pakvietė draugas.

The post Levaniškiuose užpuolė šunys appeared first on Anyksta.lt.

V. Šližys gimė 1963 – iųjų rugpjūtyje mokytojo šeimoje, buvo jauniausias tarp dviejų seserų ir brolio. Tačiau ir mokytojo sūnui yra tekę paragauti piemens duonos. „Laikėme karvę, kartais dvi, tai man irgi yra tekę galvijus paganyti“ – šypsodamasis prisiminė V. Šližys, pastebėjęs, kad jo senelis buvęs ūkininkas, tačiau tada nė keisčiausiame sapne nesapnavęs, kad po 50 metų tuose pačiuose laukuose ganysis keli šimtai jo įsteigto ūkio galvijų.
Vaikystės metais kaimas dar buvęs gyvybingas, buvo 17 sodybų, kurių dabar nuolat gyvenamos vos dvi belikę. Kaime augo daug vaikų, buvo jaunimo. Kaip prisimena V. Šližys, vaikai nenuobodžiaudavo, prasimanydavo visokiausių pramogų, už kurias kartais nuo tėvų ir kliūdavę. „Kaime gyveno daug žmonių, šeimose augo daug vaikų, – prisimena jis. – Ant kalno buvo kolūkio mechaninės dirbtuvės, kalvė. Mes, vaikai, iš jų kiemo išsistūmėme arklines roges ir pasileidome jomis nuo stataus kalno. Buvo smagu. Tačiau užtempti jas į kalną buvo ne mūsų jėgoms. Miškas, laukai dažniausiai buvo mūsų žaidimų ir pramogų arena. Žaidimų buvo ir pavojingų. Nors po karo buvo praėję keli dešimtmečiai, rasdavom šalmų, dėžių su šoviniais. Sprogdindavom laužuose. Kita vertus, kaimo vaikams, ypač paaugusiems, tėvai rasdavo darbo ir tokio, kad po dienos rūpėdavo kaip lovą greičiau pasiekti“. Kita vertus, A. Šližio tėtis buvo mokytojas, o mokytojo sūnus negalėjo savo elgesiu daryti gėdos savo tėvui, nes Mokytojas kaime buvo, kaip sakoma, iš didžiosios raidės. „Šviesios atminties tėvo autoritetas man padėjo Bliuvonyse ir aplinkiniuose kaimeliuose tvarkytis žemės reikalus. Užtekdavo pašnekovui pasitikslinti, kad aš mokytojo Prano Šližio sūnus ir pašnekovui tai būdavo pasitikėjimo ženklas, kalba megzdavosi kaip tarp senų pažįstamų“.
Baigęs Kurklių ir Anykščių mokyklas vaikinas Vilniaus politechnikume įgijo autotransporto eksploatavimo ir remonto mechaniko specialybę, kuri, be abejonės, pravertė įkuriant ir vadovaujant Anykščiuose sėkmingai dirbančiai įmonei „Anykščių ratas“.
Iki 1988 – ųjų V. Šližys darbavosi Anykščių melioracijos statybos montavimo valdyboje, o po to vienas pirmųjų tarp anykštėnų pasuko į privatų verslą, užsiėmė vietinių krovinių pervežimu, 2000 – aisiais įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Anykščių ratas“, užsiimančią tarptautinių krovinių pervežimu, logistika ir kita veikla. 14 metų buvo šios įmonės generaliniu direktoriumi, kol įmonės vairą perdavė savo sūnui transporto inžinieriui Eimantui, o pats nėrė į iš pirmo žvilgsnio tolimą nuo transporto veiklos sritį – mėsinių galvijų auginimą. Nors, kita vertus, V. Šližys visą laiką sukosi tarp verslo žmonių, ne tik pats kūrė verslus, bet ir skatino tai daryti kitus. Būtent jis buvo vienas iš Anykščių rajono verslo tarybos steigėjų, buvo tarybos nariu, tarybos pirmininko pavaduotoju, buvo ir yra Anykščių vadovų klubo bei Rotary klubo narys. Kaip sakoma, viskam savas laikas, o to laiko verslininkas neprasnausdavo… Paklaustas, kur ir kada išmoko verslumo, V. Šližys susimąsto. „Sunku pasakyti, – nutęsia, – atkūrus nepriklausomybę atsivėrė galimybės kurti verslą, neužsnūsti ant pasiektų rezultatų…“.
2014 – ųjų žiemos ir pavasario sandūroje Kurklių link važiuojantys žmonės išvydę ant baltutėlio sniego besiganančius galvijus kai kurie net pakraupdavo, piktindavosi ir net bandė jų šeimininką bei taip pat iš Bliuvonių kaimo kilusį vieną šios idėjos autorių Edmundą Laurinavičių kaltinti galvijų kankinimu. Kas gi galėjo žinoti, kad 200 aubrakų ir šorbrakų veislės galvijams net ir keturiasdešimties laipsnių šaltis nebaisus, kad nors ganyklose pastatytos dengtos pavėsinės, net gimdyti karvės eina toliau nuo bandos, į snieguotus laukus. Savaime suprantama, nuo kelio juk nesimatė, kad galvijai sočiai turi pašaro, kad gali atsigerti iš gręžinio atvesto pašildyto vandens, palaižyti druskos. Tie galvijai juk buvo didelis turtas, į kurį verslininkas investavo apie 2 milijonus litų, tad ar galėjo elgtis su tokiu turtu netinkamai?
Tokia buvo bendrovės „Vaja Farm“ pradžia, ir garsas apie ją netruko plačiai pasklisti. 2016 metais jos įkūrėjas pelnė Anykščių krašto „Verslo žiburių“ apdovanojimą nominacijoje „Už Anykščių verslo garsinimą“, o tų pačių metų rugsėjo 29 – 30 dienomis Bliuvonių kaime vyko pirmoji šalyje specializuota mėsinių galvijų paroda ir tarptautinė konferencija. Renginys užėmė daugiau kaip 5 hektarų teritoriją, joje smagiai laiką leido ne tik galvijų augintojai, atvykę mokslininkai, tačiau ir Anykščių rajono gyventojai.
Dabar Bliuvonių ir aplinkinių kaimelių pievose ir laukuose gyvena apie 500 mėsinių galvijų, kurių didžioji dalis – grynaveisliai, „Vaja Farm“ naudojasi 700 hektarų savos ir nuomotos žemės, ūkyje dirba 4 žmonės.
Ūkio įkūrėjas ir vienas iš savininkų V. Šližys pernai išrinktas Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos prezidentu. Ji vienija per pusę tūkstančio Lietuvos mėsinių galvijų augintojų.
Verslas verslu, tačiau prieš 32 metus šeimą su išrinktąja Vida sukūręs V. Šližys buvo ir tebėra puikus tėtis trims savo vaikams, kurių Eimantas jau vadovauja įmonei, o ir kiti du iš Lietuvos bėgti nežada.
Nuo vaikystės technika besidomintis verslininkas turi ir dar vieną vyrišką silpnybę – žvejybą. Jis gaudė barakudas vandenyne, o iš Nevėžos ežero yra ištraukęs 13,5 kilogramo lydeką.

The post Vaikystės pievose prezidentas gano aubrakus appeared first on Anyksta.lt.

Pravažiavau V. Šližio gimtinę, kurioje gyvena jau ne jo giminės žmonės, sužinojau, kad verslininkas su reikalais išvažiavęs į Vilnių, tad beliko pafotografuoti abipus nuvalyto kelio po sniegą vaikštančius, ryto žvarbos ir pustymo nepaisančius galvijus. Jų fotografavimas pasibaigė mašinai įvažiavus į griovį. Laimė, šalti neteko, kaipmat ištraukė neregėtai dideliu traktoriumi važiavęs mielas tos pačios „Vaja Farm“ vyrukas…
Pažintį su bendrove atidėjau kitam kartui. Šiek tiek pavažiavus, seni medžiai ir trobos liudijo esant patį kaimo vidurį. Dūmai tą ketvirtadienio rytą rūko tik iš vienos – žaliai dažytos, akiai patrauklios, ant kalnelio išdidžiai rymančios trobos.
„Mes ką tik atvažiavom iš Anykščių, tad krosnį įkūrėme neseniai“, – svetingai pasitikę paaiškino Petras bei Danutė Černiauskai ir pakvietė prie arbatos puodelio. Pasak šeimininkės, tai jos tėvų, senelių, prosenelių ir dar anksčiau gyvenusių protėvių sodyba. „Troba ne kartą remontuota, paskutinįsyk – visai neseniai, tačiau pagrindiniams sienojams jau keli šimtai metų. Ant vieno rąsto išbadyti skaičiai -1794 m., vadinasi, namas tuomet ir buvo pastatytas. Mano gentainiai Repečkos čia gyvenę nuo neatmenamų laikų, – pasakojo moteris. – 1903 metais gimusiai mano mamytei Anelei šiemet būtų 115 metų, tėtis Steponas už ją buvo 6 metais jaunesnis. Deja, jau keli dešimtmečiai, kai jie vienas paskui kitą iškeliavę į amžinybę. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėj tarnavęs tėtis niekada neprarado tikėjimo, kad Lietuva vėl bus laisva, kaip didžiausią brangenybę abu su mamyte saugojo į audeklą suvyniotą Lietuvos trispalvę. Nesulaukė, vos kelių metelių pritrūko…“
A. ir S. Repečkų troboje 1949 metais vyko steigiamo ,, Žalgirio“ kolūkio susirinkimai. Iš vos dešimtį hektarų turėjusio, savo prakaitu žemę laisčiusio ūkininko S. Repečkos irgi atėmė padargus, kelias karves, vieną tepaliko. „Prisimenu, kaip tėtis išgyveno dėl to atimto turto, kaip baiminosi, kad į Sibirą neišvežtų. Juk sunkiai dirbo. Labai sunkiai. Visus darbus pats, nieko nesamdydavo. Juk augome penki vaikai, be manęs – dar 4 broliai. Prisimenu, kaip pusryčius jam į laukus su mama nešdavom. Tėčio broliai gyveno Amerikoj, vėliau mums siuntinius siuntė. Kai pasipuošdavau iš atsiųstos medžiagos pasiūta suknele, tikra panelyte jausdavausi“, – šypsojosi D. Černiauskienė.
Bliuvonių kaimui pasisekė: iš jo į Sibirą nebuvo išvežtas nė vienas žmogus. Susitaikė žmonės su prievarta, dirbo kolūkyje, gimdė ir augino vaikus. Tik tie, matydami tėvų vargą, jų išmokslinti, kaimą paliko.
Pasak D. Černiauskienės, Bliuvonių kaime ir aplinkiniuose buvo daug jaunimo. „Vieną dieną šokiai pas mane, kitą – pas kaimynus, – prisiminė D. Černiauskienė. –Tėvai buvo geri, tačiau griežti. Pasakyta, kada grįžti, nebandyk vėluoti. Jokių atsikalbinėjimų, aiškinimųsi. Kartą tėtis diržu mus su broliu per nugaras perliejo, kad prie pietų stalo išdykavome ir neklausėme“. Dėl to diržo nė vienas vaikas nuoskaudos neturėjo, visi užaugo gerais žmonėmis. Jokios tarnybos į šeimų reikalus nesikišo, nes jų tiek, kaip dabar, nė nebuvo.
Danutė mena, kaip ėjo per mišką į mokyklą Pavirinčiuose, vėliau – Kurkliuose, kaip tėtis jos būsimam vyrui P. Černiauskui, gyvenusiam arčiau kaip už kilometro, duodavęs kelis červoncus, kad pavasarį padabotų, kad mergaitė į upelį neįkristų. Taigi, jiedu buvo pora nuo vaikystės. Danutė šypsodamasi pasakoja, kaip verkusi, kad tautiniuose šokiuose mokykloje teko šokti ne su Petru, o su kitu vaikinuku…
Beje, Petras irgi buvo iš gausios šeimos: kaip prisimena, prie pietų stalo sėsdavę net devyni šeimos nariai, deja, iš jų gyventi likęs tik jis vienas. Šeimą Danutė ir Petras sukūrė 1962 – aisiais, tad jau 56 – eri metai kartu. Ji dirbo pieninėje, jis – beveik visą gyvenimą vairuotoju. Prispažįsta nemažą dalį buvusios Tarybų sąjungos išvažinėjęs be jokių eismo įvykių. Kaip ąžuolus užaugino tris sūnus, kurių vyriausiasis, Ričardas, dirba vairuotoju, Mindaugas su žmona gyvena Airijoje, tačiau labai nori sugrįžti į gimtinę, o Gediminas dirba Anykščiuose, degalinėje. „Visi turi darbą, kur gyvent, ko daugiau bereikia“, – džiaugėsi iš vaikų trijų anūkų sulaukęs senelis P. Černiauskas.
D. ir P. Černiauskai turi butą Anykščiuose, tačiau sodybos atsisakyti nežada ir joje praleidžia didžiąją dalį laiko. Jiedu džiaugiasi, kad giminaitis, kaime gimęs ir augęs, verslininkas V. Šližys įkūrė mėsinių galvijų ūkį, tad kaimas tuo ir gyvas. „Žiemą vasarą per Bliuvonių laukus puikiausias kelias, – džiaugėsi P. Černiauskas. – Jeigu ne tas ūkis, mes žiemą iki sodybos neprivažiuotume“. Apie V. Šližį ir jo įkurtą ūkį jau kitas pasakojimas.

The post Repečkų dinastiją mena dviejų šimtmečių senumo troba appeared first on Anyksta.lt.

Rytas žadėjo šaltoką, bet gražią dieną. O ji, susipažinusi su mūsų bendruomenės suplanuotos šventės programa, leido įvykdyti ją visą, net su kaupu. 10.00 val. link Budrių ežero suka mašinos, kurias vairuoja žvejai-mėgėjai. Vietos aplink Linos ir Daliaus Dapkų sodybą pakankamai, bet šeimininkas jau skuba „reguliuoti eismo“. Pro langą matau, kad kai kurie atvykę žvejai-mėgėjai ant mugei sustatytų stalų deda tai, kuo prekiaus: garbaus amžiaus Moniukas sudėjo krūvą savo rankomis surištų šluotų, visada gerai nusiteikęs Robertas Galinis savo žmonos Gražinos pagamintus sūrius ir susuktus naminio tinginio „zuikelius“ dėlioja.
Netrukus padėsiu savo vaikučiams apsirengti ir už kelių minučių jau dalyvausime šventėje. Niekur toli nė nereikia eiti, tik išsiruošti į lauką, nes viskas vyks mūsų sodybos kieme – toks buvo bendruomenės pirmininko Valentino Gudėno sumanymas. Nuo šiol kasmet šv. Kazimierą švęsim vis kitoje sodyboje. Štai jau ir beldžiasi kas. Valentinas, juokaudamas, kad „už vietą nori susimokėti“, užkabina mano mažyliui Adučiui ant kaklo du naminius riestainius – tokius, kokių jau esame ragavę ir daug gražių žodžių apie juos tarę: dideli, bet minkštutėliai, kvepiantys medučiu, aguonomis ir razinomis pagardinti. Žinau, kad šiandien riestainiai bus išpirkti visi ligi vieno, lygiai taip pat, kaip ir Valento pagaminta šviežutėlė varškė, sviestukas, grietinė. „Rezervuoju“, kad liktų ir mūsų šeimai – ko jau ko, o tokio skanumo grietinės tai niekur nerasit! Pasirodo, Valentinas su mano vyru šį klausimą jau aptarė, kai tik gėrybės arčiau stalų buvo nešamos.

Atvyko ir kavarskiečių,
ir anykštėnų

Rengdama vaikus, vis žvilgteriu pro langą. Jau yra iš Anykščių atvykusių. Virginijus Gvozdas skuba į poledinę žūklę, jo žmona Nijolė užsuka su mumis pasilabinti, saldainiais vaikučius pavaišina.
Jau atvykę ir neišskiriami draugai: dažnai čia žvejojantys kavarskietis Dainius Kalibatas ir anykštėnas Aurelijus Kaštaljanovas. Aurelijaus žmona Edita su sniego kastuvu teritoriją dar padailina, prie stalų šeimininkauti padeda.
Matau, kad prie žvejų prisijungia ir buvęs šoveniškis Valentas Navickas. Dairausi, ar mano vyras irgi jau eketę gręžia. Na, čia galioja savitas dėsnis: kas prie pat ežero gyvena, žuvies neturi…

Mugė ir pas mus – juk
Kaziukas!

Vilnonėmis kojinėmis prekiauja Ona Balčiūnienė. Sau ir vaikučiams perku net tris poras labai dailiai numegztų, šiltų ir nebrangių, vos 3-4 eurus kainuojančių kojinių. Mielai nupirkčiau ir savo vyrui, bet jis man nuolat tvirtina – „Man gi nešalta!“
Su malonumu už du eurus rankomis surištą šluotą įsigyju. Pamenu, pernai rudenį man prireikė, o kur begausi tokią? O ar daug dar tokių – mokančių ją surišti – yra? Tai gražiai iššluosiu pavasarį visus pašalius!
Anykštėnė Nijolė Gvozdienė apžiūri mugėje stovinčią puošnią lėlę, šalia kurios užrašas „Kazytės grožio prekių išpardavimas“. Čia yra ir mano rankomis pagamintų, papuoštų gumyčių mergaitėms į plaukus. Nijolė jau kažką perka, o mano dukrytė tik ir žiūri, kad daug nepirktų, kad jai dar pasiliktų. Ryte su Austėja sutarėme, kad jei visas išpirks, dar pasiūsiu. Lieka tų gumyčių, ir nemažai, nes šaltukas kiek atbaidė mažų mergyčių tėvelius nuo minties šventę švęsti lauke. O aš džiaugiuosi turėdama galimybę savo vaikus mokyti šiokio tokio verslumo pagrindų nuo mažų dienų.

Svečiai iš sniego pusnies

Jau lyg ir visi susirinkę, šventė gerokai įpusėjusi. Girdžiu Vytuką sakant, kad netolies sniege užklimpo viena mašina. Visi ją matom maždaug už 200 metrų. Pasirodo, Vytas jau buvo link tos mašinos pavažiavęs, bet atvykėliai nieko neturi: nei troso, nei kastuvo. Mikliai sėda stiprūs mūsų bendruomenės vyrai į mašiną ir po kelių minučių į mūsų sodybą ateina nepažįstami, bet linksmai nusiteikę ir draugiški svečiai. Smalsauju, iš kur atvykę ir kaip mus rado. Pasirodo, tai Ukmergės gyventojai, informaciją apie mūsų renginį feisbuke perskaitę, susigundė pas mus atvykti.
Įpylėme arbatos, bendruomenės pirmininkas savo skaniaisiais riestainiais pavaišino. Vėjas bando lįsti į plyšiukus, bet nė vienam nuotaikos tai negadina, mugė vilioja dar ką nors įsigyti.

Karšti lašinukai, dešrelės
ir dar garuojanti košė

Vaiva Galinytė siūlo ką tik židinyje pakeptų lašinukų nuo natūralaus medinio iešmo nusitraukti. Koks skanumėlis! Židinyje jau iškepė ir dešrelės. Bekąsdama kąsnį išgirstu: „Prašom karštos bulvių košės!“ Na ir puiki šeimininkė yra Vilma Kernagienė. Per kasmetinę Joninių šventę ji nuostabaus skonio žuviene visus vaišina, o šiandien karštos bulvių košės (ir dar su spirgučiais!) į mūsų kiemą atvežė!
Dažnas, ragaudamas karštą patiekalą, svarstė, ar ne geriau ir ne patogiau jaučiasi nei Kaziuko mugėje?

Tikroje šventėje – tikras
Kazys

Žvilgsniu pasitinkame dar vieną mašiną, kurią vairuoja kavarskietis Kazys Kalibatas. Simboliška ir gražu, kai į Kazimiero šventę bent vienas Kazys užsuka, kuriam malonu paspausti ranką – juk tikrasis vardadienis jau rytoj.
Gera Kazimierui į Budrius sugrįžti. Kadais, iki melioracijos, kuri viską sulygino su žeme, čia užaugo jis, jo brolis Vygantas ir sesuo Aldona. Dažnai užsuka Kazimieras į buvusią tėviškę tiesiog apsidairyti – juk dar likę kai kurie seni seni ąžuolai… O kiek išėjusiųjų…

Du ešeriukai – vienam
šuniukui?

Lėtais, sunkiais žingsniais pareina nuo ežero žvejotojas Dainius. Grąžtą nešasi, ant jo kibirą pasikabinęs. Stiprokas vėjas, akivaizdu, dar apsunkina žingsnius. Visų žvilgsniai tik į jį nukreipti, nes jau žinome, kaip atsakė į klausimą – „Kur jūsų žuvys?-“ kiti žvejai. Atsakymas buvo paprastas, palydėtas mostu į ežero pusę: „Ežere“. Tiesa, mažą ešeriuką anykštėnui A. Kaštaljanovui pavyko pagauti, bet argi tai vadinsi laimikiu… Smalsiai stebim paskutinį grįžtantįjį.
Dainius ranką į savo striukės kišenę kiša ir kažką traukia. Ogi du ešeriukai! Nuaidi nuskamba per laukus džiaugsmingas mūsų, susirinkusių, juokas. Dainius jau mojuoja šuneliui, o šis gražiai tarnauja ir uodegą vizgina.
Tiesa, verta paminėti įdomų faktą: žvejų žvejys Dainius, čia, šalia ežero užaugęs, nuolat žvejojęs, pats žuvies nevalgo jau daug metų. Man ir kitiems jis dažnai pagautą žuvelę nemokamai ar už puodelį kavos atiduoda.

Šiltų pokalbių – į jaukius
namus

Tuos, kam jau įraudo žandukai nuo šaltoko vėjo, kviečiu į vidų. Mažiausieji šiltame, žaislų pilname kambaryje randa veiklos su vyresnėmis mergaitėmis, o aš kviečiu prisėsti pirmą kartą pas mus besisvečiuojančių ukmergiškių porelę Gediminą ir Rasą.
Gediminui vis dar ima juokas, prisiminus, kaip jiedu su Rasa ieškojo mūsų sodybos, kaip klaidžiojo ir, jau visai nebetoli būdami, sniege užklimpo. „Kai supratau, kad galutinai užklimpau, pagalvojau, lauksiu pavasario, nes nei virvės, nei kastuvo neturiu. Jūsų bendruomenės vyrai du kartus stumtelėjo, ir sėkmingai išvažiavau, ir mūsų kelionės tikslas pasiektas“, – džiaugsmingai dalijosi įspūdžiais vyrukas.
Pasiteiravus, kodėl jauna pora pasirinko ieškoti renginio tokiame mažame kaimelyje, kai sostinėje šurmuliuoja Kaziuko mugė, Gedimino atsakymas buvo konkretus: „Aš nevažiuočiau į Vilnių. Per didelė ten žmonių masė. Daug komercijos. Ir tas bandos jausmas mūsų visai nebevilioja. Tik prisipirktume, ko nereikia. Pas jus – viskas kitaip, viskas savita ir jauku, netradiciška ir kažkas nauja mums. Esame maloniai nustebę“.
Ilgokai pabendravę, ne vieną puodelį arbatos išgėrę, atsisveikinome iki kito karto. Gediminas ir Rasa pažadėjo vėl atvykti. „Jau dabar žinau, kaip atvažiuot. O to griovio tai tikrai nepamiršiu“, – spausdamas man ranką dar šyptelėjo Gediminas.

The post Lyg sostinėje šurmuliuojančios Kaziuko mugės dalis appeared first on Anyksta.lt.