Lapkričio 20-osios pavakarę AKC kino salėje peržiūrėjome du puikius filmus.
Pirmiausia pasižvalgėme Šiuolaikinio meno centro erdvėse, ieškodami talentingo architektūros vizionieriaus Valdo Ozarinsko pėdsakų su menininko dukra Elena, kuriai teko iškraustyti iš muziejaus kūrėjo palikimą. Vėliau nusikėlėme į pajūrį, kur išvydome pamažu į vandenų gelmes grimztančią istoriją apie ištvermingus Neringos žvejus.
Filmo „Juoda“ režisierė Aušra Lukošiūnienė su kūrybine komanda siekė parodyti kaip suteikti šviesesnę spalvą atsisveikinimui. Valdas netilpo į jokius naujos gimstančios valstybės rėmus. Filme siekta atspindėti, kad šis menininkas yra vizionierius ir tai, kad jis niekur nėra iškeliavęs. Jis egzistuoja. „Baisiausia yra užmarštis“, – sako režisierė. Todėl jos kūryboje vyrauja atminties svarbos, kurios nesunaikins jokie ginklai, tema.
„Nykstančios rūšys“ – stebimoji rež. Šarūno Mikulskio kurta dokumentika, kurioje fiksuojamas natūralus istorijos ciklo, kaitos procesas. Kuršių nerijoje gyvenantys žvejai – vis dar egzistuojančios, bet pamažu nebereikalingos profesijos atstovai.
Š. Mikulskiui svarbu užfiksuoti amatinės žvejybos tradicijos nykimą, nes šiame kasdien skubančiame pasaulyje paprasti žmonės ir jų istorijos netikėtai pradingsta be žinios. 10 metų iki ekranų keliavęs filmas – unikalus praeinančio laiko liudijimas.
Nemažas laiko tarpas, per kurį žvejai buvo dokumentuojami, lėmė, kad žiūrovai turėjo galimybę pamatyti, kaip per tuos metus pasikeitė Nidos kultūrinis peizažas, kaip pakito bendruomenės ryšiai, verslas ir pačių žmonių santykiai su žvejyba.
„Dokumentinio pasakojimo kadrai išties herojiški, priverčiantys susimąstyti apie žvejybą Kuršių Nerijoje kaip platesnį reiškinį, stipriai formavusį šio regiono istoriją ir tradicijas.“, – Greta Vilnelė.
Kamera režisieriui tapo įrankiu trumpam sustabdyti laiką, pakviesti žiūrovus paskirti valandą savo brangaus laiko pasiklausyti ypatingos istorijos ir įsitraukti į diskusiją.
16-asis „ADOX“ dokumentinio kino festivalis artėja į pabaigą! Lapkričio 27 dieną 17:30 val. Anykščių kultūros centro kino salėje (A. Baranausko a. 2) peržiūrėsime „Šuolio“ režisierės Giedrės Žickytės pasakojimą – jautrią duoklę iškiliai Lietuvos kultūros asmenybei Irenai Veisaitei. Išgyvenusi Holokaustą, praradusi artimuosius, tačiau neapykantai nepasidavusi, ji vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę, ir tapo įkvėpimu daugeliui.
