Galvojo, kad su Malaišiais gyvenimo nesies

Rugsėjo pabaigoje Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Svėdasų filialo kultūrinių veiklų koordinatoriui, žurnalistui, kraštotyrininkui Vytautui Bagdonui buvo įteikta XIX-oji Juozo Keliuočio literatūrinė premija.
Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus įkūrėjui ir puoselėtojui V. Bagdonui tai – ne pirmas įvertinimas už savo krašto tyrinėjimą, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto atminimo puoselėjimą.

Dirbo ir Rokiškiui

V. Bagdonui buvo įteiktas premijos laureato diplomas, Rokiškio krašto tautodailininko Gintaro Varno autorinis darbas bei piniginė premija. Apdovanojimą laureatui įteikė Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro pirmininkė Alicija Matiukienė ir pavaduotoja Rita Viskaitienė, o V. Bagdono pasveikinti atvyko Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Audrys Antanaitis, Rokiškio rajono mero pavaduotoja Audronė Kaupienė, Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė.
Juozo Keliuočio literatūrinė premija skiriama už reikšmingus poezijos, prozos, literatūros kritikos, vertimų, publicistikos, Juozo Keliuočio kūrybos nagrinėjimo, ir kitus originalius, prasmingus kūrybinius darbus, tęsiančius Juozo Keliuočio diegtų kultūrinių vertybių ir tradicijų aktualizavimą bei sklaidą.
V. Bagdonas „Anykštai“ sakė, jog apie šį apdovanojimą nieko nežinojo.

„Buvo netikėta. Sužinojau, kad nominuotas, kai atsiuntė sveikinimą ir iš spaudos. Sunku pasakyti, kokie tie mano nuopelnai, – kuklinosi J. Keliuočio literatūrinės premijos laureatas. – Daug metų muziejuje dirbu, daug knygų esu išleidęs, fotoalbumų. Džiaugiuosi rokiškėnų įvertinimu. Aš, kaip kaimynas, daug dėmesio skiriu Rokiškio kraštui, kai spaudoje teko dirbti, dažnai važinėdavau į tą pusę.“
Nuo jaunystės fotografuojantis V. Bagdonas sakė, kad jo išleistos knygos, fotoalbumai daugiausia – Vaižgantiška tema: apie Vaižgantą, jo gimtinę, kūrybą.
„Išleidau knygą apie jo vaikystę, du fotoalbumus, kurie taip pat susiję su Vaižgantu. Sužinojau, kad Juozas Keliuotis su Vaižgantu bendravo, kartu leido leidinį „Naujoji Romuva“. Jie buvo pažįstami šviesuoliai aukštaičiai. Vaižgantas mirė anksti, o Keliuočio likimas – liūdnas, jis į Sibirą pakliuvo“, – apie sąsajas tarp Rokiškio ir Anykščių šviesuolių kalbėjo muziejininkas.

Susitikti neteko

J. Keliuočio premijos laureato V. Bagdono teiravomės – galbūt ir jam pačiam yra tekę sutikti iš Rokiškio rajono kilusį žurnalistą, redaktorių, rašytoją, vertėją J. Keliuotį (1902–1983).
„Deja, neteko. Būtų labai įdomu. Kai domėjausi, kokie likę Vaižganto pėdsakai Rokiškio žemėje, sužinojau, kad ten yra jo vardu (J. Tumo-Vaižganto – aut. past.) pavadinta mokykla, Vaižgantas atvažiuodavo į Panemunėlį, bendravo su kunigu Jonu Katele. Tuomet sužinojau ir tai, kad Vaižgantas su Keliuočiu labai bendravo“, – pasakojo kitąmet 75-erių metų jubiliejų minėsiantis V. Bagdonas.
„Taip pat sužinojau, kad mūsų kraštietis aktorius Ferdinandas Jakšys gavo J. Keliuočio premiją už vaidybinę veiklą. Jis vaidino monospektaklį apie Vaižgantą (jį tiek Lietuvoj, tiek užsienyje suvaidino apie tūkstantį kartų). Kai Ferdinandas mirė, parašiau apie jį knygą, kurioje akcentavau, kad tarp daugybės apdovanojimų jam buvo skirta ir ši J. Keliuočio premija. Jakšys tuo labai džiaugėsi, didžiavosi“, – kalbėjo Svėdasų krašto muziejaus įkūrėjas.

Malaišiai paliko blogą įspūdį

Bene pagrindinis J. Tumo-Vaižganto atminimo puoselėtojas mūsų rajone V. Bagdonas „Anykštai“ pasakojo, jog susidomėjimas šiuo rašytoju atėjo ne iš karto.
Atvirkščiai, pirmą kartą apsilankęs Vaižganto tėviškėje Malaišiuose, pagalvojo, kad kur jau kur, bet čia gyventi nenorėtų.
„Čia labai tinka posakis „niekada nesakyk „niekada“. Kai mokiausi Anykščių J. Biliūno vidurinėje mokykloje, lankiau literatų būrelį – rašydavau eilėraščius, į spaudą. Buvau ir fotomėgėjas. Buvo 1969 metai, tuomet buvo minimas Vaižganto 100-metis. Lietuvių kalbos mokytojas Domas Kazlauskas pakvietė literatus važiuoti į Vaižganto gimtinę. Apie jį tuomet žinojau tiek, kiek perskaičiau mokykliniuose vadovėliuose. Atvažiavome į Vaižganto gimtinę, aplankėme kitas vietoves, kurios su juo susijusios, o paskui Vaitkūnų kultūros namuose buvo minėjimas.

Mes, vaikai, visur dalyvavome. Nepatiko. Keliai blogi, šlapia, lyja, nuotaika ne kokia, rudeniška. Dar pagalvojau, kad tokioje vietoje tikrai nepatiktų gyventi“, – atsiminimais dalijosi pašnekovas.
Praėjus lygiai dešimtmečiui, V. Bagdono pasakojimu, gyvenimas pasisuko kita linkme.
„1979 metų pabaigoje atėjau dirbti į tuometinį kolūkį „Lenino keliu“ Malaišiuose. Tuomet dirbau Anykščių laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu, bet mane sugundė – kolūkyje atlyginimai buvo geresni, o ten ieškojo žmogaus, pirmininko pavaduotojo kultūriniam-masiniam darbui. Ir atėjau į tą kolūkį. Pradėjau rūpintis Vaižganto gimtine. Pamačiau, kad paminklas buvo beveik ant žemės – kėlėme jį ant pjedestalo. Nuo to prasidėjo tolesni darbai“, – kalbėjo su žmona Aldona, taip pat kultūros organizatore, fotomenininkę dukrą Simoną užauginęs V. Bagdonas.

Atstatė Vaižganto mokyklą

Pradėjęs tvarkyti dar likusius atminimo ženklus J. Tumui-Vaižgantui, V. Bagdonas atsigręžė į Kunigiškiuose stovėjusį apleistą pastatą.
„Tai buvo Kunigiškių mokykla. Nutarėme atstatyti, restauruoti tą pastatą. Jis buvo tiek nuniokotas – ir vėjų, ir chuliganų… Kai atstatėme, nutarėm, kad reikia steigti muziejų. Kiek gavome baldų, atstatėme senovinę mokyklą ir paskyrėme ekspoziciją Vaižgantui, kaip buvusiam žymiausiam tos mokyklos mokiniui. Atkūrėme senovinę klasę, kurioje yra juodi seni suolai, vadovėliai, knygos, įvairios mokymo priemonės. Šiuos visus daiktus dovanojo žmonės, suolus padovanojo Žemaitkiemio mokykla – jų ieškojome po visą Lietuvą. Beje, Vaižgantas tą mokyklą globojo, 1930 metais ji buvo pavadinta jo vardu.

Kadangi tais laikais nelabai norėjo, kad būtų viešai rodoma Vaižganto ekspozicija, radome išeitį – pusę muziejaus paskyrėme kolūkinei veiklai. Dabar daug kas mėgsta pasakyti, kad muziejuje buvo daug „raudonos spalvos“, bet tais laikais, jei nebūtų buvę tos spalvos, nebūtų ir muziejaus… Buvo ten ir Lenino paveikslų – visko buvo. Užtat mums leido, kad ten būtų pasakojama apie Vaižgantą ir kitus žymius žmones“, – kaip ėmė steigti Svėdasų krašto muziejų, kuris šiais metais tapo Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos dalimi, skaitytojams pasakojo bene vienintelis jo įkūrėjas ir ilgametis puoselėtojas.

„Taip muziejus ir išliko, ir nuo to laiko vis domiuosi Vaižgantu, vis daugiau visokių minčių atėjo. Prasidėjo Vaižganto skaitymai, pradėtos įteikti Vaižganto premijos. Lankstinukus, nedidelius leidinukus, susijusius su rašytoju, muziejumi, Malaišiais, išleidau. Stengiamės išsaugoti kaimą. Atgimimo laikais architektas Bronius Kazlauskas rūpinosi sodyba, naują tvorą Malaišiuose, Tumų sodyboje pastatė“, – pasakojo V. Bagdonas.
Šiuo metu, pasak muziejininko, muziejuje pakeistos kelios ekspozicijos, o muziejus eksponatais vis pildosi – kažkas atneša seną lovatiesę, kažkas – namų apyvokos daiktų.

Džiaugiasi, kad nepamirštas

Abipus krašto kelio Anykščiai–Rokiškis, Bikūnų kaime gimęs V. Bagdonas, kone visą savo gyvenimą skyręs savo krašto tyrinėjimams, yra įvertintas ne vienu apdovanojimu, tad teiravomės, kuris kraštotyrininkui pats svarbiausias, vertingiausias?
„Aišku, Anykščių kultūros premija – Teresės Mikeliūnaitės. Respublikinė Vaižganto literatūrinė premija – didelis dalykas. Visi, ir smulkesni apdovanojimai, yra vertingi. Džiaugiuosi, kad gaunu, kad mane įvertina, nepamiršta.

Išleidau fotografijų albumą „Nusilenkime Vaižganto žemei“ – iškeliavo ji ir į užsienį. Kitas mano išleistas albumas – „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių“ – už jį gavau didžiąją Vaižganto literatūrinę premiją. Kai surandi rėmėjų, tada ir išleidi, nes savomis lėšomis tai padaryti sudėtinga. Knygos kokybiškos, kietais viršeliais“, – kalbėjo J. Keliuočio literatūrinės premijos laureatas V. Bagdonas.

Ir šimtmečio anykštėnas

V. Bagdonas yra dirbęs Jonavos rajono laikraščio „Jonavos balsas“ fotokorespondentu, Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ (dabartinė „Anykšta“) fotokorespondentu, žurnalistu respublikiniuose leidiniuose „Diena“, „Gimtasis kraštas“, „Privatus seklys“, „Ūkininko patarėjas“, laikraštyje „Ukmergės diena“ bei Anykščių laikraštyje „Šilelis“.
Jis yra parašęs apie penkiolika įvairių leidinių, paskutiniai – 2023 metais išleistas „Mūsų Ferdinandas. Tokį jį prisimename…“ (prisiminimų albumas apie aktorių Ferdinandą Praną Jakšį), 2024-aisiais – „Rugsėjo takais – į Vaižgantines“ (leidinys Vaižgantinių 15 metų tradicijai).
V. Bagdonas yra Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas, Vaižgantiečių klubo „Pragiedrulys“ pirmininkas. Apdovanotas Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos Jono Vileišio premijos, skiriamos žurnalistams, rašantiems apie savivaldą, antrojo laipsnio diplomu, jam skirta Mažoji Vaižganto premija „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“, pelnė Teresės Mikeliūnaitės kultūros premiją, respublikinę literatūrinę Vaižganto premiją už ilgametę Vaižgantiškos tradicijos sklaidą ir fotografijų albumą „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių“. Jis apdovanotas ir Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu.

Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas