Į Anykščius – tarsi į šventą vietą

Paveiksluose su Anykščių krašto vaizdais tautodailininkė, dailės pedagogė Julija Danguolė Kaunienė, vaikystėje ir vėliau dažnai buvojusi Anykščių krašto apylinkėse, subtiliai išreiškia Anykščių gamtos grožį, kuris spalvingai ramus ir tyras, tarsi Šventosios vandenų tėkmė, menanti tėvų ir protėvių būtį.

Anykštėnės močiutės likimas

J. D. Kaunienės močiutė Veronika Vaiginytė yra kilusi iš Anykščių krašto. Deja, Julijos močiutės gyvenimo linija nebuvo nei ilga, nei laiminga – ji mirė nuo plaučių uždegimo, palikusi dvi dukreles našlaitėlėmis. Viena iš jų – penkerių Onutė – išgyveno, turėjo priprasti prie pamotės, o mažąją Onutės sesytę pasiglemžė ta pati, sunkiai anais laikais bepagydoma liga – komplikavęsis plaučių uždegimas.
Autorė iš savo mamos pasakojimų, iš vizitų į Anykščių kraštą susidėliojo labai šviesų vaizdą apie Debeikių miestelį, pamaldžias, gražiausiais drabužiais pasipuošusias moterėles, einančias į bažnyčią: „Kokios gražios ir tyrai šventos turėjo atrodyti anuometinės anykštietės, jaunos moterys, kai, dailiai pasirėdžiusios, baltomis skarutėmis ryšinčios, su šventinėmis verbomis rankose traukdavo ankstyvais Verbų sekmadienio rytais į gražuolę Debeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią! Tarp jų lyg regiu ir savo močiutę Veroniką Vaiginytę iš Varkujų.“

„Jau važiuosim į Varkujus…“

J. D. Kaunienė labai šiltai, ir su jauduliu balse, ir ilgesio ašaromis akyse prisimena savo mamą Oną: „Apima graudulys, kai pagalvoju, kokia buvo mano mamos Onos vaikystė, našlaitės likimas. Yra nuotrauka, kur ji mažutė, aprengta balta suknele, stovi prie savo mamos Veronikos karsto… Turėjo pamotę. „Ai, nesakysi gi, kad ko neturi“, – tik taip trumpai paminėdavo mano mama apie vaikystėje išgyventą skaudžią netektį. Pamotė savo vaikų daugiau neturėjo, bet juk vis tiek ne tas, kaip tikroji motina kad būtų… Mano mamytė – vargo, pareigos žmogus. Užaugino du savo vaikus. Būdavo, vis sakydavo ir sakydavo man: „Vaikeli, jau važiuosim į Varkujus, jau tikrai važiuosim…“

Brangiausia nuotrauka…

„Kai aš numirsiu, įdėsite tą nuotrauką man į karstą“, – buvo prašiusi mano mama Ona, kai gyvenimo saulėlydis jau artėjo. Taip ir padarėme. Kartu su broliu išpildėme tą jos norą. Didelio formato nuotrauką įdėjom į karstą, palaidojom Vyžuonų miestelio kapinėse, Utenos rajone“, – pasakojo Julija.
Laidotuvių nuotraukos kopija yra likusi – šeima brangina ją kaip brangiausią relikviją, kaip ir kitas nuotraukas, kur matyti Anykščių krašto vaizdai, nors ir blankūs jau, neryškūs…
Pasak Julijos, jos tėtis Vladas Juozelskis taip pat kilęs iš Anykščių krašto. „Tėvelis yra iš Vilkabrukių, o krikštytas Anykščių bažnyčioje. Dar yra mūsų žemių ten, apsilankom“,– pridūrė J. D. Kaunienė.

Nuo drožinių – prie tapybos

Autorės kūrybos pradžia – tai jos vadinami ,,pasikalbėjimai su medžiu“, ,,medžio akvarelės“: „Viskas prasidėjo nuo drožinių. Ten, kur gamtos užuomazgos. Imdavau medžio atlaužą, ir droždavau, ieškodavau to sąskambio, harmonijos. Tad pradžia – nuo pasikalbėjimų su gamta, su medžiu, nuo medžio drožybos, kaip vadinu „medžio akvarelių“ – erdvinių formų ir linijų, sukančių medžio šerdies link. Pačios pirmosios parodos ir buvo tos, kur eksponavau medžio drožinius.“
Julija sako, kad jai skauda širdį, kai be didelės būtinybės ,,aimanuoja“ kertami miesto medžiai.
,,Nuo mažens labai mėgau žiūrėti į plaukiančius debesis. Širdyje esu gamtos vaikas, iki šiol jaučiantis gaivalingą traukos jėgą“, – atvirauja kūrėja.
Autorė kelia gamtos meno klausimus ir sako sunkiai suprantanti, kodėl šiandieną žmogus vis mažiau trokšta girdėti miško ošimo gausmą, bitės maldingą dūzgesį, paukščio giesmę… Pasteliniame darbe ,,Rytas Anykščių šilelyje“ (2005 m.) žiūrovai gali pasigrožėti ataugusiu vešliu šilelio jaunuolynu, menančiu anuos laikus.

Gyvenimo linijos – kūryboje

J. D. Kaunienės darbuose galima įžvelgti anuometinio, žmonių patirto švento jausmo blyksnių.
Joana Jablonskienė, buvusi M. K. Čiurlionio meno mokyklos choro ,,Aidas“ dirigentė, pažymi, kad jai Julijos darbuose įsimenantį įspūdį palieka visuose juose juntama gyvenimo prasmingumo gija. Žmogaus būties trapumo dvasia kūriniuose perteikta per spalvų ir linijų darną, jų ritmą, besiveržiančius šviesos blyksnius iš tamsos gelmių… Tai ir verčia žmogų susimąstyti, stabtelėti, prisiminti tautos nueitą nelengvą gyvenimo kelią.
,,Man labai primena M. K. Čiurlionio kūrinių dvasią“, – sako J. Jablonskienė, mananti, kad Julijos darbai nė kiek nenusileidžia profesionalių dailininkų darbams.
„Aš pati taip negalvojau, bet žmonėms taip atrodo, kad primena Čiurlionį. Aš viską pradėjau iš traukos tam, kas yra aplinkui, iš to aplinkinio grožio“, – patvirtina autorė, tautodailininkė J. D. Kaunienė.

Kūrybą pastebėjo kavarskietis

Kavarskietis Rimantas Kisielius, Dailės mokytojų asociacijos vadovas kalbėjo, kad žvelgiant į Julijos paveikslus nejauti pastangų atlikimo technikai įvaldyti, o jauti jos, kaip autorės, kalbėseną.
„Tas atlikimo technikos pasirinkimas spontaniškas ir veikia tave ne paviršutiniškai, o ateina vertikaliai, iš gelmių, ir sklinda taip natūraliai. Ir tai ne tik jos asmens skleidimosi erdvė. Ta erdvė apribota, bet kartu ir beribė – per laiką, per harmoniją su visata. Julijos kūryba – tai mediumas iš gamtos giluminių klodų, ir jauti, kaip teka į tave, į tavo dabartinę nuolatinio virsmo, skubos dvasinę apyvartą, priverčia stabtelti, susimąstyti, susitapatinti, pasijusti medžiu, kaip duotybe, įprasminusiu save erdvėje ir laike. J. D. Kaunienės kūryba įgauna neįkainojamos vertės dabartinėje nuolatinio virsmo globalizacijos epochoje. Tai tarsi medžio syvais atitekanti gaivinanti kūrybos versmė, kuri atveria ypatingą, dvasinę erdvę ir suteikia galimybę pajusti žmogaus ir pasaulio sudėtingumą“, “, – komentavo Dailės mokytojų asociacijos vadovas R. Kisielius.

Širdis traukia į Anykščius

Šiuo metu J. D. Kaunienė gyvena Vilniuje, tačiau dažniausiai save pristato kaip uteniškę. Tiesa, neretai Julija tvirtina, kad „širdis traukia į Anykščius, tarsi į šventą vietą.“
Autorės pasiteiravus, ar kada nors buvo jos darbų paroda surengta Anykščių krašte, Julija atviravo: „Nebuvo mano darbų parodos Anykščiuose, bet širdis traukia. Jei tik kas pasiūlytų, aš mielai.“
J. D. Kaunienė yra gimusi 1942 m. Utenoje. Ji baigė dabartinį edukologijos universitetą, prancūzų kalbą. 1996 m. įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, o 1997 m. įgijo dailės pedagogikos specialybę. Dirbo Sausio 13-osios mokykloje dailės vyr. mokytoja.
„Ta prancūzų kalba liko visai nuošalyje, – pabrėžė Julija ir tęsė: – Gal tik savo kalboje neįterpdavau tiek daug tarptautinių žodžių. Iš prigimties buvau linkusi į menus“.
J. D. Kaunienės darbuose dominuoja grafika, pastelė ir akrilu atlikti darbai, koliažai, o taip pat ir pačios atrasta technika. Ji surengė personalines parodas: ,,Minčių gijos“ Šlapelių muziejuje Vilniuje 2001 m. ir ,,Būkime grįžtančiais paukščiais“ Vyžuonų kultūros namuose per Šv. Marijos Magdelenos atlaidus kartu su savo dukra Audrone Šileikiene 2014 m.