Išleistas Danguolės Lingienės poemos „Sapnų traukinukas“ tęsinys

Kavarsko seniūnijoje gyvenanti ūkininkė, visoje šalyje žinoma braškių augintoja Danguolė Lingienė (pseudonimas – Dangė Lingė) pasinėrė į kūrybą – šiemet UAB „Vitae Litera“ 100 vienetų tiražu išleido jos knygelę vaikams „Pagalbos traukinukas“. Knygelę iliustravo žinomas dailininkas Kęstutis Pabijutas, „Anykštos“ skaitytojams pažįstamas iš „Anykštėnės Amiliutės nutikimų“.

D.Lingienė savo pirmąją knygą „Sapnų traukinukas“ išleido būdama jau promočiutė, patyrusi septynias operacijas 2020-ųjų pavasarį.

Pagelbėjo „Vitae Littera“ leidykla

Pirmąją knygelę autorė išleido vien tik iš asmeninių savo lėšų – mokėjo dailininkui už sukurtas iliustracijas ir leidyklai už poemos atspausdinimą. „Esu labai dėkinga Kauno „Vitae Littera“ leidyklai ir jos direktorei Valdonei už nemokamą šios, antrosios, ir būsimų mano kūrinių leidybą. Tad šį kartą galėjau užsakyti  daugiau dailininko Kęstučio Pabijuto piešinukų“, – džiaugėsi autorė.
Abi knygelės spalvotos, kokybiškais A4 formato popieriaus lapais.

 „Atrišo“ Kauno „Megos“ traukinuką  

Sukurti istoriją apie traukinuką Danguolę įkvėpė Kauno „Megoje“ pamatytas traukinukas. „Stebėjau, kaip suko jis ratus alėjomis, dirbo. Gal ir laimingas, bet „pririštas“. O juk traukinukas turi lėkti tūtuodamas tū-tū-tū, tai aš jį ir išleidau į kelionę. O ką gi man veikti, kad jau nebegaliu aplėkti savo braškyno, o dar tie ilgi žiemos mėnesiai…“, – pasakojo veikli moteris.
D. Lingės knygelėse pasakojama istorija yra pagrįsta vienos idėjos – riedančio Traukinuko – sutelkta nuotykių grandine. Realybės detalės čia susipina su pasakiškais, fantastikos elementais. Skaitytojas suintriguojamas nuotykiais ir nekasdieniškais jų sprendimais. Pagrindinis istorijos veikėjas – Traukinukas. Pirmoje knygelėje į prasidedančią kelionę – „linksmų draugų šėlionę“ – pajuda Sapnų Traukinukas. Jis sutinka bei paveža vis naujus veikėjus. Į vagonus skuba patekti maži ir dideli keleiviai: šešios Katės, Pelytės, Ruda Meška, Ežio šeimyna su mažais Ežiukais, Briedis su Voverytėmis ant ragų, Gaidys, Sraigės, Voras, Apuokas…
Pasiteiravus, kodėl antroji knygelė pavadinta „Pagalbos traukinukas“, autorė atviravo, kad mintį davė nugirstas realus įvykis, nutikęs viename Lietuvos rajone – buvusi stipri vėtra. „ Tai ir pakreipė kelionę visai į kitą pusę. O vėtra kilo, kai „debesys susipyko“. Visa kita išsirutuliojo savaime“, – pasakojo moteris.  
„Pagalbos Traukinukas“ yra tris kartus ilgesnė istorija – pasirodo, autorei labai sekėsi gelbėti visus personažus.
Važiuodamas per tris kaimus, Pagalbos Traukinukas patiria visokių išbandymų ir nutikimų. Į pagalbą šaukiami pirmos knygutės veikėjai. Pirmame Kaime susipykus dviem debesims (juodam ir baltam), kilusi vėtra, kuri pridarė daug rūpesčių. Kurapkėlės lizdelis upėje plaukia, skęsta upėje vaikeliai… Šalia kelio guli sužeista Stirnelė, o du nuliūdę Varliai jaudinasi dėl Buožgalviukų, kurie gali pražūti šaltoje upėje. Ir visi išgelbėjami, visiems padedama: „Negali kitaip judėti, / Reikia juk visiems padėti“.
Antrame Kaime laukia sužeistas Gandriukas, vėjas išvertė  Kiškių namus. Trečiame kaime jau ramu ir tyku, „Melsvi debesėliai plaukia / Kaimas naujakurių laukia“. Susikuria Pagalbos Kaimas, kur visi suranda sau laimę ir patogią vietelę gyventi. Pasak autorės, Pagalbos Kaimas galbūt turi sąsajų su šeimyniniais vaikų namais, kokių dabar esama Lietuvoje.
Knygelė baigiama ne visai konkrečiu, bet savotišku autorės pažadu rašyti toliau: „O kad niekas nesupyktų / Ir be išvykos neliktų, / Teta Dangė parašys, / Kai vaikučiai paprašys“.
 
Paslėpti auklėjamojo pobūdžio pamokymai

D. Lingienės sukurta poema yra šviečiamojo pobūdžio – ji ne tik sudomina, bet ir moko, kaip reikia sugyventi su kitais, kaip svarbu pagelbėti mažesniam, silpnesniam ar suluošintam, skriaudžiamam.
„Čia Katės draugiškai sugyvena su Pelytėm, čia net Voras trokšta meilės ir ją gauna. Tikiuosi, kad  tėvai, skaitydami savo mažiems vaikams, mokės paaiškinti, kad meilės, pakantumo, atjautos reikia visiems, net ir vorui“, – kalbėjo apie savo poemą autorė.
Autorės knygelėse esama stebuklinių pasakų elementų, atsiskleidžia aukštos moralės pavyzdžiai, atsiveria kaimo gamtos panorama. Poemos personažai siekia taikos, gėrio, nuo pat mažens moko kultūringai bendrauti, smerkia ydas.

Iliustravo dailininkas  Kęstutis Pabijutas

Antrąją, kaip ir pirmąją, knygelę iliustravo tas pats visoje šalyje gerai žinomas dailininkas K.Pabijutas. Kaip jau buvo rašyta „Anykštoje“ 2020 m., D. Lingienė pati susirado, kas iliustruos jos sukurtą istoriją – mat ji visą gyvenimą prenumeruojanti Anykščių rajono laikraštį „Anykšta“ ir jai labai patikdavo ir iki šiol patinka šeštadienio numeriuose žiūrėti išpieštus komikso „Anykštėnės Amiliutės nutikimai“ piešinius.
„Mane pakerėjo tai, kad dailininko iliustracijose visada daug vaizdžiai nupieštų detalių. Patiko jo meninis braižas, kuris  labai dera su mano parašyta istorija. Mes su dailininku labai greitai radome bendrą kalbą, o rezultatu esu labai patenkinta! Tai pačios gražiausios iliustracijos! Tai patvirtino jau daugybė vaikučių ir būrys suaugusiųjų. Žiūrint į iliustracijas, pagerėja nuotaika, veide atsiranda šypsena“, – išsakė džiugesį autorė.  
Šiaulietis dailininkas K. Pabijutas piešti pradėjo dar mokykloje, jo karikatūros buvo publikuotos žurnaluose „Pionierius“, „Moksleivis“, „Šluota“. Jau treji metai, kai dailininkas „Anykštos“ skaitytojams iliustruoja šmaikščias Antono Feljetono eiles.

Žvelgė vaikystės akimis

Knygos „Pagalbos Traukinukas“ pabaigoje publikuotas autorės prisipažinimas, kad vaizduodama.Traukinuko kelią, į viską – gamtovaizdį, įvykius ir veikėjus – ji žvelgė savo basakojės vaikystės akimis.
Gimusi ir užaugusi Bajorų kaime, Anykščių rajone, netoli Svėdasų miestelio, autorė su nostalgija prisimena laikotarpį, kai viskas „atrodė taip žalia žalia“, kai matydavo viską: po žiemos šalčių – pirmuosius prasikalančius daigelius, parskrendančius paukščius, atgyjantį skruzdėlyną, buožgalviukus. „Man sesuo priminė, kad aš net ant liežuvio galo mažučiukus varliukus dėjau, kad juos sušildyčiau… Ką jau kalbėt apie tai, kad jų, tų mažyčių varliukų, buvo pilnos mano drabužių kišenėlės“, – šypsojosi autorė.
Patirti įspūdžiai, išgyventi jausmai, polinkis daug skaityti ir buvo kūrybos bei vaizduotės pamatas, leidžiantis kartu su veikėjais pasinerti į viliojantį, pasakišką pasaulį.

Eiles rašė naktimis, „iš širdies“

D. Lingienė atvira – kūrybos procesas nebuvo labai sklandus, o raštas ryte atrodydavo toks neaiškus ir neįskaitomas, kad į pagalbą kviesdavosi dukrą Sandrą, kad ji pagelbėtų iššifruoti, kas buvo bandyta kurti. „Žiūriu ryte – raidės visos į dešinę nuvažiavusios, mintys gana palaidos… Sandra padeda perskaityt iš visų tų mano lapelių, ir vėl aš dėlioju, grupuoju, per padidinamąjį stiklą žiūrėdama. Reikėjo gi viską į vieną visumą suklijuot! Naktį ideali terpė toms geroms mintims, tik jos turi savybę greitai pasprukti“, – šypsojosi knygelės autorė.  
Autorė atvira – į  šias knygeles, jose pasakojamas istorijas ji sudėjusi visą savo meilę. „Kurta iš širdies – ir eilės rašytos iš širdies, ir mano pačios surastas dailininkas Kęstutis Pabijutas piešė, viską „pagaudamas“ ir išjausdamas. Buvo lengva viską derinti. Jis išpildė didžiausius mano lūkesčius. Pavyzdžiui, aš jam tik užsiminiau, kad eilėse Sraigutės moja rankytėm, o kaip jau tai jis įgyvendins, jo valia. O kaip dailiai dailininko pavaizduota! Visos išpieštos scenos taip meniškai, preciziškai išdailintos! Džiaugiuosi, kad knygelė turi išliekamąją vertę, kad mano proanūkiukai mokysis lietuvių kalbos ir visą gyvenimą žinos, kas yra tos knygutės autorė“, – atviravo Danguolė.

Neklauskit, „kaip sveikatytė“

Autorė – dviejų vaikučių promočiutė – nemėgstanti klausimo apie jos metus, o ypač „apie sveikatytę“.
„Patyrusi septynias operacijas, gerai suprantu, kad sveikata su laiku blogėja. Paskutinė medikų man konstatuota „džiugi“ diagnozė buvo ši – „nebeturi stuburo“. Kiek turiu, tiek užteks! „Tolimiems reisams“ turiu puikią lazdelę“, – su ironija kalbėjo Danguolė.
Kaip teigė moteris, būna dienų, kai viską skauda: „Jei tuos visus skausmus (nuo pakaušio plauko iki kojos nago!) pasakyčiau, nebeatsikelčiau nuo sofos. Nėra dienų ir be nors mažyčio džiaugsmelio. Apie jį visas mintis ir suku. Jei tas nepadeda, pradedu planuoti, kur ir kokių veislių sodinsime naują braškių daigyną. O tam privalai atsikelti ir viską žemės planuose žymėtis. Tai pati geriausia fizioterapinė priemonė“.

Į braškyną – dar per anksti

Kaip teigia ūkininkė D. Lingienė, ištirpę sniego kalnai – didelė nauda daigams. „Labai gerai sudrėkino žemę ištirpęs sniegas, kurio šią žiemą buvo gausu, ir aš tuo labai džiaugiuosi! Visų augalų šaknims ši drėgmė yra labai reikalinga! Anksčiau tik paviršius būdavo sudrėkinamas, o gilyn, link šaknų – dulkės!“ – džiaugėsi šių metų pavasariu D. Lingienė.
Pasak moters, šiuo metu dirbti braškyne dar yra per anksti, nes dirva klampi. „Bus laikas eiti prie braškių tada, kai jau nebesilipdys iš žemės kumeliukai, – vaizdingai apibendrino ūkininkė ir tęsė: – Dabar – per anksti. Kai kaliošai lenda į žemę, tikrai dar ne laikas. Pajudinsi, tai sugadinsi žemės struktūrą, suplosi tą žemę. Žemė turi byrėti, o grėblio dantys neturi aplipti“, – nuoširdžiai pamokė ūkininkė.  
Kaip teigia D. Lingienė, kai tik gamta leis, bus pradėta prekyba daigais, nes darbo ir pirkėjų netrūksta. „Pastaraisiais metais kaip niekad daug pirkėjų atvažiuoja į mano kiemą pirkti daigų, o vėliau ir uogų. Didžioji dalis jų yra miestiečiai, kurie surado kaimą, tėvų ar senelių palikimą. O koks gi kaimas be savo uogos, svogūno, salotų ir kitų daržovių? Pirmajam pirkėjui pasiūlysime 50 procentų nuolaidą“, – kalbėjo moteris.