Vienas balsingiausių Lietuvos paukščių – juodasis strazdas – grakštus ir nebaikštus.
Praeitame amžiuje retokai sutinkami juodieji strazdai dabar gyvena ne tik miškų tankmėse, bet ir parkuose, suka lizdus gyventojų tujose ar eglėse ir visai nebijo žmonių.
Tuo įsitikinau gyvendamas tarp upės ir miško esančioje „Elmos“ sodų bendrijoje. Ornitologų nuomone, Lietuvoje peri apie 270–370 tūkstančių juodųjų strazdų porų, kurių dalis žiemoja Lietuvoje.
Šie juodi strikinėjantys, uodegą kilnojantys, gintariniu snapu ir panašios spalvos apvadu apie akis paukščiai man simpatijų nekėlė, atrodė tarsi koks nelaimės pranašas. Juos pamėgau vėliau už nepaprastai gražias, nepakartojamas treles, kai jie rytais, vakarais įsitaisę pačio aukščiausio medžio viršūnėje, ant kamino ar televizijos antenos išvinguriuodavo neįtikėtinas melodijas, gražesnes ir už lakštingalos, kurių dabar reta. Dabar jų melodijų įrašus ne kartą teko išgirsti Vilniaus prekybos centruose, baseine, turkiškoje pirtyje, tad neatsitiktinai jų balsingumą pastebėjo ir legendinė „Bitlų“ grupė, įrašiusi dainą „Black Bird“.
Šiemet ankstyvą pavasarį juodųjų strazdų porelė susisuko lizdą prie ūkinio pastatėlio esančioje eglėje ir vasarą visiškai nebijojo žmonių, lesalo vejoje ieškodavo po pat langais, kartais prisileisdavo prieiti iki vos poros metrų. Vasarą jau nesusigaudžiau, kiek jų apsistojo mano gyvenamoje vietoje – ar tie patys, ar dar ir iš kitur atskrisdavo. Teko dalintis braškes, vėliau – šilauoges, vynuoges, krakatūzų (gudobelės) uogas, kurias mėgdavau po šalnų. Neteko net paragauti, nes jie nuo ankstyvo ryto, dar man miegant, būriu jomis vaišindavosi. Atėjo eilė ir vos keliems šiemet prinokusiems obuoliams. Kur kas mažiau pastebimi ir atsargesni buvo ankstesniais metais šalia gyvenę strazdai giesmininkai ar smilginiai strazdai, kurie sode ar šalia miške perėdavo. Na, jie kartą vėlyvą rudenį nusiaubė anūkams paliktus serbentus, o žiemą alei vienos nurinko kadagio uogas. Šiemet mačiau juos keletą kartų, tačiau mačiau ir su kokiu įniršiu iš mūsų teritorijos juos išvijo juodžiai, nors į kitus paukščius jie visiškai nekreipė dėmesio.
Pasak ornitologų, XIX-ame amžiuje juodieji strazdai buvo reti mūsų šalyje, tačiau jau keli dešimtmečiai pastebima, kad jie apsigyveno arčiau žmonių, miestuose, sodybose ir tapo vis jaukesni. Tai, matyt, susiję su jų žiemojimo įpročiais urbanizuotoje pietų Europoje, kur vis mažiau yra nepaliestos gamtos, miškų. Ten įpratę gyventi šalia žmonių, miestų triukšmo ir jiems jokio pavojaus nekeliančių žmonių, šio įpročio nekeičia ir sugrįžę. Balandžio mėnesį parskridę skubiai krauna lizdą, deda 3–5 žalsvus su rudokomis dėmelėmis kiaušinius, patelė peri 11–14 dienų ir dar po 13–16 dienų jaunikliai jau palieka lizdą, o jų tėvai ruošia lizdą kitai vadai. Spartuoliai kartais sugeba net tris vadas į gyvenimą paleisti. Maisto jiems per akis, nes minta vabzdžiais, sliekais, žiogais, o vasarai persiritus į kitą pusę – mėlynėmis, medlievomis, na ir vyšniomis, serbentais, šilauogėmis, vynuogėmis ir kitomis uogomis, nebrokydami ir prinokusių obuolių.
Gyvena juodieji strazdai iki dvidešimties metų. Žiemoti išskrenda vėlai, lapkričio mėnesį, sugrįžta balandyje. Dalis pasilieka ir sėkmingai peržiemoja Lietuvoje. Čia jų didžiausias priešas – katės, kurių, benamių, jau dabar padaugėjo „Elmos“ sodų bendrijoje.
Autoriaus nuotr.
