Kultūros ministrė: „Kultūrinė gyvybė regionuose tikrai egzistuoja – ji dažnai yra bendruomenes telkiantis pamatas“

Po kultūros bendruomenėje pernai rudenį įsiplieskusių aštrių protestų į kultūros ministrės postą paskirtos Vaidos ALEKNAVIČIENĖS ir jos komandos pagrindinis prioritetas buvo stabilizuoti ministerijos darbą, užtikrinti sklandų procesų veikimą ir priimti sprendimus, kurie leistų kultūros sektoriui judėti į priekį. Pirmasis etapas iš esmės priminė gaisrų gesinimą, tačiau ministrė tvirtina, kad jos tikslas – remiantis turima patirtimi ir įgytomis žiniomis sudaryti sąlygas kūrėjams kurti, o profesionalams – dirbti efektyviai ir skaidriai, taip užtikrinant viso kultūros sektoriaus darną. 

„Kultūra yra visur, ten, kur yra žmonės“, – atsakydama į klausimus akcentavo ministrė.

Teko gesinti gaisrus

– Jūsų pirmieji vadovavimo Kultūros ministerijai mėnesiai buvo kupini iššūkių. Kokie buvo patys svarbiausi darbai, kurių ėmėtės neatidėliojant? Ir apskritai, kiek dabar trunka Jūsų darbo diena?

– Pirmuosius darbo mėnesius Kultūros ministerijoje pradėjome tikrai sudėtingomis sąlygomis – kitaip nei daugelis kitų ministerijų, mūsų startas sutapo su politinių sprendimų stoka ir sustojusiais procesais. Per valdžių kaitą nemažai svarbių darbų buvo tiesiog įstrigę, todėl pirmasis etapas iš esmės priminė gaisrų gesinimą. Pagrindinis prioritetas buvo stabilizuoti ministerijos darbą, užtikrinti sklandų procesų veikimą ir priimti sprendimus, kurie leistų kultūros sektoriui judėti į priekį.

Lygiagrečiai daug dėmesio skyrėme dialogui su kultūros bendruomene – aktyviai susitikinėjome su organizacijomis, įstaigomis, kūrėjais ir kitais sektoriaus atstovais. Kiekvienas ateina su savo lūkesčiais, problemomis ar idėjomis, todėl mūsų pareiga – įsiklausyti ir ieškoti geriausių sprendimų. Tuo laikotarpiu vyko ir protestai, jautėsi didelė įtampa tiek politinėje padangėje, tiek visuomenėje. Todėl sąmoningai stengėmės būti kuo atviresni, dalyvauti susitikimuose, kalbėtis su žmonėmis ir ieškoti būdų, kaip tą įtampą mažinti bei grąžinti pasitikėjimą dialogu.

Per šį laiką pavyko stabilizuoti Medijų rėmimo fondo finansavimą bendradarbiaujant su Krašto apsaugos ministerija. Labai džiaugiuosi, kad tiek Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė, tiek kolega Robertas Kaunas išgirdo mano prašymus ir problemos svarbą bei buvo pasiektas norimas rezultatas – išspręsta itin kebli situacija. Be to, pradėtos rengti priemonės kovai su dezinformacija ir visuomenės atsparumo stiprinimui. Taip pat sugriežtinome valstybinių premijų skyrimo taisykles, kad jos negalėtų būti skiriamos nacionaliniam saugumui grėsmę keliantiems asmenims, ir įvedėme skaidresnę regioninių lėšų paskirstymo bei kultūros įstaigų vadovų atrankos tvarką.

Daug dėmesio skyrėme ir ilgalaikėms kryptims – investavome į modernias muziejų ekspozicijas, atnaujiname Kultūros paso, Socialinio recepto koncepciją, inicijavome tyrimus dėl mecenatystės skatinimo ir skaitmeninio turinio apmokestinimo poveikio. Kultūros politiką turime grįsti duomenimis ir aiškia strategija. Paveldosaugos srityje taip pat parengėme kultūros paveldo apsaugos koncepciją ginkluotų konfliktų atvejams bei pradėjome pasirengimą Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai ir kandidatavimui į UNESCO komitetą.

Kalbant apie darbo laiką, ministrės darbotvarkė dažnai nepaiso valandų. Mano darbo diena prasideda anksti ryte ir neretai baigiasi vėlai vakare – ne tik dėl ministerijos darbų, bet ir dėl nuolatinių susitikimų bei kultūros renginių visoje Lietuvoje. Tai neatsiejama šio darbo dalis, nes kultūra gyva ten, kur vyksta žmonių gyvenimas.

Būtinas bendras sutarimas

– Kaip manote, kokios priežastys lėmė nesusikalbėjimą, priešpriešą kultūros visuomenėje? Ar dabartinę situaciją galime apibūdinti kaip grįžimą prie dialogo, kompromisų ir racionalių sprendimų kartu paiešką?

– Nesusikalbėjimą kultūros bendruomenėje dažniausiai lemia ne pikta valia, o vienašališkų sprendimų kultūra ir skaidrumo trūkumas. Kai sprendimai priimami be platesnių diskusijų, o bendruomenė apie pokyčius sužino tik jiems jau įvykus, natūralu, kad atsiranda nepasitikėjimas ir įtampa. Žinoma, kartais pasitaiko ir atvejų, kai įtampa sąmoningai kurstoma siekiant politinių dividendų, tačiau ilgainiui tai niekam neatneša naudos.

Esu įsitikinusi, kad vienintelis kelias iš tokių situacijų – nuoseklus ir atviras dialogas. Todėl nuo pirmosios dienos mano ir visos komandos prioritetas buvo grįžti prie tikro, o ne deklaratyvaus dialogo su kultūros bendruomene. Tikime, kad tvariems sprendimams būtinas bendras sutarimas ir pagarbus skirtingų nuomonių išklausymas.

Manau, kad šiandien situaciją jau galime apibūdinti kaip pamažu grįžtančią prie racionalios partnerystės. Judame mažais, bet nuosekliais žingsniais. Tai rodo ir konkretūs darbai: suformuota nauja Medijų taryba, atnaujintas bendradarbiavimas su regioninėmis kultūros tarybomis, patobulintas Lietuvos kultūros tarybos ekspertų darbo reglamentas, kad būtų užtikrintas geresnis grįžtamasis ryšys pareiškėjams.

Mes nebijome diskusijų – priešingai, laikome jas būtina sąlyga kokybiškiems sprendimams. Todėl vengdami skubotų ar radikalių žingsnių į diskusijas kviečiame suinteresuotas grupes, konsultuojamės su ekspertais. Žinoma, reikia pripažinti, kad dirbame dar tik kiek daugiau nei tris mėnesius, o tai labai trumpas laikas dideliems pokyčiams. Tačiau svarbiausia, kad dialogas vyksta, o pasitikėjimas pamažu grįžta.

– Neretai susiformavęs įvaizdis, kad Vyriausybės institucijose yra perteklinis darbuotojų skaičius. Su kokiais žmogiškaisiais ir finansiniais resursais dirba Kultūros ministerija? Galbūt Jums vadovaujant įvyko kokių nors pokyčių?

– Taip, viešojoje erdvėje dažai sklando kalbos, kad valstybės institucijose dirba perteklinis darbuotojų skaičius. Tačiau susidūrus su realiais darbų mastais šis mitas neretai subliūkšta. Kultūros ministerija, palyginti su daugeliu kitų ministerijų, yra viena iš mažesnių, nors jos kuruojamų sričių spektras labai platus – nuo kultūros paveldo apsaugos ir kūrybinių industrijų iki medijų politikos bei tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo.

Todėl natūralu, kad nuolat vertiname vidinius procesus ir darbo organizavimą. Darbo procese peržiūrime darbuotojų funkcijas ir pareigybes, prireikus jas koreguojame, kad jos geriau atitiktų realius poreikius. Mano vadovavimo laikotarpiu pagrindinis dėmesys skiriamas ne darbuotojų skaičiaus didinimui, o procesų optimizavimui ir efektyvesnei vidinei vadybai.

Kita vertus, turime pripažinti, kad kai kuriose srityse ekspertinių kompetencijų tikrai reikėtų daugiau. Pavyzdžiui, kultūros paveldo srityje artimiausiu metu turime parengti nemažai teisės aktų, todėl labai svarbūs aukštos kvalifikacijos specialistai.

Kalbant apie finansinius resursus, net ir esant gana įtemptai situacijai siekiame, kad turimos lėšos būtų naudojamos kuo tikslingiau ir efektyviau. Ministerijos komanda vienu metu dirba su daugybe strateginių užduočių – nuo kasdienės kultūros įstaigų veiklos priežiūros iki pasirengimo Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai bei Vokietijos kultūriniams mainams (sezonui).

Pavasario sesijoje – 3 prioritetai

 – Kokius svarbiausius teisės aktus Kultūros ministerija teikia  LR Seimo pavasario sesijai? Kokių tikimasi rezultatų? 

– Šią Seimo pavasario sesiją Kultūros ministerija pasitinka su aiškiais prioritetais: siekiame stiprinti skaidrumą žiniasklaidos srityje, didinti visuomenės atsparumą dezinformacijai ir užtikrinti efektyvesnę kultūros paveldo apsaugą. Vyriausybė jau patvirtino pavasario sesijos darbų programą, kurioje numatyti ir mūsų teikiami teisėkūros pokyčiai.

Vienas svarbiausių projektų – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimai. Jais siekiama užtikrinti dar didesnį viešojo turinio kūrimo skaidrumą ir efektyvumą, atsižvelgiant į Valstybės kontrolės rekomendacijas. Tikimės, kad šie pakeitimai prisidės prie skaidresnio programų pirkimo proceso ir dar didesnio visuomeninio transliuotojo atvirumo visuomenei.

Taip pat teikiame Visuomenės informavimo įstatymo pataisas ir tęsiame darbus stiprindami kovą su dezinformacija. Siekiame sukurti aiškesnį institucijų bendradarbiavimo modelį ir efektyvesnius mechanizmus reaguojant į informacines manipuliacijas bei hibridines grėsmes. Tikimės, kad tai prisidės prie atsparesnės ir saugesnės informacinės erdvės.

Kita svarbi kryptis – kultūros paveldo apsauga. Seimo pavasario sesijoje planuojame pateikti Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimus ir lydimuosius teisės aktus. Šie pakeitimai leis įgyvendinti Europos Sąjungos reglamento nuostatas dėl kultūros vertybių importo ir nustatys aiškią nacionalinę tvarką, kaip nagrinėjami importo licencijų prašymai tais atvejais, kai neveikia bendra Europos Sąjungos elektroninė sistema. Tai padės užtikrinti sklandesnį kultūros vertybių kontrolės procesą ir geresnę jų apsaugą.

Be teisėkūros iniciatyvų, Seimui taip pat pristatysime atnaujintas Kultūros paso, Socialinio recepto kryptis. Siekiame, kad ši programa dar geriau atlieptų šiuolaikinius kultūrinio ugdymo poreikius ir padėtų jaunajai kartai lengviau pasiekti kokybišką kultūros turinį.

Mūsų tikslas – kad šie teisės aktai nebūtų tik formalūs pakeitimai. Tikimės, kad pavasario sesijos pabaigoje turėsime tvirtesnį teisinį pagrindą, kuris leis kultūros sektoriui veikti skaidriau, o visuomenei – jaustis saugiau tiek informacinėje erdvėje, tiek kalbant apie kultūros paveldo apsaugą.

Intensyvioje darbotvarkėje – regionai

– Nors tik neseniai paminėjote savo vadovavimo Kultūros ministerijai šimtadienį, tačiau jau spėjote apsilankyti kai kuriuose regionuose, dalyvavote renginiuose. Kokią Jūs matote regionų kultūrą: ar yra takoskyra tarp didmiesčių ir vietos kultūros?

– Nors praėjo dar palyginti nedaug laiko nuo darbo pradžios, intensyviame darbotvarkės ritme stengiamės kuo aktyviau lankytis regionuose. Tiek aš pati, tiek mano komanda vykstame į išvažiuojamuosius vizitus, dalyvaujame vietos kultūros renginiuose, susitinkame su bendruomenėmis ir kultūros įstaigų darbuotojais. Kiekvienas toks susitikimas dar kartą patvirtina, kad kultūrinė gyvybė regionuose tikrai egzistuoja – ji dažnai yra bendruomenes telkiantis pamatas.

Todėl kalbėti apie griežtą takoskyrą tarp didmiesčių ir regionų būtų neteisinga. Tai skirtingas funkcijas atliekančios kultūrinės erdvės. Didmiesčiuose telkiasi nacionalinės institucijos ir didesni auditorijų srautai, o regionų kultūra išsiskiria autentiškumu, stipriu bendruomeniškumu ir labai artimu ryšiu su vietos žmonėmis.

Vis dėlto negalima sakyti, kad skirtumų nėra. Šiokia tokia takoskyra, ypač kultūros paslaugų prieinamumo ir infrastruktūros prasme, dar jaučiama. Būtent todėl vienas pirmųjų mūsų komandos žingsnių buvo, bendradarbiaujant su regioninėmis kultūros tarybomis, patvirtinti naują finansavimo kvotų modelį. Siekiame, kad ribotos lėšos pasiektų regionus tikslingai ir sudarytų galimybes čia kurti aukštos kokybės profesionalaus meno projektus.

Apskritai regionus matau ne kaip kultūros „periferiją“, o kaip lygiaverčius partnerius. Mūsų tikslas – sudaryti sąlygas, kad savitas regionų kultūrinis identitetas taptų jų stiprybe ir traukos centru. Regionuose dirba labai atsidavę žmonės, dažnai vedami idėjos ir entuziazmo, todėl ministerijos užduotis – suteikti jiems reikiamus įrankius ir užtikrinti, kad kultūros sklaidos programos vienodai veiksmingai pasiektų tiek didmiesčius, tiek mažesnius miestus ar miestelius. Taip pat siekiame, kad kuo daugiau profesionaliojo meno pasiektų regionus, nes ne visi žmonės turi galimybių vykti į didmiesčiuose vykstančius kultūros renginius.

Tradicinė spauda – svarbus partneris

– Regioninei žiniasklaidai sudarytos galimybės dalyvauti  Medijų rėmimo fondo regioninės programos projektų konkurse. Tačiau poreikis lėšoms, kad programa išties būtų gyvybinga, yra nepakankamas, ypač rėmimas aktualus tradicinei žiniasklaidai – spaudai. Kokias matote papildomas galimybes palaikyti šviečiamąją ir kultūrinę spaudos misiją?

– Puikiai suprantame, kad regioninė žiniasklaida, o ypač tradicinė spauda, atlieka labai svarbią šviečiamąją ir bendruomenes telkiančią funkciją. Daugelyje vietovių būtent regioniniai laikraščiai ar portalai yra pagrindinis patikimos informacijos šaltinis, todėl jų stiprybė yra tiesiogiai susijusi ir su visuomenės informaciniu saugumu.

Matydami šį poreikį, kartu su Vyriausybe ieškojome sprendimų, kaip sustiprinti Medijų rėmimo fondo galimybes. Buvo priimtas sprendimas, kad trūkstamą lėšų dalį fondui skirs Krašto apsaugos ministerija. Šios lėšos bus tikslingai nukreiptos į projektus, kurie stiprina visuomenės atsparumą dezinformacijai ir informacinėms manipuliacijoms – o tai iš esmės sutampa su tradicinės regioninės spaudos misija.

Kartu suprantame, kad tai nėra vienkartinis sprendimas. Todėl nuolat ieškome būdų, kaip užtikrinti tvaresnį ir ilgalaikį regioninės žiniasklaidos finansavimą, kad ji galėtų stabiliai vykdyti savo šviečiamąją, kultūrinę ir bendruomenes stiprinančią funkciją. Mūsų tikslas – kad regioninė žiniasklaida būtų ne tik išsaugota, bet ir galėtų toliau profesionaliai augti bei stiprėti.

– Kultūros ministerijoje pradėjo veiklą tarpinstitucinė darbo grupė, kuriai pavesta parengti Kovos su dezinformacija ir manipuliacijomis planą. Ar jau yra numatytos pagrindinės gairės, ar yra išskiriamas spaudos vaidmuo? Regionuose matome, kad dalis žmonių ganėtinai lengvai pasiduoda įvairioms manipuliacijoms, ypač socialinėje medijoje.

– Kultūros ministerijoje pradėjusi veikti tarpinstitucinė darbo grupė šiuo metu rengia Kovos su dezinformacija ir manipuliacijomis planą. Svarbu pabrėžti, kad iki šiol tokio aiškaus ir sistemingo plano Lietuvoje nebuvo – anksčiau vyko tik pavienės konsultacijos su ekspertais. Keičiantis valdžioms šis procesas buvo praktiškai sustojęs, todėl vienas pirmųjų mūsų žingsnių buvo atnaujinti darbo grupės veiklą ir grąžinti šį klausimą į aktyvią darbotvarkę.

Šiuo metu darbo grupė jau pradėjo dirbti – įvyko pirmieji susitikimai, kuriuose dėliojamos pagrindinės plano kryptys. Viena svarbiausių jų – visuomenės atsparumo stiprinimas.

Šiame kontekste labai svarbų vaidmenį matome regioninei žiniasklaidai, ypač tradicinei spaudai. Regionuose žmonės dažnai labiau pasitiki savo krašto laikraščiais ar vietos redakcijomis nei anoniminiais įrašais socialiniuose tinkluose, todėl stipri vietos žiniasklaida gali tapti vienu svarbiausių barjerų prieš dezinformaciją ir manipuliacijas.

Būtent dėl to siekiame stiprinti regioninės žiniasklaidos galimybes. Papildomas finansavimas Medijų rėmimo fondui, skiriamas bendradarbiaujant su Krašto apsaugos ministerija, taip pat orientuotas į visuomenės atsparumo stiprinimą – kad žurnalistai turėtų daugiau resursų ne tik informuoti, bet ir profesionaliai analizuoti bei demaskuoti melagingą informaciją.

Regioninę žiniasklaidą matome kaip svarbų partnerį kuriant saugesnę informacinę erdvę. Kai darbo grupė išgrynins plano koncepciją ir konkrečias priemones, visuomenė apie jas bus išsamiai informuota.

Vertinga praktinė patirtis

– Esate edukologė, socialinė darbuotoja, Seimo narė, išrinkta kaip socialdemokratė vienmandatėje Žiemgalos vakarinėje  apygardoje. Dabar įprasta sakyti: ai, tai žmogus iš provincijos. Ar būdama atsakingame kultūros ministrės poste jaučiate spaudimą, kad esate iš regiono, o tuo labiau ir ne iš kultūros lauko? 

– Žmones skirstyti į „provincialus“ ir „miestiečius“ šiandien yra praeities reliktas, kuris nebeturi vietos modernioje Lietuvoje. Priešingai – savo patirtį regionuose ir socialinėje sferoje laikau didžiausia stiprybe, o ne trūkumu. Darbas Joniškio rajono savivaldybėje leido man iš arti pažinti tikrąjį Lietuvos veidą ir suprasti, kad kultūra nėra tik prabangus renginys sostinėje – tai mūsų socialinio audinio dalis ir valstybės pamatas.

Kaip socialinio darbo magistrė bei edukologė turiu unikalų požiūrį į kultūrą: matau ją kaip įrankį keisti žmonių gyvenimus, stiprinti bendruomenes ir mažinti socialinę atskirtį. Dirbdama regionuose įgijau ir nemažai tarptautinės patirties – nuo projektų valdymo pagal „PRINCE2 Foundation“ standartą (2019–2024) iki įvairių Europos regionų, ES ir pasaulinių asociacijų veiklos: buvau „Platformos“ koalicijos atstove (2019–2023), pakaitine Europos regionų komiteto nare (2015–2024), taip pat aktyviai dirbau vietos lygmeniu – Joniškio miesto vietos veiklos grupės vadove (2015–2024), Jaunimo reikalų tarybos pirmininke (2016–2024), dalyvavau Europos teritorinio bendradarbiavimo programose (2014–2024) ir savanoriškai dėsčiau Trečiojo amžiaus universiteto anglų kalbos fakultete.

Aišku, kartais pasitaiko bandymų sumenkinti mano, kaip politikės, įvaizdį, akcentuojant mano regioninę kilmę. Tačiau svarbu nepamiršti, kiek daug praktinės patirties ir konkrečių darbų yra atliekama regionuose. Ne visi didmiesčių specialistai turi galimybę įgyti tokios patirties ir neretai kalba teorijomis ar prielaidomis, atsiribodami nuo realybės. Mano tikslas – remiantis turima patirtimi ir įgytomis žiniomis sudaryti sąlygas kūrėjams kurti, o profesionalams – dirbti efektyviai ir skaidriai, taip užtikrinant viso kultūros sektoriaus darną. Kultūra yra visur, ten, kur yra žmonės.

– Atskleiskite paslaptį, kai pavargstate, kai norite atsikratyti įtampos, kokia kultūros sritis (teatras, kinas, knygos ir kt.) yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?

– Jokia paslaptis – geriausiai mintis „perkrauna“ ir vidinę ramybę atkuria knygų skaitymas bei klausymas, kuris išlieka mano mėgstamiausiu laisvalaikio būdu net po įtempčiausios darbo dienos. Taip pat nuostabi terapija yra laikas su šeima. Turiu keturis vaikus, todėl bendravimas su jais padeda viską sudėlioti į vietas. Be to, jau daug metų laikomės sekmadienio pietų tradicijos pas mano tėvus – tai toks savivaldos ir savibalanso receptas.

Atsipalaiduoti padeda ir koncertai, renginiai, kur muzika, šokis ar teatras įtraukia į aukštesnę dimensiją ir leidžia pamiršti rūpesčius bei nuovargį. Žinoma, svarbų vaidmenį vaidina ir miegas – jo visada galėtų būti daugiau.

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

Gintarės GRIGĖNAITĖS nuotr.