Kur pradingo Barboros akmuo?

Vasarą labai smagu apsilankyti kokioje nors vietoje, kurioje dar nesi buvęs. Ir visai nesvarbu, ar ten koks itin reikšmingas, žinomas ir lankomas objektas, ar tik koks akmuo.
Papasakosiu apie beveik pradingusį Barboros akmenį. Mat išsiruošę apžiūrėti respublikinės reikšmės geologijos paminklo, vos tilpę į tris mašinas, ištyrinėję beveik visus miško keliukus, mes to akmens… tiesiog neradome!

Akmuo aprašytas internete

Internete yra pateikta gana išsami informacija apie šį akmenį:
Barboros akmuo – respublikinės reikšmės geologijos paminklas, stūksantis Anykščių rajone, Troškūnų seniūnijoje, Anykščių miškų urėdijos Kavarsko girininkijos (98 kv., 17 skl.) teritorijoje, Butleriškių miške. Paskelbtas saugomu 1964 m., įtrauktas į Kultūros paveldo registrą 2000 m. (unik. kodas 1870).
Vienas iš maršrutų, kuriuo riedulys nesunkiai pasiekiamas – žvyruotu miško keliu iš Dabužių (apie 7,5 km). Netoli tikslo pastatytos kelio nuorodos. Paskutinius 0,5 km, kur prie žvyrkelio plyti nedidelė laukymė – skynimas, patogiau praeiti pėsčiomis. Kitas būdas pasiekti dideliame miško masyve gulintį akmenį – iš 1214 Troškūnai–Laukagaliai–Traupis kelio.

Riedulio aplinka – palyginti drėgna miško vieta, kuri, esant kritulių pertekliui, pažliunga. Šalia gausu lazdynų, alksnių bei kitokių krūmų, auga didelės eglės ir ąžuolai. Greta jo įkastas archeologijos paminklą žymintis masyvus betoninis stulpas su užrašu: „Mitologinis Barboros akmuo“. Pastatyti keli suoliukai atokvėpiui. Paminklo apsaugos zona pažymėta keliais apie 0,9 m aukščio mediniais stulpeliais, kurie rausvai dažyti ir išdėstyti aplinkui 3–4 m atstumu nuo riedulio. Prie pat šio riedulio stiebiasi paūgėjęs ąžuoliukas.

Ką pasakoja legenda?

Internete, šalia informacijos ir akmens nuotraukų, pateikta ir legenda:
Legenda byloja apie telkšojusį ežerą toje vietoje, kur šiuo metu yra akmuo. Vietiniai gyventojai pasakoja, neva akmenį nešęs velnias Troškūnų bažnyčios daužyti, sukaitęs, naštą pasidėjęs, bet tas taip į raistą smuktelėjo, kad nelabasis nebeišlupo. Nuo akmens į čia telkšojusį ežerą nušoko ir nusiskandino bajoraitė Barbora. Teigiama, jog šis riedulys – tai suakmenėjusi vietinio dvarininko duktė Barbora, kuri nebuvo išleista už beturčio jaunikio.

Tai kur tas posūkis link akmens?

Gražią legendą perskaičiusi, nutariau šį akmenį apžiūrėti ne viena, o su visa draugija. Vienas iš vykstančiųjų kažkada, seniai seniai, yra buvęs prie šio akmens, tad judame tikslo link. Kitas yra sakęs, kad bus nuoroda, reikės sukti į dešinę, tada bus dar viena nuoroda.
Pro Dabužių kapines dardame į priekį keletą kilometrų miško keliuku. Daug smalsių akyčių dairosi ir ieško bet kokios nuorodos, bet kaip nėr, taip nėr. Stojame pasitarti. Navigacija nieko niekam nerodo. Skambiname vietiniam Dabužių bendruomenės nariui pasikonsultuoti. Na, negi akmuo bus pradingęs? Juokinga, bet beieškodami ir į visus keliukus besidairydami, nuvažiuojame tiek, kad pasimato Troškūnų bažnyčios bokštai… Sukamės atgal, vėl dairomės bet kokios nuorodos, stojame net prie nukritusios lentikės – gal ten kas yra buvę parašyta? Nieko. Vienas mažasis pilietis mašinoje bevežiojamas užmiega – matyt, susapnuos tą akmenį…

– Pasiduodam, – nusišypso vieno ekipažo vairuotojas, mojuodamas atsisveikina su mūsų dar pasiliekančia grupele ir išvažiuoja.
O mes dar svarstom, dar mąstom, nes nerasti akmens išsiruošus į kelionę – labai jau keistas jausmas. Mašinoje yra jaunimo, nesinori jo nuvilti. Spėliojame, kad, viskam sužaliavus ir apžėlus, nebeliko nuorodos. Laikas vėlyvas, nebėra nė ko paklausti. Tenka konstatuoti – akmuo tarsi dingęs…

Neįtrauktas į lankytinų objektų sąrašą

Skambinu Troškūnų seniūnui ir teiraujuosi, ar įmanoma eiliniam piliečiui rasti Barboros akmenį, ar yra nuorodos? Seniūnas iš karto nukreipia mane skambinti į Anykščių turizmo ir verslo informacijos centrą. Informacijos centro darbuotoja telefonu man atsako, kad nė negirdėjusi apie tokį akmenį, jis neįtrauktas į lankytinų objektų sąrašą. Pasak jos, kadangi neįtrauktas į sąrašą, gali būti, kad ten niekas nėra tvarkoma, viskas apaugo, apžėlė, tad ir nuorodos galėjo nebelikti. Patariu darbuotojai pasidomėti apie šį akmenį, jo legendą ir gal per kokį posėdį iškelti klausimą dėl Barboros akmens. Gaunu atsakymą, kad būtinai aptars.

Gal kas galėtų palydėti? Kitaip neįmanoma rasti

Kelias link Barboros akmens veda iš Dabužių, tad pirmiausia ten paklausinėjau, gal kas žino kelią ir galėtų palydėti. Nežino, nebuvę, nerastų – dažniausiai tokius atsakymus išgirdau, bet vienas aktyvus Dabužių bendruomenės narys – Egidijus Peldžius – mielai sutiko parodyti kelią. Judam.

– Apsisukim, šiek tiek pravažiavom, – išgirstu. – Turbūt ten reikėjo sukti.
Pasukę, nors ir nebuvo nuorodos, radom medinę rodyklę su užrašu „LINK AKMENS“. Paėjome pėstute, netrukus pamatėme ir legendinį akmenį – pūpso sau ramiai tarp žalumos, pats visas žaliom samanom lyg kilimu apsiklojęs. Riedulio matmenis jau buvau įsidėmėjusi, kai skaičiau internete: aukštis – 2,67 m; ilgis – 4,2 m; plotis – 4 m; didžiausia horizontali apimtis – 13,51 m.
Tik iškilo klausimas, kur tas masyvus betoninis stulpas su užrašu „Mitologinis Barboros akmuo“ arba kur tie keli apie 0,9 m aukščio mediniai stulpeliai (kaip rašoma internete)? Nieko nebelikę?

Pats akmuo, mano ir Egidijaus nuomone, nė kiek ne prastesnis už Puntuko brolį. Anaiptol – dar žavingesnis tuo žaliu samanų kilimu, legenda, žalio miško didybės apsuptimi.
Suoliukai skendi žolėse – nė vienas turistas čia nebuvo prisėdęs jau kurį laiką, gal net keletą metų…

Pavojinga dėl erkių

Jei tik bus norinčių, galėčiau Barboros akmenį parodyti. Tik štai viena bičiulė – dviejų vaikučių mama Jurgita iš Dabužių – įspėjo: „Bet reikia, kad visi nuo erkinio encefalito būtų paskiepyti. Ten daugybė erkių! Mes kažkada buvom, tris erkes parsinešėm.“ Kita kolegė, vardu Eglė, irgi atsargi ir ne itin norėtų dar kartą ten eiti dėl aukštų žolių. „Nuorodos šiemet nebėra, žolė iki ausų, o dar erkių labai daug“, – tvirtina ji.
Jei gražus akmuo būtų įtrauktas į lankytinų objektų sąrašą, takeliu būtų saugu eiti, aplinka turistams būtų draugiška, erdvė aplink akmenį gal nebebūtų tokia neįžengiamai apžėlusi. Paminklo apsaugos zona kol kas yra tikrai nepatogi žmogui dėl aukštos žolės ir erkių. Galima ją netgi pavadinti pavojaus zona, bet, kita vertus, niekas juk ten varu nevaro, tik smalsumas veda ir domėjimasis savo kraštu…