Ričardas BANYS,
Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas
Negaliu džiugiai švęsti jokios valstybinės ar religinės šventės, kai sieloje vis dar yra jaučiama kažkokia įtampa ir pilki vaidų, sąskaitų suvedinėjimo debesys.
Manau, kad intrigos, tarpusavio pjautynės ir kitokių nesutarimų formos gyvuoja tokiuose žmonėse, kurie nors ir didžiuojasi savo baigtais mokslais, karjeros aukštais laiptais, tačiau yra gerokai apleidę dvasinio pasaulio šviesumą, kuris kaip tik ir skatina vidinį nusiraminimą, skatina džiaugsmą dėl kitų sėkmės bei norą tiesti bendrystės tiltus, o ne juos piktybiškai griauti. Lietuvoje labai trūksta gyvo dialogo, nuoširdaus, abipusio ir kultūringo bendravimo. Ta bėda jaučiama visur – ne tik politikoje, bet tarp kultūros ir meno žmonių, net pačioje Bažnyčioje. O internetiniame pasaulyje galimybė pasisakyti anonimiškai dažnai virsta kito ar kitų žmonių juodinimu, žeminimu, šmeižimu. Ne paslaptis, kad tokiais dalykais užsiima ne vien paprastoji liaudis, bet ir taip vadinama inteligentija. Taigi, turėti didelių mokslų baigimo diplomus ir jais kitiems prieš nosį mosuoti – tai dar nereiškia, kad esame tikro elito pasaulyje. Reikia, kad ir pati dvasia nenutoltų nuo nuoširdaus žmoniškumo. Juk nuo jo prasideda tikros civilizacijos pradžia. Nuo nuoširdaus žmogiškumo prasideda ir gerovės valstybė, o ne nuo gražių, bet su realybe prasilenkiančių politikų kalbų per rinkimus ar per valstybines šventes. Pasiilgau tokių politikų, kurie tiesiai šviesiai ragintų Lietuvą ir jos visuomenę kuo greičiau artėti prie dvasinio atgimimo, o ne prie visokių piniginių reikalų. Pasiilgau tikrų dvasinių autoritetų, kurie visuomenei yra reikalingi kaip gyvastis ir alsavimas.
Lietuvoje turėtų išnykti bet kokia neapykantos forma, išskyrus neapykantą blogiui. Ilgiuosi tokios Lietuvos, kurioje visuomenė yra sudaryta iš save ir kitus gerbiančių žmonių, o ne iš bandos, kurioje išnyksta tikros asmenybės.
Manyčiau, kad tikrai nesunku kiekvienam savyje surasti nors vieną gramą pozityvo ir juo dalintis su kitais, vietoje tarpusavio pjautynių ir kitokios formos nesutarimų. Gal tada Lietuvos himno žodžiai bus ne vien šventinė ir melodinga teorija, bet ir kasdienybės praktika. Jei nebus jokių pastangų, tai ir toliau stovėsime moraliniame purve su savo frakais ir lozungais, kurie nieko nereiškia, o atrodo tik kaip apgailėtina parodija. Negi tikrai taip geriau?
